Naujausios
Saugumo karininko Vytauto Pociūno brolis Algimantas: Melas, užtvirtintas garbės žodžiu
Saugumas akylai saugo prieš septynerius metus Breste žuvusio Valstybės saugumo departamento (VSD) karininko Vytauto Pociūno mirties paslaptį. Bylos tyrimas nutrauktas 5 kartus, Generalinė prokuratūra pasistengė, kad paskutinė teismo nutartis būtų neskundžiama. Tačiau skandalas dėl saugumiečių nusikaltimų išplukdė ir naujų melo įrodymų V.Pociūno istorijoje. Karininko brolis, teatro režisierius Algimantas Pociūnas neabejoja, kad tie, kas pražudė ir po mirties apšmeižė jo brolį, sulauks atpildo.
 |
| Algimantas Pociūnas "Respublika" nuotr. |
Ko verta melagio priesaika?
VSD karininkas V.Pociūnas tragiškai žuvo 2006 m. rugpjūčio 23-iąją. Visuomenei buvo pranešta, kad mirtis nesmurtinė, įvyko nelaimingas atsitikimas. Kad niekam nekiltų noro ieškoti tiesos, saugumo pasiuntiniai V.Pociūną apšmeižė, esą šis iškrito pro viešbučio langą šlapindamasis neblaivus. Vėliau šie šlykštūs prasimanymai buvo paneigti, tačiau byla po 7 tyrimo metų galutinai numarinta šiemet birželį.
V.Pociūno brolis Algimantas pokalbį su „Respublika“ pradėjo primindamas tuomečio VSD vado Arvydo Pociaus priesaiką, kad karininko žūtis bus ištirta.
„Garbės žodį davė prie karsto. Bet ko tas žodis vertas, kai netrukus A.Pocius jau mušėsi į krūtinę įrodinėdamas, kad Vytautas nebuvo saugumietis. Bet va, ką tik išplaukė dokumentai, kad A.Pocius pristatė Vytautą Baltarusijos KGB vadui kaip VSD atstovą, kuriam pavesta palaikyti ryšius tarp šių institucijų. Kitas dokumentas rodo, kad brolis VSD dirbo iki pat mirties dienos“, – buvusio VSD vado dviveidiškumu nusivylęs A.Pociūnas.
Pasak jo, tuometis užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas taip pat prie karsto braukė ašarą ir žadėjo, kad viskas bus ištirta, o po mėnesio atsiuntė buvusį V.Pociūno bendradarbį, tuo metu jau dirbusį Užsienio reikalų ministerijoje, iššniukštinėti, kokių veiksmų šeima planuoja imtis, ar skųs sprendimą nutraukti bylą.
„Tas žmogus nebuvo brolio draugas, ir man iš pradžių pasirodė gražu, kad jis taip jautriai atsiliepė į mūsų skausmą. Ilgai kalbėjome, gėrėme kavą, o aš po to ilgai galvojau, dėl ko gi mes susitikome. Ir supratau. Tik nesuprantu, kaip galima po to žmonėms į akis žiūrėti?“ – kalbėjo A.Pociūnas.
Siekta nuslėpti, ne atskleisti
Kai 2009 m. byla buvo atnaujinta, šeima patikėjo ją perėmusio prokuroro Artūro Urbelio žodžiais, kad viską išnarplioti esąs jo garbės reikalas.
„Jis pats važiavo ir į Baltarusiją, pats darė tyrimus. Bet paskui jam valdžia paprasčiausia užkrovė daugybę kitų bylų, o brolio byla staiga buvo nutraukta. Manau, kad dėl to pasistengė kažkas labai įtakingas, asmuo ar grupė, kas yra labai stipriai įmerkęs uodegą. Ir nekyla abejonių, kad tai susiję su Amerikos pinigais, skirtais Baltarusijos opozicijai“, – įsitikinęs saugumo karininko brolis.
Juk mūsų teisėsauga kažkodėl apsimetė kurčia, kai prezidentės Dalios Grybauskaitės kvietimu Lietuvoje apsilankęs Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka siūlė šios šalies institucijų pagalbą tiriant V.Pociūno žūtį.
„Žinome, kaip buvo sovietiniais laikais „Inturist“ viešbučiuose, kokia sekimo sistema. A.Lukašenka sakė, kad galime kreiptis, ir Baltarusijos tarnybos pateiks visą medžiagą, kas vyko viešbutyje. Tereikėjo žodžio arba mygtuką paspausti. Bet kažkas to žodžio nepasakė, mygtuko nepaspaudė. Nereikia. Tai yra šlykščiausia, – atsiduso A.Pociūnas. – Aš tikiu, kad tai padarė savi. Bent jau pinigai tai buvo savų, žudė gal ir kiti...“
Tikėjimas neblėsta
Vyras prisipažino po brolio žūties pradėjęs daug kuo netikėti. Anot jo, jeigu VSD, užuot apgynęs savo darbuotoją, dar ir platina apie jį šlykščius prasimanymus, tai paprastam žmogui rasti teisybę Lietuvoje dar sunkiau.
„Po savaitės brolio gimtadienis, o jo jau septyneri metai nėra. Labai skaudu būna kaskart, kai motina kreipiasi į mane brolio vardu ir po to pati apsiašaroja, – sakė jis. – Taip suspaudžia širdį dėl to, kad visa ši istorija paslėpta ir užkasta. Tėvas neatlaikė, išėjo prieš dvejus metus, motina dar laikosi, bet visa tai graužia, graužia iš vidaus...“
Šeimą palaiko tik viltis, kad paskleistas melas ir padarytas nusikaltimas vis tiek kaip nors iškils į paviršių. Ir jau kyla.
„Darius Jurgelevičius (viešai apšmeižęs V.Pociūną – red. past.) staiga pradėjo atgailauti, nors aš jo atgaila netikiu. Reikėjo tiek, atsiprašant, pridirbti, o po 7 metų bando išsikuopti, – abejojo A.Pociūnas. – Staiga iš kažkur atsirado VSD dokumentai, demaskuojantys saugumiečių melą. Matyt, yra žmonių, kurie irgi suinteresuoti, kad ši byla nebūtų galutinai užgesinta ir palaidota“.
Metodai nekinta
Tarsi kreivame veidrodyje jis savo brolio tragedijos atspindį mato Vytauto Giržado, saugumiečių apšmeižto ir išvaryto iš tarnybos, istorijoje.
„Čia lygiai tas pats – apšmeižti, sutrypti...“ – baisėdamasis už nacionalinį saugumą atsakingos institucijos darbo metodais, jis prisiminė kadaise, broliui nuėjus dirbti į VSD, viename mitinge įstrigusią kažkurio iš Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarų pasakytą mintį: „Norėčiau gyventi tokioje valstybėje, kur būtų negėda tarnauti saugume“.
„Ir man norėtųsi tokioje valstybėje gyventi. Ko gero, visiems mums norėtųsi. Bet aš tikiu, kad kada nors tai įvyks. Tikiu, nepaisant visko“, – sakė A.Pociūnas.
Parengta pagal dienraštį „Respublika“
Algimantas Pociūnas norėtų gyventi tokioje valstybėje, kur būtų negėda tarnauti saugume. Irmanto Sidarevičiaus nuotr.
