Šiau­lius žlugdo monologai

Šiau­lius žlugdo monologai

Dia­lo­gas ar mo­no­lo­gas? Kas po­li­ti­nia­me ka­re iš­šo­vė pir­mą­jį šū­vį? Ko rei­kia bend­ram dar­bui: am­bi­ci­jų ar iš­min­ties? Apie Šiau­lius iš­ti­ku­sią po­li­ti­nę kri­zę kal­ba­mės su nau­jos ka­den­ci­jos Sei­mo na­riu šiau­lie­čiu Arū­nu GU­MU­LIAUS­KU.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te si­tua­ci­ją Šiau­lių mies­to ta­ry­bo­je ir ko­dėl ji su­si­da­rė?

– Bu­vu­si val­dan­čio­ji dau­gu­ma bu­vo la­bai skir­tin­ga sa­vo po­li­ti­nė­mis pa­žiū­ro­mis. Po sa­vi­val­dos rin­ki­mų dėl val­dan­čio­sios dau­gu­mos pra­dė­jo tar­tis „vals­tie­čiai ir ža­lie­ji“, kon­ser­va­to­riai bei li­be­ra­lai ir vi­suo­me­ni­nis rin­ki­mų ko­mi­te­tas „Ar­tū­ro Vi­soc­ko ne­par­ti­nis są­ra­šas“. Iš­ryš­kė­jo la­bai pla­ti po­li­ti­nių pa­žiū­rų pa­le­tė: nuo so­cia­lis­tų iki neo­li­be­ra­lų. Vie­ni rei­ka­la­vo so­cia­li­nės ly­gy­bės, o ki­ti ma­tė Šiau­lius tik pri­va­ti­zuo­tus.

Esant to­kiai pa­žiū­rų įvai­ro­vei rei­kė­jo la­bai daug pa­stan­gų val­dan­čią­ją dau­gu­mą for­ma­vu­siai dar­bo gru­pei, kad bū­tų su­ras­tas kon­sen­su­sas ir bū­tų su­da­ry­ta koa­li­ci­jos pro­gra­ma. Ši­ta­me dar­be iš­rink­ta­sis mies­to me­ras pra­ktiš­kai ne­da­ly­va­vo: ta­rė­si par­ti­jų ir A. Vi­soc­ko ju­dė­ji­mo at­sto­vai.

Ka­dan­gi to­kia po­li­ti­nių pa­žiū­rų įvai­ro­vė, me­rui rei­kė­jo daug iš­min­ties, kad ga­lė­tų ją kaž­kaip su­val­dy­ti. De­ja, po­li­ti­nės iš­min­ties pri­trū­ko. Prit­rū­ko to­dėl, kad me­ras ne­tu­rė­jo pa­tir­ties dirb­ti ko­man­do­je.

– Bu­vo­te vie­nas iš tų po­li­ti­kų mies­to Ta­ry­bo­je, ku­rio pa­ta­ri­mų me­ras pai­sy­da­vo.

– Ma­žai klau­sė­si... Vi­sa­ži­nių nė­ra, bet įsi­klau­sius į pa­ta­ri­mus iki da­bar­ti­nės si­tua­ci­jos tik­rai ne­bū­tų priei­ta.

„Vals­tie­čių ir ža­lių­jų“ siū­ly­mu bu­vo su­da­ry­ti val­dan­čio­sios koa­li­ci­jos, frak­ci­jų, se­niū­nų suei­gų reg­la­men­tai tam, kad Ta­ry­ba dirb­tų pa­gal tai­syk­les. Ta­čiau tie reg­la­men­tai ne­bu­vo rea­li­zuo­ti. Pa­vyz­džiui, frak­ci­jų se­niū­nų suei­ga vei­kė, bet il­gai­niui vir­to į kaž­ko­kį sam­bū­rį, ku­ria­me net ne­be­vy­ko bal­sa­vi­mai, ku­rie iš pra­džių dar bu­vo.

Ta­ry­bo­je mes su Sta­siu Tu­mė­nu sten­gė­mės su­vie­ny­ti ją dar­bui. Kar­tais tai pa­vyk­da­vo. Net ir me­ras bu­vo pa­ga­liau pri­pa­ži­nęs, kad bū­tent „vals­tie­čiams“ pa­vyk­da­vo su­vie­ny­ti skir­tin­gai mąs­tan­čius po­li­ti­kus. Sun­kiai, bet ju­dė­ta į prie­kį. Ta­čiau ži­no­jo­me, kad tvink­sin­ti kri­zė vis nu­ke­lia­ma į atei­tį. Kar­tais at­ro­dė, kad gal­būt kaip nors, girgž­dė­da­ma, Ta­ry­ba ju­dės to­liau. Pu­sant­rų me­tų ju­dė­ta.

– Šiau­lių mies­to ta­ry­bo­je at­mos­fe­ra ėmė keis­tis bū­tent po Sei­mo rin­ki­mų. Ko­dėl?

– Di­džiau­sia me­ro Ar­tū­ro Vi­soc­ko tak­ti­nė klai­da – kai jis Sei­mo rin­ki­muo­se la­bai aiš­kiai pa­rė­mė vie­ną as­me­nį. Prak­tiš­kai vis­kas bu­vo pa­sta­ty­ta tik už vie­ną as­me­nį ir kai jis pra­lo­šė Sei­mo rin­ki­mus, ki­tos po­li­ti­nės jė­gos jau­tė­si įžeis­tos. Be abe­jo­nės, tas kar­tė­lis iš­li­ko il­gam.

Pui­kiai at­si­me­nu Šiau­lių mies­to 780-ąjį gim­ta­die­nį – "Šiau­lių die­nas", kai vie­nas po­li­ti­kas tu­rė­jo di­džiau­sią pa­la­pi­nę Vil­niaus gat­vė­je, o vi­sos ki­tos po­li­ti­nės jė­gos bu­vo su­va­ry­tos į „cen­tu­kų“ skve­re­lį, kaip į ko­kį re­zer­va­tą.

Toks ne­si­kal­bė­ji­mas tę­sė­si il­gai. Mo­no­lo­go aš ne­ga­liu įvar­din­ti dia­lo­gu. Kai tu­rė­jo bū­ti dia­lo­gas, vy­ko tik mo­no­lo­gas. Jis tę­sia­si iki šių die­nų. Tai ir yra di­džiau­sia klai­da, kai yra aiš­kus ne­no­ras pa­si­klau­sy­ti la­biau pa­ty­ru­sių ne tik po­li­ti­ko­je, bet ir gy­ve­ni­me žmo­nių.

– Pas­ta­rą­sias die­nas me­ras A. Vi­soc­kas lyg ir ban­dė ieš­ko­ti dia­lo­go su nau­ją­ja dau­gu­ma, ku­rios il­gai ne­pri­pa­ži­no.

– Pa­vė­luo­tai... Ne to­kiais me­to­dais rei­kia dirb­ti. Ne­ga­li­ma po­li­ti­ko­je ma­ty­ti tik dvie­jų spal­vų, o iš me­ro vie­šų pa­si­sa­ky­mų aiš­ku, kad jis ma­to tik dvi: ar­ba rau­do­ną, ar­ba ne. Tai žei­džia žmo­nes, ste­bi­na. Po to­kių įžei­di­nė­ji­mų sun­ku tar­tis, dirb­ti bend­ram la­bui.

Ka­ri­nis konf­lik­tas vi­sa­da pra­si­de­da nuo pir­mo šū­vio. Klau­si­mas: kas šiuo at­ve­ju pir­ma­sis iš­šo­vė? Ir dar į sa­vo ko­man­dą, su ku­ria dir­ba? Keis­tas „šū­vis“ – vie­ša pub­li­ka­ci­ja prieš Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ją ar­ba – į Šiau­lių uni­ver­si­te­to gim­na­zi­ją. Nus­te­bau: ką gi me­ras da­ro? Kaž­ko­kių ne­su­sip­ra­ti­mų vir­ti­nė!

Esant to­kiai su­dė­tin­gai po­li­ti­nei si­tua­ci­jai rei­kia elg­tis la­bai su­bti­liai. De­ja.

Dirb­da­mas Sei­me ste­biu Šiau­lių si­tua­ci­ją ži­niask­lai­do­je, skam­bi­na daug mies­to po­li­ti­kų. Ka­dan­gi po­li­ti­nė si­tua­ci­ja mies­te kei­čia­si, be abe­jo­nės, tu­ri keis­tis ir mies­to val­džios su­dė­tis – tai yra neiš­ven­gia­ma. Su­si­kon­cent­ruo­ti ties konk­re­čiais as­me­ni­mis ir ne­bū­ti pa­si­ruo­šus nie­ko keis­ti, ma­nau, nė­ra pro­tin­ga.

– Ku­riuos as­me­nis tu­ri­te ome­ny­je?

– Pa­vyz­džiui, jau­no, per­spek­ty­vaus po­li­ti­ko so­cial­de­mok­ra­to Do­mo Griš­ke­vi­čiaus po­li­ti­nis li­ki­mas man kol kas yra abe­jo­ti­nas, nes jau pe­rė­ji­mas į val­dan­čią­ją dau­gu­ma, pra­ktiš­kai bu­vo lo­ši­mas lyg ka­zi­no – va bank. Taip po­li­ti­kai ne­siel­gia, nes va bank ga­li bū­ti pa­tei­si­na­ma tik re­vo­liu­ci­jos me­tu. Jei­gu šio po­li­ti­ko ap­lin­ka bū­tų lai­mė­ju­si Sei­mo rin­ki­mus, jo si­tua­ci­ja bū­tų bu­vu­si ki­to­kia ir mies­to val­džio­je, ir par­ti­jo­je.

– Ką reiš­kia to­kia po­zi­ci­ja, kai iš­rink­tus į Sei­mą abu „vals­tie­čių“ at­sto­vus Ta­ry­bo­je pa­kei­tę du nau­ji „vals­tie­čių“ at­sto­vai ne­pri­si­jun­gė prie nau­jos val­dan­čio­sios dau­gu­mos?

– Jie ofi­cia­liai pa­reiš­kė, kad tę­sia ma­no ir Sta­sio Tu­mė­no po­li­ti­nę po­zi­ci­ją, nes mes vi­sa­da pa­si­sa­kė­me už įsi­klau­sy­mą, su­si­klau­sy­mą. Mums svar­biau bu­vo Šiau­liai, o ne ko­kia po­li­ti­nė jė­ga yra val­džio­je.

Ži­no­ma, mes ne su vi­sais su­tik­da­vo­me, bet vi­sus „tem­pda­vo­me“ ieš­ko­ti komp­ro­mi­sų ir dia­lo­go. Kol kas da­bar Ta­ry­bo­je ne­ma­tau žmo­gaus, ku­ris im­tų­si to­kios ini­cia­ty­vos ir pa­kvies­tų po­li­ti­nes par­ti­jas dia­lo­gui. Me­ras, de­ja, ši­to ne­su­vo­kia. Gai­la kons­ta­tuo­ti, kad to­kia mi­si­ja Šiau­lių me­rui yra per sun­ki.

– Kaip ver­ti­na­te per­vers­mą Šiau­liuo­se, kai net du svar­būs as­me­nys iš va­di­na­mo­sios me­ro ko­man­dos, paša­li­nti iš pa­rei­gų?

– Esu tvir­tai įsi­ti­ki­nęs, jei­gu nuo pat šios ka­den­ci­jos pra­džios bū­tų vy­kęs ko­le­gia­lus dar­bas, iki to­kios po­li­ti­nės kri­zės mies­te tik­rai ne­bū­tu­me nuė­ję. Ten­ka tik ap­gai­les­tau­ti, kad da­bar­ti­nė po­li­ti­nė pa­dė­tis Šiau­liuo­se vi­siš­kai komp­ro­mi­tuo­ja lais­vų, tie­sio­gi­nių me­ro rin­ki­mų idė­ją. Ir aukš­čiau­siu ša­lies val­džios ly­giu jau kal­ba­ma apie tai, ar pa­si­tei­si­no tie­sio­gi­nių me­ro rin­ki­mų re­for­ma. Ma­nau, kad bus dar dis­ku­si­jų šiuo klau­si­mu.

Ne­ga­li­ma ta­pa­tin­ti Ra­sei­nių ar Anykš­čių me­rų at­ve­jų su Šiau­liais. Vis dėl­to Šiau­liai – ket­vir­tas pa­gal dy­dį mies­tas. Jei­gu Šiau­liuo­se vis­kas baig­sis blo­gai, šie pro­ce­sai ga­li virs­ti gran­di­ni­ne reak­ci­ja. Ma­nau, kad vi­sa Šiau­lių mies­to ta­ry­ba tu­rė­tų la­bai su­si­mąs­ty­ti apie tai, kad jų pa­vyz­džiu ga­li pa­sek­ti ki­tos sa­vi­val­dy­bės. To­dėl rei­kia la­bai daug iš­min­ties iš abie­jų pu­sių.

Pir­miau­sia Šiau­lių mies­to ta­ry­bo­je rei­kia at­si­sa­ky­ti aro­gan­ci­jos ir ne­si­kal­bė­ji­mo. Man la­bai pa­tin­ka Pre­zi­den­to Ka­zio Gri­niaus ci­ta­ta, ku­ri šiuo at­ve­ju idea­liai tin­ka: „Tie, ku­rie kal­ba­si, yra stip­rūs.“

– Ko­kia Vil­niu­je aukš­čiau­sios ša­lies val­džios reak­ci­ja į tai, kas vyks­ta Šiau­liuo­se?

– Jo­kia. Šiau­liai ten nie­kam neį­do­mūs. Tai kol kas jau­di­na, sa­ky­čiau, tik Vals­tie­čių ir ža­lių­jų są­jun­gą. Į Sei­mą su šia par­ti­ja pa­te­ko daug Šiau­lių kraš­to žmo­nių, to­dėl mes no­ri­me, kad tas kraš­tas stip­rė­tų, kel­tų­si. Mes do­mi­mės, kas čia vyks­ta ir lau­kia­me, kad pa­dė­tis Šiau­liuo­se sta­bi­li­zuo­tų­si. Bet tam rei­ka­lin­gas dia­lo­gas. Jei­gu jo ne­bus, o vir­šų ims am­bi­ci­jos iš abie­jų pu­sių, la­bai bi­jau, kad Šiau­lių mies­to ne­lauk­tų Me­nų in­ku­ba­to­riaus li­ki­mas.

– Tu­ri­te ome­ny­je išanks­ti­nius sa­vi­val­dos rin­ki­mus Šiau­liuo­se?

– Abi pu­sės ne­tu­rė­tų gąs­din­ti vie­na ki­tos išanks­ti­niais rin­ki­mais. Išanks­ti­niai rin­ki­mai Šiau­liuo­se reikš­tų kar­di­na­lų po­li­ti­nių jė­gų iš­si­dės­ty­mo mies­to val­džio­je pa­si­kei­ti­mą. Tų, ku­rie tie­sio­giai da­ly­vau­ja Šiau­lių val­džios per­vers­muo­se iš abie­jų pu­sių, si­tua­ci­ja išanks­ti­nių rin­ki­mų me­tu pa­si­keis­tų la­bai ženk­liai.

Re­dak­ci­jos nuo­tr.

Arū­nas Gu­mu­liaus­kas, bu­vęs Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­rys,  sa­ko, jog per­vers­mai Šiau­liuo­se sostinėje niekam neį­do­mūs.

Šiau­lie­tis Sei­mo na­rys Arū­nas Gu­mu­liaus­kas įsi­ti­ki­nęs, kad Šiau­lių mies­to val­džio­je rei­kė­jo ne mo­no­lo­go, o dia­lo­go.