„Sėkmės man netrūko“

„Sėkmės man netrūko“

„Sėk­mės man ne­trū­ko“

Šiau­lie­tis pra­mo­ni­nin­kas, bu­vęs pir­mo­sios ka­den­ci­jos mies­to Ta­ry­bos na­rys, in­ži­nie­rius Si­gi­tas VIL­ČIAUS­KAS va­kar pa­svei­kin­tas ju­bi­lie­ji­nio 75-me­čio pro­ga. Tik prieš po­rą sa­vai­čių jis bai­gė dirb­ti bend­ro­vė­je „TDL oda“, bet apie ra­mią sen­jo­rys­tę nė ne­gal­vo­ja.

„Už­si­da­ry­ti tarp ke­tu­rių sie­nų ir spok­so­ti į te­le­vi­zo­rių – ne man“, – tei­gia S. Vil­čiaus­kas, ku­ris yra ir ak­ty­vus „pro­tų mū­šių“ da­ly­vis.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Me­tų naš­tos ne­jau­čia

– Kaip jau­čia­tės, su­lau­kęs 75-ojo ju­bi­lie­jaus?

– Vis dar gy­vas, – šyp­so­si S. Vil­čiaus­kas. – Iš tie­sų, ne­jau­čiu tų me­tų, nes vi­są lai­ką bend­rau­ju su ko­le­go­mis. Prieš dvi sa­vai­tes dar dir­bau – bai­giau dar­bą bend­ro­vė­je „TDL oda“, dir­bau ten de­vy­ne­rius me­tus. Ir dar dirb­siu. Ra­siu, ką veik­ti – ne man sė­dė­ti prie te­le­vi­zo­riaus ar kom­piu­te­rį mai­gy­ti.

– Iš kur esa­te ki­lęs?

– Iš Jo­niš­kio ra­jo­no, o Šiau­liuo­se – jau ly­giai še­šias­de­šimt me­tų.

Ma­no tė­vai, ūki­nin­kai, 1949 me­tais bu­vo iš­trem­ti į Si­bi­rą, Ir­kuts­ko sri­tį. Man bu­vo še­še­ri me­tai, bet tą ke­lio­nę ge­rai pri­si­me­nu. Grį­žo­me į Lie­tu­vą 1958 me­tais, ge­gu­žės mė­ne­sį. Ap­sis­to­jo­me Šiau­liuo­se, nes čia gy­ve­no ma­mos te­ta, rei­kė­jo kaž­kur pri­si­glaus­ti. Mū­sų ūkis ir na­mas bu­vo užim­ti.

Mo­kiau­si ru­sų vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, nes Si­bi­re aš­tuo­nias kla­ses jau bu­vau bai­gęs. Po vi­du­ri­nės ban­džiau ei­ti dirb­ti į Stak­lių ga­myk­lą – bu­vo di­džiu­lė pro­ble­ma, kad priim­tų, nes ta­da bu­vo di­džiu­lis ne­dar­bas. Už ky­šius į dar­bą prii­mi­nė­jo, ke­lis mė­ne­sius pra­vaikš­čio­jau, kol ma­ne priė­mė. Iš pra­džių ban­dė iš­siųs­ti į pro­ftech­ni­nę, nes ir to­kie pla­nai bū­da­vo ga­myk­loms už­duo­da­mi, pa­skui pri­rei­kė va­žiuo­ti į ko­lū­kį, nes tal­kos bu­vo pri­va­lo­mos. Tik ta­da ma­ne įdar­bi­no te­kin­to­ju.

Virs­mų lai­ko­tar­pis

– Kaip nuo te­kin­to­jo kar­je­rą pa­da­rė­te?

– Su įmo­nės sti­pen­di­ja bai­giau Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­tą, Ma­ši­nų ga­my­bos fa­kul­te­tą, ir grį­žau at­gal į Stak­lių ga­myk­lą, ku­ri tuo­met va­di­no­si Pre­ci­zi­nių stak­lių ga­myk­la. Dir­bau čia 20 me­tų: ir meist­ru, ir tech­no­lo­gu, o bai­giau – vy­riau­siuo­ju in­ži­nie­riu­mi. Stak­lių ir „Vai­ro“ ga­myk­las tuo­met va­di­no spe­cia­lis­tų kal­vė­mis – in­ži­nie­rių da­vė ir Te­le­vi­zo­rių ga­myk­lai, ir "Nuk­lo­nui", ir ki­toms įmo­nėms.

Aš bu­vau iš­rink­tas „El­nio“ ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi. Pri­kal­bi­no kan­di­da­tuo­ti, nors abe­jo­jau – leng­vo­ji pra­mo­nė bu­vo vi­sai ki­ta sri­tis. Po rin­ki­mų ki­lo skan­da­las, kad iš­rin­ko ne tą, ku­rio rei­kė­jo. Bu­vo 1988 me­tai, įmo­nių va­do­vų rin­ki­mai bu­vo nau­jo­vė, mi­nis­te­ri­ja iš Vil­niaus at­siun­tė sa­vo kan­di­da­tą, o žmo­nės bal­sa­vo už šiau­liš­kį.

Bu­vau iš­rink­tas tą pa­čią die­ną, kai Šiau­liuo­se, „Šau­liu­ko“ aikš­tė­je vy­ko pir­ma­sis Są­jū­džio mi­tin­gas. Pa­me­nu, ei­nu su sa­vo pa­ti­kė­ti­niu po rin­ki­mų, o mi­tin­gas dar vyks­ta.

– Va­do­vu ta­po­te eko­no­mi­kos es­mi­nio virs­mo lai­ko­tar­piu, kaip jį iš­gy­ve­no­te?

– „El­nio“ įmo­nė­je dir­bau tre­jus me­tus, ta­da iš­gy­ve­no­me blo­ka­dą. Įdo­mių da­ly­kų bu­vo: ku­ro nė­ra, o komp­lek­tuo­ja­mas de­ta­les rei­kia gau­ti, pro­duk­ci­ją rei­kia iš­siųs­ti. Per die­ną da­rėm 2 000 po­rų ka­riš­kos ava­ly­nės – są­jun­gi­nis už­sa­ky­mas, o čia – blo­ka­da ir nie­ko ne­be­duo­da.

Va­žia­vau į Mask­vą, ka­ri­niams da­li­niams da­vė įsa­ky­mą pa­dė­ti – at­va­žiuo­da­vo ka­riš­kiai iš­vež­ti tų mū­sų ba­tų, o kai ko ir at­vež­da­vo.

Pro­duk­ci­ja ei­da­vo ir į Kau­ka­zo ša­lis, ir Uz­be­ki­ją – vi­si tik šau­kia duok, o duo­ti ne­bei­šei­na, at­si­skai­ty­mai strin­ga, inf­lia­ci­ja di­džiu­lė. Nie­kas ne­be­pai­sė su­tar­čių. Ta­da ir pa­si­ma­tė, kad rei­kia ki­taip su­ktis – pa­tiems vis­ko ieš­ko­ti, ki­taip sa­kant, pe­rei­ti prie ne­pla­ni­nio mo­de­lio.

„Šiau­lių stumb­re“ po to te­ko dirb­ti, įmo­nė sta­tė­si, rei­kė­jo sta­ty­bos di­rek­ci­jos va­do­vo.

Pa­gal pro­jek­tą tai tu­rė­jo bū­ti di­džiau­sia Bal­ti­jos ša­ly­se odų apdir­bi­mo įmo­nė. Sta­tė odų įmo­nes ir Jel­ga­vo­je, ir Nar­vo­je. Pla­na­vo, kad rei­kės per me­tus kiek­vie­nam ta­ry­bi­niam žmo­gui pa­ga­min­ti po tris–keturias po­ras ba­tų.

Sta­ty­bos fi­nan­sa­vi­mas iš Są­jun­gos nu­trū­ko, rei­kė­jo fi­nan­sa­vi­mo iš šalies biu­dže­to. Bet ir jis ga­lų ga­le bu­vo nu­trauk­tas, o įmo­nė ati­duo­ta pri­va­ti­zuo­ti.

Tu­rė­jo atei­ti įren­gi­mai iš Vo­kie­ti­jos, Ita­li­jos, bet ne­bea­tė­jo – nu­va­žia­vo į Gru­zi­ją, ten jų nie­kas ne­lau­kė – lau­kuo­se gal ir da­bar te­bes­to­vi.

Po pri­va­ti­za­vi­mo ga­myk­la bu­vo įga­vu­si šiuo­lai­kiš­kos ga­my­bos po­bū­dį. Bet bu­vo paim­ti di­džiu­liai kre­di­tai, įmo­nė už­sta­ty­ta „Sno­rui“. Kai rei­kė­jo kre­di­tus grą­žin­ti, ne­bu­vo iš ko, ir val­dy­mą pe­rė­mė „Sno­ras“, sta­tė sa­vo va­do­vus, o ga­lų ga­le vis­kas bai­gė­si pa­sta­tų par­da­vi­mu ir bank­ro­tu.

Vie­toj odų ga­myk­los su­pro­jek­ta­vo pre­ky­bos cent­rą „Til­žė“ . Ka­dan­gi se­na­sis pa­sta­tas bu­vo pa­vel­das, pa­li­ko jo frag­men­tą – ka­mi­no co­ko­lį, me­cha­ni­nių dirb­tu­vių špi­ži­nes ko­lo­nas. Nei­nu nei jų žiū­rė­ti, nei pri­si­min­ti.

Šiau­liai – vers­lūs

– Ko­kią Šiau­lių pra­mo­nės si­tua­ci­ją šian­dien ma­to­te?

– Prieš tris­de­šimt me­tų įkū­rė­me Šiau­lių pra­mo­ninin­kų aso­cia­ci­ją, kad bend­ra­dar­biau­tu­me.

Iš di­džių­jų mies­to įmo­nių nie­ko ne­li­ko. Bet jų pa­sta­tai šian­dien tuš­ti ne­sto­vi – jie pil­ni ma­žų įmo­nių. „El­nio“ pa­tal­po­se ko tik nė­ra: ir odi­nin­kai, ir bal­di­nin­kai, ir gė­li­nin­kai, ir teks­ti­li­nin­kai, ir net sal­dai­nių ga­min­to­jai. Iš di­džių­jų pa­tal­pų vie­nin­te­lis li­kęs vai­duok­lis – Me­nų in­ku­ba­to­rius, ku­rio mies­tui ne­pa­vy­ko pa­da­ry­ti. Sto­vi be sto­go.

Ka­žin ar kas šian­dien iš vi­so ži­no, kiek yra įmo­nių Šiau­liuo­se ir ką jos ga­mi­na.

Pats ste­biuo­si, su­ži­no­jęs, kad, pa­vyz­džiui, ne­di­de­lė įmo­nė Šiau­liuo­se ga­mi­na pa­sau­li­nio ly­gio kil­no­ja­mą­sias te­le­vi­zi­jos sto­tis.

Šiau­liai tu­ri vers­lu­mo, ko tik šiau­lie­čiai ne­da­rė, kai di­džio­sios įmo­nės žlu­go: ir siu­vo, ir mez­gė, ir pre­kia­vo – vi­saip su­ko­si. Pra­mo­nės ša­kos kai ku­rios li­ko ir mo­der­ni­za­vo­si: ir stak­lių, ir dvi­ra­čių, ir odų, ava­ly­nės ga­my­bos.

Kur­ti ir In­ži­nie­rių na­mai

– Bu­vo­te In­ži­nie­rių na­mų ak­ty­vus na­rys. Kaip įsi­jun­gė­te į šią veik­lą?

– Vis­kas pra­si­dė­jo dar nuo jų kū­ri­mo. Rei­kė­jo įreng­ti du­ris, ku­rios at­si­da­ry­tų nė ne­pri­si­lie­tus. Vi­lius Ka­za­na­vi­čius (tuo­me­ti­nis mies­to Vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas) pa­ma­tė Ame­ri­ko­je to­kias du­ris, nu­spren­dė, kad ir čia to­kių rei­kia. O iš kur jas gau­si? Rei­kė­jo pa­tiems da­ry­ti.

Prie du­rų bu­vo pa­da­ry­tos aikš­te­lės, jo­se įmon­tuo­tas me­cha­niz­mas (te­le­vi­zo­rių in­ži­nie­riai jį su­gal­vo­jo) ir ki­li­mu už­deng­tas, kai už­mi­ni, du­rys ir at­si­da­ro. Bet at­si­da­ro lė­tai, jei­gu grei­tai ei­si, at­si­trenk­si.

Bu­vo su­ma­ny­ta ir kė­gel­ba­ną įreng­ti. Veng­rai juos ga­mi­no, bet rei­kė­jo pir­k­ti už va­liu­tą, o jos nie­kas ne­tu­ri – vėl pa­tys ban­dė­me pa­da­ry­ti. Te­le­vi­zo­rių konst­ruk­to­riai su­pro­jek­ta­vo, o stak­li­nin­kai da­rė­me šra­tų grą­ži­ni­mo gran­di­nę. Bet ga­lų ga­le kė­gel­ba­ną nu­pir­ko iš veng­rų, o tą mū­sų gran­di­nę už­mū­ri­jo­me sie­no­je tarp lan­gų.

Da­rė­me ir žal­va­ri­nes ran­ke­nė­les. Jei­gu į jas pa­si­žiū­rė­si­te, pa­ma­ty­si­te iš­gra­vi­ruo­tas rai­des „IK“ – jos reiš­kia „In­ži­nie­rių klu­bas“. Taip tu­rė­jo va­din­tis In­ži­nie­rių na­mai, bet tuo­me­ti­niai ideo­lo­gai už­drau­dė. Mat Če­kos­lo­va­ki­jos pa­va­sa­rio įvy­kiai pra­si­dė­jo nuo klu­bų, tai net jų pa­va­di­ni­mo bi­jo­jo.

Ne vel­tui bai­mi­no­si – In­ži­nie­rių na­mai vis tiek ta­po At­gi­mi­mo šal­ti­niu.

Ir prie ki­tų mies­to ob­jek­tų te­ko pri­si­dė­ti. Vi­soms ga­myk­loms duo­da­vo nu­ro­dy­mą, ir da­ry­da­vo­me.

Vis­ko bu­vo ir su „Šau­liu­ko“ aikš­tės sta­ty­ba. Kai skulp­tū­rą kė­lė, ji įtrū­ko. Skam­bi­na man tuo­me­ti­nis Vyk­do­mo­jo komiteto pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas ir sa­ko: žmo­gui ko­jos nu­trū­ko, rei­kia pa­dė­ti. Šir­dis vos ne­sus­to­jo, gal­vo­jau, kad įmo­nės dar­buo­to­jui – pa­si­ro­do, skulp­tū­rai.

Da­rė­me ir švies­tu­vus aikš­tei, ir ply­te­lėms pres­for­mas. Vi­lius Pu­ro­nas vi­so­kių da­ly­kų pieš­da­vo, o mes įren­gi­nė­da­vo­me. Net aliu­mi­ninius na­mų nu­me­rius, ku­rie iki šiol ka­bo.

In­ži­nie­riai, įmo­nių va­do­vai vie­nas ki­tą ge­rai pa­ži­no­jo­me. Su­bur­da­vo In­ži­nie­rių na­mai, su­rink­da­vo ir mies­to va­do­vai.

Kaž­ka­da vie­no me­ro klau­siau, ko­dėl ne­su­ren­ki tar­tis įmo­nių va­do­vų – jų po­ten­cia­las di­de­lis, juos ir iš­klau­sy­ti rei­kia. At­sa­kė: „O jie man nepa­val­dūs“. Per vi­sas ka­den­ci­jas neat­si­ra­do me­ro, ku­ris tai pa­da­ry­tų, ban­dy­tų ves­ti dia­lo­gą.

– Tech­ni­nė in­te­li­gen­ti­ja Šiau­liuo­se vai­di­no svar­bų vaid­me­nį, ar dar jos yra?

– Jos da­bar ne­be­si­ma­to – vi­si da­bar yra di­rek­to­riai, ge­ne­ra­li­niai di­rek­to­riai ir pre­zi­den­tai. Ma­žes­ni ne­be­ma­to­mi.

Apie po­li­ti­ką

– Da­ly­va­vo­te po­li­ti­nia­me gy­ve­ni­me, 1990–1995 me­tais bu­vo­te pir­mo­sios mies­to Ta­ry­bos na­rys. Ką apie po­li­ti­ką ma­no­te?

– Į mies­to Ta­ry­bą aš ėjau su tiks­lu. Ka­dan­gi dir­bau „El­ny­je“, daug pro­ble­mų tu­rė­jo­me dėl van­dens tar­šos, vis bau­das mo­kė­jo­me, nors jau sta­tė­me va­ly­mo įren­gi­mus. Tos bau­dos bu­vo gry­nas pa­si­pi­ni­ga­vi­mas, siū­lė­me ver­čiau pa­di­din­ti mums van­dens ta­ri­fus. Mi­nis­te­ri­jo­je mums aiš­kin­da­vo, kad ta­ri­fus nu­sta­ti­nė­ja Ta­ry­ba. Tad no­rė­jau tu­rė­ti ga­li­my­bę ir paaiš­kin­ti si­tua­ci­ją, ir bent žings­nį į prie­kį ži­no­ti, ko­kius spren­di­mus ruo­šia­ma­si priim­ti.

– Tai vei­kė­te kaip lo­bis­tas?

– Gal ne kaip lo­bis­tas, bet kaip suin­te­re­suo­tas ži­no­ti, ko ga­li­ma ti­kė­tis.

– Da­bar ki­lo skan­da­las dėl vers­lo ban­dy­mo da­ry­ti įta­ką po­li­ti­kams. Kaip ma­no­te ko­dėl?

– Skan­da­lo ne­ko­men­tuo­siu, tik vie­ną da­ly­ką no­riu pa­sa­ky­ti – ma­tau di­de­lį po­li­ti­kų ato­trū­kį nuo rea­laus gy­ve­ni­mo. Ne­ma­to nei pra­mo­nės, nei vers­lo si­tua­ci­jos. Ma­to tik ta­da, jei pa­ts yra kaž­kuo suin­te­re­suo­tas.

Po­li­ti­kų pa­si­klau­sius, at­ro­do, kad vers­las yra vi­sų blo­gy­bių blo­gy­bė. Pa­mirš­ta­ma, kad vi­sos vals­ty­bės pa­ja­mos ei­na tik iš vers­lo. Nė­ra pa­gar­bos ku­rian­čiam vers­lą. In­ves­tuo­ji, ku­ri dar­bo vie­tas, o ap­de­da to­kiais mo­kes­čiais, kad ver­čiau bū­tum nie­ko nein­ves­ta­vęs ir ra­miai gy­ve­nęs. Vis ne­ži­nai, nei ka­da mo­kes­čiai pa­si­keis, nei kaip kei­sis.

Iš sa­vo anks­tes­nės pa­tir­ties pa­teik­siu pa­vyz­dį. Bu­vo ren­gia­mi nau­ji nor­ma­ty­vai dėl oro, van­dens, dir­vo­že­mio tar­šos. Su Eko­lo­gi­ne aso­cia­ci­ja, mi­nis­te­ri­jo­mis ke­lis mė­ne­sius de­ri­no­me. Kai vis­ką su­ri­kia­vo­me, jau tvir­tins, per nak­tį vis­ką pa­kei­tė.

Vers­lui gy­ve­ni­mas ne­leng­vė­ja ir ypač smul­kiajam vers­lui. Ne­si­kei­čia ir nuo­sta­ta: jei­gu vers­li­nin­kas – tai su­kčius.

– Mies­te ką ma­to­te? Ar žo­dis "sa­vi­val­da" ati­tin­ka es­mę?

– Pir­mo­ji Ta­ry­ba tu­rė­jo dirb­ti dar pa­gal so­vie­ti­nius įsta­ty­mus, bet pa­ti daug ką ban­dė kur­ti ir da­ry­ti. O pa­skui kuo to­liau, tuo la­biau sa­vi­val­da bu­vo ma­ži­na­ma – ir tas ne­prik­lau­so, ir anas. Lie­ka sa­vi­val­dai tas, kas neį­do­mu ša­lies val­džiai.

Rei­kia ir tech­ni­kų, ir hu­ma­ni­ta­rų

– Jau­ni­mas ra­gi­na­mas mo­ky­tis tech­no­lo­gi­jų, in­ži­ne­ri­jos, ką apie tai ma­no­te?

– Vi­si vil­tis de­da į pro­ce­sų kom­piu­te­ri­za­vi­mą, bet ir dir­bant su kom­piu­te­riais rei­kia tu­rė­ti in­ži­ne­ri­nį mąs­ty­mą. Ži­no­ti, ko to kom­piu­te­rio klaus­ti, ir ką tu pa­ts tu­ri pa­da­ry­ti.

Kaip vie­nas ma­no ko­le­ga sa­ky­da­vo, in­ži­nie­rius tu­ri bū­ti „ge­le­ži­nis“, o ne „po­pie­ri­nis“ – toks ku­ris ne tik bū­tų stak­les ma­tęs, bet kad jos jam ne­bū­tų sve­ti­mos.

In­ži­nie­rių trūks­ta, bet ki­ta ver­tus, pa­ste­biu, kad ma­žo­se įmo­nė­se jie ne­la­bai rei­ka­lin­gi. Yra in­ži­ne­ri­nių pa­slau­gų įmo­nių, už­sa­ky­si ir pa­da­rys, tik jo­se dir­ba vy­res­nio am­žiaus spe­cia­lis­tai. Ban­do­ma nau­do­tis spe­cia­li­zuo­to­mis įmo­nė­mis, o jų pa­slau­gos bran­gios.

– Bet ar ne­pers­pau­dža­ma, jog hu­ma­ni­ta­rų ne­be­rei­kia?

– Taip, ma­tyt, at­si­ti­ko dėl to, kad bu­vo pri­kep­ta daug ju­ris­tų, va­dy­bi­nin­kų. Ki­ta ver­tus, anks­čiau, jei­gu vos su­ge­bė­jai baig­ti vi­du­ri­nę, tai eik į pro­fe­si­nę. O da­bar vi­si no­ri bū­ti ba­ka­lau­rais ir tu­rė­ti bet ko­kį dip­lo­mą.

Ki­ta ver­tus, ir pro­fe­si­nėms rei­kia ge­ros įran­gos spe­cia­lis­tams pa­reng­ti, o ji bran­gi. Kai spe­cia­lis­tą pa­reng­si, tai dar ne­ži­nai, kur jis nueis – ar neiš­va­žiuos į už­sie­nį? De­juo­ja­me, kad bran­giai dar­bi­nin­kui rei­kia mo­kė­ti, bet jei­gu ne­mo­kė­si – jis ply­te­les klos ar vamz­džius vi­rins Nor­ve­gi­jo­je.

Pats esu „fizikas-lyrikas“. Man vi­sa­da įdo­mi bu­vo poe­zi­ja, li­te­ra­tū­ra. Ma­nau, kad mums rei­kia ir tech­ni­kų, ir hu­ma­ni­ta­rų.

– Mėgs­ta­te in­te­lek­tua­lius žai­di­mus, „pro­tų mū­šiuo­se“ da­ly­vau­ja­te. Kuo jie vi­lio­ja?

– Rei­kia gi pa­si­tik­rin­ti, ar dar mąs­tau. Yra to­kių te­mų, ku­rių ne­ži­nau, bet žai­džia­me ko­man­da – de­vy­ni žmo­nės, tai pa­si­da­li­ja­me te­mas. Silp­nas esu ki­no fil­mų, se­ria­lų ar mu­zi­kos gru­pių ži­no­vas, bet tech­ni­kos da­ly­kus, is­to­ri­ją, geog­ra­fi­ją iš­ma­nau.

Šach­ma­tais dar žai­džiu – mė­gė­jiš­kai, kai ka­da ir su kom­piu­te­riu

– Ko­kius da­ly­kus ver­ti­na­te?

– Iš­ti­ki­my­bę – ir ki­tam žmo­gui, ir sau. Ne­ver­ti­nu kei­čian­čių kai­lio, ne­ken­čiu me­lo.

– Koks Jū­sų mo­to?

– Ką pra­dė­jai, tą pa­da­ryk iki ga­lo, kad joks šlei­fas pa­skui ta­ve ne­si­vilk­tų.

Daug vil­čių bu­vo prieš 30 me­tų. Ir tei­sin­go­mis kryp­ti­mis ėjo­me, ir ne. Di­džiau­sia klai­da bu­vo lau­ki­nė pri­va­ti­za­ci­ja.

– Ko lin­kė­tu­mė­te sau ir ki­tiems?

– Svei­ka­tos ir sėk­mės. Man pa­čiam vis­ko bu­vo, bet sėk­mės ne­trū­ko.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Si­gi­tas Vil­čiaus­kas „El­nio“ ge­ne­ra­li­niu di­rek­to­riu­mi bu­vo iš­rink­tas fab­ri­ko ko­lek­ty­vo, rin­ki­mus 1988 me­tais lai­mė­jo tą pa­čią die­ną, kai Šiau­liuo­se įvy­ko pir­ma­sis Są­jū­džio mi­tin­gas.

Si­gi­tas Vil­čiaus­kas svars­to, jog vers­lui gy­ve­ni­mas ne­leng­vė­ja, į vers­li­nin­ką vis dar žiū­ri­ma, kaip į su­kčių.