Ša­po­kų is­to­ri­ja: nuo le­gen­dos iki mi­nist­ro

Ša­po­kų is­to­ri­ja: nuo le­gen­dos iki mi­nist­ro

Šiau­lie­čių Liu­dos ir Al­gir­do Ša­po­kų šei­mos, gi­mi­nės is­to­ri­ja it švy­tuok­lė, ku­rios amp­li­tu­dė­je tel­pa daug Lie­tu­vos is­to­ri­jos įvy­kių ir gar­sių žmo­nių. Kas juos sie­ja su tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos is­to­ri­ku Adol­fu Ša­po­ka ir sep­ty­nio­lik­to­sios Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės fi­nan­sų mi­nist­ru Vi­liu­mi Ša­po­ka?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Vy­riau­sy­bės va­lan­da Šiau­liuo­se prie mol­ber­to

Į Liu­dos ir Al­gir­do Ša­po­kų na­mus pa­tai­ko­me atei­ti ta­da, kai šei­ma iš ran­kų ne­pa­lei­džia te­le­vi­zo­riaus pul­te­lio. Taip bū­na vi­sa­da, kai tie­sio­giai trans­liuo­ja­ma Vy­riau­sy­bės va­lan­da, kur tu­ri kal­bė­ti jų sū­nus Vi­lius Ša­po­ka, fi­nan­sų mi­nist­ras.

Tė­vai tre­čia va­lan­da ne­si­trau­kia nuo te­le­vi­zo­riaus, nes jų Vi­lius Sei­mui pri­sta­ti­nė­ja nau­ją mo­kes­ti­nę pro­gra­mą.

Ma­ma Liu­da net ne­sle­pia, kad kai jų sū­nus pa­sa­kė, jog su­ti­ko ei­ti fi­nan­sų mi­nist­ro pa­rei­gas, ji vi­są nak­tį ne­mie­go­jo. Ži­no­jo, kad bus ne­leng­va. Vi­siems. Tai ne tos pa­rei­gos, kai už­da­rei kon­to­ros du­ris ly­giai 17 va­lan­dą ir esi at­sa­kin­gas tik už sa­ve.

Ta­čiau sve­čio akį la­biau, nei te­le­vi­zo­rius, trau­kia mol­ber­tas, ant jo – nau­jau­sias Liu­dos ta­py­tas pa­veiks­las. Švie­sus ir spal­vin­gas. Kaip ir vi­sa jos ta­py­ba.

„Man gė­les pa­tin­ka ne au­gin­ti, o ta­py­ti! Aš net ne­la­bai mo­ku jų au­gin­ti“, – juo­kia­si mo­te­ris. Ji gė­les ta­po pa­si­žiū­rė­ju­si į at­vi­ru­kus, ku­riuos jai do­va­no­jo bran­gūs žmo­nės. Pats bran­giau­sias jai – nu­ta­py­tas pa­gal duk­ros Ja­nos at­siųs­tą at­vi­ru­ką iš Ame­ri­kos, kai ji ten iš­vy­ko pir­mą kar­tą.

Ne­ma­žai jos pa­veiks­lų yra ir Alias­ko­je, kur jau ke­lio­li­ka me­tų gy­ve­na duk­ra Ja­na su šei­ma.

Ta­py­ti gė­les po­nia Liu­da pra­dė­jo išė­ju­si į pen­si­ją, po 42 me­tų dar­bo vai­kų dar­že­liuo­se. Tik ta­da jai at­si­vė­rė ryš­kių spal­vų gė­lių pa­sau­liai. Iki tol ji bu­vo kū­ru­si pa­ste­li­nių spal­vų gė­lių ir or­na­men­tų kom­po­zi­ci­jas iš sėk­lų, pu­pe­lių.

Sėk­lų kom­po­zi­ci­jos pra­si­dė­jo dar dir­bant Si­bi­re, Bar­nau­lo mies­to vai­kų dar­že­ly­je su lo­go­pe­di­ne gru­pe, kur vai­kams rei­kė­jo su­gal­vo­ti už­siė­mi­mų, la­vi­nan­čių jų mo­to­ri­ką, kū­ry­biš­ku­mą.

Vi­si jos dar­že­lio auk­lė­ti­niai tu­rė­jo drau­ge su auk­lė­to­ja su­kur­tą sa­vo pa­veiks­lė­lį iš sėk­lų. Mo­te­ris su­si­grau­di­na pri­si­mi­nu­si, kad ma­mos pa­gal vai­kų am­žių skai­čiuo­da­vo, kiek me­tų pa­veiks­lė­liai iš sėk­lų puo­šia jų na­mus. Iš­ly­dė­da­mos auk­lė­to­ją su šei­ma gy­ven­ti į Lie­tu­vą, auk­lė­ti­nių ma­mos dė­ko­jo už at­skleis­tą vai­kų kū­ry­biš­ku­mą.

Pa­veiks­lų iš sėk­lų kū­ri­mo azar­tą at­si­ve­žė į Šiau­lius. Čia dau­giau nei 20 me­tų ji dir­bo dar­že­ly­je „Ru­gia­gė­lė“ taip pat su lo­go­pe­di­nės gru­pės vai­kais. Kū­rė su dar­že­lio vai­kais ir ta­da, kai jau tu­rė­jo ne vien auk­lė­to­jos, bet ir psi­cho­lo­gės dip­lo­mą.

Lem­tin­gas ak­me­nu­ko dzing­te­lė­ji­mas

Kai klau­siu, ko­kia šiau­lie­čių Liu­dos ir Al­gir­do pa­žin­ties is­to­ri­ja, abu Ša­po­kos pa­žvel­gia vie­nas į ki­tą: ne tik jų is­to­ri­jos, bet ir jų pa­čių ne­tu­rė­jo bū­ti.

Po­nios Liu­dos gys­lo­mis te­ka ru­sų ir mor­do­vių krau­jas. Ji – si­bi­rie­tė. Šie­met bir­že­lio 1-ąją su­ka­ko 71-eri. Ly­giai tiek su­ka­ko ir nuo jos tė­ve­lio mir­ties: tą die­ną, kai gi­mė Liu­da, nuo sun­kios li­gos mi­rė il­gai sir­gęs tė­ve­lis. Tik vė­liau ji su­ži­nos, kad jai pla­nuo­tą li­ki­mą lai­min­gu pa­ver­tė ak­me­nu­ko dzing­te­lė­ji­mas.

Šei­ma jau au­gi­no tris vai­kus. Lau­kė­si ket­vir­to­jo. Tė­vo svei­ka­ta spar­čiai sil­po. Jis pa­sa­kė žmo­nai, kad ke­tu­ris vai­kus jai vie­nai užau­gin­ti bus sun­ku ir pa­ta­rė ati­duo­ti nau­ja­gi­mį.

Ma­ma sun­kią va­lan­dą pa­si­da­vė ir su­ti­ko. Li­go­ni­nė­je jai pa­dė­jo už­pil­dy­ti pra­šy­mą, kad vai­ką ati­duo­da au­gin­ti vals­ty­bei. Kai atė­jo de­le­ga­ci­ja iš vai­kų na­mų paim­ti gi­mu­sios mer­gai­tės, už­su­ko pas gim­dy­vę. Tuo me­tu, kai vi­si kal­bė­jo­si, kaž­kas dzing­te­lė­jo į lan­go stik­lą. Tai bu­vo ne­di­de­lis ak­me­nu­kas.

Ma­ma priė­jo prie lan­go ir pa­ma­tė sto­vin­čius tris sa­vo vai­kus: vy­riau­sia­m ta­da bu­vo de­šimt, jau­niau­siam – pen­ke­ri. Jos vi­si trys vai­kai ran­ko­se lai­kė di­džiu­lį vai­kiš­ka ra­šy­se­na iš­ra­šy­tą pla­ka­tą: „Ma­ma, pa­ro­dyk se­su­tę!“.

Mo­te­ris su­si­žval­gė su me­di­ci­nos se­se­le. Ši paė­mė ry­šu­lė­lį su nau­ja­gi­me, pa­da­vė jau­nai mo­te­riai į ran­kas ir pa­sa­kė: „Kur trys, ten užaugs ir ket­vir­tas“. Bu­vo 1947 me­tų pir­mo­sios bir­že­lio die­nos. Skur­džios, ne­pri­tek­lių pil­nos.

Du­kart iš­trem­tas

A. Ša­po­kos gy­ve­ni­mas taip pat neap­siė­jo be lem­tin­gų, tra­giš­kų iš­ban­dy­mų.

Še­du­vos gi­ri­nin­ko, Šau­lių są­jun­gos na­rio Jo­no Ša­po­kos ir mo­ky­to­jos Vin­cės Ša­po­kie­nės šei­mą su tri­mis vai­kais Al­gir­du Vy­tau­tu ir Da­nu­te iš­trė­mė 1941 me­tų bir­že­lio 14-ąją. Al­gir­das ži­no, ko­dėl bu­vo pa­si­rink­ta bū­tent bir­že­lio 14-oji: moks­lo me­tai bai­gė­si bir­že­lio 13-ąją, to­dėl mo­ky­to­jai, ku­rių ne­ma­žai bu­vo siun­čia­ma į trem­tį, tu­rė­jo ne­spė­ti nie­kur iš­va­žiuo­ti ato­sto­gų.

Jo tė­vas Jo­nas Ša­po­ka – gar­sio­jo Lie­tu­vos is­to­ri­ko, vie­no iš 1936 me­tais iš­leis­to vei­ka­lo „Lie­tu­vos is­to­ri­ja“ au­to­rių ir re­dak­to­rių – Adol­fo Ša­po­kos (1906 – 1961) bro­lis. Drau­ge su Jo­no šei­ma iš­trė­mė ir jųd­vie­jų tė­vą aš­tuo­nias­de­šim­ties me­tų su­lau­ku­sį Juo­zą Ša­po­ką.

Jo­nas, at­skir­tas nuo žmo­nos ir vai­kų, mi­rė Kras­no­jars­ko kraš­te Re­šio­tos la­ge­ry­je iš­gy­ve­nęs vos vie­ną mė­ne­sį.

Se­ne­lis Juo­zas Ša­po­ka akis am­žiams už­mer­kė 1942 me­tų ba­lan­dį, dar nė snie­gui ne­nu­tir­pus. Pa­lai­do­jo jį ar­ti­mie­ji sve­ti­mame Al­ta­jaus kraš­te, Ustjp­ris­ta­nio ra­jo­no še­šias­de­šimt sep­tin­ta­ja­me miš­ko kvar­ta­le.

Vin­cė Ša­po­kie­nė su tri­mis sa­vo vai­kais 1947 me­tais ne­le­ga­liai grį­žo į Lie­tu­vą.

Al­gir­das me­na, kad pra­si­dė­jo blaš­ky­ma­sis, slaps­ty­ma­sis po Lie­tu­vą – tai pas vie­nus gi­mi­nes, tai pas ki­tus pa­gy­ve­na. Ne­tu­rė­da­mas pa­so, su gi­mi­mo liu­di­ji­mu Al­gir­das su­ge­bė­jo įsto­ti Kė­dai­nių ra­jo­no Lan­čiū­na­vos že­mės ūkio mo­kyk­lo­je į trak­to­ri­nin­kų kur­sus.

Bro­lis Vy­tau­tas bu­vo įsi­dar­bi­nęs Kel­mės ma­ši­nų ir trak­to­rių sto­ty­je. Kai pa­da­vė pra­šy­mą iš­duo­ti do­ku­men­tus pa­sui iš kar­to bu­vo areš­tuo­tas. Tik vė­liau su­ži­no­jo, kad kai šei­ma ne­le­ga­liai grį­žo į Lie­tu­vą, kaž­kas ma­mai bu­vo pa­ta­ręs ra­šy­ti pra­šy­mą Jus­tui Pe­lec­kiui dėl do­ku­men­tų ir lei­di­mo gy­ven­ti Lie­tu­vo­je, ta­čiau tas raš­tas ne pa­dė­jo šei­mai, o at­si­dū­rė KGB ir sau­gu­mie­čiai jau lau­kė Ša­po­kų šei­mos na­rių, ku­rie kreip­sis į val­diš­kas įstai­gas dėl do­ku­men­tų.

Pas suim­tą bro­lį Vy­tau­tą ra­do Al­gir­do laiš­kus. Al­gir­das me­na, kad bu­vęs per­spė­tas pa­si­trauk­ti, taip ir pa­da­rė – pa­sie­kęs Rad­vi­liš­kį nu­ta­rė va­žiuo­ti į Šiau­lius. At­sis­to­jo į ei­lę nu­si­pirk­ti trau­ki­nio bi­lie­to. Priė­jo ty­liai iš dvie­jų pu­sių. Į Šiau­lius nu­ve­žė be bi­lie­to. Šiau­lių ka­lė­ji­me pra­lei­do pu­sę me­tų.

Sep­ty­nio­lik­me­tį Al­gir­dą vis kvies­da­vo į tar­dy­mus – kur ma­ma, bu­vu­si mo­ky­to­ja, iš­drį­su­si pa­bėg­ti iš trem­ties.

„Ne­bu­vau skys­tas ber­niu­kas, trem­tis bu­vo ma­ne už­grū­di­nu­si. Jie ma­nęs klau­si­nė­ja, o aš jų klau­siu – ar jie, ži­no­da­mi, kad ma­mą suims, vis tiek ją iš­duo­tų?! Jie pra­dė­jo man aiš­kin­ti, kad no­ri man pa­dė­ti – iš­si­blaš­kiu­sią po Lie­tu­vą šei­mą su­rink­ti į krū­vą!..“ – ne­slėp­da­mas ner­vo pa­sa­ko­jo A. Ša­po­ka.

Eta­pais per po­rą mė­ne­sių per Vil­niaus, Mask­vos Kras­na­ja Pres­nia, Sverd­lovs­ko, No­vo­si­birs­ko ka­lė­ji­mus Al­gir­dą nu­ve­žė į Bar­nau­lo ka­lė­ji­mą ir su­grą­ži­no į bu­vu­sios trem­ties vie­tą Ustjp­ris­ta­nio ra­jo­ne, Al­ta­ju­je.

Tai pri­si­mi­ni­mas iš gū­džių 1951-ųjų.

Vi­si ke­liai ve­dė į Lie­tu­vą

1970-ai­siais pra­si­dė­jo bend­ra Liu­dos ir Al­gir­do is­to­ri­ja. Jai 23-eji, jam – 37-eri.

Liu­da tik iš Al­gir­do iš­gir­do tik­rą­ją lie­tu­vių trem­ties į Si­bi­rą is­to­ri­ją. Ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti tuo, kad mo­kyk­li­niuo­se va­do­vė­liuo­se ga­lė­jo ra­šy­ti ir kal­ti vie­ti­niams vai­kams ne­są­mo­nes, esą Lie­tu­vo­je vy­ko kul­tū­ri­nė re­vo­liu­ci­ja ir lie­tu­viai pa­tys vy­ko gy­ven­ti į Si­bi­rą, o vi­sos bro­liš­kos res­pub­li­kos ka­da tik pa­no­rė­ju­sios lais­vai ga­lė­jo iš­sto­ti iš TSRS su­dė­ties.

„Ką jau kal­bė­ti apie ga­li­my­bę lais­vai iš­sto­ti, jei­gu mes ap­si­ve­dę dau­giau, nei de­šimt me­tų ieš­ko­jo­me vi­so­kiau­sių ga­li­my­bių iš­si­keis­ti bu­tą ir iš­va­žiuo­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą!“ – pyk­te­li Liu­da.

Su­si­tuo­kę pra­dė­jo rū­pin­tis, kaip iš­vyk­ti gy­ven­ti į Lie­tu­vą. Pa­vy­ko tik 1985-ai­siais. Ko­dėl taip il­gai?

Al­gir­das iš dar­bo­vie­tės jau bu­vo ga­vęs Bar­nau­le bu­tą. Rei­kė­jo su­ras­ti šei­mą Lie­tu­vo­je, ku­ri su­tik­tų keis­ti sa­vo bu­tą bet ku­ria­me Lie­tu­vos mies­te į jų bu­tą Bar­nau­le. Ta­da nei par­duo­ti bu­to Bar­nau­le ir pirk­ti kur nors Lie­tu­vo­je ne­bu­vo lei­džia­ma, nes bu­tai bu­vo ne nuo­sa­vi, jie pri­klau­sė vals­ty­bei.

Pas­ku­ti­nį taš­ką jų grį­ži­mo į Lie­tu­vą is­to­ri­jo­je pa­dė­jo bū­tent Liu­da, ji su duk­ra Ja­na at­va­žia­vo į lem­tin­gas de­ry­bas ir kei­ti­mo do­ku­men­tų įfor­mi­ni­mą su vie­na šiau­lie­čių šei­ma, pa­no­ru­sia iš­vyk­ti gy­ven­ti į Bar­nau­lą ir su­si­keis­ti su Ša­po­ko­mis bu­tais. Pa­vy­ko.

Pas­ku­ti­nį kar­tą sa­vo trem­ties vie­to­se Al­ta­jaus kraš­te A. Ša­po­ka lan­kė­si maž­daug prieš 10 me­tų. Jau kaip tu­ris­tas.

„Bar­nau­le ne­be­li­ko nė vie­nos ga­myk­los. Ga­vo­me laiš­ką iš Liu­dos duk­te­rė­čios, kad mies­te li­ko vie­nin­te­lė alaus ga­myk­la, kad žmo­nės ger­tų ir ne­ma­ty­tų, kaip jie blo­gai gy­ve­na“, – sa­ko Al­gir­das.

Iš­va­žia­vo trem­ti­niu, grį­žo di­rek­to­riu­mi

„Į Si­bi­rą ma­ne iš­ve­žė kaip sto­viu. O grį­žau į Lie­tu­vą su tri­mis jū­ri­niais kon­tei­ne­riais ir „Vol­ga“, – kva­to­ja­si po­nas Al­gir­das.

Sa­vo „Vol­gą“ jis par­vai­ra­vo „nuo du­rų iki du­rų“ maž­daug per sa­vai­tę, štur­ma­vęs Si­bi­rą, Ura­lo kal­nus spa­lio pa­bai­go­je, kai ten jau pil­na snie­go.

– GAZ-24 „Vol­ga“? – tiks­li­nuo­si, ban­dy­da­ma įsi­vaiz­duo­ti sa­vai­tės ke­lio­nę au­to­mo­bi­ly­je per snie­gy­nus.

– Ką jūs?! Tik GAZ-21! 24-oji „Vol­ga“ pa­ly­gi­nus su 21-a – ne­sta­bi­lus žais­liu­kas iš plo­nos skar­de­lės!

Šiau­liuo­se jis įsi­dar­bi­no ­ke­lių tie­si­mo įmo­nė­je, ne­tru­kus ta­po „Šiau­lių plen­to“ Me­cha­ni­za­ci­jos sky­riaus di­rek­to­riu­mi. Jo dar il­go­kai neiš­lei­do į pen­si­ją – už­megz­ti žmo­giš­ki san­ty­kiai ir ry­šiai Pran­cū­zi­jos, Če­ki­jos, Vokietijos, Lenkijos ir ki­tų Eu­ro­pos ša­lių ke­lių tie­si­mo tech­ni­ką ga­mi­nan­čio­se įmo­nė­se dar il­gai pra­ver­tė Šiau­lių ke­li­nin­kų įmo­nei.

Ei­lė prie le­gen­di­nės is­to­ri­jos

Pra­si­dė­jus tau­ti­niam at­gi­mi­mui, le­gen­di­nę Adol­fo Ša­po­kos „Lie­tu­vos is­to­ri­ją“ pir­miau­sia at­ski­ro­mis da­li­mis ėmė pub­li­kuo­ti „Kul­tū­ros ba­rai“, Al­gir­das šiam žur­na­lui yra pa­ra­šęs ir straips­nį, 1989 me­tais šis vei­ka­las Lie­tu­vo­je jau iš­leis­tas 100 000 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žu, dar po me­tų – 1990-ai­siais išė­jo pa­kar­to­ti­nis lei­di­mas 155 000 ti­ra­žu. Ta­čiau ta­da šis vei­ka­las dar bu­vo par­da­vi­nė­ja­mas pa­gal są­ra­šus – vi­si troš­ko pa­skai­ty­ti au­ten­tiš­ką sa­vo ša­lies is­to­ri­ją.

A. Ša­po­ka nuė­jo į Šiau­lių kny­gy­ną už­si­ra­šy­ti į ei­lę. Par­da­vė­ja klau­sia pa­var­dės, o šis tvir­ti­na, kad Ša­po­ka. Kny­gy­no dar­buo­to­ja ne iš kar­to pa­ti­kė­jo, kad pir­kė­jas ne­pai­nio­ja kny­gos au­to­riaus ir sa­vo pa­var­dės, o iš­gir­du­si, kad Al­gir­das yra gar­sio­jo is­to­ri­ko bro­lio vai­kas, par­da­vė kny­gą be ei­lės.

Šiau­lie­tis ypač ryš­kiai me­na die­ną, kai sve­čia­vo­si pas tė­vo bro­lį Adol­fą apie 1940 me­tus. Al­gir­do tė­vas tu­rė­jęs daug rei­ka­lų Kau­ne, jį pa­li­ko pri­žiū­rė­ti gar­sia­jam is­to­ri­kui. Al­gir­dui ta­da bu­vo maž­daug še­še­ri. Dė­dė rū­pes­tin­gai jam pa­sa­ko­jo apie Lie­tu­vos is­to­ri­ją, kai jie vaikš­čio­jo po Kau­no ka­ro mu­zie­jų. Tai bu­vęs pa­sku­ti­nis jų su­si­ti­ki­mas.

Al­gir­do šei­ma – į trem­tį, Adol­fas su sa­vo šei­ma 1944 me­tais pa­si­trau­kė į Vo­kie­ti­ją, o vė­liau – į Ka­na­dą.

Pir­mą­jį laiš­ką šei­ma iš dė­dės Adol­fo ga­vo tik 1958 me­tais. Dė­dė do­mė­jo­si Lie­tu­va, skai­tė emig­ra­ci­jo­je priei­na­mą spau­dą apie Lie­tu­vą, bet ji ne­bu­vu­si re­gu­lia­ri.

Ap­gai­les­tau­da­mas dėl bro­lio šei­mos li­ki­mo Adol­fas Ša­po­ka laiš­ke ste­bė­jo­si: „Kaip daug žmo­gus pa­ke­lia!“. Apie sa­ve ra­šė, kad jo šei­mai sun­ku įsi­gy­ven­ti sve­ti­ma­me kraš­te.

Kaip užau­gin­ti mi­nist­rą?

Ša­po­kų šei­mos is­to­ri­ją grą­ži­na­me į šian­die­ną – kaip užau­gin­ti mi­nist­rą? Ša­po­kos su­si­žval­go ir nu­si­šyp­so: ro­dos, nie­ko ypa­tin­go.

Kai Ša­po­kų šei­ma iš Si­bi­ro grį­žo į Lie­tu­vą, Šiau­lius, duk­rai Ja­nai bu­vo try­li­ka, jau­ny­liui Vi­liui – še­še­ri.

Tė­vai me­na pir­mą­ją pir­mo­sios mo­ky­to­jos reak­ci­ją – ber­niu­kui bū­sią la­bai sun­ku, nes pra­stai mo­ka lie­tu­vių kal­bą.

Vi­lius Ša­po­ka Šiau­lių 14-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą (da­bar – Lie­po­rių gim­na­zi­ja) bai­gė pui­kiais pa­žy­miais. Tė­vai ti­ki­na, kad iš­skir­ti­nis jų sū­naus bruo­žas – darbš­tu­mas. Daug spor­ta­vo, lan­kė ka­ra­tė, kil­no­jo svarmenis, o va­sa­ro­mis par­da­vi­nė­da­vo le­dus.

Tė­vas pri­si­me­na, kaip dau­ge­liui bu­vo šo­kas, kad Ša­po­ka, gar­sio­jo is­to­ri­ko Adol­fo Ša­po­kos gi­mi­nai­tis pri­va­lo stu­di­juo­ti is­to­ri­ją, bet Vi­lius be jo­kių dis­ku­si­jų pa­si­rin­ko eko­no­mi­ką.

„Pa­me­nu, pa­si­tin­ku jį, grį­žu­sį iš ke­lio­nės į Pran­cū­zi­ją, Tai­zė vie­nuo­ly­ną, o jo pir­mi žo­džiai: „Ma­ma, kaip no­riu val­gy­ti“. Pa­si­ro­do, jis dvi pa­ras ke­lio­nė­je nie­ko ne­val­gė, nes nie­ko ne­bu­vo pa­si­rū­pi­nęs ke­lio­nei au­to­bu­su. Sa­kau, rei­kė­jo pri­sės­ti prie ke­lio­nės drau­gų ir bū­tų pa­si­da­li­ję. „Ką tu, ma­ma, ne­pa­to­gu!..“ – pri­si­mi­nė po­nia Liu­da.

Bi­tės ir „vel­nių“ duo­dan­tis ge­nys

Prie­žas­tis su­si­pa­žin­ti su Liu­da ir Al­gir­du Ša­po­ko­mis bu­vo bi­tės.

Abu jau ge­rą de­šimt­me­tį bi­ti­nin­kau­ja, do­mi­si bi­čių šei­mo­mis, jų gy­ve­ni­mu ir su­gy­ve­ni­mu. Po­nas Al­gir­das ne­dve­jo­da­mas pa­si­siū­lė vi­siš­kai ža­liai bi­čiu­lei iš­suk­ti mo­der­niu med­su­kiu pir­mą­jį gy­ve­ni­me me­dų. Po­nia Liu­da įgu­du­sia ran­ka šu­ku­tė­mis ata­kia­vo ko­rių vaš­ko dang­te­lius, ra­miai ir šil­tai pa­sa­ko­da­ma apie sa­vo mei­lę bi­tėms, apie ra­my­bę, ku­ri yra pa­grin­das su­gy­ven­ti su bi­tė­mis. Vy­ras re­gu­lia­vo med­su­kio grei­tį. Dar­bas vy­ko vie­nas ki­tam pa­de­dant. Ki­taip jų na­muo­se nie­ka­da ir ne­bu­vo.

A. Ša­po­ka kvie­čia į jau­kų kie­me­lį ko­lek­ty­vi­nia­me so­de. Nu­si­lei­dus laip­tu­kais prie so­do obe­lų, pri­de­da pirš­tą prie lū­pų ir ra­gi­na elg­tis ty­liai. Ei­na­me link sau­sos obels, ji jau bu­vo pa­smerk­ta pjūk­lui, ge­ro­kai ap­ge­nė­ta, rei­kė­jo tik baig­ti nu­rėž­ti ka­mie­ną.

„Ge­nys, – šnabžda Al­gir­das, ro­dy­da­mas į ne­di­de­lę dre­vę ka­mie­ne. – Įsi­vaiz­duo­jat, miš­kas ap­lin­kui, me­džių ko­kių tik no­ri ir kiek tik no­ri. Bet įsi­tai­sė į pjau­na­mą obe­lį prie žmo­nių!“

Vi­sai ša­lia – pa­vė­si­nė, ku­rio­je Ša­po­kos mėgs­ta pa­va­ka­ro­ti. Bet vos tik pra­de­da gar­siau kal­bė­ti ar juok­tis, tuoj iš sa­vo dre­vės iš­šo­ka ge­nys – pa­strak­si ant ša­kos, pa­krai­po gal­vą ir pa­ka­le­nęs sna­pu į ka­mie­ną žval­go­si, kas čia triukš­mau­ja.

„Duo­da vel­nių, kai gar­siau kal­ba­me: tuk tuk tuk sna­pu į me­dį ir mes pri­ty­la­me. Pri­va­lo­me pa­lai­ky­ti ge­rus san­ty­kius su vi­sais“, – sa­ko po­nas Al­gir­das.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

As­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Liu­da ir Al­gir­das Ša­po­kos tu­ri ką pa­pa­sa­ko­ti iš sa­vo ir su­dė­tin­go, ir lai­min­go gy­ve­ni­mo.

Liu­dos Ša­po­kie­nės pa­veiks­lai, ta­py­ti pa­gal jai bran­gių žmo­nių at­siųs­tus at­vi­ru­kus.

Ant mol­ber­to – nau­jau­sios sa­va­moks­lės dai­li­nin­kės Liu­dos Ša­po­kie­nės ta­py­tos gė­lės.

Pa­veiks­lai iš sėk­lų ir pu­pe­lių.

Liu­da, Al­gir­das, Ja­na ir Vi­lius Ša­po­kos ne­tru­kus po to, kai at­vy­ko gy­ven­ti į Šiau­lius.

Sė­di Juo­zas Ša­po­ka, jo mar­ti Vin­cė Ša­po­kie­nė ir sū­nus Jo­nas (Al­gir­do ma­ma ir tė­tis), sto­vi – gar­su­sis Lie­tu­vos is­to­ri­jos au­to­rius Adol­fas Ša­po­ka. Nuot­rau­ka da­ry­ta apie 1929-uo­sius me­tus.

Al­gir­do tė­vas Jo­nas Ša­po­ka duo­da prie­sai­ką sto­da­mas į Šiau­lių są­jun­gą.

Mo­ky­to­ja Vin­cė Ša­po­kie­nė su sū­nu­mis Vy­tau­tu ir Al­gir­du.

Al­gir­das Ša­po­ka trem­ty­je.

Se­ne­lis Juo­zas Ša­po­ka, Al­gir­das su bro­liu Vy­tau­tu – dar vai­kai, Al­gir­do ma­ma Vin­cė, tė­tis Juo­zas ir į sve­čius at­vy­kęs tė­vo bro­lis gar­su­sis Lie­tu­vos is­to­ri­kas Adol­fas Ša­po­ka.

EL­TA nuo­tr.

Sep­ty­nio­lik­to­sios Vy­riau­sy­bės fi­nan­sų mi­nist­ras Vi­lius Ša­po­ka – bu­vęs šiau­lie­tis.