„Saulėti“ popieriukai – ne proveržis

„Sau­lė­ti“ po­pie­riu­kai – ne pro­ver­žis

Ar­chi­tek­tas Al­gi­man­tas Čer­niaus­kas, bu­vęs pir­ma­sis Šiau­lių mies­to vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tas po Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo, sa­ko, jog šian­dien Šiau­liai yra „ve­ge­ta­ci­jos bū­se­nos“. „Sau­lė­to“ mies­to stra­te­gi­ja ir „pro­ver­žiai“ – tik žo­džiai, ku­riais ban­do­ma už­bur­ti bend­ruo­me­nę.

Su ar­chi­tek­tu tę­sia­me dis­ku­si­ją, ko­dėl šiau­lie­čiai ne­my­li sa­vo mies­to? Ją pa­ska­ti­no Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos už­sa­ky­mu at­lik­tas ty­ri­mas, ku­ris pa­ro­dė, jog šiau­lie­čiai pra­sčiau­siai ša­ly­je ver­ti­na sa­vo mies­tą.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Iš po­so­vie­ti­nio gy­ve­ni­mo neiš­si­kaps­to­me

– Kaip ma­no­te, ko­dėl mies­tie­čiai ne­pa­ten­kin­ti sa­vo mies­tu, ap­lin­ka, ku­rio­je gy­ve­na?

– Ap­lin­kai keis­ti neuž­ten­ka vie­ne­rių me­tų – tai su­dė­tin­gas pro­ce­sas.

So­viet­me­čiu vis­kas bu­vo su­pla­nuo­ta, nu­ma­ty­ta, nuo žmo­gaus nie­kas ne­prik­lau­sė. Kai ta­po­me lais­vi pa­tys spręs­ti, el­gė­mės lyg šu­nys, nu­trū­kę nuo gran­di­nės. Bet ne­to­li nu­bė­go­me sa­vo mąs­ty­mu, ma­ty­mu, psi­cho­lo­gi­ja ir gy­ve­ni­mo bū­du.

Nuo­mo­nių ty­ri­mo re­zul­ta­tas – at­spin­dys to po­so­vie­ti­nio gy­ve­ni­mo, ku­ris vy­ko ir vyks­ta Šiau­liuo­se. Įvai­rūs mies­tai skir­tin­gai iš to kaps­tė­si. Mes, de­ja, ne vis­ką su­ge­ba­me tei­sin­gai da­ry­ti.

Bū­da­mas vy­riau­siuo­ju ar­chi­tek­tu tu­rė­jau di­de­lę idea­liz­mo do­zę, ir tai ve­žė. Ma­nau, jog vis­kas ei­na iš pa­ties žmo­gaus, iš to, ko­kius rei­ka­la­vi­mus sau ke­lia. Bet kiek­vie­nas no­ri bū­ti su­pras­tas. Val­džia gy­ve­ni­mo tau ne­su­kurs, bet ga­li pri­si­dė­ti, kad žmo­gus, spe­cia­lis­tas ras­tų sa­vo vie­tą.

Simp­to­mi­nę Šiau­lių si­tua­ci­ją ro­do, kaip bu­vo iš­spręs­ta mies­to vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to pro­ble­ma.

Iš ato­sto­gų grį­žęs iš pra­džių ap­si­džiau­giau ži­nia, kad Ur­ba­nis­ti­kos ir ar­chi­tek­tū­ros sky­riaus va­do­vy­bė pa­ga­liau su­komp­lek­tuo­ta. Bet ką ma­to­me: mies­to vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to kar­te­lė nu­že­min­ta – dirbs sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ju, sky­riaus ve­dė­jas – ne ar­chi­tek­tas. Ne ar­chi­tek­tū­ros spe­cia­lis­tas ir Ur­ba­nis­ti­nės plėt­ros de­par­ta­men­to di­rek­to­rius.

Tai at­spin­dys, kaip mies­to pir­mie­ji as­me­nys su­vo­kia ur­ba­nis­ti­kos ir ar­chi­tek­tū­ros pro­ble­ma­ti­ką. Tai vi­siš­kas ne­su­ge­bė­ji­mas val­dy­ti pro­ce­są ar­ba tie­siog pa­si­rink­tas pa­ran­kus „val­dy­ti“ va­rian­tas.

Mies­to vy­riau­sia­sis ar­chi­tek­tas ne­ga­li bū­ti „ant­ras nu­me­ris“ sky­riu­je. Taip jis iš kar­to sta­to­mas į že­mes­nę ka­te­go­ri­ją, o ras­ki­te įstai­go­se ar įmo­nė­se, kad pa­val­di­nys ne­klau­sy­tų sa­vo bo­so.

Per tuos 28 me­tus kar­te­lė vis lei­džia­ma že­myn. Ar­tė­jam prie Le­ni­no po­sa­kio si­tua­ci­jos, kad „vals­ty­bę ga­li val­dy­ti kiek­vie­na vi­rė­ja“.

Sa­vi­val­dy­bė­je ku­ria­ma pi­ra­mi­dė yra nee­fek­ty­vi. Tai ma­to­ma iš pra­de­da­mų ir ne­bai­gia­mų dar­bų. Ne­pa­si­ten­ki­ni­mas, apie ku­rį žmo­nės kal­ba dis­ku­si­jo­je, kau­pia­si ne vie­ne­rius me­tus.

Pa­ly­gi­ni­mai – ne Šiau­lių nau­dai

– Dir­ba­te ne tik Šiau­liuo­se, dir­ba­te ir ki­tiems mies­tams, ką ten ma­to­te?

– Šiau­liams da­bar ma­žai dir­bu – ne­su rei­ka­lin­gas. Aš užau­gau ir mo­kiau­si Kau­ne, ge­rai pa­žįs­tu tą mies­tą. Bet li­ki­mas lė­mė Šiau­liuo­se gy­ven­ti – gy­ve­nu jau 45 me­tus.

Prieš ke­lerius me­tus abu mies­tai bu­vo ap­snū­dę. Po rin­ki­mų atei­na me­ru dirb­ti Vis­val­das Mat­jo­šai­tis, ku­rį ge­rai pa­žįs­tu, ir Kau­nas da­bar var­žo­si su Vil­niu­mi – tai pa­da­ry­ta vos per tre­jus me­tus.

Kau­ne vie­nas po ki­to vyks­ta tarp­tau­ti­niai ar­chi­tek­tū­ri­niai kon­kur­sai – jie bu­vo su­reng­ti dėl moks­lo slė­nių, M. K. Čiur­lio­no kon­cer­tų sa­lės, Ro­tu­šės aikš­tės, Lais­vės alė­jos re­no­va­ci­jos. Pats su sa­vo ko­man­da da­ly­va­vau Jel­ga­vo­je tarp­tau­ti­nia­me kon­kur­se. Rak­ve­rė, to­kio dy­džio kaip Kel­mė, taip pat da­ro tarp­tau­ti­nius kon­kur­sus.

Šiau­liuo­se per 28 me­tus bu­vo tik du ar­chi­tek­tū­ri­niai kon­kur­sai – pie­ti­nio ra­jo­no baž­ny­čios sta­ty­bos ir Pri­si­kė­li­mo aikš­tės re­no­va­ci­jos.

Sup­ran­tu, kad Šiau­liai ma­žes­nis mies­tas nei Kau­nas, tra­di­ci­jos gal ne to­kios, bet ir čia ga­li­ma daug ką da­ry­ti. Va­dy­ba tu­ri bū­ti šiuo­lai­ki­nė. Neuž­ten­ka va­do­vui bū­ti tik ge­ru žmo­gu­mi ir iš­kil­mių juos­te­les kar­py­ti.

– Šiau­lių me­ras ti­ki­na, jog mies­te yra daug „pro­ver­žių“.

– Tai ko­dėl žmo­nės to ne­ma­to?

Mies­tas yra bend­ruo­me­nė. Rei­kia ge­bė­ti pa­siek­ti bend­ruo­me­nės si­ner­gi­ją – nes tai di­de­lė jė­ga. Tarp 100 tūks­tan­čių mies­tie­čių yra dau­gy­bė pui­kių spe­cia­lis­tų, ku­rių ge­bė­ji­mai pa­de­da kur­ti gerovę. Kai jie reiš­kia­si pa­vie­niui – vie­na si­tua­ci­ja, ir vi­sai ki­ta – kai yra mo­bi­li­zuo­ja­mi bend­ram sie­kiui.

Pa­vyz­džiui, tu­ri­me ar­chi­tek­tų luo­mą, Re­gio­ni­nę ar­chi­tek­tų ta­ry­bą. Sa­vi­val­dy­bės va­do­vams tei­kė­me re­ko­men­da­ci­jas dėl Vil­niaus gat­vės bul­va­ro re­konst­ruk­ci­jos, raš­tą net su­ra­šė­me – ir jo­kio at­sa­ky­mo, net biu­rok­ra­ti­nio. Laik­raš­ty­je tik pa­skai­tė­me Ad­mi­nist­ra­ci­jos va­do­vo nuo­mo­nę, jog su sa­vo dis­ku­si­jo­mis mai­šo­me pro­ce­sui.

Mes juk bend­ruo­me­nės su­dė­ti­nė da­lis, tu­ri­me ži­nių ir kompe­ten­ci­jos, o Sa­vi­val­dy­bei esa­me neį­do­mūs.

Ne­no­riu nė var­dy­ti, kiek kū­ry­bin­gų žmo­nių pa­li­ko Šiau­lių uni­ver­si­te­tą ir Šiau­lius.

Mies­tui vys­ty­ti rei­kia stra­te­gi­jos

– Da­bar Šiau­liai pra­ran­da ir pa­tį uni­ver­si­te­tą.

– Man dėl to la­bai liūd­na. Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tas iš pa­sku­ti­nių­jų ka­bi­no­si, kad iš­lik­tų re­gio­ni­niu uni­ver­si­te­tu, mes – ne. Uni­ver­si­te­to va­do­vy­bė tik aiš­ki­no, jog „vis­kas ge­rai“.

Dir­bau uni­ver­si­te­te 10 me­tų. Kal­ba­me, kad stu­den­tai ne­tu­ri mo­ty­va­ci­jos, aš – dės­ty­to­jas ne­be­tu­rė­jau mo­ty­va­ci­jos to­liau dirb­ti.

Ruo­šiau­si į Šiau­lius at­ves­ti ar­chi­tek­tū­ros spe­cia­ly­bę. Vien dėl to pra­dė­jau dės­ty­ti ir Vil­niaus Ge­di­mi­no tech­ni­kos uni­ver­si­te­te, ve­žiau­si jo spe­cia­lis­tus į Šiau­lius.

Klai­pė­dos uni­ver­si­te­tas to pa­ties sie­kė ir ar­chi­tek­tus priė­mė, o mes – ne. Pa­sa­kė – ne­rei­kia.

Su to­kia struk­tū­ra, ko­kia bu­vo su­kur­ta, tik kaž­kie­no pa­da­li­niu ir ga­lė­jo­me tap­ti. Duok Die­ve, kad dar ta Vil­niaus uni­ver­si­te­to pa­da­li­nio eti­ke­tė gel­bė­tų.

– O ar jau­tė­te, jog pa­čiam mies­tui uni­ver­si­te­tas bū­tų rei­ka­lin­gas?

– Kai uni­ver­si­te­tą Šiau­liuo­se kū­rė – tai bu­vo mies­to plėt­ros stra­te­gi­ja.

Per vi­sus tuos be­veik tris de­šimt­me­čius tik du stra­te­gi­niai įvy­kiai ir te­bu­vo: uni­ver­si­te­to įkū­ri­mas ir Vys­ku­pi­jos įstei­gi­mas. Tai pa­tem­pė mies­tą pir­myn. Prieš pen­kio­li­ka me­tų ru­de­nį mies­tas bū­da­vo pil­nas jau­ni­mo ir tai tei­kė op­ti­miz­mo.

Kaip ur­ba­nis­tas, žvel­giu į mies­tą, kaip į gy­vą or­ga­niz­mą. Jis už­gims­ta, ser­ga vai­kiš­ko­mis li­go­mis, iš­gy­ve­na ir spuo­gų lai­ką, ir jau­nys­tę ir ki­tus eta­pus.

Mies­tas vys­to­si, jei­gu tu­ri stra­te­gi­ją. Kas iš tos ba­na­lios vi­zi­jos stra­te­gi­nia­me pla­ne, jog „Šiau­liai – Sau­lės mies­tas“? Vie­ni kon­sul­tan­tai Šiau­liams vi­zi­jas da­rė su kos­mod­ro­mais, ki­ti vy­nio­jo į štai to­kius „sau­lė­tus“ po­pie­riu­kus – nė­ra čia jo­kios stra­te­gi­jos.

O kas da­bar dir­ba su mies­to Bend­ruo­ju pla­nu, ku­ris mies­tui yra kaip vals­ty­bei – Kons­ti­tu­ci­ja? Vi­sų pir­ma, jis ne­ko­ky­biš­kas, o pra­stą daik­tą, kiek no­ri lo­pyk, vis tiek plyš­ta.

Te­gu kas nors ir iš bu­vu­sios val­džios pri­sii­ma at­sa­ko­my­bę už prieš pen­kio­li­ka me­tų pa­nai­kin­tą Sa­vi­val­dy­bės įstai­gą „Šiau­lių pla­ną“. Ta­da at­si­ri­šo ran­kos mies­te da­ry­ti, ką no­ri. Vie­nas pra­šo – da­ro, ki­tas pra­šo – da­ro. Sos­ti­nės sa­vi­val­dy­bė „Vil­niaus pla­ną“ iki šiol iš­lai­kė.

Mies­tas tu­ri tu­rė­ti am­bi­ci­jų, o svar­biau­sia – veiks­mų ir dar­bų tęs­ti­nu­mą.

Tel­šiai yra ge­ras pa­vyz­dys: mes tik da­bar ban­do­me pa­nau­do­ti eu­ro­pi­nes lė­šas, o jie jau pa­nau­do­jo 50–60 mi­li­jo­nų li­tų – ne eu­rų. Vis­ką pra­dė­jo prieš de­šimt me­tų ir jau pa­si­sta­tė, su­si­tvar­kė.

Ką mes da­ro­me šian­dien – ki­tiems tai praei­tis.

„Sau­lės“ kon­cer­tų sa­lės pa­sta­to re­no­va­ci­jos pro­jek­tas, ku­rį ly­giai prieš tris me­tus pa­da­riau, gu­li len­ty­no­je. Pa­da­ry­tas nu­ma­tant re­no­va­ci­ją eta­pais, bet kam rū­pi?

Išei­da­mas ato­sto­gų dar klau­siau, ar ne­pri­reiks brė­ži­nių? Ne­rei­kia, nes nie­kas ne­vyks­ta.

Kul­tū­ros cent­ro re­no­va­ci­ją da­ro, o skly­po de­ta­lio­jo pla­no nė­ra – iš­siun­ti­nė­jo laiš­kus ar­chi­tek­tams, kas ga­li pa­da­ry­ti? Štai to­kia va­dy­ba – jo­kios va­dy­bos.

Ne­si­ki­šu į jo­kią po­li­ti­ką – sa­kau, tik tai, ką ma­tau. Val­dy­ti pro­ce­sus, val­dy­ti pi­ni­gus yra di­džiu­lis me­nas. Val­dy­ti rei­kia mo­kė­ti.

Bū­se­na – ve­ge­ta­ci­nė

– Sa­ko­te, kad mies­tas gy­vas or­ga­niz­mas, tai ko­kia da­bar jo bū­se­na?

– Man at­ro­do, kad mer­dė­ja­me. O tiks­liau – ve­ge­tuo­ja­me. Tai toks pe­rio­das, kai au­ga­las nu­žy­dė­jęs, vai­sius užau­gi­nęs, la­pus nu­me­ta – kaip nors per­žie­mo­ti rei­kia. Štai to­kios bū­se­nos da­bar esa­me. O žie­mą vis­ko bū­na – ga­li ir neper­žie­mo­ti, nu­šal­ti.

La­biau­siai gai­la jau­ni­mo. Jau­ni spe­cia­lis­tai at­va­žiuo­ja, ap­si­dai­ro ir iš­va­žiuo­ja – to­kios są­ly­gos, kad veik­ti sun­ku. Anais lai­kais jau­nus spe­cia­lis­tus kvies­da­vo­si, bu­tus su­teik­da­vo. Ga­li­ma bū­tų ir da­bar ras­ti bū­dų pri­si­trauk­ti jau­ni­mo.

– Bet juk Šiau­liai kvie­čia jau­ni­mą kur­ti atei­tį. Su to­kiu šū­kiu net mies­to šven­tė vyks­ta.

– Man tai pa­na­šu į pirš­ly­bas, kai ti­ki­na, kad, štai, tau tas ar ta tik­rai tiks. O tau to nė ne­rei­kia.

Apie rū­mų sluoks­nius

– Ką ma­no­te apie sa­vi­val­dy­bės vei­ki­mo me­cha­niz­mą?

– Yra trys sluoks­niai. Vir­šus – po­li­ti­kai, ku­rie vis kei­čia­si. Že­mu­ti­nis – tech­ni­niai dar­buo­to­jai, o vi­du­rys – va­di­na­ma­sis „sof­tas“ – minkš­ta­sis liū­lan­tis sluoks­nis. Jam baks­te­lė­si iš apa­čios – jo­kio dė­me­sio: jie už­sian­ga­ža­vę, už­si­liū­lia­vę. O jei­gu vir­šus baks­te­li: „Ar įvyk­dei?“ – „Tuoj tuoj bus“. Vir­šus juk pa­ts ne­dir­ba – tik va­do­vau­ja, dė­lio­ja.

Ir vėl grįž­tu prie es­mi­nio klau­si­mo – pir­mas as­muo tu­ri tu­rė­ti kom­pe­ten­tin­gą ko­man­dą. Vis­kam už­suk­ti rei­kia sraig­to. Ar Kau­ne ne tas pa­ts Sa­vi­val­dos įsta­ty­mas vei­kia?

Šiau­liuo­se, pa­žiū­rė­ki­te, kiek me­ras tu­ri pa­dė­jė­jų, kiek tei­si­nin­kų: ir pa­ta­rė­jas, ir Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius, ir di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas – ju­ris­tai. La­bai ger­biu tei­si­nin­kus, bet ne­gi ši­ta­me kon­tin­gen­te tik ju­ris­tai tu­ri dirb­ti? Tai ydin­ga pra­kti­ka.

– Ar mies­tie­čiai ga­li ką nors pa­da­ry­ti?

– Vis­ką ga­li – per rin­ki­mus rei­kia da­ry­ti. Pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė da­bar už­mig­dy­ta – kaip to­je dai­no­je: „Vis­kas ge­rai, gra­žio­ji mar­ki­ze“. Lėk­tu­vai tuoj tuoj lei­sis – oro uos­te dar vie­ną di­rek­to­rių pa­kei­tė­me, mo­kyk­lo­se dar dau­giau jų pa­kei­tė­me, o „Bus­tu­ras“ ve­ža ir veš.

– Ko­kia išei­tis?

– Iš­šū­kių rei­kia im­tis, gal net to­kių, ku­rie at­ro­do keis­tai.

Da­bar va­žiuo­ju į Mer­ki­nę – ten en­tu­zias­tai su­si­bū­rė ir su­gal­vo­jo at­sta­ty­ti Ro­tu­šę. Idė­jo­mis rei­kia pul­suo­ti ir min­tis įveik­lin­ti.

Šiau­liuo­se kė­lė­me idė­ją prie Pri­si­kė­li­mo aikš­tės sta­ty­ti kon­cer­tų sa­lę. Pri­si­kė­li­mo aikš­tės priei­go­se pa­sta­tų pir­mie­ji aukš­tai tu­ri bū­ti at­ver­ti žmo­nėms – ka­vi­nėms, ba­rams ga­le­ri­joms. Tarp jų – ir Sa­vi­val­dy­bės pa­sta­to pir­ma­sis aukš­tas. Tam ne­rei­kia aikš­tės re­no­va­ci­jos pro­jek­to pi­ni­gų, bet rei­kia idė­ją for­muo­ti, ves­ti į ją ir ra­sis, kas pa­da­ro.

Vil­niaus gat­vės bul­va­re at­kar­pą tarp Til­žės ir Va­sa­rio 16-osios gat­vių siū­liau ati­duo­ti ka­vi­nių lau­ko te­ra­soms ir deng­ti, kaip bul­va­ro ga­le­ri­ją – ga­lė­tų veik­ti ir žie­mą. Bet pro­jek­tuo­to­jams pa­sa­kė ne­kreip­ti dė­me­sio į „svai­čio­ji­mus“.

Šiau­liuo­se se­niai ga­lė­jo­me tu­rė­ti olim­pi­nį ba­sei­ną prie are­nos. Sta­ty­to­jas pra­šė tik pri­dur­ti ke­lis vals­ty­bi­nės že­mės arus. Anuo­me­ti­nė val­džia už­si­spy­rė ir ne­da­vė. O la­biau­siai prie­ši­no­si tas vei­kė­jas, ku­ris vė­liau dėl ky­šių teis­me at­si­dū­rė.

Šiau­lių Kal­niu­kas ga­lė­tų bū­ti toks, kaip Vil­niaus Užu­pis. Kal­niu­ko kvar­ta­lo de­ta­lų­jį pla­ną pa­ren­giau dar prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius.

Ža­lią mies­to kar­ka­są nuo Rė­ky­vos iki Talk­šos ga­li­me kur­ti, in­ten­sy­vin­ti – įsi­vaiz­duo­ja­te, koks mies­tas ga­li bū­ti, bet nie­ko ne­da­ro­me.

Talk­šos eže­rą iš­va­lė, o vi­są už­terš­tą dumb­lą su­py­lė pa­kran­tė­je. Per py­li­mus eže­ro ne­be­si­ma­to ir tar­ša nie­kur ne­din­go. Drus­ki­nin­kuo­se eže­rą va­lė, tai dum­blą už 5 ki­lo­met­rų nuo mies­to iš­ve­žė. Tel­šiuo­se Džiu­go eže­re dar di­des­nė kloa­ka bu­vo, vis­ką iš­va­lė ir ant kran­tų ne­py­lė.

Pas mus val­di­nin­kai ir po­li­ti­kai gy­rė­si: „Kaip su­tau­pėm“. Kai to­kio pro­to „ge­ni­jai“ dir­ba, tai ko mies­te ga­li no­rė­ti?

Vis­kas su­si­ve­da į pro­fe­sio­na­lu­mą, no­rė­ji­mą ir mo­kė­ji­mą da­ry­ti. Mo­ra­lė, eti­ka, es­te­ti­ka – taip pat svar­bu.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ar­chi­tek­tas Al­gi­man­tas Čer­niaus­kas pa­brė­žia, jog mies­tui vys­ty­tis rei­kia stra­te­gi­jos ir šiuo­lai­ki­nės va­dy­bos: „Pa­žiū­rė­ki­te, Kau­nas da­bar var­žo­si su Vil­niu­mi – ir tai pa­da­ry­ta vos per trejus me­tus.“

Al­gi­man­tas Čer­niaus­kas, nors se­niai pa­li­ko mies­to vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to pa­rei­gas, sa­vo stu­di­jo­je ir da­bar tu­ri mies­to Bend­ro­jo pla­no ma­ke­tą. Jis sa­ko: „Mies­tui bend­ra­sis pla­nas, kaip vals­ty­bei – Kons­ti­tu­ci­ja.“