Šalia popiežiaus Pranciškaus

Šalia popiežiaus Pranciškaus

Ša­lia po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus

Šiau­lių kraš­to žmo­nės kar­tu su Lie­tu­vo­je sa­vait­ga­lį vie­šė­ju­siu po­pie­žiu­mi Pran­ciš­ku­mi mel­dė­si šim­ta­tūks­tan­ti­nė­je mi­nio­je, Šiau­lių ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ras „Da­gi­lė­lis“ gie­do­jo po­pie­žiaus au­ko­ja­mo­se Mi­šio­se, o šiau­lie­tė Ine­sė Rat­ni­kai­tė per­skai­tė vie­ną in­vo­ka­ci­ją. Ša­lia po­pie­žiaus bu­vę žmo­nės sa­ko jau­tę ir džiaugs­mą, ir pil­nat­vę, o jo žo­džiai pa­lie­tė as­me­niš­kai.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

„Siū­liu­kai džiaugs­mo ki­li­me“

„Ab­so­liu­čios pil­nat­vės jaus­mas“, – taip va­kar api­bū­di­no sek­ma­die­nį po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus au­ko­tas Mi­šias Kau­no San­ta­ko­je Kur­šė­nų Lau­ry­no Ivins­kio gim­na­zi­jos do­ri­nio ug­dy­mo mo­ky­to­ja Vi­ta Ples­kū­nie­nė.

Ji su sa­vo mo­ki­niais prieš dve­jus me­tus da­ly­va­vo po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus au­ko­to­se Mi­šio­se Pa­sau­lio jau­ni­mo die­nų, vy­ku­sių Kro­ku­vo­je, Len­ki­jo­je, me­tu. Kur­šė­niš­kiai ta­da vi­są sa­vai­tę da­ly­va­vo įvai­riuo­se su­si­ti­ki­muo­se ir mal­do­se.

„Ži­no­jau, kad bus daug žmo­nių, nes taip bu­vo ir Kro­ku­vo­je, ži­no­jau, kad bus su­dė­tin­ga vyk­ti, bet no­rė­jau to­kia pro­ga kur­ti bend­rys­tę“, – pa­sa­ko­jo Vi­ta.

Iš pra­džių mo­ky­to­ja bū­rė į Kau­ną pas po­pie­žių suau­gu­sių­jų gru­pę, ta­čiau pri­si­jun­gė ir gim­na­zis­tų, o ta­da gi­mė min­tis pa­kvies­ti vyk­ti drau­ge ir Kur­šė­nuo­se vei­kian­čio Šiau­lių ra­jo­no die­nos cent­ro su­tri­ku­sio in­te­lek­to as­me­nims ug­dy­ti­nius ir jų glo­bė­jus. Taip bend­rys­tės var­dan su­si­da­rė be­veik 50-ies kur­šė­niš­kių gru­pė.

Mo­ky­to­ja pa­sa­ko­jo, kad ke­lio­nė neį­ga­lie­siems, kai rei­kia iš­vyk­ti jau ket­vir­tą va­lan­dą ry­to, nė­ra nei leng­va, nei pa­pras­ta – tai iš­ban­dy­mas jų svei­ka­tai, įpras­tam rit­mui. Nuo poil­sio pri­klau­so ir jų svei­ka­ta, ir el­ge­sys.

Nuo vie­tos, kurioje su­sto­jo au­to­bu­sas, iki Kau­no San­ta­kos par­ko – apie 5 ki­lo­met­rus. Neį­ga­lio­jo ve­ži­mė­ly­je – tai di­džiu­lis at­stu­mas. Ta­čiau ir po po­pie­žiaus au­ko­tų Mi­šių kur­šė­niš­kius ly­dė­jo bend­rys­tės ste­buk­las. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nai lei­do at­va­žiuo­ti au­to­bu­sui ar­čiau par­ko ir paim­ti neį­ga­liuo­sius.

„Gre­ta bend­rys­tės džiaugs­mo bu­vo ne­pap­ras­ta pa­tir­ti ab­so­liu­čią pa­lai­mą. Po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus min­tį, kad ka­rų pa­sau­ly­je vyks­ta, bet sun­kiau­sias ka­ras yra su sa­vi­mi, pa­lie­tė tar­si as­me­niš­kai, per bend­rys­tę, ku­rią ga­lė­tu­me kur­ti su gre­ta esan­čiais, ne­svar­bu, ko­kie jie. Ma­čiau, kaip pir­mą kar­tą tūks­tan­ti­nė­je mi­nio­je da­ly­vau­jan­čių gim­na­zi­jos pir­mo­kų akys švie­tė džiaugs­mu ir nuo­šir­du­mu“, – įspū­džius pa­sa­ko­jo do­ri­nio auk­lė­ji­mo mo­ky­to­ja V. Ples­kū­nie­nė.

Kur­šė­niš­kiai ne tik iš­gir­do, bet ir iš­gy­ve­no Mi­šių me­tu pa­sa­ky­tus žo­džius, kad da­ly­vau­jan­tys po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus Mi­šio­se iš­gy­ve­na tik­ro­vę, kad vi­si yra šei­ma.

Kur­šė­niš­kiai kal­bė­jo, kad Baž­ny­čios va­do­vas įkvė­pė vil­ties, ra­my­bės, dva­si­nės ši­lu­mos ir bend­rys­tės jaus­mo, kai vi­si tar­si šei­ma ir ly­gūs prieš Die­vą.

„Dau­ge­lį pa­lie­tė Tel­šių vys­ku­po Kęs­tu­čio Kė­va­lo žo­džiai, kai jis ti­kin­čių­jų mi­nią, lau­kian­čią po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus au­ko­ja­mų Mi­šių, pa­va­di­no ge­ru­mo ki­li­mu. Tik­rai jau­tė­mės tie siū­liu­kai, įaus­ti į ge­ru­mo ki­li­mą ir iš­gy­ve­no­me pa­lai­min­tą lai­ką“, – sa­kė V. Ples­kū­nie­nė.

„Is­to­ri­nio įvy­kio ver­tė augs vi­są gy­ve­ni­mą“

Po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus au­ko­to­se šv. Mi­šio­se Kau­ne gie­do­jo Šiau­lių ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ras „Da­gi­lė­lis“. Šiau­lie­čių cho­ras bu­vo vie­nin­te­lis, ku­riam bu­vo su­teik­ta gar­bė gie­do­ti šio­se ypa­tin­go­se Mi­šio­se. Iš ki­tų Lie­tu­vos cho­rų bu­vo at­rink­ta iki de­šimt ge­riau­sių bal­sų sa­vi­nin­kų, o iš „Da­gi­lė­lio“ gie­do­jo 45 ber­niu­kai.

„Esam pa­ky­lė­ti. Da­ly­va­vi­mas Mi­šio­se, ku­rias au­ko­ja po­pie­žius – is­to­ri­nis įvy­kis ir kiek­vie­nam as­me­niš­kai, ir ko­lek­ty­vui, ir tė­vams, ir vai­kams. Bet pa­tek­ti ten, kur mes bu­vo­me, nė­ra at­si­tik­ti­nu­mas. Tai se­ka įvy­kių, lai­ko, dar­bo, ku­rie at­ve­dė iki šio lai­min­go taš­ko – kvie­ti­mo gie­do­ti ypa­tin­go­se Mi­šio­se“, – va­kar pa­ky­lė­tas emo­ci­jas api­bū­di­no cho­ro va­do­vas Re­mi­gi­jus Ado­mai­tis.

Apie tai, jog gie­dos po­pie­žiaus au­ko­ja­mo­se Mi­šio­se, su­ži­no­jo prieš dvi sa­vai­tes. Te­ko in­ten­sy­viai mo­ky­tis daug nau­jų kū­ri­nių, kas­dien ber­niu­kai re­pe­ta­vo po po­rą va­lan­dų. O pa­sku­ti­nės die­nos bu­vo di­džiu­lis iš­ban­dy­mas.

„Ži­no­ji­mas, kad tai ap­skri­tai tik kar­tą žmo­gaus gy­ve­ni­me ga­li įvyk­ti – yra ypa­tin­gas. Gal­būt vai­kai ir ne­visiškai su­vo­kia da­bar, ko­kia­me svar­bia­me įvy­ky­je da­ly­va­vo, bet tas jaus­mas, ta ver­tė tik augs, nes bū­da­mas vai­kas tu­rė­jo ga­li­my­bę da­ly­vau­ti is­to­ri­nia­me įvy­ky­je – svar­bia­me ir Lie­tu­vos, ir Ka­ta­li­kų baž­ny­čios is­to­ri­jo­je, ir kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­me“, – sa­kė R. Ado­mai­tis.

Cho­ro va­do­vas sa­kė dar per­žiū­rė­sian­tis įra­šus iš po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus vi­zi­to, nes dėl dar­bų su cho­ru, re­pe­ti­ci­jų ne­tu­rė­jo ga­li­my­bės da­ly­vau­ti vi­sur. Ži­no – dar rei­kės lai­ko, kad su­pras­tu­me, pa­jaus­tu­me, įsi­są­mo­nin­tu­me tai, ką po­pie­žius Pran­ciš­kus pa­sa­kė Lie­tu­vo­je ir Lie­tu­vai.

„Po­pie­žius sa­vo dė­me­sį krei­pia į ma­žuo­sius, į silp­nuo­sius. Tai yra nuo­ro­da, kad rei­kia glo­bo­ti, pa­dė­ti tiems, ku­riems la­biau­siai rei­kia pa­gal­bos. Sim­bo­liš­kai priė­miau min­tį, kad mes vie­nas ki­tą ga­li­me pa­pil­dy­ti taip, kaip upės įte­kan­čios – ati­duo­da­mos sa­vo van­de­nis ki­toms upėms. Mes taip pat kiek­vie­nas as­me­niš­kai ga­li­me įsi­lie­ti į sa­vo bend­ruo­me­nės gy­ve­ni­mą, ati­duo­da­mi sa­vo da­lį, ku­ri pa­pil­do, pra­tur­ti­na bend­ruo­me­nę. Pa­si­da­ly­da­mi su vi­sais, tam­pa­me tur­tin­ges­ni, lai­min­ges­ni“, – ak­cen­ta­vo R. Ado­mai­tis.

„Žmo­nės, pa­si­puo­šę Mei­le“

Šiau­lių vys­ku­pi­jos at­sto­vė Ine­sė Rat­ni­kai­tė po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus au­ko­to­se Mi­šio­se Kau­no San­ta­ko­je skai­tė vie­ną in­vo­ka­ci­ją.

„Jau­du­lys“, – taip I. Rat­ni­kai­tė api­bū­di­no iš­gy­ven­tą jaus­mą. Ji sa­kė, kad la­bai sun­ku api­bū­din­ti tai, ką aiš­kiau­siai jau­ti di­din­giau­sia­me įvy­ky­je, su­vok­da­mas, kad tai grei­čiau­siai ga­li vyk­ti tik kar­tą gy­ve­ni­me.

Be­si­ren­giant, re­pe­tuo­jant skai­ty­ti in­vo­ka­ci­ją I. Rat­ni­kai­tė pri­si­me­na, jog jau­du­lys ki­lo ir dėl to, kad tai­syk­lin­giau su­kir­čiuo­tų žo­džius, kad žmo­nės kuo aiš­kiau su­pras­tų, kad „mal­da tap­tų gy­va, pa­vei­ki, o ne šiaip sau iš­tar­ta“.

O vie­nas iš in­vo­ka­ci­jų skai­ty­to­jų paa­ki­no, kad vi­si tu­ri iš­lik­ti sa­vi­mi – kal­bė­ti taip, kaip kal­ba, at­ro­dy­ti taip, kaip at­ro­do, nes svar­biau­sia yra žo­džio min­tis, o ne tai, kaip žo­dis su­kir­čiuo­tas. To­kį pa­vyz­dį, pa­sak I. Rat­ni­kai­tės, ro­do ir po­pie­žius Pran­ciš­kus, mo­kan­tis kreip­ti žvilgs­nį ne į išo­rę, o į es­mę, žmo­giš­ku­mą, Die­vo pa­veiks­lą, ku­ris yra kiek­vie­na­me žmo­gu­je.

I. Rat­ni­kai­tei iš sek­ma­die­nio ypa­tin­gų Mi­šių įstri­go dau­gy­bės žmo­nių akys, žvilgs­niai, pri­pil­dy­ti pa­si­ti­kė­ji­mo, mei­lės, džiaugs­mo.

„At­li­kau la­bai ma­žą tar­nys­tę, bet iš­gy­ve­nau di­džiu­lį džiaugs­mą. Ma­čiau žmo­nių pa­si­ti­kė­ji­mą po­pie­žiu­mi, ma­čiau lau­ki­mą – ką po­pie­žius pa­sa­kys, ko­kią ži­nią pa­siųs, kaip mums gy­ven­ti, kaip iš­gy­ven­ti. Ma­čiau žmo­nes, ku­rių vei­dai bu­vo pa­si­puo­šę džiaugs­mu, ti­kė­ji­mu. Žmo­nės, pa­si­puo­šę mei­le“, – sa­kė I. Rat­ni­kai­tė.

Ji dar kar­tą per­žiū­ri įra­šus iš po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus vi­zi­to Lie­tu­vo­je.

„Įst­ri­go min­tis, kad lai­kas at­si­gręž­ti į tą, ku­riam la­biau­siai rei­kia pa­gal­bos. Į pa­ti­rian­tį skaus­mą, skriau­dą, ne­pri­tek­lių“, – sa­kė I. Rat­ni­kai­tė.

Jai la­bai di­de­lį įspū­dį pa­da­rė tai, kad po­pie­žius Pran­ciš­kus ži­no lie­tu­viš­kų upių pa­va­di­ni­mus, ku­ri upė į ku­rią įte­ka. Sma­gu bu­vo ma­ty­ti šiau­lie­čius, da­ly­vau­jan­čius ypa­tin­go­se Mi­šio­se.

„Iš­gir­dau po­pie­žiaus ra­gi­ni­mą ne­tau­so­ti sa­vęs, da­ry­ti tai, ką ma­nai rei­ka­lin­ga – per daug ne­gal­vo­jant apie sa­ve, ko ne­tek­si ar koks pa­ts tap­si. Tie­siog ei­ti ir da­ry­ti tai dėl ki­tų, kad min­tis kryp­tų į ša­lia esan­tį, nors tai ir nė­ra leng­va“, – pa­si­da­li­jo la­biau­siai įstri­gu­sia po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus min­ti­mi I. Rat­ni­kai­tė.

Dai­niaus La­bu­čio (EL­TA) nuo­tr.

Po­pie­žių Pran­ciš­kų Ka­ted­ros aikš­tė­je, Vil­niu­je, tūks­tan­čiai jau­nų žmo­nių pa­si­ti­ko en­tu­zias­tin­gais šūks­niais, mo­juo­da­mi vė­lia­vo­mis.

Pa­sau­lio Ka­ta­li­kų baž­ny­čios cent­ras bu­vo Kau­no San­ta­ko­je. Čia Po­pie­žiaus au­ko­ja­mo­se šv. Mi­šio­se da­ly­va­vo dau­giau nei 90 000 žmo­nių, jas au­ko­jo per 800 ku­ni­gų ir gie­do­jo 260 cho­ris­tų. Pir­mas de­ši­nė­je – Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Kur­šė­nų L. Ivins­kio gim­na­zi­jos do­ri­nio auk­lė­ji­mo mo­ky­to­ja Vi­ta Ples­kū­nie­nė su kur­šė­niš­kiais Kau­ne, lau­kiant po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus au­ko­ja­mų Mi­šių.

Kur­šė­niš­kių „pa­gau­tas“ kad­ras su po­pie­žiu­mi Pran­ciš­ku­mi pa­pa­mo­bi­ly­je.

Šiau­lių ber­niu­kų ir jau­nuo­lių cho­ro „Da­gi­lė­lis“ va­do­vas Re­mi­gi­jus Ado­mai­tis di­ri­guo­ja cho­rui, gie­do­ju­siam po­pie­žiaus Pran­ciš­kaus au­ko­ja­mo­se Mi­šio­se.