Naujausios
Rolando Rastausko zona
Šeštadienį „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje įvyko Rolando Rastausko esė rinktinės “Privati teritorija“ pristatymas, kuriame dalyvavo pats autorius, Nacionalinės premijos laureatas, tos pačios premijos laureatas pianistas Petras Geniušas, kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas ir kiti. Tai vienas iš festivalio “Virus“ renginių.
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
Kino salėje
Gausiai plūstantys klausytojai pirmiausia kviečiami į kino salę, kuri bemat pripilnėja, kai kam tenka ramstyti sienas.
Šiek tiek netikėta oficiali renginio pradžia. Į jį atvykęs kultūros viceministras Deivydas Staponkus įteikia ministro padėką Virginijui Kinčinaičiui — „Virus“ sumanytojui ir jo dvasiai. Tuo oficialumai ir baigiasi. V. Kinčinaitis sako: “Jūs ne į mane atėjote pasižiūrėti, o į RoRa, kuris ne pirmą kartą dalyvauja festivalyje ir tapo jo veidu“. Tačiau R. Rastausko salėje nėra.
Ekrane pasirodo Berlyno vaizdai. Toli gražu ne tokie, prie kokių pripratusi turisto akis. Kiek vėliau ekrane, bet tik ekrane, pasirodo R. Rastauskas, kuris vaikščiodamas po miestą pasakoja savo įspūdžius ir giria operatorių, kuris „tokių“ Berlyno vaizdų sugeba nufilmuoti ir kokioje Šilutėje.
Pagaliau į salę raudonu švarku vilkintis įeina pats R. Rastauskas. Jis sako, jog ir čia jo privati erdvė — ne tik kelionės. Čia pokaryje buvo karo ligoninė, kurioje karo gydytoju dirbo rašytojo tėvas pulkininkas.
Pradėdamas savo programos dalį, rašytojas taria: „Dabar tuštumos pauzė. Žiema sustabdo chlorofilo orgiją. O vasaros reikia nusipelnyti“.
Vėl geram pusvalandžiui nušvinta kino ekranas, kuriame mirga Europos didmiesčių vaizdai. Labai daug Paryžiaus. O R. Rastauskas tuo metu skaito savo esė. Gestikuliuodamas, ryškiai intonuodamas, nuolat gaudydamas klausytojo dėmesį. Tačiau šalia sėdintis Zenonas, pagyręs R. Rastausko kaip skaitovo talentą, sako, jog tai jam trukdo susikaupti, šio autoriaus tekstus geriau skaityti pačiam. Bet kaip vėliau bus pastebėta, skaityti Rastauską reikia kantrybės.
Nespalvoti filmukai baigiasi. Autorius žiūrovus kviečia „elegantiškai“ pereiti į kitą, pagrindinę vilos salę.
„Džinsinis kalbėjimas“
Prie fortepijono sėda maestro P. Geniušas ir skambina F. Šumaną. O po sceną nesustodamas vaikšto kompozitorius ir eseistas Š. Nakas. Ir visą laiką kalba apie Rastauską. Tris kartus paklausęs, kas yra Rastauskas, ir nesulaukęs atsakymo imasi aiškinti pats.
„Kad aš kalbu, o Petras groja — jokia naujovė. Taip elgdavosi L. Trockis, liaudžiai pasakodamas apie revoliuciją“ — sako Š. Nakas.
Teiginiai įdomūs ir provokuojantys. Gali su jais sutikti ar nesutikti, bet klausytis maga.
„Rastauskas — tai mūsų neįvykusios revoliucijos veidrodis. Revoliucija tarsi ketino prasidėti, bet vis buvo nukelinėjama“.
„Rastausko kalbėjimas pasižymi netipiška mūsų kunigų iškalba, ne, ne Vaižganto laikų ir ne dabartinių kunigų, bet J. Marcinkevičiaus ar M. Martinaičio. Jo tekstai yra iškalbėti, o ne išdainuoti kaip J. Marcinkevičiaus ar Aido Marčėno. Tai džinsinis kalbėjimas“.
Š. Nakas teigia, jog kartu egzistuoja keturi — penki — septyni Rastauskai toje pačioje teritorijoje, kurią jis vadina privačia. Eseistas savo kolegą pavadino metraštininku, menininku realistu, kas dabar kelia pašaipą. „Jo dokumentika — tai tikrumo žavesys, kurio nerasi dabartinėje poezijoje ir žurnalistikoje“.
Š. Nakas sakė bijąs, kad autoriui gyvam esant, jis nebus iki galo suvoktas. „O gedulingomis valandomis nugalės geriausiai parašytas nekrologas“.
Anot Š. Nako, jis vienas kitoks, bet ne tiek, kad mes nepajustume bendrystės su juo. „Skaityti Rastauską reikia kantrybės. Bet tai zona, į kurią patenkama“. Rinktinė “Privati teritorija“ yra savotiška nuotykių, potyrių ir geografijos enciklopedija. Ji, eseisto teigimu, palieka ir intelektualumo, ir makabrišką įspūdį.
„Viskas kur kas sudėtingiau“
Per pertraukėlę „Šiaulių kraštas“ paklausė R. Rastausko, ar šalies intelektualai neturi jausti kaltės, jog mūsų visuomenė ritasi vis žemyn ir žemyn.
Atsakymas buvo šiek tiek netikėtas. „Aš — ne intelektualas. Jau nuo Sąjūdžio visos kėdės užsėstos. Jei būtume galėję, būtume ir užsėdę. O mūsų intelektualai tik sensta. Lietuvoje buvo suabsoliutinta kultūros žmonių galimybė aktyviai dalyvauti politikoje. Atrodė, kad kiekvienas kultūros žmogus gali valdyti valstybę. Viskas yra kur kas sudėtingiau“.
Paklaustas, ką mano apie neseniai pasirodžiusį J. Marcinkevičiaus tekstą apie skaudžius mūsų nudienos reiškinius, R. Rastauskas buvo gana negailestingas: „Katino raudos ties pralietu pienu“.
RIETENOS: Vakaro metu Rolandas Rastauskas pastebėjo, kad niekas niekur taip nesirieja kaip lietuviai.
PROVOKACIJOS: Kompozitorius ir eseistas Šarūnas Nakas (stovi) R. Rastauską ir jo knygą pristatinėjo netikėtais teiginiais provokuodamas klausytojus, o jo modernų kalbėjimą lydėjo pianisto Petro Geniušo atliekami klasikų kūriniai.
Jono TAMULIO nuotr.
