Šaltasis Rusijos ir Lietuvos tango: meilė ar propaganda?

Šaltasis Rusijos ir Lietuvos tango: meilė ar propaganda?

Šal­ta­sis Ru­si­jos ir Lie­tu­vos tan­go: mei­lė ar pro­pa­gan­da?

Dr. Ne­ri­jus Bra­zaus­kas

Ma­lo­nin­go­ji kai­my­nė Ru­si­ja kil­nia­šir­diš­kai mums do­va­no­jo Pa­ve­lo Čiuch­ra­jaus fil­mą „Šal­ta­sis tan­go“ (2017). Pui­ku, kad Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja neuž­mir­šo, jog 1940 me­tų bir­že­lio 15 die­ną So­vie­tų Są­jun­ga su­lau­žė tarp­tau­ti­nes su­tar­tis ir oku­pa­vo Lie­tu­vos Res­pub­li­ką. Tiks­liau sa­kant, ji nu­ta­rė lie­tu­viams pri­min­ti, kad so­vie­tų ka­riai bu­vo šlo­vin­gie­ji iš­va­duo­to­jai, ku­riems dė­ko­ti tu­ri­me ir šian­dien.

Mi­nis­te­ri­ja su­bsi­di­ja­vo „Stu­di­jos SLON“ pro­jek­tą „Pil­na­met­ra­ži­nio na­cio­na­li­nio vai­dy­bi­nio fil­mo nuo­ma“, ir tai pa­da­ry­ta šie­met, kai Ru­si­ja mi­ni 1917-ųjų me­tų re­vo­liu­ci­jos su­kak­tį. Tie­sa, ji jau va­di­na­ma „Di­džią­ja Ru­si­jos Re­vo­liu­ci­ja“, o žmo­nėms skel­bia­ma: „2017-ie­ji – 1917 me­tų Re­vo­liu­ci­jos šimt­me­čio ju­bi­lie­jaus me­tai. Šimt­me­čio ri­ba – is­to­ri­nės at­min­ties orien­ty­ras. Bū­tent da­bar bū­ti­na pa­lai­ky­ti vi­suo­me­nės tai­ki­ni­mo su 1917 me­tų įvy­kiais ten­den­ci­ją ir pa­dė­ti po­pu­lia­ri­nant ko­ky­biš­kas is­to­ri­nes ži­nias, sie­kiant iš jų pa­si­mo­ky­ti“. Ma­to­me, kaip per­ra­šo­ma Spa­lio re­vo­liu­ci­ja, kaip ideo­lo­giš­kai for­muo­ja­ma šiuo­lai­ki­nių ru­sų są­mo­nė.

Fil­mo ro­dy­mo lai­kas (prem­je­ra Ru­si­jo­je – bir­že­lio 22 d., Lie­tu­vo­je – bir­že­lio 23 d.) nė­ra tik sim­bo­li­nis. Juk 1941 m. bir­že­lio 22-oji Ru­si­jo­je yra va­di­na­mo­jo Di­džio­jo Tė­vy­nės ka­ro pra­džia. O II pa­sau­li­nis ka­ras yra jung­tis, sie­jan­ti abi vals­ty­bes, au­kas, ka­ro me­mo­ria­lus ir ve­te­ra­nus, iš­mo­kas, pa­dė­kas ir ki­tus at­min­ties po­li­ti­kos da­ly­kus.

Žiū­ro­vui svar­bi in­for­ma­ci­ja, kad tai yra vai­dy­bi­nis fil­mas, ku­rio žan­ras: „Dra­ma, Is­to­ri­nis, Ka­ri­nis“. Au­to­rių tur­ti­nių tei­sių tu­rė­to­jas „Stu­di­ja SLON“ sa­vo tink­la­la­py­je skel­bia, kad fil­mas yra „is­to­ri­nis, dra­ma“. Žan­ri­nė in­di­ka­ci­ja – tai Tro­jos ark­lys, įves­tas į XXI a. Lie­tu­vą, ku­rios gy­ven­to­jams fil­mo rek­la­mo­se ak­cen­tuo­ja­mi dra­mos, me­lod­ra­mos žan­rai, su­po­nuo­jan­tys me­ną.

Fil­mo anon­sas lie­tu­vių kal­ba skel­bia: „1940-ie­ji, Lie­tu­va. Tai bu­vo laik­me­tis, kuo­met ne­bu­vo aiš­ku, kas yra drau­gas, o kas prie­šas, kai net ar­ti­miau­si žmo­nės bi­jo­jo pa­si­ti­kė­ti vie­nas ki­tu“. Taip mi­ni­mą lai­ko­tar­pį api­bū­di­nan­tys ano­ta­ci­jos ra­šy­to­jai, lie­tu­viai, ga­lė­jo pa­si­skai­ty­ti ne vie­ną is­to­ri­jos vei­ka­lą. Aki­vaiz­du, kad ši ano­ta­ci­ja pa­ra­šy­ta pa­gal fil­mo kū­rė­jų ir fi­nan­suo­to­jų siū­lo­mus na­ra­ty­vus.

Ką fil­mo ano­ta­ci­jo­se ra­šo pa­tys ru­sai? An­tai sve­tai­nė­je (http://kinosklad.net) ano­ta­ci­ja pra­de­da­ma taip: „Ši is­to­ri­ja pa­sa­ko­ja apie jau­nų įsi­my­lė­jė­lių gy­ve­ni­mą, ku­riems te­ko iš­gy­ven­ti dau­gy­bę iš­ban­dy­mų, su­si­ju­sių su Di­džio­jo Tė­vy­nės ka­ro įvy­kiais“. Ma­to­me, kad skir­tin­goms au­di­to­ri­joms pa­tei­kia­mas vis ki­tas is­to­ri­nis kon­teks­tas, ki­taip sa­kant, jau ano­ta­ci­jos ko­duo­ja ideo­lo­gi­ją, pa­slėp­tą po mei­lės is­to­ri­jos dis­kur­su. Kas, ką ir kaip ma­to?

Lie­tu­vos ki­no cent­ro eks­per­tai, re­gist­ruo­jan­tys ir in­dek­suo­jan­tys fil­mus, pro­pa­gan­dos neįž­vel­gė. Įs­ta­ty­mai jų neį­pa­rei­go­ja ver­tin­ti tu­ri­nį ir nu­sta­ty­ti ideo­lo­gi­jos dis­kur­są. Ti­kė­ki­mės, kad jie tą su­ge­bės pa­da­ry­ti atei­ty­je, kai bus priim­ti įsta­ty­mi­niai ak­tai. Pas­ta­rų­jų ne­lau­kė ki­no cent­ras „Mul­ti­ki­no“, ne­no­rė­jęs tap­ti pro­pa­gan­dos sklai­dos įran­kiu, nu­spren­dęs iš vi­so fil­mo ne­ro­dy­ti. Pa­de­monst­ruo­tas pi­lie­ti­nis są­mo­nin­gu­mas ir at­sa­kin­gu­mas, ku­rio ver­ta pa­si­mo­ky­ti Lie­tu­vos val­di­nin­kams.

Pa­žiū­rė­jęs fil­mą ne per 3D ar 5D aki­nius, bet per sa­vo diopt­ri­nius aki­nius, pa­ma­čiau, kad tai pro­pa­gan­di­nis fil­mas, ku­riuo Pu­ti­no Ru­si­ja sklei­džia sa­vo XX a. Lie­tu­vos is­to­ri­jos na­ra­ty­vą ir ten­den­cin­gai fal­si­fi­kuo­ja Lie­tu­vos is­to­ri­ją, par­ti­za­ni­nį ka­rą, Ho­lo­kaus­tą, prie­ši­na lie­tu­vių ir žy­dų tau­tas, ape­liuo­ja į te­be­gy­ve­nan­čią ru­sų dias­po­rą.

Skai­ty­da­mas vie­šo­jo­je erd­vė­je iš­sa­ky­tas nuo­mo­nes, re­cen­zi­jas, kad tai ne pro­pa­gan­di­nis fil­mas, pa­ste­bė­jau, kad taip tei­gian­tys va­do­vau­ja­si se­ną­ja pro­pa­gan­dos sam­pra­ta. „Nau­jo­sios pro­pa­gan­dos“ bruo­žus tiks­liai įvar­di­jo Alex‘as S. Edels­tei­nas teig­da­mas, kad vei­kė­jų ver­ty­bių at­žvil­giu „nau­jo­ji pro­pa­gan­da“ iš es­mės yra „de­mok­ra­ti­nė, grįs­ta ži­no­ji­mu, prin­ci­pu „dau­ge­lis dau­ge­liui“, na­rys­te, aut­sai­de­rio ini­cia­ty­vo­mis, da­ly­vio rū­pes­čiu, as­me­ni­niu pres­ti­žu, sa­vęs ak­tua­li­za­vi­mu“. At­si­ran­da įvai­ro­vė, glo­ba­li pro­duk­ci­ja, lais­vė, ino­va­ci­ja, in­te­rak­ty­vu­mas, at­vi­ru­mas, pra­ne­ši­mų pai­nu­mas, nau­jos kal­bos for­mos, var­to­ji­mo ver­ty­bės. Šių sa­vy­bių ne­bu­vo „se­no­jo­je pro­pa­gan­do­je“ Šal­to­jo ka­ro me­tu. Šiuo­lai­ki­nė pro­pa­gan­da ne­be­sie­kia kont­ro­liuo­ti ir ma­ni­pu­liuo­ti ma­sė­mis, ji tu­ri tiks­lą kur­ti in­for­ma­ci­ją, ir tai da­ro­ma kul­tū­ros lau­ke, me­di­jo­se, so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Fil­mo pro­pa­gan­da yra su­si­ju­si su ge­ne­ra­ci­jo­mis, su jų is­to­ri­niu ži­no­ji­mu ir su jų ta­pa­tu­mu. „Ki­no pro­pa­gan­da at­lie­ka daug dau­giau ne­gu vaiz­duo­ja ge­ne­ra­ci­jas; ji kal­ba joms ir dėl jų“, – tiks­liai for­mu­luo­ja Edels­tei­nas. Pap­ras­tai kal­bant, ki­no pro­pa­gan­da ne kons­ta­tuo­ja, bet konst­ruo­ja, ji su­da­ro ga­li­my­bes žiū­ro­vui sa­vo va­lia pe­rim­ti tas ver­ty­bes, na­ra­ty­vą, is­to­ri­ją, ku­rią imp­li­ci­tiš­kai siū­lo ga­lios su­bjek­tas.

Ki­no pa­va­di­ni­mas „Šal­ta­sis tan­go“ – nea­be­jo­ti­na aliu­zi­ja į Šal­tą­jį ka­rą, ku­ris šiuo­lai­ki­nės Ru­si­jos na­ra­ty­ve su­vo­kia­mas kaip pro­gre­sy­vus dis­kur­sas. Fil­me šo­kis ir mu­zi­ka yra kon­teks­to da­ly­kai, pa­ro­dan­tys, kad tai žy­dų as­me­ni­nio la­vi­ni­mo­si sri­tis ir so­vie­ti­nės res­to­ra­no kul­tū­ros da­lis. Be­je, lie­tu­vės Lai­mos įvai­rio­mis kal­bo­mis at­lie­ka­mos dai­nos taip pat liu­di­ja lie­tu­vių tau­tos kul­tū­rą, ku­rios tik­rai neat­ne­šė fil­me ado­ruo­ja­mas Sta­li­no laik­me­tis.

So­vie­tų ka­riai yra iš­va­duo­to­jai – to­kį pra­ne­ši­mą siun­čia fil­mas tiems, ku­rie ne­ži­no, kaip ir ka­da So­vie­tų Są­jun­ga oku­pa­vo ir anek­sa­vo Lie­tu­vą XX a. Lie­tu­vos jau­ni­mui tai pa­sa­kys mo­ky­to­jai nuo­bo­džių is­to­ri­jos pa­mo­kų me­tu, o Ru­si­jos jau­no­ji kar­ta bus ska­ti­na­ma at­lik­ti gy­nė­jų vaid­me­nį ir atei­ty­je?

Fil­mo pra­džio­je žiū­ro­vui pa­ro­do­mos dvi da­tos: 1939 me­tai ir 1940 me­tai, bet jas pa­ly­din­tys įra­šai nie­ko ne­sa­ko nei apie Mo­lo­to­vo-Ri­bent­ro­po pa­ktą, nei apie tai, kad 1940-06-15 į Lie­tu­vą įžen­gė 15 So­vie­tų Są­jun­gos di­vi­zi­jų (apie 150 000 ka­rių, o įsi­ver­ži­mui bu­vo su­telk­ta apie 221 000 ka­rių). Iš­va­duo­to­jai tie­siog įžen­gė į Lie­tu­vą, ku­rio­je liau­dies bu­vo itin lau­kia­mi. Čia rei­kia pa­brėž­ti, kad fil­me ma­ni­pu­liuo­ja­ma is­to­ri­nė­mis da­to­mis, jos pa­kei­čia­mos Ho­lo­kaus­to vaiz­dais, Sta­li­no po­rtre­tais, žu­do­mais Lie­tu­vos par­ti­za­nais ar pro­pa­gan­di­niais ra­di­jo įra­šais. Fil­me žiū­ro­vui ne­bus pa­sa­ky­ta / pa­ra­šy­ta, kad įvy­ko II so­vie­ti­nė Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja. Jos ne­bu­vo!

„Šal­ta­ja­me tan­go“ pa­nau­do­ti ste­reo­ti­pi­niai žy­dų ko­la­bo­ran­tų vaiz­di­niai, pa­sa­ko­ma ne­va liau­dies nuo­mo­nė, jog „tarp jų (žy­dų – N. B.) yra la­bai bai­sių žmo­nių"; Lie­tu­vos par­ti­za­nai va­di­na­mi ir ban­di­tais, ir „ban­di­tais na­cio­na­lis­tais“, ir par­ti­za­nais, ir „fa­šis­tais iš­si­gi­mė­liais“ (nau­do­ja­ma daug kal­bos ko­dų); žy­dus šau­dė ir jų tur­tą gro­bė lie­tu­viai bal­ta­raiš­čiai (stam­biu pla­nu ne kar­tą ro­do­mi bal­ti raiš­čiai su už­ra­šais vo­kie­čių kal­ba), vo­kie­čių ka­rys iš­prie­var­tau­ja lie­tu­vai­tę Lai­mą; vė­liau ji tam­pa amo­ra­lia mo­te­ri­mi, ne kar­tą pa­si­da­ro abor­tą, va­gi­liau­ja, yra ne­sta­bi­lios psi­chi­kos; į Si­bi­rą žmo­nės tre­mia­mi pa­gar­biai ("Vie­nas žmo­gus – vie­nas la­ga­mi­nas"), lie­tu­vių par­ti­za­nai yra la­bai žiau­rūs – tai tik ke­le­tas vaiz­di­nių, į ku­riuos siū­lau at­kreip­ti dė­me­sį mąs­tant apie pro­pa­gan­dą šia­me fil­me.

Ne­be­kal­bu apie tik­ro­vės nea­ti­tin­kan­čius skai­čius, apie iš­trem­tus lie­tu­vius ir žu­vu­sius so­vie­tų ka­rius, pa­tei­kia­mus fil­mo pa­bai­go­je. Žo­džiu, pa­lie­ku pa­tiems nu­spręs­ti, nes ti­kiu, kad da­lis žmo­nių ga­li iden­ti­fi­kuo­ti pro­pa­gan­dos dis­kur­są (po­žy­mius ir eta­pus) šia­me fil­me. Ga­li su­pras­ti, ko­dėl fil­me lie­tu­vei Lai­mai lei­džia­ma pa­sa­ky­ti, kad „ru­sai pu­sę Lie­tu­vos į Si­bi­rą iš­ve­žė“.

Me­lod­ra­ma­tiš­ka mei­lės ir kan­čios is­to­ri­ja tė­ra prie­dan­ga, sle­pian­ti ne­va ideo­lo­gi­nius lie­tu­vės Lai­mos ir žy­do Mak­so ka­rus. Mei­lė taip ir lie­ka tik fil­mo rek­la­mo­je, nes siu­že­tas su­kur­tas taip, kad mei­lę vi­sa­da pa­kei­čia ideo­lo­gi­niai konf­lik­tai. Lai­ma (pa)są­mo­nė­je iš­vys­ta žy­dų niek­šy­bes, žy­das – lie­tu­vių bar­ba­ry­bes, o vi­sa tai su­jun­gia mi­nė­tų as­me­nų šei­mų įpy­ni­mas į (me­lo)dra­ma­ti­nį au­di­nį. Re­ži­sie­rius me­to­ni­miš­kai ak­cen­tuo­ja lie­tu­vių ir žy­dų tau­tų san­ty­kius, o ge­rie­ji iš­va­duo­to­jai ru­sai čia iš vi­so nie­kuo dė­ti. Prie­šin­gai, ko­men­dan­tas, ma­jo­ras Ta­ra­tu­ta (jo žmo­na iš­vyks­ta į Ros­to­vą, o jis lie­ka Lie­tu­vo­je) yra an­ge­las, ku­ris fil­mo pa­bai­go­je užau­gi­na iš­trem­tos Lai­mos ir par­ti­za­nų nu­žu­dy­to Mak­so duk­te­rį. Vos neap­si­ver­kiau ma­ty­da­mas to­kį „mui­lo ope­roms“ bū­din­gą ge­ru­mą...

Bet aša­ras iš­džio­vi­no epi­zo­das, kai Ta­ra­tu­ta Lie­tu­vos pa­jū­ry­je dai­nuo­ja apie tė­vy­nę, ku­ri, su­prask, yra ir čia, Lie­tu­vos že­mė­je. Tai­gi įžvelg­ti­na šiuo­lai­ki­nė Ru­si­jos vals­ty­bės ideo­lo­gi­ja – „Ru­sų pa­sau­lis“, grin­džia­ma ne­va bend­ra tau­tų is­to­ri­ne at­min­ti­mi. Ir aso­cia­ty­viai iš­ky­la nau­jau­sia­me Oli­ve­rio Stone‘o pro­pa­gan­di­nia­me do­ku­men­ti­nia­me fil­me ne­pa­kei­čia­mo­jo Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos pre­zi­den­to Vla­di­mi­ro Pu­ti­no iš­sa­ky­ta min­tis, kad di­džiau­sia So­vie­tų Są­jun­gos griu­vi­mo pa­sek­mė yra ta, kad mi­li­jo­nai ru­sų li­ko ana­pus Ru­si­jos sie­nų. Ma­no gal­va, mąs­to­ma, kad anks­čiau ar vė­liau juos rei­kės atei­ti ap­gin­ti, o pa­tir­ties jau įgy­ta Uk­rai­no­je...

Pro­pa­gan­di­niai fil­mai ir skir­ti tiems mi­nė­tiems mi­li­jo­nams tau­tie­čių, pro­ru­siš­kai nu­si­tei­ku­siems gy­ven­to­jams, jau­na­jai kar­tai, au­gan­čiai Ru­si­jo­je ir Ry­tų Eu­ro­po­je. Pag­rįs­tai ma­no­ma, kad jie ne­su­ge­bės at­pa­žin­ti siun­tė­jo, pra­ne­ši­mo, ka­na­lo, ga­vė­jo, efek­to.

Ma­no su­pra­ti­mu, pro­pa­gan­di­nis „Šal­ta­sis tan­go“ siun­čia pai­nų pra­ne­ši­mą, imp­li­kuo­jan­tį šiuos Lie­tu­vos vals­ty­bei pa­vo­jin­gus na­ra­ty­vus: a) So­vie­tų Są­jun­ga XX a. iš­gel­bė­jo ir iš­va­da­vo Lie­tu­vą, ji jos neo­ku­pa­vo ir nea­nek­sa­vo; b) Žy­dai is­to­riš­kai yra lie­tu­vių tau­tos prie­šai; c) Lie­tu­vos par­ti­za­nai bu­vo ir žy­dų šau­dy­to­jai Vo­kie­ti­jos oku­pa­ci­jos me­tais; d) So­vie­ti­nės val­džios vyk­dy­ti Lie­tu­vos gy­ven­to­jų trė­mi­mai į Si­bi­rą bu­vo ins­pi­ruo­ti lie­tu­vių liau­dies, o „ne­kal­tų ten ne­ve­žė"; e) Lie­tu­va bu­vo, te­bė­ra ir Ru­si­jos tau­tie­čių tė­vy­nė, ir „ne­tei­sin­ga vi­sa tai, kas mums nu­tin­ka, ne­tei­sin­ga!“.

Ma­ni­pu­lia­ci­ja, de­zin­for­ma­ci­ja, fal­si­fi­ka­ci­ja, te­ziš­ku­mas, kon­teks­tua­lu­mas, dau­gia­ko­diš­ku­mas etc. lei­do fil­mo už­sa­ko­vams su­kur­ti pro­pa­gan­di­nį fil­mą. Tai do­va­na mums ar­tė­jan­čio Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga!

Pa­ti Lie­tu­va yra pro­pa­gan­dos kū­ri­mo dis­kur­sas, tiks­lin­gai pa­nau­do­tas šia­me fil­me. Kaip ži­nia, fil­muo­ta Lie­tu­vo­je, o vie­ta liu­di­ja, pa­vyz­džiui, žy­dų žu­dy­mą ar „Ne­rin­gos“ res­to­ra­ną. Lie­tu­vos liau­dies bui­ties mu­zie­ju­je Rum­šiš­kė­se vyks­ta par­ti­za­nų ir sau­gu­mie­čių su­si­šau­dy­mas. Re­ži­sie­rius in­ter­teks­tua­liai pri­me­na ir gar­sų­jį so­vie­ti­nį Vy­tau­to Ža­la­ke­vi­čiaus fil­mą „Nie­kas ne­no­rė­jo mir­ti“.

Lie­tu­vos ki­no in­dust­ri­jai rei­kia iš­si­lai­ky­ti, kon­ku­ruo­ti ki­no ga­my­bos rin­ko­je. Ta­čiau lie­tu­vių ak­to­rių – Dai­niaus Kaz­laus­ko (sau­gu­mie­čio Jo­no), And­riaus Bia­lob­žes­kio (žyd­šau­džio?, bend­ri­nin­ko, par­ti­za­no Vin­co) – fil­ma­vi­ma­sis pro­pa­gan­di­nia­me Ru­si­jos fil­me kel­tų eti­nių ir mo­ra­li­nių imp­li­ka­ci­jų. Juk pa­sau­lis pa­si­kei­tė, kai Ru­si­ja oku­pa­vo ir anek­sa­vo Kry­mą. Ži­no­ma, ak­to­rius tu­ri tei­sę pa­si­rink­ti, jam rei­kia iš­gy­ven­ti, bet lai­kau­si nuo­mo­nės, kad vis dėl­to esa­ma di­des­nių da­ly­kų, tu­ri­ma is­to­ri­nė są­mo­nė, pa­gar­ba žu­vu­siems ir iš­nie­kin­tiems lie­tu­viams bei žy­dams. Slėp­tis už me­no šir­mos pa­to­gu, bet ne vi­sa­da etiš­ka.

Lie­tu­vių ak­to­riai, ma­no gal­va, ta­po pro­pa­gan­dos sklai­dos įran­kiu, ku­rį Ru­si­ja iš­nau­dos tin­ka­mai sa­vo po­li­ti­niams tiks­lams ir tęs­da­ma in­for­ma­ci­nį ka­rą su Lie­tu­va. Keis­ta ir tai, kad pro­pa­gan­di­nei nau­jie­nų agen­tū­rai „Sput­nik“ duo­ta­me in­ter­viu ak­to­rius Kaz­laus­kas taip ko­men­tuo­ja sa­vo fil­ma­vi­mą­si dvie­juo­se 2017 m. Ru­si­jo­je pa­si­ro­džiu­siuo­se / ku­ria­muo­se fil­muo­se (ant­ra­sis – And­re­jaus Ma­liu­ko­vo „Le­gen­da apie pa­bė­gi­mą"): „Pas­ta­rai­siais me­tais pra­dė­jo fil­muo­ti nor­ma­lius fil­mus, ku­rie jau su­pran­ta­mi, ku­rie tam tik­ru bū­du jau pa­na­šūs į ki­ną.“ Ką gi, be­lie­ka ak­to­riui pa­lin­kė­ti to­liau fil­muo­tis „nor­ma­liuo­se“ ru­sų fil­muo­se ir gal­būt jam, kaip ir Čiuch­ra­jui, atei­ty­je Ru­si­jo­je bus įteik­tas pri­zas už „Gar­bę, oru­mą ir iš­ti­ki­my­bę ki­no me­nui“.

To­kia lieps­no­jan­ti Ru­si­jos mei­lė Lie­tu­vos is­to­ri­jai su­po­nuo­ja ke­le­tą iš­va­dų. Ru­si­ja sis­te­min­gai tę­sia pro­pa­gan­di­nę veik­lą Lie­tu­vo­je, pa­siū­ly­da­ma gy­ven­to­jams sa­vą­jį Lie­tu­vos is­to­ri­jos XX a. na­ra­ty­vą, nea­ti­tin­kan­tį is­to­ri­nės tie­sos. Lie­tu­vos ki­no cent­ras nea­na­li­zuo­ja pro­pa­gan­di­nio, ideo­lo­gi­nio fil­mų tu­ri­nio, nes tai da­ry­ti neį­pa­rei­go­ja tei­sės ak­tai, ku­riuos bū­ti­na keis­ti, įve­dant ati­tik­ties na­cio­na­li­nio sau­gu­mo in­te­re­sams kri­te­ri­jų. Ir pir­miau­sia tu­ri­me mąs­ty­ti ne apie Ki­no įsta­ty­mą, Vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mą, bet apie Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo pa­grin­dų įsta­ty­mą. Lie­tu­vos vals­ty­bė ne­ski­ria pa­kan­ka­mai dė­me­sio ir lė­šų na­cio­na­li­nių ki­no fil­mų, ga­lin­čių pa­siū­ly­ti lie­tu­viš­ką­jį is­to­ri­jos na­ra­ty­vą pi­lie­čiams ir už­sie­nio gy­ven­to­jams, kū­ri­mui ir sklai­dai. Da­lis Lie­tu­vos gy­ven­to­jų nė­ra pa­si­ruo­šę su­vok­ti „nau­jo­sios pro­pa­gan­dos“ me­cha­niz­mų, ku­rie ap­gal­vo­tai mas­kuo­ja­mi, pa­tei­kia­mi ir plė­to­ja­mi.

Nek­lau­siu, kiek skai­ty­to­jų yra su­si­pa­ži­nę su ver­tin­ga Ry­tų Eu­ro­pos stu­di­jų cent­ro eks­per­tų pa­reng­ta mo­nog­ra­fi­ja: And­rius Vaiš­nys et al., Ru­si­jos pro­pa­gan­da: ana­li­zė, įver­ti­ni­mas, re­ko­men­da­ci­jos (2017), ku­rią ga­li­ma ne­mo­ka­mai at­si­siųs­ti iš cent­ro tink­la­la­pio. Re­ko­men­duo­ju ją per­skai­ty­ti, jei no­ri­te tu­rė­ti ob­jek­ty­ves­nį su­pra­ti­mą apie šiuo­lai­ki­nę Ru­si­jos pro­pa­gan­dą. Ga­lų ga­le atė­jo lai­kas iš­klau­sy­ti ir mū­zas: „My­liu įsta­bų­jį aš bro­lių ki­no me­ną, / jis ma­no sap­nuo­se karš­tai ple­ve­na. / Tik jo dė­ka man at­min­tis at­gy­ja, / o sie­los žaiz­dos skau­džiai ne­be­ly­ja“.

Ne­ri­jaus Bra­zaus­ko nuo­tr.