Sauliaus Sondeckio palikimas gyvas

Sau­liaus Son­dec­kio pa­li­ki­mas gy­vas

„Lie­tu­vo­je neil­gai tru­kus pri­stig­si­me to­kio ly­gio in­te­li­gen­tų, koks bu­vo Sau­lius Son­dec­kis“, – įsi­ti­ki­nu­si šiau­lie­tė mu­zi­kos pe­da­go­gė Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė. Prieš me­tus mi­ręs pro­fe­so­rius S. Son­dec­kis šian­dien gy­vas jo mo­ki­nių ir bend­ra­žy­gių at­min­ty­je. Tre­čia­die­nį, 19 va­lan­dą, Šiau­lių šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ro­je, mi­nint S. Son­dec­kio (1928–2016) pir­mą­sias mir­ties me­ti­nes, jie kvie­čia į maest­ro at­mi­ni­mo kon­cer­tą.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

In­te­li­gen­to ge­nas

Smui­ko pe­da­go­gė, Sau­liaus Son­dec­kio me­nų gim­na­zi­jos ir Šiau­lių 1-osios mu­zi­kos mo­kyk­los smui­ko kla­sės mo­ky­to­ja eks­per­tė Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė ne vie­ną de­šimt­me­tį bi­čiu­liš­kai bend­ra­vo su le­gen­da. Ji neat­sis­te­bi, ro­dos, ne­su­tal­pi­na­mais ta­me pa­čia­me žmo­gu­je bruo­žais: kur­ti pa­sau­li­nio ly­gio kul­tū­ros įvy­kius ir kas­die­ny­bės smulk­me­nas, bend­rau­ti su žy­miau­siais pa­sau­lio mu­zi­kais ir iš­gy­ven­ti dėl to, kas vyks­ta, pa­vyz­džiui, te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne.

Ne kar­tą po­niai Ni­jo­lei te­ko su­kti kal­bą apie kon­cer­tus, re­per­tua­rus nuo ko­kio nors pro­fe­so­riaus pa­ma­ty­to ar iš­girs­to ab­sur­do. Jis iš­gy­ve­no, kad Lie­tu­vos vai­kai jo ne­pa­ma­ty­tų, neiš­girs­tų ir ne­pa­ma­ny­tų, kad taip ir rei­kė­tų gy­ven­ti, to siek­ti.

Kai šiau­lie­čiai prieš ke­le­rius me­tus ėjo pro Vals­ty­bi­nį Šiau­lių dra­mos teat­rą ne­pas­te­bė­da­mi, kaip kei­čia­mas is­to­ri­nis teat­ro fa­sa­das, S. Son­dec­kis pir­ma­sis iš Vil­niaus at­siun­tė su­si­rū­pi­ni­mo laiš­ką: ko­dėl lei­džia­ma dar­ky­ti Šiau­lių is­to­ri­ją, mies­to vei­dą?

N. Pras­ce­vi­čie­nė ži­no, kad jis, mies­to gar­bės pi­lie­tis, sa­vo gim­tie­siems Šiau­liams pir­miau­sia jau­tė di­de­lę at­sa­ko­my­bę. Ki­taip ir ne­ga­lė­jo bū­ti užau­gus in­te­li­gen­tų šei­mo­je.

Jo tė­vas Jac­kus Son­dec­kis (1893–1989) dir­bo Šiau­lių mies­to bur­mist­ru, ku­rio va­do­vau­ja­mas mies­tas už­gy­dė I pa­sau­li­nio ka­ro žaiz­das, pa­sta­ty­ta daug nau­jų vi­suo­me­ni­nių pa­sta­tų, įkur­ta so­cia­li­nių, svei­ka­tos ap­sau­gos, švie­ti­mo įstai­gų, su­tvar­ky­ta so­cia­li­nė glo­ba. Be­veik de­šimt me­tų J. Son­dec­kis prieš­ka­riu dir­bo ir Šiau­lių li­go­nių ka­sos di­rek­to­riu­mi, ne­tur­tin­gų­jų vai­kams pa­sta­tė Pa­ge­lu­vio sto­vyk­lą. J. Son­dec­kio var­du yra pa­va­din­ta gat­vė Šiau­liuo­se.

Kai 2010 me­tais bu­vo pa­siū­ly­ta Šiau­lių me­nų mo­kyk­lai su­teik­ti Sau­liaus Son­dec­kio var­dą, jis laiš­ke pa­ra­šė: „Jū­sų pa­siū­ly­mas la­bai gar­bin­gas ir bran­gus, ap­vai­ni­kuo­jan­tis vi­są ma­no kū­ry­bi­nę veik­lą. Prii­mu jį“.

„Rei­kia dirb­ti. Daug!“

„Svar­biau­sias maest­ro bruo­žas – pa­gar­ba kiek­vie­nam su­tik­tam žmo­gui. Ir ypa­tin­ga pa­gar­ba – vai­kams, be­si­mo­kan­tiems mu­zi­kos, net jei­gu jie ne ge­ni­jai“, – pa­sa­ko­jo smui­ko mo­ky­to­ja N. Pras­ce­vi­čie­nė.

S. Son­dec­kis la­bai mė­go bend­rau­ti su vai­kais, pa­dė­jo jiems ei­ti mu­zi­ko ke­liu.

„Sup­ra­tau pro­fe­so­rių, nes vi­si jo anū­kai gy­ve­na už­sie­ny­je, jis jų il­gė­jo­si. Džiau­giau­si už sa­vo mo­ki­nius, nes bend­ra­vi­mas su to­kiu žmo­gu­mi vai­kus au­gi­no vi­sai ki­to­kius, bran­di­no ir jų tė­vus“, – nea­be­jo­ja N. Pras­ce­vi­čie­nė.

Ji me­na, kaip pro­fe­so­rius S. Son­dec­kis kant­riai aiš­kin­da­vo mu­zi­kuo­jan­čiam vai­kui, kad mu­zi­ka – la­bai sun­kus dar­bas.

„Jis la­bai rim­tai vai­kams sa­ky­da­vo, kad rei­kia dirb­ti. Daug dirb­ti! Kiek­vie­ną die­ne­lę! Net ta­da, kai ki­ti vai­kai spar­do ka­muo­lį už lan­go ar kui­čia­si smė­lio dė­žė­je. Jis su­ge­bė­da­vo vai­kams išaiš­kin­ti, kad tik dirb­da­mas mu­zi­kan­tas ga­li to­bu­lė­ti!“ – me­na pro­fe­so­riaus pa­mo­kas N. Pras­ce­vi­čie­nė.

Smui­ko pe­da­go­gė taip pat lai­ko­si tai­syk­lės – nie­ka­da ne­tu­rė­ti ato­sto­gų.

„Jei­gu po­rą mė­ne­sių va­sa­rą vai­ką pa­lei­si kaž­kur laks­ty­ti, rug­sė­jį tu­rė­si vėl vis­ką mo­ky­ti nuo ABC. Ran­kos bus „iš­griu­vu­sios“, na­tos už­mirš­tos, teks ne to­bu­lė­ti, o kar­to­ti abė­cė­lę. Mu­zi­ka – par­duo­tas gy­ve­ni­mas. Tai ži­no vi­si mu­zi­kai. Tai ži­no­jo ir pro­fe­so­rius“, – sa­kė N. Pras­ce­vi­čie­nė, Šiau­lių 1-ojoje mu­zi­kos mo­kyk­lo­je pa­ti mo­kiu­sis gro­ti ir jo­je dir­ban­ti jau 45-erius me­tus.

De­šimt­me­čių drau­gys­tė

Pir­mą kar­tą N. Pras­ce­vi­čie­nė pa­ma­tė S. Son­dec­kį 1-ojo­je Šiau­lių mu­zi­kos mo­kyk­lo­je apie 1960-uo­sius me­tus. Tre­čio­kė Ni­jo­lė mo­kė­si smui­ko kla­sė­je, bet pri­va­lo­mos bu­vo ir cho­ro pa­mo­kos.

Vy­ko cho­ro pa­mo­ka, kai į kla­sę įė­jo aukš­tas, dai­lus, tam­siu kos­tiu­mu, bal­tais bal­ti­niais ap­si­ren­gęs vy­ras. Mo­ky­to­jas Vik­to­ras Jau­niš­kis pri­sta­tė, kad tai jo mo­ki­nys iš Vil­niaus – Sau­lius Son­dec­kis.

Kai Ni­jo­lė mo­kė­si Lie­tu­vos mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je, S. Son­dec­kis dir­bo Sty­gi­nių inst­ru­men­tų ka­ted­ros ve­dė­ju. Be­si­mo­ky­da­ma šiau­lie­tė bu­vo su­bū­ru­si mies­te vai­kų or­kest­rą, su ku­riuo la­bai rim­tai pa­si­ruo­šė kon­kur­sui.

„Mes „nu­šla­vė­me“ vi­sus pri­pa­žin­tus or­kest­rus iš Klai­pė­dos ir Vil­niaus, o šiau­lie­čių vai­kų at­lie­ka­mus kū­ri­nius įra­šė ir trans­lia­vo ra­di­jas. Jau­čiau­si kaip Pe­le­nė, pa­puo­lu­si į puo­tą! S. Son­dec­kiui tai pa­da­rė įspū­dį“, – su šyp­se­na pri­si­mi­nė bend­ra­vi­mo pra­džią N. Pras­ce­vi­čie­nė.

Vė­liau S. Son­dec­kis glo­bo­jo Šiau­lių ka­me­ri­nį or­kest­rą, ku­ria­me N. Pras­ce­vi­čie­nė gro­jo apie 40 me­tų, dir­bo jo ad­mi­nist­ra­to­re, or­ga­ni­zuo­da­vo kon­cer­tus su žy­miais at­li­kė­jais. S. Son­dec­kis ir pa­ts yra di­ri­ga­vęs Šiau­lių ka­me­ri­niam or­kest­rui, ir siū­lęs sa­vo pa­žįs­ta­mus di­ri­gen­tus.

S. Son­dec­kis bent kar­tą per mė­ne­sį ne­su­lau­kęs N. Pras­ce­vi­čie­nės skam­bu­čio te­le­fo­nu, su jam bū­din­gu hu­mo­ru prie­kaiš­tau­da­vo, kad Ni­jo­lė su­si­ra­du­si „ki­tą sim­pa­ti­ją“. N. Pras­ce­vi­čie­nė ži­no­jo, kad pa­si­trau­kus iš ak­ty­vaus mu­zi­ki­nio dar­bo „kas­die­ny­bė pen­si­jo­je nė­ra to­kia di­de­lė šven­tė“.

„Kai nu­va­žiuo­da­vau į Vil­nių, ne­duok Die­ve, neu­žei­siu! Ko­kias tris va­lan­das jo bu­te ata­skai­ta: ar mies­to me­ras rū­pi­na­si mu­zi­kais, ar juos pa­lai­ko? Kas vyks­ta mies­to kul­tū­ros sky­riu­je? Ko­kiuo­se kon­cer­tuo­se, fes­ti­va­liuo­se gro­ja šiau­lie­čiai vai­kai? Ką jie at­lie­ka?“ – po­kal­bių te­mas me­na N. Pras­ce­vi­čie­nė.

Rū­pė­jo mu­zi­kos atei­tis

S. Son­dec­kiui rū­pė­jo mu­zi­kos mo­ky­mas Lie­tu­vo­je, rū­pė­jo, kaip jau­čia­si mu­zi­kos pe­da­go­gai.

„Su­si­ti­kę su Lie­tu­vos mu­zi­kos mo­ky­to­jais daž­nai pa­si­guo­džia­me, kad pra­ra­do­me užuo­vė­ją, at­ra­mą, žmo­gų, ku­riam la­bai rū­pė­jo mu­zi­ki­nis Lie­tu­vos vai­kų la­vi­ni­mas. Tur­būt nė­ra mu­zi­kos mo­kyk­los, kurioje jis ne­bū­tų bu­vęs nors kar­tą, nes jam rū­pė­jo, ko­kia bus mu­zi­kos atei­tis Lie­tu­vo­je“, – pa­sa­ko­jo N. Pras­ce­vi­čie­nė.

S. Son­dec­kis, pa­sak pe­da­go­gės, bu­vo tik­ra­sis kū­rė­jas, gre­ta pa­gal­bos ir rū­pes­čio jau­nie­siems at­li­kė­jams, mu­zi­kos pe­da­go­gams, Lie­tu­vai su­kū­ręs to­kius mu­zi­kos reiš­ki­nius, kaip Lie­tu­vos ka­me­ri­nį or­kest­rą, gar­sią­sias „Nak­ties se­re­na­das“ Pa­lan­go­je.

Kar­tą N. Pras­ce­vi­čie­nė su mo­ki­niais vy­ko kon­cer­tuo­ti į ato­kią gy­ven­vie­tę, pa­si­kvie­tė at­vyk­ti ir maest­ro. „Jis at­va­žia­vo, ei­na į sa­lę, o vie­ti­nės mo­čiu­tės net aik­te­li: „Žiū­rė­kit, pa­ts Son­dec­kis!“

„To­kios si­tua­ci­jos ro­do, kad jis bu­vo ži­no­mas ir bran­gus ne tik mu­zi­kų bend­ruo­me­nei“, – sa­kė N. Pras­ce­vi­čie­nė.

Akys, nu­delb­tos į grin­dis

Vi­sa­ver­tė S. Son­dec­kio kon­cer­ti­nė veik­la Lie­tu­vo­je nu­trū­ko 2004-ųjų bir­že­lio mė­ne­sį, Lie­tu­vos vy­riau­sy­bei lik­vi­da­vus Lie­tu­vos ka­me­ri­nį or­kest­rą, o S. Son­dec­kį at­lei­dus iš va­do­vo pa­rei­gų. Lie­tu­vos ka­me­ri­nį or­kest­rą S. Son­dec­kis įkū­rė 1960 me­tais ir 44 me­tus jam va­do­vo.

At­lei­dus S. Son­dec­kį, or­kest­rui leis­ta to­liau eg­zis­tuo­ti, at­si­ra­do ir nau­jas va­do­vas.

„Kai taip su juo bu­vo pa­sielg­ta, skam­bi­nau įta­kin­giems jo bu­vu­siems mo­ki­niams ir taip ba­riau­si!.. Iki šiol, kai su­si­tin­ka­me su kai kuo Na­cio­na­li­nės fil­har­mo­ni­jos ko­ri­do­riuo­se, jie pri­vers­ti nu­delb­ti akis į grin­dis“, – sa­ko N. Pras­ce­vi­čie­nė.

Ji kaip įma­ny­da­ma sten­gė­si pa­ro­dy­ti, kad S. Son­dec­kis la­bai rei­ka­lin­gas mu­zi­kai, yra vie­nas svar­biau­sių Lie­tu­vos mu­zi­ki­nio pa­sau­lio au­to­ri­te­tų, mo­ky­to­jų. Už­si­mi­nė jam, kad rei­kia or­ga­ni­zuo­ti jo var­do kon­kur­są jau­nie­siems mu­zi­kams.

„Man gy­vam esant ma­no var­do kon­kur­sas?! Mes il­gai kal­bė­jo­mės apie tai, ko­dėl žmo­gų gar­bi­na daž­niau­siai tik ta­da, kai jis mi­ręs. Įro­džiau, kad žmo­gus tu­ri jaus­ti pa­gar­bą ta­da, kai jis yra gy­vas!“ – pa­sa­ko­jo pir­mo­jo tarp­tau­ti­nio Sau­liaus Son­dec­kio jau­nų­jų smui­ki­nin­kų, vio­lon­če­li­nin­kų ir pia­nis­tų kon­kur­so at­si­ra­di­mo is­to­ri­ją 2003 me­tais N. Pras­ce­vi­čie­nė.

Tai bu­vo pir­ma­sis Lie­tu­vo­je jau­nų­jų at­li­kė­jų kon­kur­sas, ku­riam bu­vo su­teik­tas žy­maus me­ni­nin­ko var­das dar jam esant gy­vam. Vė­liau šiuo ke­liu pa­se­kė ir ki­ti žy­mūs Lie­tu­vos mu­zi­kai su­teik­da­mi sa­vo var­dą įvai­riems kon­kur­sams.

Po pir­mo­jo kon­kur­so N. Pras­ce­vi­čie­nė dar su­ren­gė ir dvie­jų sa­vai­čių sto­vyk­lą, ku­rio­je bu­vo apie 200 da­ly­vių, drau­ge – ir S. Son­dec­kis. Bu­vo or­ga­ni­zuo­tas sto­vyk­los or­kest­ras, ku­riam di­ri­ga­vo pa­ts maest­ro.

Pir­ma­sis kon­kur­sas, ku­ria­me da­ly­va­vo žy­mūs mu­zi­kai, ne­tu­rė­jo jo­kio fi­nan­sa­vi­mo, nes ta­da dar ne­bu­vo pro­jek­tų „ma­dos“.

Smui­ko pe­da­go­gė, be­si­reng­da­ma kon­kur­sui, ap­lan­kė tur­būt vi­sas Šiau­lių par­duo­tu­ves ir pri­rin­ko dau­gy­bę pri­zų jau­nie­siems at­li­kė­jams – džin­sų, si­jo­nu­kų, ke­pu­rai­čių, žais­lų, sal­dai­nių.

Šie­met bir­že­lio 12–17 die­no­mis vyks jau penk­ta­sis tarp­tau­ti­nis Sau­liaus Son­dec­kio jau­nų­jų smui­ki­nin­kų, vio­lon­če­li­nin­kų ir pia­nis­tų kon­kur­sas. Pir­ma­sis, kai ne­bė­ra S. Son­dec­kio. Tęs­ti­niam tarp­tau­ti­niam S. Son­dec­kio var­do kon­kur­sui fi­nan­suoti teik­tą pro­jek­tą Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­jo­je at­me­tė.

Gied­riaus BA­RA­NAU­SKO nuo­tr.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad Šiau­lių mu­zi­ki­nis gy­ve­ni­mas be S. Son­dec­kio įta­kos ir glo­bos bū­tų bu­vęs žy­miai skur­des­nis.

Sau­lių Son­dec­kį ju­bi­lie­jaus pro­ga svei­ki­na šiau­lie­tė Ro­lan­da Gin­ku­tė, tarp­tau­ti­nių ir res­pub­li­ki­nių pre­mi­jų, Ka­ra­lie­nės Mor­tos pre­mi­jos lau­rea­tė. Šian­dien ji drau­ge su S. Son­dec­kio bi­čiu­liu, pa­sau­li­nio gar­so smui­ki­nin­ku pro­fe­so­riu­mi Zak­ha­ru Bro­nu (Vo­kie­ti­ja) grieš Val­do­vų rū­muo­se su­reng­ta­me at­mi­ni­mo va­ka­re, skir­ta­me S. Son­dec­kiui at­min­ti. Ry­toj, va­sa­rio 8 die­ną, R. Gin­ku­tė S. Son­dec­kio at­mi­ni­mui grieš ir Šiau­lių šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ro­je.

Jau­nie­ji Šiau­lių smui­ki­nin­kai at­va­žia­vo pa­svei­kin­ti Sau­liaus Son­dec­kio su ju­bi­lie­ju­mi į jo na­mus Vil­niu­je. Pra­da­ręs sa­vo bu­to duris pro­fe­so­rius juo­kė­si: „Ke­tu­ri, pen­ki... dar ne vi­si?! Tai jūs vi­są or­kest­rą į ma­no na­mus at­ve­žėt?!“

Šiau­lie­tė smui­ko pe­da­go­gė Ni­jo­lė Pras­ce­vi­čie­nė ir pro­fe­so­rius Sau­lius Son­dec­kis bend­ra­vo dau­giau nei ke­tu­ris de­šimt­me­čius.

Sau­lius Son­dec­kis ma­tė vai­kuo­se Lie­tu­vos atei­tį, ra­gi­no vai­kus gro­ti, la­vin­tis, daug dirb­ti.