
Naujausios
Šiaulius žlugdo monologai
Dialogas ar monologas? Kas politiniame kare iššovė pirmąjį šūvį? Ko reikia bendram darbui: ambicijų ar išminties? Apie Šiaulius ištikusią politinę krizę kalbamės su naujos kadencijos Seimo nariu šiauliečiu Arūnu GUMULIAUSKU.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
– Kaip apibūdintumėte situaciją Šiaulių miesto taryboje ir kodėl ji susidarė?
– Buvusi valdančioji dauguma buvo labai skirtinga savo politinėmis pažiūromis. Po savivaldos rinkimų dėl valdančiosios daugumos pradėjo tartis „valstiečiai ir žalieji“, konservatoriai bei liberalai ir visuomeninis rinkimų komitetas „Artūro Visocko nepartinis sąrašas“. Išryškėjo labai plati politinių pažiūrų paletė: nuo socialistų iki neoliberalų. Vieni reikalavo socialinės lygybės, o kiti matė Šiaulius tik privatizuotus.
Esant tokiai pažiūrų įvairovei reikėjo labai daug pastangų valdančiąją daugumą formavusiai darbo grupei, kad būtų surastas konsensusas ir būtų sudaryta koalicijos programa. Šitame darbe išrinktasis miesto meras praktiškai nedalyvavo: tarėsi partijų ir A. Visocko judėjimo atstovai.
Kadangi tokia politinių pažiūrų įvairovė, merui reikėjo daug išminties, kad galėtų ją kažkaip suvaldyti. Deja, politinės išminties pritrūko. Pritrūko todėl, kad meras neturėjo patirties dirbti komandoje.
– Buvote vienas iš tų politikų miesto Taryboje, kurio patarimų meras paisydavo.
– Mažai klausėsi... Visažinių nėra, bet įsiklausius į patarimus iki dabartinės situacijos tikrai nebūtų prieita.
„Valstiečių ir žaliųjų“ siūlymu buvo sudaryti valdančiosios koalicijos, frakcijų, seniūnų sueigų reglamentai tam, kad Taryba dirbtų pagal taisykles. Tačiau tie reglamentai nebuvo realizuoti. Pavyzdžiui, frakcijų seniūnų sueiga veikė, bet ilgainiui virto į kažkokį sambūrį, kuriame net nebevyko balsavimai, kurie iš pradžių dar buvo.
Taryboje mes su Stasiu Tumėnu stengėmės suvienyti ją darbui. Kartais tai pavykdavo. Net ir meras buvo pagaliau pripažinęs, kad būtent „valstiečiams“ pavykdavo suvienyti skirtingai mąstančius politikus. Sunkiai, bet judėta į priekį. Tačiau žinojome, kad tvinksinti krizė vis nukeliama į ateitį. Kartais atrodė, kad galbūt kaip nors, girgždėdama, Taryba judės toliau. Pusantrų metų judėta.
– Šiaulių miesto taryboje atmosfera ėmė keistis būtent po Seimo rinkimų. Kodėl?
– Didžiausia mero Artūro Visocko taktinė klaida – kai jis Seimo rinkimuose labai aiškiai parėmė vieną asmenį. Praktiškai viskas buvo pastatyta tik už vieną asmenį ir kai jis pralošė Seimo rinkimus, kitos politinės jėgos jautėsi įžeistos. Be abejonės, tas kartėlis išliko ilgam.
Puikiai atsimenu Šiaulių miesto 780-ąjį gimtadienį – "Šiaulių dienas", kai vienas politikas turėjo didžiausią palapinę Vilniaus gatvėje, o visos kitos politinės jėgos buvo suvarytos į „centukų“ skverelį, kaip į kokį rezervatą.
Toks nesikalbėjimas tęsėsi ilgai. Monologo aš negaliu įvardinti dialogu. Kai turėjo būti dialogas, vyko tik monologas. Jis tęsiasi iki šių dienų. Tai ir yra didžiausia klaida, kai yra aiškus nenoras pasiklausyti labiau patyrusių ne tik politikoje, bet ir gyvenime žmonių.
– Pastarąsias dienas meras A. Visockas lyg ir bandė ieškoti dialogo su naująja dauguma, kurios ilgai nepripažino.
– Pavėluotai... Ne tokiais metodais reikia dirbti. Negalima politikoje matyti tik dviejų spalvų, o iš mero viešų pasisakymų aišku, kad jis mato tik dvi: arba raudoną, arba ne. Tai žeidžia žmones, stebina. Po tokių įžeidinėjimų sunku tartis, dirbti bendram labui.
Karinis konfliktas visada prasideda nuo pirmo šūvio. Klausimas: kas šiuo atveju pirmasis iššovė? Ir dar į savo komandą, su kuria dirba? Keistas „šūvis“ – vieša publikacija prieš Administracijos direktoriaus pavaduotoją arba – į Šiaulių universiteto gimnaziją. Nustebau: ką gi meras daro? Kažkokių nesusipratimų virtinė!
Esant tokiai sudėtingai politinei situacijai reikia elgtis labai subtiliai. Deja.
Dirbdamas Seime stebiu Šiaulių situaciją žiniasklaidoje, skambina daug miesto politikų. Kadangi politinė situacija mieste keičiasi, be abejonės, turi keistis ir miesto valdžios sudėtis – tai yra neišvengiama. Susikoncentruoti ties konkrečiais asmenimis ir nebūti pasiruošus nieko keisti, manau, nėra protinga.
– Kuriuos asmenis turite omenyje?
– Pavyzdžiui, jauno, perspektyvaus politiko socialdemokrato Domo Griškevičiaus politinis likimas man kol kas yra abejotinas, nes jau perėjimas į valdančiąją dauguma, praktiškai buvo lošimas lyg kazino – va bank. Taip politikai nesielgia, nes va bank gali būti pateisinama tik revoliucijos metu. Jeigu šio politiko aplinka būtų laimėjusi Seimo rinkimus, jo situacija būtų buvusi kitokia ir miesto valdžioje, ir partijoje.
– Ką reiškia tokia pozicija, kai išrinktus į Seimą abu „valstiečių“ atstovus Taryboje pakeitę du nauji „valstiečių“ atstovai neprisijungė prie naujos valdančiosios daugumos?
– Jie oficialiai pareiškė, kad tęsia mano ir Stasio Tumėno politinę poziciją, nes mes visada pasisakėme už įsiklausymą, susiklausymą. Mums svarbiau buvo Šiauliai, o ne kokia politinė jėga yra valdžioje.
Žinoma, mes ne su visais sutikdavome, bet visus „tempdavome“ ieškoti kompromisų ir dialogo. Kol kas dabar Taryboje nematau žmogaus, kuris imtųsi tokios iniciatyvos ir pakviestų politines partijas dialogui. Meras, deja, šito nesuvokia. Gaila konstatuoti, kad tokia misija Šiaulių merui yra per sunki.
– Kaip vertinate perversmą Šiauliuose, kai net du svarbūs asmenys iš vadinamosios mero komandos, pašalinti iš pareigų?
– Esu tvirtai įsitikinęs, jeigu nuo pat šios kadencijos pradžios būtų vykęs kolegialus darbas, iki tokios politinės krizės mieste tikrai nebūtume nuėję. Tenka tik apgailestauti, kad dabartinė politinė padėtis Šiauliuose visiškai kompromituoja laisvų, tiesioginių mero rinkimų idėją. Ir aukščiausiu šalies valdžios lygiu jau kalbama apie tai, ar pasiteisino tiesioginių mero rinkimų reforma. Manau, kad bus dar diskusijų šiuo klausimu.
Negalima tapatinti Raseinių ar Anykščių merų atvejų su Šiauliais. Vis dėlto Šiauliai – ketvirtas pagal dydį miestas. Jeigu Šiauliuose viskas baigsis blogai, šie procesai gali virsti grandinine reakcija. Manau, kad visa Šiaulių miesto taryba turėtų labai susimąstyti apie tai, kad jų pavyzdžiu gali pasekti kitos savivaldybės. Todėl reikia labai daug išminties iš abiejų pusių.
Pirmiausia Šiaulių miesto taryboje reikia atsisakyti arogancijos ir nesikalbėjimo. Man labai patinka Prezidento Kazio Griniaus citata, kuri šiuo atveju idealiai tinka: „Tie, kurie kalbasi, yra stiprūs.“
– Kokia Vilniuje aukščiausios šalies valdžios reakcija į tai, kas vyksta Šiauliuose?
– Jokia. Šiauliai ten niekam neįdomūs. Tai kol kas jaudina, sakyčiau, tik Valstiečių ir žaliųjų sąjungą. Į Seimą su šia partija pateko daug Šiaulių krašto žmonių, todėl mes norime, kad tas kraštas stiprėtų, keltųsi. Mes domimės, kas čia vyksta ir laukiame, kad padėtis Šiauliuose stabilizuotųsi. Bet tam reikalingas dialogas. Jeigu jo nebus, o viršų ims ambicijos iš abiejų pusių, labai bijau, kad Šiaulių miesto nelauktų Menų inkubatoriaus likimas.
– Turite omenyje išankstinius savivaldos rinkimus Šiauliuose?
– Abi pusės neturėtų gąsdinti viena kitos išankstiniais rinkimais. Išankstiniai rinkimai Šiauliuose reikštų kardinalų politinių jėgų išsidėstymo miesto valdžioje pasikeitimą. Tų, kurie tiesiogiai dalyvauja Šiaulių valdžios perversmuose iš abiejų pusių, situacija išankstinių rinkimų metu pasikeistų labai ženkliai.
Redakcijos nuotr.
Arūnas Gumuliauskas, buvęs Šiaulių miesto tarybos narys, sako, jog perversmai Šiauliuose sostinėje niekam neįdomūs.
Šiaulietis Seimo narys Arūnas Gumuliauskas įsitikinęs, kad Šiaulių miesto valdžioje reikėjo ne monologo, o dialogo.