Seserų kūryba tausoja aplinką ir gamtą

As­me­ni­nė nuo­tr.
Se­se­rys mo­kyk­lo­je lau­žė nu­si­sto­vė­ju­sius stan­dar­tus.
"Mes vi­si tru­pu­tį trenk­ti, prie me­no", – sa­ko se­se­rys Bud­rec­kai­tės iš Kur­šė­nų. Ne­ri­lė Ber­no­tie­nė ir Eg­lė Rič­ku­vie­nė sa­vo "prie me­no" su­jun­gė į bend­rą in­ter­je­ro di­zai­no ir ren­gi­nių de­ko­ra­vi­mo pro­jek­tą "Two sis­ters". Ne­ri­lė gy­ve­na Kur­šė­nuo­se, Eg­lė – Šiau­liuo­se. Su­bur­ti bend­ram po­kal­biui abi kū­rė­jas pa­vy­ko tik vė­lo­ką va­ka­rą. Idė­jo­mis trykš­tan­čių mo­te­rų en­tu­ziaz­mas, ro­dė­si, iš­sprog­dins re­dak­ci­jos sie­nas. Jas "ve­ža" tva­ru­sis di­zai­nas – tau­so­jan­tis gam­tą ir ap­lin­ką, o daik­tams su­ku­rian­tis nau­jas is­to­ri­jas.
Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Se­se­rys Ne­ri­lė Be­no­tie­nė ir Eg­lė Rič­ku­vie­nė sa­vo kū­ry­bi­nį po­ten­cia­lą su­vie­ni­jo į bend­rą pro­jek­tą "Two sis­ters".

Ir dai­li­nin­kai, ir mu­zi­kan­tai

Nuo pat vai­kys­tės se­sės au­go ap­sup­tos kul­tū­ros. Tė­vai Al­bi­na ir Kos­tas Bud­rec­kai su­si­pa­ži­no kul­tū­ros cent­re – tė­tis ten di­rek­to­ria­vo, o ma­ma atė­jo dirb­ti me­no va­do­ve. Į Kur­šė­nus mer­gai­tes tė­vai at­si­ve­žė dar vi­sai ne­di­de­les. Tė­tis čia iš kul­tū­ros pa­si­trau­kė, įsi­dar­bi­no Pa­ven­čių cuk­raus fab­ri­ke, ta­čiau jo ran­ko­se ir to­liau gim­da­vo gra­žūs me­ta­lo ga­mi­niai – sta­lai, kė­dės.

"Nuo ma­žens bu­vo­me įtrauk­tos ir į vai­dy­bą, sce­nog­ra­fi­jos kū­ri­mą, ir ka­vą ne­šio­da­vo­me, ir siū­da­vo­me..." – pri­si­me­na Ne­ri­lė.

Ma­ma ir da­bar ku­ria ei­les, ra­šo sce­na­ri­jus, Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­te yra vie­no iš fa­kul­te­tų de­ka­nė.

"Tė­tis – iš 8 vai­kų šei­mos. Vie­ni yra dai­li­nin­kai, ki­ti – mu­zi­kan­tai. Bet vi­si dai­li­nin­kai mo­ka dai­nuo­ti, o mu­zi­kan­tai mo­ka pieš­ti. Ne­te­ko su­tik­ti nė vie­no Bud­rec­ko, ku­ris ne­mo­kė­tų dai­nuo­ti", – apie me­ni­nę pri­gim­tį kal­bė­jo Ne­ri­lė.

Ji bai­gė mu­zi­kos pe­da­go­gi­ką, yra smui­ki­nin­kė, kar­tu su vy­ru mu­zi­kuo­ja gru­pė­je "Ty­kiai". Šiuo me­tu dir­ba Šiau­lių ra­jo­no kul­tū­ros cent­re, nes sa­ko su­pra­tu­si, jog pe­da­go­gi­ka – ne jos dar­bas.

"Taip rei­kia, taip ne­rei­kia. Esu lais­vas žmo­gus, mėgs­tu pa­ti vis­ką or­ga­ni­zuo­tis. Kul­tū­ros cent­ras ta vie­ta, kur tu­ri bū­ti vis­ko: ir pie­šiam, ir ra­šom, ir gro­jam, ir šo­kam".

Eg­lė – siu­vė­ja konst­ruk­to­rė, jos mėgs­ta­miau­sia veik­la – bal­dų res­tau­ra­vi­mas.

Se­sės tu­ri ir jau­nes­nį bro­lį, ku­ris gy­ve­na Is­pa­ni­jo­je.

Iš­gy­ven­ta bė­da – nau­jas eta­pas

Ly­giai prieš dve­jus me­tus šei­mą iš­ti­ko di­de­lė ne­lai­mė. Spro­gęs du­jų ba­lio­nas su­grio­vė Kur­šė­nuo­se, Pa­ven­čiuo­se, ką tik pa­sta­ty­tą tė­vų na­mą. Ant­ra­me jo aukš­te bu­vo įsi­kū­ru­si ir Ne­ri­lė su šei­ma. Lai­mei, nie­kas iš žmo­nių ne­nu­ken­tė­jo.

"Vi­są vai­kys­tę ir jau­nys­tę, kiek at­si­me­nu, sta­tė­me tą na­mą. Tė­vai iš­va­žia­vo į Is­pa­ni­ją už­si­dirb­ti pi­ni­gų. 13 me­tų ten dir­bo. Ta­da nu­spren­dė­me, kad kaž­ką rei­kia da­ry­ti – ar­ba par­duo­ti, ar­ba ei­ti gy­ven­ti", – pa­sa­ko­ja Eg­lė.

O Ne­ri­lė pri­du­ria, kad tai jos vy­ras pri­kal­bi­no tuo­met Šiau­liuo­se gy­ve­nu­sią šei­mą įsi­reng­ti ant­rą na­mo aukš­tą ir per­si­kel­ti į Kur­šė­nus.

"Po spro­gi­mo į si­tua­ci­ją sten­gė­mės žiū­rė­ti po­zi­ty­viai. Neat­si­ti­ko nie­ko bai­saus, vi­si gy­vi, svei­ki", – po­zi­ty­vą sklei­džia Ne­ri­lė.

Sun­kiau­sia bu­vo tė­vams. Duk­ros guo­dė: "Jums duo­ta dar kaž­ką da­ry­ti, jei li­ko­te net ne­su­žeis­ti. Vi­si tu­ri­me ran­kas, vis­ką pa­si­da­ry­si­me".

Ne­ri­lės šei­ma iš pra­džių iš­si­nuo­mo­jo bu­tą Kur­šė­nuo­se, da­bar jau tu­ri nu­si­pir­kę sa­vo na­mą.

Eg­lės šei­ma kar­tu su tė­vais pla­nuo­ja at­si­sta­ty­ti su­griau­tą na­mą ir kel­tis į Kur­šė­nus, ar­čiau sa­viš­kių.

"Aš su tė­vais jau gy­ve­nau, da­bar Eg­lės ei­lė", – juo­kia­si Ne­ri­lė.

Ji pa­sa­ko­ja, kad iš pra­džių gal­vo­jo ap­si­gy­ven­ti bu­te, duk­ra ir sū­nus užau­go, pa­tys ma­žai bū­na na­muo­se. Ta­čiau mu­zi­kuo­jan­čiam vy­rui rei­kia pa­tal­pų apa­ra­tū­rai, o Ne­ri­lei – pieš­ti, kal­ti, da­žy­ti...

"Da­bar abi su se­se įsi­ren­gi­nė­jam sa­vo stu­di­jas ir da­li­na­mės pa­ty­ri­mu", – džiau­gia­si mo­te­ris.

Grei­tai – Ne­ri­lė, kruopš­čiai – Eg­lė

Se­sės – la­bai ar­ti­mos, vie­na ki­tą pa­pil­do: ir pa­stab­do, ir pa­stu­mia.

"Pas Ne­ri­lę – vis­kas grei­tai: min­tys su­ka­si, greit su­mąs­to. O man – kur rei­kia kruopš­čiai kaps­ty­tis. Ma­ma sa­ky­da­vo: jei­gu rei­kia grei­tai – Ne­ri­lei, jei kruopš­čiai – Eg­lei", – šyp­so­si jau­nes­nio­ji se­suo.

Ne­ri­lė yra in­di­vi­dua­lis­tė, ir jai ge­riau­sia dirb­ti vie­nai. Eg­lė – vie­nin­te­lis žmo­gus, ku­riuo ji be­są­ly­giš­kai pa­si­ti­ki, to­dėl su ja leng­va dirb­ti kar­tu.

"Nak­tį aš no­rė­čiau ei­ti mie­go­ti, o ji sa­ko: ne, mes pa­baig­sim. Ir iki ga­lo dir­ba­me, kar­tais iki 2 nak­ties ar dar il­giau", – ener­gin­gai pa­sa­ko­ja Ne­ri­lė.

Idė­ja už­siim­ti in­ter­je­ro, ren­gi­nių di­zai­nu, kaip daž­niau­siai ir bū­na, ki­lo Ne­ri­lei. Sa­kė: gal ką nors su­gal­vo­jam to­kio?

"Gal­vo­jau, čia ei­li­niai jos pla­nai. Po mi­nu­tės žiū­riu – už­bė­go į vir­šų jau su­kū­ru­si so­cia­li­nio tink­lo pa­sky­rą, įdė­ju­si dar­be­lių", – apie "Two sis­ters" pra­džią dės­to Eg­lė.

Ko­dėl pa­va­di­ni­mas ang­liš­kas? Iš pra­džių pa­si­rin­ko ang­liš­ką va­rian­tą, nes tu­ri daug gi­mi­nių ir drau­gų ki­to­se ša­ly­se. Vė­liau jau no­rė­jo pa­keis­ti į lie­tu­viš­ką, ta­čiau pa­si­ro­dė, kad vi­si va­rian­tai su žo­džiu "se­sės" yra pa­nau­do­ti. Taip ir pa­li­ko.

Pra­džia – žai­di­mai "na­mais"

Se­se­rų di­zai­no veik­los pra­džia – vai­kys­tės žai­di­mai. Vi­są lai­ką žais­da­vo "na­mais".

"Mes pir­mie­ji bu­vo­me įsi­ren­gę sa­vo na­mus la­bai gra­žiai. Tė­tis iš ta­pe­tų iš­kar­pė įvai­rius raš­tus, ant spin­tų už­kli­ja­vo. Vi­sa­da no­rė­jo­si, kad bū­tų ki­taip. Gy­ve­no­me bend­ra­bu­ty­je, tu­rė­jo­me du kam­ba­riu­kus. Kas mė­ne­sį per­stum­dy­da­vo­me bal­dus. Ir vis at­ras­da­vo­me nau­jų va­rian­tų. Ap­lin­ki­niai ste­bė­da­vo­si, kaip mums taip pa­vyks­ta", – pri­si­me­na Eg­lė.

Se­sės čiauš­ka, kad dar jų vai­kys­tė­je tė­vai ieš­ko­da­vo bal­dams vis nau­jų vie­tų. Kai ūg­te­lė­jo, ėmė­si to­kios "kū­ry­bos" ir pa­čios, tė­čiui trū­ko kant­ry­bė, pa­gra­si­no, kad pri­gręš prie grin­dų bal­dų ko­jas.

"Pri­si­me­nu pir­mą mū­sų at­nau­jin­tą so­vie­ti­nę so­fą. Eg­lė jau mo­kė­si siu­vi­mo, pa­da­rė iš­kar­pas. Nuė­mė­me so­fos kraš­tus ir ji už­siu­vo to­kį gaub­tą su ku­to­sais. So­fa ga­vo­si pra­ban­gi, su ve­liū­ru. Drau­gės sa­ky­da­vo – pas jus tiek ma­žai vie­tos ir taip jau­ku. Ma­ma mo­kė­da­vo su­kur­ti tą jau­ku­mą", – sma­giai dės­to Ne­ri­lė.

Už­siim­ti tva­raus in­ter­je­ro kū­ri­mu jos pra­dė­jo prieš du de­šimt­me­čius. Ne­ri­lei su­si­lau­kus pir­ma­gi­mės, nu­si­pir­ko gra­žią lo­ve­lę ir ji ėmė ke­liau­ti per gi­mi­nės vai­kus, tik kei­tė pa­vi­da­lus. Taip pra­si­dė­jo bal­dų res­tau­ra­vi­mas.

"Vi­są lai­ką yra no­ras kaž­ką tu­rė­ti gra­žiau, įdo­miau. Ne­se­niai par­da­vė­me bu­tą, o kol na­mo sta­ty­bą už­baig­si­me, ap­si­gy­ve­no­me pas gi­mi­nes. Stab­dau sa­ve, kad nie­ko ten ne­keis­čiau, kad no­rė­tų­si kuo grei­čiau išei­ti. Jau va­kar sė­džiu ir jau­čiu kaip niež­ti na­gai", – kva­to­ja Eg­lė.

Po na­mo griū­ties atė­jo su­pra­ti­mas, koks lai­ki­nas tas gro­žis – sie­nos, ta­pe­tai, ply­te­lės, tiek vis­ko da­ry­ta, kur­ta. Ta­čiau grei­tai su­pra­to, kad vis tiek tą pa­tį da­rys – tai jau gy­ve­na gal­vo­se.

Vie­nai rei­kia pa­gy­ri­mo, ki­tai – pro­vo­ka­ci­jos

Ne­ri­lė šį­met įgi­jo dar vie­ną spe­cia­ly­bę – in­ter­je­ro api­pa­vi­da­lin­to­jos Klai­pė­dos tech­no­lo­gi­jos cent­re. Mo­te­ris su­gal­vo­jo, kad rei­kia iš­va­žiuo­ti to­liau nuo sa­vų ir džiau­gė­si spren­di­mu. Va­ži­nė­da­ma trau­ki­niu tu­rė­jo lai­ko... pieš­ti. La­bai svar­bus bu­vo dės­ty­to­jų pa­drą­si­ni­mas, kad ji ga­li tai da­ry­ti.

"O kaip ji pieš­ti pra­dė­jo! Mes iš­si­žio­jo­me, iš kur tu mo­ki?" – se­sės ge­bė­ji­mais ste­bi­si Eg­lė.

"Aš ne­mo­kė­jau, tik ži­no­jau, kad kaž­ka­da pra­dė­siu pieš­ti. Eg­lė pieš­tų ge­riau, bet da­bar ji ne­tu­ri lai­ko. Gal se­nat­vė­je pra­dė­sim abi ta­py­ti", – juo­kia­si se­sės.

Eg­lė džiū­gau­ja iš­vi­ju­si sa­vo bai­mes. Vis kel­da­vo klau­si­mą, ko­dėl sa­ve vi­są lai­ką rei­kia stab­dy­ti. "Na, ne­pa­vyks, nie­ko to­kio, da­ry­sim kaž­ką ki­tą".

Šio­je vie­to­je se­se­rys ir­gi ge­ro­kai ski­ria­si. Eg­lei vi­sa­da rei­kia pa­gir­ti, sa­ky­ti: "šau­nuo­lė". Ne­ri­lės pa­gy­ros ne­vei­kia.

"Man jei pa­sa­ko "blo­gai", iš­kart gal­vo­ju: "Ane?" ir vis­kas ta­da su­ky­la", – at­vi­rai dės­to in­ter­je­ro kū­rė­ja.

Daik­tai tu­ri sa­vo is­to­ri­ją

Se­se­rys sie­kia pa­ro­dy­ti, kad daug ką ga­li­ma su­si­kur­ti sa­vo ran­ko­mis. Svar­biau­sia ne­mė­ty­ti daik­tų, ypač ge­rų. Jos – už na­tū­ra­liz­mą. Mėgs­ta tai, kas yra tik­ra, kas tu­ri ver­tę.

"Ne­šiukš­lin­ti, ne­var­to­ti tiek. Bai­gia­me šiukš­lė­se pa­skęs­ti. Tva­rus in­ter­je­ras – pui­ki išei­tis", – sa­ko Ne­ri­lė.

O Eg­lė pri­ta­ria: "Da­bar­ti­niai daik­tai ne­pat­va­rūs, tik iš­me­ti pi­ni­gus. O čia iš­gel­bė­ji daik­tą, ku­ris tu­ri is­to­ri­ją. Pa­si­da­rai sa­vo ran­ko­mis ir jis tam­pa la­bai mie­las".

De­ko­ra­to­rės pri­me­na, kad daik­tas, pa­sta­ty­tas ne­tin­ka­mo­je vie­to­je, ga­li pra­ras­ti sa­vo pa­trauk­lu­mą.

"Daž­nai žmo­nės pri­si­per­ka daik­tų, o vi­su­mos, jau­ku­mo nė­ra. In­ter­je­ras – ne tik me­nas, bet ir tai­syk­lės. Pir­ma jas tu­ri su­ži­no­ti, kad ga­lė­tum lau­žy­ti", – tvir­tą po­zi­ci­ją tu­ri Ne­ri­lė.

Se­sės ne­si­ti­kė­jo to­kios sa­vo veik­los sėk­mės. Ko ėmė­si, tas se­kė­si. Klien­tą per­spė­ja, kad ne­ga­li da­ry­ti vis­ką taip, kaip jam no­ri­si, nes pro­jek­to au­to­rys­tė­je yra jų pa­var­dė. Sie­kia kar­tu su klien­tu ras­ti bend­rus spren­di­mus. Ne­ri­lei ge­riau­si klien­tai yra tie, su ku­riais su­si­ta­ri dėl priim­ti­no sti­liaus, o dėl ki­tų da­ly­kų sa­ko – da­ry­kit, ką no­rit.

Mėgs­ta­miau­sias "Two sis­ters" sti­lius – skan­di­na­viš­kas su kant­ri ele­men­tais. Žiū­rint, ko­kia pro­ga, ar jau­nas žmo­gus, ar vy­res­nis, ar yra is­to­ri­ja. Pir­mo­je vie­to­je – jau­ku­mas.

Ant­ra ver­tus, de­ko­ra­to­rės su­pran­ta, kad jos tu­ri de­rin­tis prie esa­mos ap­lin­kos, ne­sug­riau­ti vis­ko, o kuo dau­giau pa­nau­do­ti.

"Ga­li­me su­kur­ti bet ko­kį sti­lių, o jei jis ne­de­rės prie ap­lin­kos? Atei­ni į se­ną dva­rą ir da­rai ja­me mo­der­nų sti­lių. Aiš­ku, ga­li­ma ir taip, jei tai bū­tų kaip pro­vo­ka­ci­ja, spe­cia­liai pa­da­ry­ta", – sa­ko Ne­ri­lė.

Gai­li­si skin­tų gė­lių ir iš­mes­tų bal­dų

Se­se­rys pa­sa­ko­ja, kad in­ter­je­ro spal­vos ir­gi tu­ri sa­vo ma­das. Šį­met "ant ban­gos" pe­li­ka­no, ko­ra­li­nė spal­va. Bet sun­ku spė­ti ma­das gau­dy­ti. Ka­dan­gi se­sės yra na­tū­ra­lis­tės, siū­lo keis­ti ne sie­nų spal­vas, o ak­cen­tus: gal pa­gal­vė­les, gal užuo­lai­das ar ki­tas de­ta­les. Svar­bu, kad vis­kas de­rė­tų.

Įvai­rių ver­ti­ni­mų su­lau­kia pil­ka in­ter­je­ro spal­va, ku­ri jau pa­lie­ka ma­din­gų­jų są­ra­šo pra­džią. Kai prieš tre­je­tą me­tų Ne­ri­lė pir­mam klien­tui pa­siū­lė pil­ką spal­vą, žmo­nės sa­kė: kas čia da­bar?

"Klien­tas pa­si­ti­kė­jo ma­ni­mi, bet ne­ri­ma­vo dėl tos spal­vos. At­vy­ko iš Kau­no spin­tos mon­tuo­ti ir sa­ko: oi, kaip čia ge­rai spal­viš­kai pa­da­ry­ta. Mes pra­dė­jo­me juok­tis, kad iš did­mies­čio įver­ti­no, jog vis­kas ge­rai", – pri­si­mi­ni­mais da­li­ja­si kū­rė­ja.

Ji ne­mėgs­ta skin­tų gė­lių, jų tie­siog gai­la. La­biau pa­tin­ka me­dis, krū­mas – tai, kas ža­lia. Kai ga­li "ap­ska­by­ti" ne­su­ža­lo­jant pa­ties au­ga­lo.

Eg­lė pri­mi­nė se­sei, kad dirb­da­ma mo­kyk­lo­je pra­šy­da­vo: ne­neš­kit man gė­lių, ne­mė­ty­ki­te pi­ni­gų. Da­bar Ne­ri­lės na­muo­se au­ga­lų yra, bet au­gi­na tai, ko ga­li pri­reik­ti ves­tu­vių šven­tei de­ko­ruo­ti.

Eg­lės min­tis už­val­dė bal­dų res­tau­ra­vi­mas.

"Se­ną sluoks­nį nu­lu­pi, tiek ran­di įdo­mių da­ly­kų. Ne­per­kam, o žiū­rim, kas ką ati­duo­da. Va­žiuo­ja­me į aikš­te­les, kur žmo­nės su­ve­ža se­nus bal­dus. Jau mus ži­no, juo­kia­si, ati­de­da įdo­mes­nius va­rian­tus", – pa­sa­ko­ja Eg­lė.

Ji pa­ste­bi, kad vy­res­nei kar­tai so­vie­ti­nio sti­liaus bal­dai neį­do­mūs, ta­čiau jau­nes­nius žmo­nes jie do­mi­na. Aiš­ku, įvilk­ti į nau­ją rū­bą. An­tik­va­ri­niai bal­dai ir kai­nuo­ja daug, ir dir­ba prie jų res­tau­ra­to­riai. Se­sių – ne toks tiks­las. Iš so­viet­me­čio bal­dų yra pa­da­riu­sios įspū­din­gų dar­bų.

Mo­kyk­los in­ter­je­ras vir­ši­jo lū­kes­čius

Se­se­rys de­ko­ruo­ja ne tik pri­va­čius ob­jek­tus. Ne­se­niai praū­žu­sia­me Kur­šė­nų jo­mar­ke kur­šė­niš­kiai lai­ką lei­do jų kur­to­se sti­li­zuo­to­se lau­ko ka­vi­nu­kė­se.

"Pa­ma­čiau nu­svi­ru­sį gluos­nį, man iš kar­to šo­vė min­tis – ka­vi­nė po gluos­niu. Iš dva­ro kė­des par­ve­žė­me, su­dė­lio­jo­me", – da­li­ja­si kū­ry­bi­niais įspū­džiais Ne­ri­lė.

Di­džiau­siu iš­šū­kiu įvar­di­ja in­ter­je­ro kū­ri­mą Pa­ven­čių mo­kyk­lo­je-dau­gia­funk­ci­nia­me cent­re, ku­ria­me tuo me­tu Ne­ri­lė dir­bo. Pir­miau­sia, dėl to, kad tai – vi­suo­me­ni­nis ob­jek­tas.

"Kai pra­dė­jo­me dar­bą, su­lau­kė­me daug nei­gia­mų ko­men­ta­rų. Sie­nos iš­da­žy­tos lo­pais, tam­sios... Ty­lė­jo­me, nie­ko ne­sa­kė­me. Net mo­kyk­los di­rek­to­rė bu­vo pa­ni­ko­je", – pri­si­me­na Eg­lė.

De­ko­ra­to­rės pa­si­rin­ko iš pa­le­tės sie­nų spal­vas, ta­čiau to­kių at­spal­vių da­žų Kur­šė­nuo­se ne­ra­do, tad spal­vos šiek tiek nu­to­lo nuo pra­di­nio su­ma­ny­mo.

Mo­kyk­lo­je se­sės greit iš­siaiš­ki­no, kur yra se­nų daik­tų san­dė­liu­kas.

"Mums sa­ko: ai, ten nie­ko ge­ro nė­ra. Kai pa­ma­tė­me, žiū­ri­me – lo­biai", – links­mai pri­si­me­na se­sės.

De­ko­rui rei­kė­jo ati­tin­ka­mų len­ty­nų, ku­rių ne­ga­lė­jo ras­ti. Dve­jo­mis gra­žio­mis len­ty­no­mis vir­to se­na spin­ta. Ra­do vai­kų in­ki­lė­lių, ku­riuos pa­nau­do­jo, kaip de­ko­ra­ci­ją.

Mo­kyk­los in­ter­je­rui ti­ko ir se­ni bal­dai, ir se­ni gaub­liai, ir net ne­be­nau­do­ja­mi va­do­vė­liai. Net se­nos at­nau­jin­tos du­rys ta­po mo­der­nio­mis in­ter­je­ro de­ta­lė­mis. Len­ty­noms prie sėd­mai­šių idea­liai ti­ko vos ke­lis eu­rus kai­nuo­jan­tys šilt­na­mio sto­vai.

Se­se­rys lau­žė mo­kyk­lo­je nu­si­sto­vė­ju­sius stan­dar­tus. Šimt­me­čius įpras­tas ru­das grin­dis dras­tiš­kai nu­švie­si­no.

"Kai bai­gė­me, su­lau­kė­me tiek daug ge­rų at­si­lie­pi­mų. Mo­kyk­los re­zul­ta­tas šok­te­lė­jo virš mū­sų lū­kes­čių. Ma­ma mū­sų klau­sė, kaip jūs neiš­si­gan­do­te to­kių erd­vių. Pra­džio­je gal ir bu­vo to­kia min­tis pra­lin­du­si, bet aš iš­kart ją nu­vi­jau. Pa­si­seks, tu­ri pa­si­sek­ti – su to­kiu už­tai­su dar­ba­vo­mės", – tvir­tai nu­si­tei­ku­si Ne­ri­lė pri­si­mi­nė, kaip vie­na mo­ky­to­ja pa­sa­kė, kad nie­ka­da ne­rei­kia "vi­suo­me­nės teis­mui" ro­dy­ti ne­pa­baig­tų dar­bų.

Ti­kė­ji­mas sėk­me

Ne­ri­lė ir Eg­lė – tik­rai ne tos kū­rė­jos, ku­rios sto­vė­tų vie­to­je.

"Tu­ri­me sie­kių su­si­kur­ti ren­gi­niams sa­vo ypa­tin­gas pa­tal­pas. Tai yra ri­zi­ka. Va čia ir pa­si­ro­dys, kiek mes esa­me drą­sūs. Tai net ne­be sva­jo­nė, o rea­lūs pla­nai", – iki ga­lo Ne­ri­lė jų at­skleis­ti dar ne­no­ri.

Jau da­bar se­se­rys į sa­vo veik­lą įsu­ko ne tik tė­vus, bet ir sa­vo vy­rus, suau­gu­sius vai­kus.

"Vy­ras, ma­ne pa­žin­da­mas, sa­ko – ne, ne, čia tau nie­ko ne­si­gaus. Ir aš už­si­ve­du", – sa­vy­je ne­tel­pa Ne­ri­lė. Ir ne­ga­li ne­ti­kė­ti – pa­si­seks!

Po na­mo griū­ties atė­jo su­pra­ti­mas, koks lai­ki­nas tas gro­žis – sie­nos, ta­pe­tai, ply­te­lės, tiek vis­ko da­ry­ta, kur­ta.

Komentarai

miestietis    Sek, 2019-10-13 / 12:47
Tokiems " menams" man pagalbininkų nereiktų, nes ir pats sugebėčiau taip pankuoti, o šiaip tai- sėkmės sesėms, jei tik randa norinčių painaudoti jų paslaugomis.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.