Naujausios
Sausio 30-ąją Šiaulių rajono savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje vyko renginys, skirtas Romualdo Ozolo (1939–2015) 85-mečio jubiliejui, kurio metu buvo pristatytas istorijos ir kultūros žurnalo „Padubysio kronikos“, kurio steigėjas – R. Ozolo paramos fondas, 21 numeris. Žurnale labai daug vietos skirta ne tik šiam žymiam filosofui, kitų vadintam valstybės raidos strategu, bet ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio istorijai bei 35-osioms metinėms. Žurnalo leidybą trumpai apžvelgė jo redaktorius, naujasis R. Ozolo paramos fondo vadovas ir bibliotekos Informacijos ir vadybos skyriaus vyresnysis tyrėjas Rimantas Gorys.
Renginio metu kalbėta apie Sąjūdžio ištakas ir jo nuveiktus darbus Kuršėnuose, Šiaulių rajone bei Lietuvoje. Apie Sąjūdžio, kaip to meto žymiausio politinio reiškinio, įtaką ir jo palikimą kalbėjo ir renginio svečiai, žurnalo „Padubysio kronikos“ straipsnių autoriai. Tautvydas Elijošius, žurnale publikuojantis ištrauką iš magistro darbo apie Šiaulių rajoną Tautinio atgimimo laikotarpiu, sau kėlė klausimą, ką reiškė gyventi tuo laiku, kas yra Sąjūdis šiandien? Atsakymas, anot T. Elijošiaus, būtų trys žodžiai – labai drąsus žmogus, nebijantis rizikuoti tiek savo, tiek šeimos gerove. Istorikas Jonas Kiriliauskas, kalbėdamas apie Sąjūdžio laikotarpį, atkreipė dėmesį, kad tuo metu baimių buvo daug ir įvairių.
Nepriklausomybės Akto signataras Algimantas Sėjūnas prisiminė ir savo pirmuosius žingsnius Sąjūdžio bei Nepriklausomybės kūrimo link.
„Kaip mums, tuometinei Aukščiausiajai Tarybai, reikėjo elgtis, kai 1990 m. blokados laikmečiu visi ženklai rodė, kad valstybės ekonomika griūva ir iškilo dilema, ar pritarti M. Gorbačiovo siūlytam Kovo 11-osios akto atšaukimui.“ Buvo prisimintas ir jo rengtas bei daug diskusijų sukėlęs Liustracijos įstatymas.
Istorikas prof. Arūnas Gumuliauskas, kalbėdamas apie šį Lietuvai reikšmingą laikotarpį, užsiminė, kad „ankstesniųjų istorikų pozicija buvo tokia, kad Sąjūdžio laikotarpis nėra istorija“. Be to, mena prof. A. Gumuliauskas, Liustracijos įstatymo klausimas tapo aktualus ir 2017 metais, kuomet dar kartą buvo nutarta tuos bendradarbiavusius asmenis dar išlaikyti paslaptyje.
Savo prisiminimais apie Sąjūdžio laikotarpį dalijosi Sąjūdžio Šiaulių rajono skyriaus pirmininkas Arvydas Verseckas, Lietuvos Respublikos Seimo narės Rimos Baškienės patarėja Ada Grakauskienė, Šiaulių rajono savivaldybės tarybos nariai Algis Mačiulis ir Judita Šakočiuvienė.
Žurnale daug dėmesio skirta ir Kuršėnų istorijai. Tyrinėtojas Jonas Kiriliauskas apžvelgė tarpukario Lietuvos 1932 metais gvildentą aktualiją – antrojo cukraus fabriko steigimą, kuomet susivieniję miesto ūkininkai, tautininkai, padedami įtakingo lakūno, turėjusio daug sąsajų su Kuršėnais, Prano Hikso (1897–1966) įtikino to meto Vyriausybę, kad ekonomiškai tikslingiausia cukraus fabriką statyti Kuršėnuose, o ne Papilėje, Mažeikiuose, Šiauliuose ar dar keturiuose miestuose. Šis sprendimas gerokai pakėlė miesto ekonomiką, jame nebeliko ne tik bedarbių, bet ir ūkininkams pritrūko darbo jėgos.
2012 metais Zino Kazėno sukurtame filme R. Ozolas atskleidžia ramybės neduodančias mintis, aktualias ir šiandien: „Į valstybės atkūrimą išėjom nepasirengę, ekspromtu, galbūt todėl tas išvirto labai nekokiomis pasekmėmis. Valstybės atkūrimas buvo turbūt pats didžiausias lietuvių nuveiktas darbas. Bet ar išsipildė viltys? Tikrai nemaniau, kad Lietuvoje atsiras toks didelis skurdo sluoksnis ir toks negailestingo turto sluoksnis. Tas susipriešinimas yra pats baisiausias rezultatas. Tikrai negalvojau, kad turėsim tokius pūdymų laukus, naikinamus miškus ir tokią emigraciją, savo mastais baisesnę net už tremtį, tokią apatiją savo valstybei, tarsi meilė Lietuvai būtų išskirtinai išrinktųjų privilegija.“
Šiaulių miesto Sąjūdžio pirmeivė Irena Vasinauskaitė, žurnalo straipsnyje apžvelgianti Sąjūdžio kūrimosi ir atkurtosios Nepriklausomybės dešimtmetį, pasidžiaugė, kad išėjo toks solidus Sąjūdžio veiklą ir siekius atspindintis leidinys, kuriuo, autorės nuomone, „ir pats R. Ozolas būtų patenkintas“.
