Naujausios
Senjorams — po puodelį kavos
Vakar Šiauliuose senjorai galėjo nemokamai važiuoti miesto autobusais ir maršrutiniais taksi, kai kuriose kavinėse buvo vaišinami kava ir arbata. Įpratę visada ir už viską mokėti, pagyvenę žmonės nedrąsiai ėjo į kavines, o autobusuose be bilietėlių sėdėjo neramūs. Taip vis dar nedrąsiai ketvirtus metus iš eilės Lietuvoje paminėta Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena.
Jurgita JUŠKEVIČIENĖ
jurgita@skrastas.lt
Nemokama kava
Su trimis senjorais iš Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos susitariame susitikti vidurdienį prie teatro kavinės. Lankstinuke, išleistame Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga, skelbiama, kad čia ir dar per 20 kavinių nuo 11 valandos senjorai bus vaišinami kava ir arbata. Tačiau ant kavinės lauko durų pasitinka užrašas „Nemokama kava vaišinsime nuo 14.00 val.“
Patraukiame į kitą centre esančią kavinę. Lipdukų, kurie buvo išdalinti visoms akcijoje dalyvaujančioms kavinėms, nematėme nei ankstesnėje kavinėje, nei šioje. Tačiau padavėja patvirtina, kad senjorus kava tikrai pavaišins.
Paklausti, ar dažnai apsilanko kavinėse, senjorai papurto galvomis. „Ką jūs?! Dar kurie gyvena dviese, daugiau gali sau leisti, o vieniši pensininkai žiūri, kad tik svarbiausiems dalykams užtektų“, — sako Kristina Švambarienė, Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė.
„Laukiu pensininkų miestelio“
Lankydamasi Varšuvoje, K. Švambarienė pastebėjo, kad lenkai savo pagyvenusiais žmonėmis labiau rūpinasi. Ten ir valgyklų, kavinių yra, kuriose pensininkai gali pigiau pavalgyti, ir parduotuvių, kuriose būtiniausių prekių senjorai gali įsigyti pigiau.
Nedą Urlakienę sužavėjo Suomijoje matyti „pensininkų miesteliai“. “Ten taip gražu ir jauku. Senukai turi savo namelius, butus kotedžuose. Parduotuvės, baseinai, kitos pramogos, gydymo įstaigos — viskas vietoje. Norėčiau gyventi tokiame miestelyje. Laukiu, kada pas mus tokį pastatys“, — šypsodamasi pasakoja moteris.
Tačiau senjorai supranta, kad Lietuvoje kol kas tai neįmanoma.
Kasdienybė — vaistai
Kazimieras Degutis prabyla apie nuolatinius pagyvenusių žmonių palydovus — vaistus: „Esame priversti pirkti brangius vakarietiškus vaistus, nes pigesnių iš Rusijos įvežti neleidžia. O vaistams išleidžiame nemažą pensijos dalį.“
Pensininkai neslepia, kad kai kurių vaistų įsigyja „iš po skverno“, atvežtų iš Rusijos.
„Mums taip trūksta jodo, o jodo papildais mūsų vaistinės neprekiauja, todėl perku rusišką iš turgaus moteriškių“, — prisipažįsta ponia Neda.
Pramogos — tik nemokamos
„Su pensininko pažymėjimu į spektaklius kai kuriuos galime pigiau įeiti. Tik ne į premjerinius. Koncertams Šiaulių arenoje jokios nuolaidos netaikomos“, — apie pramogas prabyla N. Urlakienė.
Tik į pačių ir kitų nevyriausybinių organizacijų rengiamus koncertus ir renginius senjorai gali patekti nemokamai.
Tačiau norint surengti kažkokį renginį, reikia nuolat rašyti projektus, maldauti pinigų, ekskursijoms — autobusų. „Niekas nieko nenori duoti veltui, už viską reikia susimokėti. Mums nuolaidų niekas nedaro“, — apie organizacinius sunkumus prasitaria K. Degutis.
„Mes — aktyvūs pensininkai, organizuojam šventes, koncertus, kviečiamės lektorius, kad paskaitytų pranešimų rūpimais klausimais. Dainuojam, šokam. Tačiau daug yra depresuojančių, per dienas neišeinančių iš namų, nieko nenorinčių, viskuo nusivylusių. Tokius sunku išjudinti“, — pastebi ponia Kristina.
Vis dėlto senjorai su nerimu laukia šildymo sezono, nes žiemą dar mažiau pramogų galės sau leisti.
Atsirado darbo pasiūla
„Dar visai neseniai požiūris į dirbančius pensininkus buvo neigiamas. Žiniasklaidoje nuolat skambėjo, kad pensininkai atima darbą iš jaunimo“, — su kartėliu prisimena K. Degutis.
Senjorai prisipažįsta, kad buvo verčiami pasijusti kalti, kad dirba būdami pensijoje.
Šiandien situacija visai kitokia. „Neseniai pas mus asociacijoje lankėsi specialistė iš darbo centro ir siūlė pardavėjos, valytojos darbus“, — sako ponia Neda.
Prisidurti prie pensijos būtų neblogai mūsų pašnekovams, tik kai kurie darbai ar darbo valandos jau ne pagal sveikatą. Tačiau senjorai džiaugiasi, kad bent atsiranda pasiūlymų, nes dar prieš metus to nebuvo.
Diena su pensininko pažymėjimu
Atsisveikina pašnekovai linksma gaida: „Šiandien šventė, pašoksim, padainuosim. Ir nėra jau taip blogai. Nepasiduosim liūdesiui!“
Išeidami iš kavinės sutinkame dvi pagyvenusias moteriškes, kurios nedrąsiai paklausia, ar čia vaišinama kava ir arbata. Išgirdusios teigiamą atsakymą, moterys jau drąsiau nueina rinktis stalelio.
Nedrąsiai pagyvenę žmonės jautėsi ir miesto autobusuose. Teko nugirsti, kaip viena pensininkė kitai, jau nusipirkusiai bilietą ir besirengiančiai jį pažymėti, puolė aiškinti, kad šiandien galima važiuoti nemokamai. Moteris nepatikliai klausėsi apie akciją ir tik kitų keleivių patikinta (bet ne vairuotojo), kad tikrai šiandien jos niekas nebaus už važiavimą be bilieto, nurimo.
Maršrutiniai taksi taip pat vežė nemokamai, tačiau prie akcijos prisidėję vos ne paskutinę dieną, apie tai per daug neviešino. Vienoje stotelėje iš „mikriuko“ išlipusios pagyvenusios ponios paklausėme, ar mokėjo už kelionę. Nustebusi moteris atsakė: “Žinoma.“
Tiesa, ir kavos gerti, ir autobusu važiuoti, ir parodas lankyti vakar senjorai galėjo tik parodę pensininko pažymėjimą.
Šiųmetė Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena Šiauliuose pasižymėjo renginių gausa. Senjorai į nemokamus renginius plūste plūdo. Pavyzdžiui, pasiklausyti gydytojos, publicistės Filomenos Taunytės į Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos „Saulės“ filialo salę visi norintys net netilpo.
IŠNAŠA: „Niekas nieko nenori duoti veltui, už viską reikia susimokėti. Mums nuolaidų niekas nedaro.“
PRAMOGOS: Pasisėdėti kavinėje ir už puodelį kavos susimokėti 4 litus senjorai (iš kairės) Neda Urlakienė, Kristina Švambarienė ir Kazimieras Degutis leidžia sau retai.
DĖMESYS: Sulaukiantys dėmesio tik vieną dieną per metus, senjorai jautėsi nedrąsiai.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
