Naujausios
„Demokratinėje šalyje negalėjo nė tokios minties kilti“
Rasa JASMONTIENĖ, Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė:
– Aš nesu iš tų žmonių, kurie, kaip signatarė Nijolė Oželytė, eitų boikotuoti knygynus ar parduotuves, iškabinusias skelbimus, kad vyresnio amžiaus žmonėms nerekomenduoja lankytis. Aš, atvirkščiai, nueisiu ir tiesiog pasakysiu knygyno vedėjai, pardavėjoms: „Ar jums ne gėda? Ar išmanote Konstituciją, įstatymus? Ar žinote žmogaus teises?“
Mane siutina, jog žmonės nežino savo konstitucinių teisių, tuo nė nesidomi. Puola tik emociškai reaguoti į situaciją.
Demokratinėje šalyje žmogaus teisės seniai turėjo būti norma. Nei knygyno direktorei, nei kokios kitos įstaigos ar įmonės direktoriui, nekalbant jau apie valdžios atstovus, negalėjo nė minties kilti apie tokių rekomendacijų taikymą vyresnio amžiaus žmonėms. Tai diskriminacija pagal amžių ir nepagarba žmogui.
Švietimo įstaigose kiltų skandalas, jeigu vadovai bandytų diskriminuoti darbuotojus, kažkam neleistų dirbti dėl amžiaus. Kol kas negirdžiu, kad tokių atvejų būtų.
Viena mokytoja man tik skambino išsigandusi, kai išėjo ministro tvarkos dėl darbo organizavimo karantino metu, kad nerekomenduoja tiesiogiai su vaikais dirbti pagyvenusiems mokytojams, auklėtojams. Oi oi kas bus, ar neatleis? Nėra jokio teisinio pagrindo žmogų atleisti dėl to, kad esi priskiriamas kažkokiai rizikos grupei. Tokio dokumento įstaigų vadovai ir nėra gavę.
O kas gi dirbs, kai dauguma mokytojų, auklėtojų yra vyresnio amžiaus ar artėja link jo? Kita vertus, visi supranta, kad atidarius švietimo įstaigas, nereikės dirbti pilna koja, nes tėvai visų vaikų tikrai dar neleis. Tad kažkam ir nuotoliniu būdu reikia dirbti. Vyresni gali taip dirbti.
Bet tai susitarimo reikalas, o ne privalomybė. Galų gale ir vyresnieji, jeigu nori išeiti iš namų, kodėl negali dirbti su apsaugos priemonėmis? Kuo gi skiriasi tas vyresnis žmogus nuo jauno žmogaus? Jauni net labiau nešioja tą virusą ir simptomų nejaučia.
Skirstyti žmones pagal amžių yra tiesiog nesusipratimas. Bet Lietuvai tai būdinga. Tie užrašai knygyne atsirado galbūt ir dėl to, kad nemąstydami vykdo Vyriausybės nurodymus. Tai lazdos perlenkimas ir kritinio mąstymo stoka, o kritinio mąstymo per 30 metų nesugebėjom išsiugdyti.
Man atrodo, kad kiekvienas kritiškai mąstantis žmogus turi atsirinkti, kaip rekomendacijas taikyti, atsakingai į tai žiūrėti. Tai piliečio priedermė. Negalima visko aklai vykdyti.
Kritinis mąstymas daug problemų išspręstų ir nereikėtų tuomet vadovautis emocijomis. Dabar viena pusė puola, kad mus diskriminuojate, o kita ginasi, kad mes jus saugome. Emocijos verda, o į esminius dalykus nežiūrima.
Nėra ir empatijos, nėra jautrumo, nėra supratimo, kad gali įžeisti kitą žmogų. Ypač atsakingi veikėjai turėtų tuos dalykus jausti. Gaila, bet taip nėra.
„Manęs niekas iš niekur neišvijo“
Juozas BINDOKAS, Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius:
– Aš labai gerai jaučiuosi per karantiną – tiek darbų nenuveikiau laiku, kaip dabar.
Žmonės kažkaip bijo būti vieni, bijo savęs, bijo tylos. Man tas laikas patinka – darai ką nori, erdvėse mažiau žmonių. Gamtą mėgstu – iš gamtos niekas neveja. Dar taip nebuvo, kad nuo ežero pakrantės kas nuvytų. Iš parduotuvės irgi neišvijo. Tai kas, kad parašyta, jog prašo neužeiti, o ar ką nors išvijo? Kodėl visi tokie jautrūs?
Man karantinas patinka. Visi saugosi, atstumo laikosi – man gražu. Ir iš artimųjų dar negirdėti, kad kas būtų susirgęs. Ir tas rankų plovimas – labai gerai.
Manęs nediskriminuoja. Nebuvo, kad neaptarnautų. Vilniuje buvau – ir ten, ir Šiauliuose pagarbiai elgiasi.
Teatras dabar atostogauja. Kaip toliau bus? Ar gali direktorius pasakyti, jog, senjorai, nebūsite užimti spektakliuose?
Gali taip būt. Tai teatro vadovybės reikalas. Jie turi teisę pensininkų atsisakyti – jaunimo teatras gali būti ar dar kažkoks kitas teatras? Nežinau. Tada važiuosim į Panevėžį pas Antaną Venckų. Venckus mus priims – ne bėda. Visose blogose situacijose yra gerumo požymių. Panevėžyje būsime šviežūs (juokiasi).
Nemanau, kad nereikėtų įvardyti, kam liga gali būti ypač pavojinga. O kas tą žmogų gydys? Ar žinom, kiek kainuoja gydymas nuo koronaviruso, plaučių ventiliavimas?
Aš apie tai galvoju. Kiek aš kainuoju valstybei, kai atsiduriu reanimacijoje? Kiek ten para kainuoja? Kas rėkia: „Duokit man laisvę nuo karantino!“ – turėtų apie tai galvoti.
Sako, vien plaučių ventiliavimo aparatas 100 tūkstančių eurų kainuoja, o jeigu bus 100 ventiliuojamųjų, skaičiuokim, kokios sumos reikės?
Aš galvoju apie krūvį, kuris tenka valstybei. Tai gal geriau pasisaugoti?
O pensininkai esame įkyrūs – mums reikia-nereikia einame pasivaikščioti į parduotuvę. Einame pasišnekėti į polikliniką, susėdę koridoriuose aptariame, kaip gydytis, paskui gydytojo prašome gal tą ir tą vaistą man išrašysite? Pasikalbėti ateiname, o ne dėl reikalo.
Patarčiau į viską kitaip reaguoti – džiaugtis gyvenimu, artėjančia šiluma, nebijoti vienatvės, tylos, pasimelsti, su Dievu pakalbėti, gamtoje pabūti.
Mes su žmona Daivute, pavyzdžiui, per karantiną sodinome ąžuoliukus. Prieš Velykas man pats gražiausias, kiek atsimenu, Verbų sekmadienis buvo – mes pasodinome du šimtus ąžuoliukų. Šiaulių girininkijoje per savaitę daugiau nei 1 000 ąžuoliukų pasodinome – ir miške pabuvome, ir niekas mūsų neišvijo, nepasakė, kad jums negalima čia būti.
Susiraskime veiklų – jų yra daugybė.
„Lietuvoje visuomenė – žiauri“
Vida SKAČKAUSKAITĖ, buvusi Šiaulių merė, o dabar Vokietijoje dirba socialine darbuotoja:
– Žinau, kokios diskusijos Lietuvoje kyla dėl skirstymo žmones į rizikos grupes. Man atrodo, kad yra didžiulė baimė – susirgti, nepagyti ir numirti. Išgyvensim ar neišgyvensim? O jaunimas nori gyventi, nori laisvės. Pirmą kartą gyvasties trapumą taip aiškiai visi pajuto. O tie nuobodos senukai tik maišo.
Vokietijoje nėra jokių perspėjimų ar informacijos, kad vyresnio amžiaus žmonės negalėtų kažkur lankytis ar eiti dėl koronaviruso grėsmės. Ilgai net kaukių žmonės nenešiojo. Tik kelios savaitės, kai jos tapo privalomos. Gyvenu nedideliame Bavarijos miestelyje – ten dauguma žmonių yra vyresnio amžiaus. Vyresni žmonės tiesiog patys saugosi be jokių priverstinių nurodymų. Į ligoninę važiuoja tik tada, kai to būtinai reikia.
Lietuvoje visuomenė – žiauri. Mes, iš sovietmečio išėję alkani, norime kuo daugiau uždirbti, kuo greičiau gerai gyventi. O užklupo pandemija ir dabar tie vyresni žmonės tik trukdo.
Aš pašiurpau, kai išgirdau, jog iš Klaipėdos hospiso, kuriame pasklido virusas, šeima atsisakė pasiimti į namus neužsikrėtusį senuką. Tai ar čia šeima? Žmonės dabar parodė savo tikrąjį veidą.
Jeigu valstybė leidžia pažeisti žmogaus orumą, tai ir pasirodo nurodymai vyresnio amžiaus žmonėms nekelti kojos iš namų, nesusitikinėti su kitais, net su šeimos nariais.
Kažkas vienišam žmogui valgyti turi nupirkti. Ar užteks tam socialinių darbuotojų? Man, pavyzdžiui, 67 metai – būčiau Lietuvoje, manimi jau kažkas turėtų pasirūpinti – sūnus, jo šeima ar socialiniai darbuotojai. Bet aš pati dar esu judri ir galiu savimi pasirūpinti. Tai gal geriau sudarykite sąlygas kaip viešose vietose, prekybos centruose saugotis? Nuo ryto tegu pensininkai parduotuvėse apsiperka, duokite kelias valandas ir dar 20 procentų nuolaidas, o po to tegu visi eina – bus saugu ir problema išsispręs.
Mes nusukame akis nuo žmogaus, sutikto gatvėje ar parduotuvėje, o vokiečiai akimis šypsosi, žvilgsniu sveikinasi. Vokietijoje nėra tokio nervingumo, nors žinios taip pat pilnos informacijos apie situaciją dėl koronaviruso, susirgimus ir mirtis. Čia daugiau ramybės, stabilumo, nėra tiek konfliktiškumo, kaip pas mus.
Praeis šitos pandemijos bumas, atsiras pasaulyje dar kas nors, ką reikės atlaikyti. Tai ir galimybė kurti naujus santykius, permąstyti, ar taip gyvename? Visuomenė turi keistis, žmonių santykiai iš esmės turi keistis. Nelaimės užgriūna, nes pūvame iš vidaus, nes vartojimas yra tapęs svarbiausiu. Pasaulis globalus ir vieni su kitais esame susiję. Ar kas galėjo pagalvoti, jog kažkur viena šeima suvalgys šikšnosparnį ir liga pasklis po visą pasaulį.
Filosofo komentaras
„Diskriminacija jau yra prasidėjusi“
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, filosofas Gintautas MAŽEIKIS įsitikinęs, jog situacija yra pavojinga dėl į socialinę atskirtį stumiamų, tik statistiniu duomeniu tapusių žmonių:
– Iš pradžių atrodo nepavojinga, kai tave statistiškai vadina rizikos grupės žmogumi. Suteikiamas ne tavo asmeninis vardas, kalbama ne apie tavo gyvenamąją vietą, o priskiriamas stereotipas arba anoniminis ženklas. Žmogus paverčiamas tiesiog statistiniu duomeniu. Po to tie asmenys, kurie aiškina statistiką arba tai, kaip elgtis, į šiuos žmonės jau žiūri ne į kaip asmenybes, o kaip į instrumentus, priemones, abstrakčią statistiką. Todėl jų jau negaila.
Sociologai, filosofai žmonių susvetinimą, instrumentalizavimą, pavertimą statistiniais duomenimis vadina žingsniais, vedančiais link diskriminacijos.
Matome, jog iš pradžių nekaltas pavadinimas „rizikos grupės asmuo“ galiausiai virto tuo kad, verslininkai ėmė skelbti, jog prašome rizikos grupės asmenis pas mus neiti. Arba dar baisiau: nurodo, jog neįeitų nuo 60 metų ir turintys ligų.
Vadinasi, atskiri asmenys pradeda užsiiminėti tokia pat diskriminacija, kokia būtų dėl lyties, dėl rasės ar dėl religinių požymių. Lietuvoje nėra priimto įstatymo dėl diskriminacijos pagal amžių arba dėl priklausymo rizikos grupės asmenims. Bet pati savaime diskriminacija jau yra prasidėjusi.
Blogiausia, kad ji vykdoma jau prieš tai buvusios diskriminacijos fone. Anksčiau buvę diskriminacijos atvejai – tai pensininkams nemokami atlyginimai, jeigu jie dirba, tai sumažinamos pensijos ar įvedamas koks kitas apribojimas.
Dar viena problema, kad ši diskriminacija turi ne tik savo praeitį, bet yra vykdoma išimties būklėje. Tai reiškia, kad ši pandemija apriboja mūsų Konstituciją, apriboja įstatymus, suteikia specialius įgaliojimus Vyriausybei, ministrams. Įmonių, įstaigų vadovai, įvairūs administratoriai mano, jog ir jiems suteikiami specialūs įgaliojimai. Jeigu Vyriausybė gali veikti ne pagal įstatymus išimties būklėje, tai ir jie panašiai gali elgtis.
Taip atsiranda laikinas Konstitucijos apribojimas. Kiekvienas vadovas įsivaizduoja, jog savivalė leidžiama. Tada sprendžia, kam judėti, o kam nejudėti, kam valgyti, o kam nevalgyti.
Kai susideda abu šie faktoriai – rizikos grupės ir apribota Konstitucija, apriboti įstatymai, tada matome žymiai didesnį savivalės laipsnį.
Lietuvoje esame atsidūrę būklėje, kai reikia pradėti šaukti ir bartis. Nes pažeidžiamos ne tik žmogaus teisės ir orumas, bet ir mūsų pilietinės teisės.
Save gerbiančioje demokratinėje valstybėje tokių dalykų neturi būti. Negalima taikstytis nei su žmogaus žeminimu, vardo, atminties apie save atėmimu, nei su įvairių vadovų ir administratorių perdėta savivale pandemijos metu.
Lietuvoje yra Lygių galimybių įstatymas ir Lygių galimybių tarnyba. Ji, remdamasi įstatymu, turėtų pirmiausia žiūrėti diskriminacijos klausimų ir dėl jų kelti triukšmą. Visų įstatymų pagrindas yra moralė ir etika. Lygių galimybių tarnyba turi kalbėti apie orumo pažeidimą kaip įstatymo pažeidimą. Jeigu Lygių galimybių įstatymas ir tarnyba veikia nepakankamai, tada ir prasideda savivalė, kai imama riboti žmonių teises.
Neprabudo ir kai kurios politinės partijos. Snaudžia ir nevykdo savo funkcijos ginti piliečių teises. Gal prabus rinkimams artėjant, kai ims kviesti rinkėjus, tarp jų ir rizikos grupės, balsuoti?
