Rezidentai Šiauliuose mato daugiau apleistų ligonių

Rezidentai Šiauliuose mato daugiau apleistų ligonių

Re­zi­den­tai Šiau­liuo­se ma­to dau­giau ap­leis­tų li­go­nių

Res­pub­li­ki­nė­je Šiau­lių li­go­ni­nė­je šiuo me­tu pra­kti­ką at­lie­ka de­vy­ni Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to stu­den­tai, vy­res­nie­ji gy­dy­to­jai. Trys iš jų bei jų va­do­vai va­kar su­reng­to­je spau­dos kon­fe­ren­ci­jo­je pa­sa­ko­jo, su ko­kiais iš­šū­kiais su­si­du­ria Šiau­liuo­se, kur atei­ty­je no­rė­tų dirb­ti.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Lie­tu­vo­je – dau­giau pra­kti­kos

Šir­dies ir krau­ja­gys­lių cent­ro va­do­vė No­ra Kups­ty­tė-Kriš­ta­po­nė ir vy­res­ny­sis gy­dy­to­jas re­zi­den­tas Ali Al­du­je­li į spau­dos kon­fe­ren­ci­ją at­sku­bė­jo po sun­kios nak­ti­nės pa­mai­nos. Bu­vo ne vie­nas sun­kus pa­cien­tas su šir­dies rit­mo su­tri­ki­mu, in­fark­tu. Dar­bo die­na gy­dy­to­jams dar ne­si­bai­gia – lau­kia pa­cien­tai sky­riu­je.

N. Kups­ty­tė-Kriš­ta­po­nė ku­ruo­ja vy­res­niuo­sius kar­dio­lo­gi­jos re­zi­den­tus. Pa­sak gy­dy­to­jos, dar­bas Kau­no kli­ni­ko­se ir čia, Šiau­liuo­se, be­veik nie­kuo ne­si­ski­ria, su­da­ry­tos to­kios pat ge­ros są­ly­gos, yra vi­sa rei­ka­lin­ga įran­ga. A. Al­du­je­li ma­to tik vie­ną skir­tu­mą – čia sun­kes­ni pa­cien­tai. „Ko­dėl? Gal dėl to, kad pra­sčiau pri­si­žiū­ri, ne­ge­ria vais­tų?“ – svars­to re­zi­den­tas.

„Mums tik­rai trūks­ta gy­dy­to­jų kar­dio­lo­gų ir sma­gu, kad Kau­no kli­ni­kos su­tin­ka bend­ra­dar­biau­ti, pa­si­ti­ki mu­mis ir nu­krei­pia kar­dio­lo­gi­jos re­zi­den­tus mums. Tai yra di­de­lė pa­ra­ma ir, sa­ky­čiau, įver­ti­ni­mas“, – sa­ko re­zi­den­tų va­do­vė.

Re­zi­den­tai Šiau­lių li­go­ni­nė­je įgyja daug pra­kti­kos: diag­no­zuo­ja, ski­ria gy­dy­mą, at­lie­ka įvai­rias pro­ce­dū­ras. Be­veik vi­suo­met Šir­dies ir krau­ja­gys­lių cent­re dir­ba vie­nas ar du re­zi­den­tai.

Pa­sak N. Kups­ty­tės-Kriš­ta­po­nės, Ali dir­ba kaip už tris, yra la­bai darbš­tus, ener­gin­gas ir at­sa­kin­gas. Tu­rė­da­mas lai­ko dar pa­de­da ope­ra­ci­nė­je.

Ar ne per di­de­lis krū­vis?

„Mes vi­si tą praė­jo­me. Kad tap­tum kar­dio­lo­gu, rei­kia daug už­si­spy­ri­mo, daug dar­bo. Tai nė­ra spe­cia­ly­bė, ku­rią ga­li įgy­ti skai­ty­da­mas kny­gas ar vaikš­čio­da­mas gy­dy­to­jui iš pa­skos. Čia – daug at­sa­ko­my­bės ir grei­tų spren­di­mų, nes daž­niau­siai tai nė­ra lė­ti­nės li­gos, o ūmios“, – sa­ko re­zi­den­tų va­do­vė.

A. Al­du­je­li stu­di­juo­ti į Lie­tu­vą at­vy­ko iš Ai­ri­jos. Jo ma­ma ai­rė, tė­tis – li­ba­nie­tis. Gy­ve­na mū­sų ša­ly­je pust­re­čių me­tų. Ma­žiau nei per me­tus iš­mo­ko kal­bė­ti ir ra­šy­ti lie­tu­viš­kai, kad ga­lė­tų su­si­kal­bė­ti su pa­cien­tais ir pil­dy­ti li­gos is­to­ri­jas. Ali ste­bi­si, kai su­tin­ka žmo­nių, ku­rie jau daug me­tų gy­ve­na Lie­tu­vo­je, bet ne­kal­ba lie­tu­viš­kai.

Me­di­ci­ną A. Al­du­je­li pra­dė­jo stu­di­juo­ti sa­vo gim­to­jo­je ša­ly­je, bet pa­gal „Eras­mus“ pro­gra­mą at­vy­ko trims mė­ne­siams į Kau­ną, į Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tą. Jam čia taip pa­ti­ko, jog nu­spren­dė lik­ti stu­di­juo­ti Lie­tu­vo­je. Ali sa­ko pa­ma­tęs čia di­des­nes ga­li­my­bes įgy­ti pra­kti­kos, ne­gu sa­vo ša­ly­je, be to, re­zi­den­tū­ra čia trun­ka trum­piau, ne­gu Ai­ri­jo­je.

„Pa­vyz­džiui, Ai­ri­jo­je pir­mus dve­jus me­tus re­zi­den­tas ga­li tik ap­klaus­ti pa­cien­tą, su­rink­ti anam­ne­zę, o gy­dy­ti, spręs­ti kli­ni­ki­nių si­tua­ci­jų ne­ga­li. Čia yra tru­pu­tį ki­taip. Kal­ba­mės, dis­ku­tuo­jam su gy­dy­to­ju, kaip gy­dy­ti, ir tai la­bai ge­ra pa­tir­tis“, – sa­ko Ali.

Pak­laus­tas, ar liks dirb­ti Lie­tu­vo­je, Ali juo­kia­si, kad dar ne­tu­rė­jo lai­ko apie tai gal­vo­ti, bet me­tus ar dve­jus dar tik­rai ža­da i­lik­ti, kad įgy­tų dau­giau pa­tir­ties, nes kar­dio­lo­gi­ja yra la­bai pla­ti spe­cia­ly­bė.

Pa­cien­tų dė­kin­gu­mo su­lau­kia re­tai

Su ne ma­žes­niais iš­šū­kiais ne­gu kar­dio­lo­gai su­si­du­ria ir psi­chiat­ri­jos re­zi­den­tai. Šiuo me­tu Psi­chiat­ri­jos kli­ni­ko­je dir­ba trys re­zi­den­tės. Kas­met li­go­ni­nė su­lau­kia 3–4 re­zi­den­tų.

„Į li­go­ni­nę at­ve­ža psi­cho­zi­nius pa­cien­tus, psi­cho­mo­to­riš­kai su­jau­din­tus. Ir to­kių pa­cien­tų per bu­dė­ji­mą pa­si­tai­ko ne vie­nas ir ne du. Ky­la klau­si­mas ir dėl sa­vo sau­gu­mo, nes pa­cien­tai bū­na ag­re­sy­vūs, stip­riai pa­dau­gi­nę al­ko­ho­lio, plūs­ta­si, įžei­di­nė­ja, spjau­do­si“, – sun­ku­mus, su ku­riais su­si­du­ria Šiau­lių li­go­ni­nė­je, var­di­ja vy­res­nio­ji gy­dy­to­ja re­zi­den­tė kau­nie­tė Kris­ti­na Ro­sic­kai­tė.

Ir nuo­la­ti­niai gy­dy­to­jai, ir re­zi­den­tai Psi­chiat­ri­jos kli­ni­ko­je tu­ri di­de­lius krū­vius. Pa­sak K. Ro­sic­kai­tės, tai ge­rai, nes dau­giau įgy­ja pra­kti­kos, dau­giau tu­ri pa­cien­tų ir sa­va­ran­kiš­ku­mo. Bet Psi­chiat­ri­jos kli­ni­ka ne­re­tai at­lie­ka iš­blai­vi­ni­mo įstai­gos pa­slau­gas, o taip ne­tu­rė­tų bū­ti, nes tai – ne psi­chiat­ri­jos sri­tis.

Ly­gin­da­ma pa­cien­tus, su ku­riais su­si­du­ria Kau­no kli­ni­ko­se, ir Šiau­liuo­se, šiau­lie­tė re­zi­den­tė Gin­ta­rė Žu­kaus­kai­tė sa­ko, kad čia dau­giau vie­ni­šų, ap­leis­tų pa­cien­tų, dau­giau pa­ma­to ir to­kių pa­cien­tų, ku­rie psi­chi­kos li­go­mis ser­ga jau daug me­tų.

„Čia ga­li­ma la­biau su­vok­ti psi­chi­kos su­tri­ki­mo di­na­mi­ką. Pa­ma­to­me pa­cien­tų, ku­rie, pa­vyz­džiui, ši­zof­re­ni­ja ser­ga 10–20 me­tų. Jie vi­sai ki­to­kie, ne­gu tie, ku­rie su­si­rgo ne­se­niai. Su to­kiais pa­cien­tais Kau­no kli­ni­ko­se su­si­tin­ka­me re­tai“, – sa­ko Gin­ta­rė.

G. Žu­kaus­kai­tė at­krei­pia dė­me­sį į tai, kad Šiau­liuo­se ga­na sun­ku pri­si­kvies­ti kon­sul­ta­ci­jai ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tų, ypač nak­tį, mat psi­chi­kos li­go­niai tu­ri ir ki­tų (kar­dio­lo­gi­nių, vi­daus or­ga­nų) su­tri­ki­mų. Re­zi­den­tė svars­to, gal taip yra dėl at­stu­mų tarp kli­ni­kų ir sky­rių, o gal ir dėl ko­le­gų po­žiū­rio į psi­chiat­ri­ją.

Pak­laus­tos, kur atei­ty­je pla­nuo­ja dirb­ti, re­zi­den­tės sa­ko, kad psi­chiat­rų trūks­ta vi­so­je Lie­tu­vo­je, tad dėl dar­bo vie­tos per daug ne­si­jau­di­na. Ne­ma­žai ko­le­gų vi­lio­ja už­sie­nis, kur ne tik ga­li­my­bė dau­giau už­dirb­ti, bet ir ma­žes­ni krū­viai, ge­res­nis po­žiū­ris į re­zi­den­tą, psi­cho­lo­giš­kai pa­lan­kes­nė dar­bo ap­lin­ka.

„Per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus iš Kau­no kli­ni­kų iš­vy­ko ne­ma­žai psi­chiat­rų ir, rei­kia pa­sa­ky­ti, ge­riau­sių. Iš­va­žia­vo dėl per­de­gi­mo, nes krū­viai la­bai di­de­li“, – sa­ko re­zi­den­tės.

Ne­ma­žai re­zi­den­tų ga­na ak­ty­viai da­ly­vau­ja Lie­tu­vos me­di­kų są­jū­dy­je. Gin­ta­rė sa­ko, kad gal net nuo re­zi­den­tų jis ir pra­si­dė­jo. Ak­ty­viai re­zi­den­tų dar­bo są­ly­gų ge­ri­ni­mo ir at­ly­gi­ni­mų kė­li­mo klau­si­mais vei­kia Jau­nų­jų psi­chiat­rų aso­cia­ci­ja.

Ro­mual­da Ali­šaus­kie­nė, Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos I psi­chiat­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja ir re­zi­den­tų va­do­vė, sa­ko, kad ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tai su­lau­kia pa­cien­tų dė­kin­gu­mo už su­teik­tą pa­gal­bą, o psi­chiat­rai, prie­šin­gai, – daž­niau­siai prie­šiš­ku­mo ir ne­tgi psi­cho­lo­gi­nio smur­to, nes psi­chi­kos li­go­niai re­tai su­vo­kia sa­vo pro­ble­mą. Tai emo­ciš­kai la­bai sun­kus dar­bas, to­dėl daž­ni gy­dy­to­jų „per­de­gi­mo“ at­ve­jai.

Pa­sak gy­dy­to­jos, už­sie­ny­je jau yra to­kia pra­kti­ka, jog li­go­ni­nė­se su gy­dy­to­jais, pa­ti­rian­čiais psi­cho­lo­gi­nių sun­ku­mų dar­be, dir­ba psi­cho­lo­gai. Lie­tu­vai iki to dar to­li.

„Ne­ma­žai ko­le­gų vi­lio­ja už­sie­nis, kur ne tik ga­li­my­bė dau­giau už­dirb­ti, bet ir ma­žes­ni krū­viai, ge­res­nis po­žiū­ris į re­zi­den­tą, psi­cho­lo­giš­kai pa­lan­kes­nė dar­bo ap­lin­ka.“

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ali Al­du­je­li stu­di­juo­ti me­di­ci­ną į Lie­tu­vą at­vy­ko prieš du su pu­se me­tų. Jį čia at­vi­lio­jo ga­li­my­bė įgyti dau­giau pra­kti­kos.

Iš kai­rės: Ro­mual­da Ali­šaus­kie­nė, Psi­chiat­ri­jos kli­ni­kos I psi­chiat­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja, ir gy­dy­to­jos re­zi­den­tės Kris­ti­na Ro­sic­kai­tė bei Gin­ta­rė Žu­kaus­kai­tė kal­bė­jo apie tai, kad psi­chiat­ro dar­bas ne­leng­vas, ta­čiau nie­ka­da ne­ki­lo min­tis at­si­sa­ky­ti pa­si­rink­to ke­lio.