Są­jū­džio minėjimas nesudomino Šiaulių vadovų

Są­jū­džio minėjimas nesudomino Šiaulių vadovų

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jus ket­vir­ta­die­nį į Ch. Fren­ke­lio vi­lą su­kvie­tė są­jū­di­nin­kus ir bend­ruo­me­nę pa­mi­nė­ti Są­jū­džio 30-me­tį. Ora­to­riai kal­bė­jo ir apie skau­džius nū­die­nos da­ly­kus. Pas­kelb­ta apie Šiau­lių fo­ru­mo už tau­tos ir vals­ty­bės at­si­nau­ji­ni­mą kū­ri­mą. Tik vi­sa tai ne­do­mi­no šian­die­ni­nių mies­to va­do­vų – nė vie­nas nea­tė­jo są­jū­di­nin­kų pa­si­klau­sy­ti ar pa­svei­kin­ti.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

„Auš­ros“ mu­zie­jus glo­bo­ja su­si­ti­ki­mus

Prieš mi­nė­ji­mą prie „Tit­na­go“ spaus­tu­vės ati­deng­ta me­mo­ria­li­nė len­ta Lie­tu­vos Per­sit­var­ky­mo Są­jū­džiui at­min­ti. „Tit­na­ge“ bu­vo lei­džia­ma Są­jū­džio spau­da.

„Auš­ros“ mu­zie­jus są­jū­di­nin­kų su­si­ti­ki­mą su­ren­gė tre­čią kar­tą – pir­mie­ji įvy­ko 10-me­čio ir 20-me­čio pro­ga. Svei­ki­no vi­sus ir ren­gi­nį ve­dė Vir­gi­ni­ja Šiukš­čie­nė, „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja, pa­ti bu­vu­si są­jū­di­nin­kė.

Ch. Fren­ke­lio vi­los sa­lė­je su­rin­ko vie­nas ki­tą ge­rai pa­žįs­tan­tys bend­ra­žy­giai. Ir ta­da, ir da­bar tu­rin­tys sa­vo nuo­mo­nę ir po­žiū­rį į tai, kas vy­ko prieš tris de­šimt­me­čius, ir kas vyks­ta da­bar.

Nie­kam ne­rei­kė­jo pri­sta­ti­nė­ti Vir­gi­li­jaus Ka­čins­ko, Šiau­lių Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės se­niū­no, ku­ris bu­vo iš­rink­tas ir pir­muo­ju Są­jū­džio Šiau­lių mies­to ta­ry­bos pir­mi­nin­ku.

Jis pa­brė­žė vie­šu­mo svar­bą: „Mes vis­ką spren­dė­me vie­šai, ne­bu­vo jo­kių slap­tų su­si­rin­ki­mų – kai vis­ką da­rai vie­šai, ne­ky­la ir pro­ble­mų, kad kaž­kas da­ro­ma ne taip. Tu­ri iš­lik­ti skaid­ri po­li­ti­ka. Bet kir­ba kir­mi­nas, ku­ris ne­duo­da pa­sa­ky­ti, jog vis­kas yra ge­rai.“

Ka­zi­mie­ras Al­mi­nas, bu­vęs ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­rys, di­si­den­tas, kal­bė­jo apie šiau­lie­čių, ku­rie prie­ši­no­si oku­pa­ci­jai, vaid­me­nį dar iki di­džio­sios Są­jū­džio ban­gos.

„Bu­vo­me ra­gi­na­mi bū­ti kar­tu, bū­ti drau­giš­ki, – pri­si­mi­nė jis. – Bet jei­gu bū­tu­me bu­vę to­kie anuo me­tu, ne­bū­tu­me ­tu­rė­ję Lie­tu­vos, ko­kią tu­ri­me, – ne­ga­lė­jo­me bū­ti drau­giš­ki oku­pan­tams ir sa­vo per­se­kio­to­jams.“

Kur nuė­jo­me?

„Ar sa­vo vai­kus at­ve­dė­me į ge­rą ke­lią? Ne vi­sai“, – sa­kė Jo­nas Kel­du­šis, in­ži­nie­rius, ku­ris prieš 30 me­tų ve­dė pir­mą­jį Są­jū­džio mi­tin­gą Šiau­liuo­se.

Jo žo­džiais, di­džio­ji klai­da bu­vo pa­da­ry­ta ati­duo­dant mies­tus už­val­dy­ti „ma­xi­moms“ ir jų „se­sėms“, „bro­liams“. Nus­tum­tas iš mies­tų cent­rų, nu­skur­din­tas smul­ku­sis vers­las. „Ir ką mes tu­ri­me? Mes tu­ri­me oli­gar­chus“.

„Ar pa­vy­ko su­kur­ti pi­lie­ti­nę vi­suo­me­nę? Kar­tais, ma­nau, jog vi­siš­kai ne­pa­vy­ko, – da­li­jo­si min­ti­mis J. Kel­du­šis. – Mes lei­do­me sa­vo val­džiai pa­si­da­ry­ti ne­kont­ro­liuo­ja­mai. Ame­ri­ko­je, pa­vyz­džiui, žmo­nės tel­kia­si spręs­ti sa­vo gat­vės, bend­ruo­me­nės pro­ble­mas. Jie „suau­ga“ į ak­me­nu­ką, ku­rio ne­pas­tum­dy­si. To­kių ak­me­nu­kų pas mus neat­si­ra­do, o iš smė­lio leng­vai ga­li­ma sta­ty­ti bet ko­kias smė­lio pi­lis.“

Ma­no, jog „są­jū­džio se­no­liams“ rei­kia ban­dy­ti klai­das tai­sy­ti.

„Rei­kia dar­bo vie­tas kur­ti ten, kur yra žmo­nės, o oli­gar­chus vy­ti į pa­ša­lius, – sa­kė J. Kel­du­šis. – Kvie­čiu – pa­da­ry­kim dar, ką ga­li­me pa­da­ry­ti.“

Al­gir­das Ul­či­nas, bu­vęs Par­la­men­to gy­nė­jas, sa­ve įvar­di­jo „re­zer­vo ka­riš­kiu ir Są­jū­džio re­zer­vo ka­riš­kiu“.

„Klau­siau­si, kaip mums gro­jo ir dai­na­vo kank­li­nin­kės ir iš­ki­lo toks fan­tas­ma­go­riš­kas vaiz­das – dar po tris­de­šimt me­tų jos dai­nuo­ja ang­liš­kai“, – sa­kė A. Ul­či­nas ir su­lau­kė šūks­nių „To ne­bus!“

„Ar mes čia dar bū­si­me po tris­de­šimt me­tų? – rea­ga­vo į bend­ra­žy­gių reak­ci­ją. – Ar iš­lik­si­me dar lie­tu­viais, ar bū­si­me tik eu­ro­pie­čiai? Ar nu­ma­tė­te, kad po tris­de­šimt me­tų, išė­ję iš kru­vi­nos rau­do­no­sios im­pe­ri­jos, tap­si­me žyd­ro­sios, ku­ri mums ko­man­duo­ja, na­riais. Įga­lio­ji­mus atė­mė­me iš Mask­vos ir pa­tys juos ati­da­vė­me Briu­se­liui.“

Jo žo­džiais, tie, ku­rie de­juo­ja, kad „ne už to­kią Lie­tu­vą ko­vo­jo­me“, yra bai­liai.

„Už tą Lie­tu­vą, ko­kią no­ri tu­rė­ti, tu­ri pa­ts ko­vo­ti kiek­vie­ną die­ną, – ak­cen­ta­vo bu­vęs ka­riš­kis. – Tu­ri­me oli­gar­chų val­do­mą Lie­tu­vą, nes pa­tys tai lei­do­me. Už­mir­šo­me, kad da­lis Są­jū­džio žmo­nių iš­da­vė jo idė­ją ir pra­ra­do at­sko­my­bę prieš tau­tą, nuė­jo į val­džią tik as­me­ni­nių tiks­lų ten­kin­ti.“

Jo žo­džiais, anuo­met be ko­mu­nis­tų par­ti­jos ne­ga­lė­jai da­ry­ti kar­je­ros, da­bar kar­je­rą da­ro bu­vu­sių žy­mių są­jū­di­nin­kų pa­li­kuo­nys.

„Ko­ne aris­tok­ra­tų pa­vel­di­mas val­džios ry­šis at­si­ra­do, – pik­ti­no­si A. Ul­či­nas. – Lie­tu­viai tu­ri­me at­si­kra­ty­ti bau­džiau­nin­ko dū­šios ir ne­bes­to­vė­ti už kam­po, at­vi­rai pa­si­sa­ky­ti.“

Min­dau­gas Kon­čius pa­reiš­kė, jog Vil­niu­je, Kau­ne, Klai­pė­do­je vei­kia fo­ru­mai už tau­tos ir vals­ty­bės at­si­nau­ji­ni­mą. „Stei­giu ir Šiau­lių fo­ru­mą“, – dek­la­ra­vo M. Kon­čius, pa­kvies­da­mas pa­ra­šais jung­tis prie ini­cia­ty­vi­nės gru­pės.

Ei­les skai­tė ak­to­rė Oli­ta Dau­tar­tai­tė. Pers­kai­tė ji ir svei­ki­ni­mo laiš­ką, ku­rį šiau­lie­čiams pa­ra­šė re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas. Anuo­met jis dir­bo Šiau­liuo­se ir bu­vo vie­nas ak­ty­viau­sių są­jū­di­nin­kų. Jo pa­ra­šy­ti žo­džiai, kad „geog­ra­fiš­kai esu at­skir­tas, bet šir­di­mi esu su ju­mis“, pa­ly­dė­ti plo­ji­mais, kaip vi­sų ora­to­rių kal­bos.

Ire­na Va­si­naus­kai­tė, bu­vu­si Šiau­lių Są­jū­džio at­sa­kin­go­ji sek­re­to­rė, skai­čia­vo bend­ra­žy­gius: iš 40 Są­jū­džio ta­ry­bos na­rių 13-a da­ly­va­vo mi­nė­ji­me. De­vy­nių ta­ry­bos na­rių, išė­ju­sių ana­pi­lin, at­mi­ni­mas pa­gerb­tas ty­los mi­nu­te.

Al­gir­das Ku­li­kaus­kas, da­bar­ti­nis Są­jū­džio Šiau­lių mies­to ta­ry­bos pir­mi­nin­kas, po sa­vo kal­bos už­ve­dė gai­dą „Tau­tiš­kai gies­mei“ su­gie­do­ti.

Ch. Fren­ke­lio vi­los ro­žy­ne bu­vo pa­so­din­ta Są­jū­džio 30-me­čio ro­žė.

Mies­to va­do­vai ren­gi­ny­je ne­pa­si­ro­dė: nei me­ro A. Vi­soc­ko, nei jo pa­va­duo­to­jų D. Griš­ke­vi­čiaus ar J. Sar­taus­ko dė­me­sio są­jū­di­ni­nkai ne­nu­si­pel­nė.

„Kvie­tė­me ir kvie­ti­mais, ir elekt­ro­ni­niu pa­štu, bet ma­tyt, kaž­kaip ki­taip juos rei­kia kvies­ti“, – svars­tė mu­zie­ji­nin­kai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Są­jū­džio ini­cia­ty­vi­nės gru­pės na­riai Vac­lo­vas Ving­ras (iš kairės) ir Al­gir­das Ul­či­nas ir da­bar tu­ri apie ką dis­ku­tuo­ti.

Sa­jū­di­nin­kai pa­so­di­no Są­jū­džio 30-me­čio ro­žę „Auš­ros"mu­zie­jaus Ch. Fren­ke­lio vi­los ro­žy­ne.

Susitikimas po 30 me­tų.

Prie „Tit­na­go“ spaus­tu­vės, ku­rio­je leis­ta Są­jū­džio spau­da, ati­deng­ta me­mo­ria­li­nė len­ta.

Ed­var­do TA­MO­ŠIŪ­NO nuo­tr.

Jo­nui Kel­du­šiui ( kai­rė­je) Al­gi­man­tas Sė­jū­nas pri­me­na, kaip jie­du kon­ku­ruo­da­mi rin­ki­muo­se į Aukš­čiau­sią­ją Ta­ry­bą agi­ta­vo vie­nas už ki­tą.