Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
„Šiandien jau bijau kalbėti“
Mindaugas Stakvilevičius, pedagogas, Šiaulių universiteto docentas, buvęs sąjūdininkas ir Aukščiausiosios Tarybos — Atkuriamojo Seimo narys, liepą atšventė savo 80-metį. Savo mokytojų išmokytas prieš nieką nelenkti galvos — toks yra pažįstamas savo mokinių ir kolegų, draugų ir nedraugų. „Bet šiandien aš jau bijau atvirai kalbėti“, — prisipažįsta M. Stakvilevičius.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
„Man pasisekė“
— Esate laimingas?
— Žinoma. Nors buvo ne vienas atvejis, kai galėjau ir negyventi — kaip dauguma mano vaikystės draugų.
Šiemet gegužės 28 dieną Pagėgių gimnazija, kurią baigiau, surinko 65 laidas. Pirmų keturių jau nebuvo iš viso, o iš mūsų penktosios 1950 metų laidos atvažiavo visi, kas gyvi — aš ir Kostas.
Baigėme mokyklą penki iš 20. Kitus arba į Sibirą ištrėmė, arba išžudė.
Mano dvi klasės draugės sesutės ėjo namo, kai jas komjaunuoliai pakvietė važiuoti kartu koncertuoti. Mergaičių tėvas buvo kolūkio pirmininkas, o dėdė — miške. Tai dėdė juos pakeliui susprogdino. Taip 1949-aisiais trečdalis mano klasės žuvo.
Tai aš baisiai sunkiai išgyvenau. Vis galvojau, kodėl taip yra? Kodėl esame tokie žiaurūs savo tėvynainiams?
Ir supratau, kad patys baisiausi žmonės yra ne tie, kurie žudo, o tie, kurie skatina šitą daryti. Aš jų lig šiol nekenčiu.
Ir dabar prisižiūriu niekšų, kurie keršija, kiršija žmones — vienus prieš kitus nustato, o patys rieškučiomis semia auksą, lipa į viršų.
Seime reikėjo duoti priesaiką, aš ją daviau. Bet dar vieną priesaiką daviau sau 1949 metų rugsėjį — visą gyvenimą darysiu taip, kad nebūtų šitokių baisybių, kad žmonės būtų kitokie — geresni, dvasingesni.
— Ar pasisekė tai padaryti?
— Man labai pasisekė, kad pasirinkau būti mokytoju ir juo esu visą gyvenimą.
Studijavau Maskvos universitete, norėjau būti mokslininkas, kurse buvau vienas geriausių matematikų, geras fizikas, teoretikas, bet išėjau į mokyklą. Dirbau su suaugusiais dar studijuodamas. Aš juos mokiau fizikos ir matematikos, o jie mane mokė gyvenimo ir padorumo. Tada supratau, kad mano misija — ne mokslininku tapti, o pedagogu. Čia radau savo vietą sėti gerumą, dvasingumą, inteligentiškumą.
Mano mokinių visur yra. Sąjūdžio metu jie mane ir iškėlė — ir nepelnytai iškėlė kaip politiką.
Ne politikas — mokytojas
— Bet jūs nuo to laiko — ne tik mokytojas, bet ir politikas.
— Nesu aš politikas. Tiesiog tada prireikė mūsų politikoje, blaiviau mąstančių, nesiekiančių didelės karjeros ar turto. Bet ar mes ten ilgai buvome reikalingi? Iš tų dvidešimt metų reikalingas buvau tik Sąjūdžio metais ir tik šiek tiek — Aukščiausioje Taryboje.
Per rinkimus mačiau, kokie kerštingi, godūs turto ir valdžios žmonės eina, ir aš juos blokavau. Pavyko, o paskui buvo labai sunku.
— Sąjūdžio laikais manėme — būsime laisvi, nebijojome kalbėti. O kaip šiandien yra?
— Aš šiandien bijau kalbėti.
— Jūs? Kuris nebijojote pasakyti viešai, ką galvojate, bijote?
— Tarybiniais metais šaipiausi ir iš Brežnevo, ir iš Chruščiovo — kalbėjau studentams, ką maniau.
Buvo informuota KGB, tačiau manęs nejudino. Kai suėjo 50 metų, rinko katedros vedėju ir pasipylė: „Atsiimk pareiškimą“. Sakau: “Neatsiimsiu“. Jau iš tų tarnybų buvo nurodymas. Sukvietė ekstra instituto tarybos posėdį, išdėjo mane į šuns dienas — štai taip “pasveikino“ su jubiliejumi, ir žinoma, patvirtino kitą katedros vedėją.
Bet dabar vengiu kitokią nuomonę pasakyti, nes žinau, kad mane užtampys po teismus. Apjuodins, o aš dar noriu, kad žmonės apie mane gerai galvotų.
Ir dabar yra diktatūra, tik žymiai labiau užmaskuota. Anksčiau buvo aišku — esi disidentas, eini prieš „partijos generalinę liniją“, o dabar patyliukais tave gali spausti, juodinti.
Prieš metus papasakojau savo studentams apie susprogdintus klasės draugus, ir buvo „nutarimas“ — neleisti užsirašyti į Stakvilevičiaus paskaitas. Žinoma, buvo parašyta kitaip: neaišku, kaip jis ten egzaminuoja ir panašiai.
— Nuo ko priklauso mūsų laisvė?
— Jaučiuosi laisvas žmogus, bet ne iki galo.
Laisvė ir demokratija yra sąlyginė. Žiūrėkite, kas darosi prieš rinkimus. Paleidžiamas gandas: „Ką beišrinksi bus blogai, nėra ką rinkti“. Taip 55 procentai apdorojami, kad tik neitų į rinkimus. O ateina tie, kurie už savo partiją eis ir keliais šliauždami, arba už pinigus eina balsuoti. Tokia gera metodika atidirbta, ir metai po metų taip daroma. Nematau jokios prošvaistės.
Tie, kurie turi didelius pinigus ir gerus instruktorius, kaip reikia apdoroti žmones, — klanai, grupuotės turtingų žmonių per „savas“ partijas vėl padarys taip, kad ateis “savi“ žmonės.
— Ar yra kokia išeitis?
— Deja, išeities nematau.
Egzistuoja tik vadinamoji demokratija. Iš tiesų — nedemokratija, nes nėra jokios politinės atsakomybės. Kolektyvinė atsakomybė — tik priedanga.
Apie pilietinę visuomenę tik šnekame. Todėl išėjau iš politikos praktiškai jau prieš penkerius metus. Suvokiau, kad kaip dėstytojas ir mokytojas aš žymiai daugiau galiu padaryti.
Džiaugiuosi, kad Šiaulių universiteto Matematikos katedra buvo principinga ir kovinga, ir atkovojo mano kursą „Fizika ir žmonija“, ir vėl 300 studentų lankė mano paskaitas, ir pilietiškumo, dvasingumo sėklą aš vis tiek sėju tarp savo studentų.
Išleidžiame pseudoabiturientus
— Jūs mokėtės ir mokotės eilėraščių. Eilėraščius, anot tyrimų, dabar skaito vos 2 procentai žmonių — ko netenkame neįsileisdami į sielą poezijos?
— Jeigu abiturientas gauna atestatą neperskaitęs 80 klasikų knygų, neišmokęs 80 eilėraščių, nemokėdamas padainuoti 80 dainų lietuviškų, tai jis yra pseudoabiturientas, neišsilavinęs žmogus. Deja, tokius neišsilaviniusius žmones mes štampuojame, tikrindami testais užuot skatinę pačius kurti ir rašyti.
Taip specialiai yra daroma, nes neišsilavinusius žmones žymiai lengviau valdyti. Tai skiepijama iš viršaus, iš Europos. Suderintas mechanizmas auginti tokius paklusnius — juos renkame ir į valdžią.
— 57 metus dirbate pedagogu, ar matote, kad jaunąją kartą prarandame?
— Žinoma, prarandame. Bet dar negalutinai, nes daug yra pedagogų, kurie bando tą sistemą įveikti.
Ar jauni žmonės taps dvasingais, labai priklauso ir nuo tėvų, ir nuo mokytojų, sakyčiau — po 50 procentų. Gerų mokytojų daug yra, tik jie neįvertinami. Vis sakoma, kad mokytojai — pasenę, atgyvenos.
Mokyklos reitinguojamos, bet kaip galima palyginti kaimo ir didmiesčio mokyklą? Dirbau Šiaulių rajono Bazilionų vidurinėje mokykloje, žinau, kad kaime vaikai niekuo ne prastesni, bet jų sąlygos visiškai kitokios. O kiek dvasingumo ir žmoniškumo turi mokytojai, dar žiūrintys, kad vaikai klystkeliais nenueitų, niekas nevertina.
— Ne vieną jaunimo kartą mokėte, ar galima jas palyginti?
— Šiandieninę kartą nuo kitų skiria kryptingumas — šiandien ryt GAUTI, TURĖTI — ir tam pasiekti nesidrovima jokių kelių.
Ne tik fizikos, lietuvių filologijos niekam nebereikia — nebestoja, nes naudos nėra.
Anksčiau jaunimas jautė, jog kils, buvo kažkokios perspektyvos, o dabar to nėra.
— Tai gal gerai, kad kryptingai pirmiausia siekiama pagrindo po kojomis?
— Bet toks pagrindas — siūbuojantis ir klampus.
Planas — dirbti
— Šią vasarą vėl važinėjate į jaunųjų fizikų „Fotono“ mokyklą. Iki šiol energingai dirbate?
— Kai tik pradėjau dirbti mokykloje, susidariau planą, kad kaip galima ilgiau gyvenčiau ir įvykdyčiau savo misiją, dėl kurios sau prisiekiau. Džiaugiuosi, kad dar ją vykdau. Nors jaučiu, kad „mano pajėgos mažinasi, vysta, kaip lapas...“ Vis galvoju, kad gal jau kitais metais išeisiu, bet kaip jie dabar be manęs — be Stakvilevičiaus.
Palikuonys stengiasi statyti paminklus išėjusiems. Savo vaikams jau pasakiau, kad man nereikia jokio paminklo (ir M. Stakvilevičius lotyniškai deklamuoja Horacijaus „Paminklą“, pabrėždamas: “Mokykloje mus dar mokė lotynų kalbos“). Horacijaus pasakyta: ne visas mirsiu. Didelę dalį manęs jau pasiėmė mano vaikai, anūkai, mano mokiniai. Aš juose lieku, ir ačiū Dievui, kad šitaip yra.
— Kokį savo darbą labiausiai vertinate?
— Jaunųjų fizikų „Fotono“ mokyklą, įkurtą 1972 metais ir jau beveik 40 metų veikiančią. Vertinu ją labiau, nei savo darbą Aukščiausioje Taryboje, Seime ar miesto Taryboje.
Iš tiesų, mano nuopelnas tik toks, kad aš tą mokyklos vasaros stovyklą sugalvojau. Ten dirba nuostabūs pedagogai, tai — draugiškumo ir žmoniškumo mokykla. Džiaugiuosi, kad šią vasarą ten viename būryje yra ir mano anūkė, ir proanūkė. .
— Kaip šventėte savo jubiliejų? Kokio linkėjimo sulaukėte?
— Kasmet liepą jubiliejų susirenkame švęsti prie Nemuno — visa Juozo ir Paulinos Stakvilevičių — mano tėvų — giminė. Suvažiuoja apie 80 žmonių. Keturi broliai, ir iš kiekvieno maždaug po 18 atžalų. Mano vyriausiam broliui — jau 87. Kitam 85-eri, aš — jauniausias. Vienas brolis ir sesutė yra mirę.
Vyriausias brolis palinkėjo: „Būti tokiam, koks esu“
— O ar keičiatės?
— Keičiuosi, juk senstu (juokiasi).
— Koks jūsų posakis mėgiamiausias?
— „Nemokėjo jis lenkti didiesiems galvos,
Nemokėjo jis niekint mažųjų,
Nemokėjo, kaip nendrė, pavėjui linguot,
O vėjui nutilus — ir vėl atsistoti.„
Nė nežinau, kas šių eilių autorius. Bet man šitai svarbiausia.
Ir mano mokytojai, nors pagal dabartinę tvarką nė vienas iš jų nebeturėtų teisės mokytojauti, nes tik vienas turėjo aukštąjį nepedagoginį išsilavinimą, gal ne visko fizikoje ir matematikoje išmokė, bet tais baisiais laikais išmokė žmoniškumo. Ir neišmokė lenkti galvos.
VERTYBĖS: Mindaugas Stakvilevičius labiausiai vertina padorumą, o neapkenčia žiaurumo ir godumo.
MOKYTOJAS: Mindaugas Stakvilevičius: „Man labai pasisekė, kad esu mokytojas, kad galiu pilietiškumo ir dvasingumo sėklą sėti tarp savo studentų, mokinių.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
