Naujausios
ŠVENČIŲ BELAUKIANT
Saulius Sondeckis: „Būkime ir išlikime gimtinės patriotais“
Žymus Lietuvos muzikas, dirigentas, profesorius Saulius Sondeckis, Šiaulių miesto garbės pilietis, metų sandūroje dalijasi mintimis su „Šiaulių kraštu“. Interviu su maestro pradedame pokalbių ciklą „Švenčių belaukiant“. Su didele meile maestro kalba apie gimtuosius Šiaulius ir šiauliečius.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Grožio ir gėrio – daug
Profesorius Saulius Sondeckis, šį rudenį sulaukęs 85-mečio jubiliejaus, seniai yra tapęs Šiaulių legenda.
Už ištikimybę ir darbus gimtajam miestui šiauliečiai šiemet jį titulavo „Saulės miesto spinduliu“ ir paskelbė Šiaulių ambasadoriumi. Bet bene pirmą kartą jis negalėjo į iškilmes atvykti.
– Šis apdovanojimas man ypač svarbus, – sako maestro, tik išgirdęs mūsų pasveikinimą. – Mano meilė gimtinei nenutrūksta visus metus, kiek gyvas esu. Miesto valdžių man skirtus dėmesio ženklus ir apdovanojimus labai gerbiu. Bet čia šiauliečiai rinko ir išrinko, ką norėjo.
Valdžios vyrai gali reikšti vienas simpatijas, o šiauliečiai kitas – šiuo atveju man tai didelis pripažinimas.
– Kokius jausmus išgyvenate ant naujų metų slenksčio?
– Kai 85-mečio sulauki, norisi, kad metai eitų lėčiau. Jaunam tik norisi visko greitai: naujų metų, naujų pergalių. Gyventi – gražu.
Gera matyti, kiek grožio ir gerų dalykų yra Lietuvoje ir gimtuosiuose Šiauliuose. Tik dažnai negatyvius dalykus greičiau pamatome.
Į Šiaulius dažnai atvažiuoju, tik į paskutinę šventę negalėjau atvykti, buvau ką tik grįžęs iš ligoninės, bet sūnų pasiunčiau.
Labai norėčiau atvažiuoti į „Rūtos“ fabriko 100-metį. Nuo vaikystės valgau jos saldainius – mamai neleisdavau jokių kitų pirkti, tik „Rūtos“. Jos savininkas Antanas Gricevičius buvo tėvų draugas. Per Kalėdas ir Velykas visada mums atsiųsdavo didžiulę dėžę saldumynų. Todėl man „Rūta“ – lyg mano futbolo komanda.
Maestro komandos
– Kiek Šiauliuose dar tokių „komandų“ turite?
– Pirmiausia Menų gimnazija, kuriai suteikė mano vardą. Tai – mano Alma Mater. Jos pradžia – muzikos mokykla, kurią 1939 metais pradėjau lankyti, kai ji buvo perkelta į Šiaulius iš Klaipėdos.
Gražių pasiekimų dabar turi ši mokykla. Džiaugiuosi, kad čia ir mažų vaikučių atsirado. Parodžiau juos garsiausiam pasaulyje trimitininkui Sergejui Nakariakovui – padarė įspūdį.
Kiek gerų muzikos mokytojų yra Šiauliuose – Marytė Markevičienė, Nijolė Prascevičienė – jų išugdyti akordeonistai, smuikininkai garsina Lietuvą.
Berniukų ir jaunuolių choro „Dagilėlis“ vadovas Remigijus Adomaitis – aukščiausios tarptautinės klasės pedagogas.
Kai „Dagilėlį“ nuvežiau į „Ermitažo“ festivalį Peterburge, jis koncertavo pačioje garbingiausioje Herbų salėje, kurioje caras rengdavo priėmimus.
Reikėjo išdrįsti ir įrodyti, kad manimi patikėtų, jog verta į tokį festivalį, kuriame koncertuoja pasaulinio lygio muzikai, būtų pakviestas jiems nežinomas berniukų choras. O po jo pasirodymo tik pagyrimų sulaukiau.
Esu laimingas, kad „Dagilėlis“ dainavo Peterburge, kuris savo muzikine kultūra yra pasaulinė kultūros šventovė.
Šiaulių universitetas parodė man tokią garbę ir iškėlė pirmuoju garbės daktaru. O tai ir meno židinys – kiek rengia parodų ir koncertų! Universitetas užima svarbią vietą kultūros gyvenime. Jis turi likti ir išlikti, garsinti Šiaulius.
Daug gražių dalykų daroma Šiauliuose. Džiaugiuosi, kad matau vėl auksu padengtą „Šaulio“ skulptūrą, kurią kūrė buvęs šiaulietis Stanislovas Kuzma.
Patriotizmas – iš tėvo, iš šeimos
– Visada pabrėžiate: „Esu tikras šiaulietis“ . Iš kur toks patriotizmas?
– Patriotizmas ir meilė Šiauliams ne iš dangaus nukrito – mano tėvas Jackus Sondeckis toks buvo. Jis tik penkerius metus buvo miesto burmistru, bet visą amžių rinkdavo po trupinėlį viską apie Šiaulius. Didžiulius segtuvus informacijos, laikraščių iškarpų buvo sukaupęs. Beveik 50 metų – nuo 1944 iki 1989 metų – praleido emigracijoje, o Šiauliai jam buvo viskas.
– Ar tiesa, kad jam būnant burmistru Šiauliuose ir šaligatviai, ir vandentiekio,ir kanalizacijos tinklai pradėti kloti?
– Taip. Tėvas dėl to išsikvietė iš Vilniaus geriausią specialistą, inžinierių Steponą Kairį, Nepriklausomybės akto signatarą, buvusį Šiaulių berniukų gimnazijos auklėtinį, tuometinį Socialdemokratų partijos pirmininką.
S. Kairys nurodė tas vietas, iš kur vandenį reikia rinkti.
Tėvo rūpesčiu buvo pastatyta ir Vinco Kudirkos mokykla – pirmoji Nepriklausomybės laikų mokykla. Simboliška, kad būtent joje įsikūrė iš Klaipėdos vokiečių išvaryta muzikos mokykla.
Esu labai dėkingas, kad prie Savivaldybės pakabinta tėvo atminimo lenta. Širdį glosto ir dėl to, kad tas pastatas buvo tėvo nuosavybė.
Kai Antanas Smetona partijas uždarė, tėvas ir kiti socialdemokratai išsidalijo partijos turtą ir naudojo jį labdaros tikslais. Liaudies namai buvo socialdemokratų turtas, atiteko tėvui, ir jis už tą pastatą visus mokesčius mokėjo.
Šiandien turiu visus dokumentus, kad tai tėvo nuosavybė, bet jie simboliškai padovanoti miestui. Niekada neprašiau, kad grąžintų – iš mano pusės būtų nesąžininga pretenduoti.
„Aušros“ muziejus, kurio lankymas mūsų šeimoje buvo lyg kultas – tėvai kas sekmadienį vesdavo, visus eksponatus mintinai žinojome, Juliaus Janonio gimnazija – Berniukų gimnazija, kurioje mokiausi, Dvaro gatvė, kurioje gyvenome – visa tai mano Šiauliai, mano kūnas. O tėvo sodintas ąžuoliukas ir šiandien auga Prisikėlimo aikštėje.
– Kaip manote, ar šiandien meilės savo miestui nestingame?
– Man atrodo, kad šiauliečiai turi įgimtą patriotizmo jausmą ir turi, į ką orientuotis. Į tokius šviesuolius, kaip profesorius Vytenis Rimkus, advokatė Gražbylė Venclauskaitė.
G. Venclauskaitė, kai po karo mūsų šeimai buvo labai sunku, neprašoma skyrė mano seseriai stipendiją, kad galėtų baigti universitetą. Iki šiol esame jai už tai dėkingi.
– Ko palinkėtumėte metų sandūroje?
– Gyventi turime vienas kitą palaikydami. Šiauliečiams to ir linkėčiau – būti ir likti savo miesto patriotais.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
NUOSTATA: Profesorius Saulius Sondeckis: „Kiek gyvas esu, tiek nenutrūksta mano meilė gimtinei“.
TRADICIJA: Šiaulių miesto garbės pilietis Saulius Sondeckis patriotizmo ir meilės gimtiesiems Šiauliams sėmėsi iš savo tėvo Jackaus Sondeckio (1893–1989), pirmojo miesto burmistro.
