Naujausios
„Praradau ir namą, ir daržo bei sodo derlių, kaip dabar reiks gyventi?“ – liūdnu balsu klausė Komišanų kaimelio gyventojas Sergejus Spilokas. Vyriškis parodė patamsėjusią namo sienos dalį, kuri spalvą pakeitė nuo to, jog vanduo kelias paras buvo apsėmęs pirmą namo aukštą.
Pradarius namo duris pasimatė, jog lubos yra įgriuvusios, o dalis išorinių sienų nuvirtusios. „Ddauguma kaimo trobų yra pagal senas vietos tradicijas suręstos iš molio ir šiaudų, o plytomis yra apdėtos tik išorinės sienos, tad vanduo molį išplovė ir namai sugriuvo“,– paaiškino S.Spilokas.
Potvynį atlaikė ir ne visi naujesni, iš plytų ir gelžbetonio blokų statyti namai, mat vandes lygis buvo pakilęs net pusketvirto metro, ir susidariusi didelė srovė paplovė pamatus.
Į Komišanus, esančius šalia Chersono, kartu su gelbėtojais, atvežusiais maisto paketus ir gėlą vandenį, nuvykau šeštą potvynio dieną, tada, kai atslūgęs vanduo leido keliu pravažiuoti.
Aplink gelbėtojų mašiną ėmę rinktis žmonės pasakojo nemanę, kad vanduo prasiverš į jų kaimą, tačiau žemumoje esančius namus apsėmė, ir teko bėgti pas kaimynus į kalvos viršų. Kai moters, kartu su paaugliu sūnumi stovėjusios eilėje prie maisto, paklausiau, ar jų namui vanduo žalos nepadarė, ši atsakė, kad visi pastatai sugriuvo, ir ėmė gailiai raudoti.
Kachovkos elektrinę Rusų kariai susprogdino išsigandę prasidėjusio ukrainiečių kontrpuolimo, taip tkėdami jį sužlugdyti. Puolimo sužlugdyti nepavyko, nes jis prasidėjo keturiose skirtingose vietose. Užtvankos susprogdinimas sukėlė milžinišką ekologinę katastrofą, pavojų žmonių gyvybėms ir, baiminamasi, iššauks užkrečiamų ligų protrūkį, nes upė vis labiau ima dvokti.
Didžiausias pavojus iškilo už 80 kilometrų esančiam Chersonui – didžiausiam miestui tame Dniepro upės ruože. Iki karo Chersone gyveno 280, o dabar apie 30 tūkstančių gyventojų. Kitoje upės pusėje įsitvirtinęs priešas kasdien keliasdešimt kartų apšaudo iš tankų ir minosvaidžių.
Vanduo užtvindė pirmus namų aukštus keliuose Chersono mikrorajonuose ir apsėmė beveik šimtą kaimų.
Po trejų dienų vanduo pamažu ėmė slūgti, tačiau, net praėjus dviem savaitėms nuo užtvankos susprogdinimo, dvidešimt kaimų vis dar buvo atkirsti nuo pasaulio. Oficialiai skelbiama, kad žuvo keliolika žmonių, o keliasdešimt yra laikomi dingusiais be žinios, tačiau apsemtuose kaimuose žmonės man kalbėjo apie keleriopai gausesnes žūtis.
Kijevas nuostolius gamtai bei regiono ekonomikai skaičiuoja dešimtimis milijardų, mat vanduo suardė laukų drėkinimo sistemas, sugriovė daugybę pastatų, apgadino kelius, tiltus, sunaikino derlių, apnuodijo šulinius, upes, pievas bei miškus saugyklose buvusiais chemikalais, tualetų turiniu, nuskendusių gyvūnų bei žmonių lavonais.
Į Chersoną atvykęs penktą tragedijos dieną nusprendžiau eiti po jį pasižvalgyti, tačiau netrukus aplink pasigirdo bombų sprogimai ir turėjau bėgti atgal į vienintelį mieste veikiantį viešbutį „Diližans“. Jo administratorius pagrūmojo pirštu ir pasakė: „Aš perspėjau, kad čia šiaip sau pasivaikščioti niekas neina, vien į parduotuvę ar vaistinę, nes bet kokiu momentu gali prasidėti apšaudymas, ir bombos lekia kas keturiasdešimt sekundžių“.
Rusų kariai iš minosvaidžių šaudo į civilių žmonių sambūrius, ir ėmė taikytis į valtimis gelbėjamus žmones. Dieną prieš man atvykstant buvo sužeisti keturi savanoriai gelbėtojai, o dar po dienos trys žmonės valtyje žuvo ir dvylika asmenų buvo sužeisti.
Kai motorine valtimi keliais reisais kartu su savanoriais iš Kijevo nugabenome maisto paketus ir vandenį į apsemtą Sadove kaimą, jo gyventojai patarė slėptis po medžiais, ir išsiskaidžius po vieną.
„Manęs nebestebina jokie okupantų daromi žiaurumai, su kolege, organizacijos „Melek“ vadove Irina Bezpečnaja kas savaitę vykstame į frontą pargabenti žuvusių karių palaikus, ir, žinote, labiausiai apmaudu yra tai, kad dalį tų vaikinų, jei ne priešų niekšybė, galima buvo išgelbėti; mat rusų dronai „pakimba“ ties mūšyje sužeistu kariu ukrainiečiu ir laukia, kad draugai ar medikai atskubės į pagalbą, o tada paleidžia bombą ir į juos; matydami virš savęs kybantį droną sužeisti mūsų kariai šaukia „nesiartinkit“ ir didvyriškai nukraujuoja“, – pasakojo 52 metų Katarina Kiričevska.
Į Chersoną moteris kartu su bendraminčiais iš Lubno miesto atvyko norėdami išgabenti apsemtų kaimų gyventojus, tačiau akciją teko nutraukti, nes priešo bomba sužeidė keturis grupės narius. Ruslanui Simonovui skeveldra prakiurdė ranką, jam skubiai buvo atlikta rimta operacija, o po kelių savaičių vaikinas bus operuojamas papildomai.
Penkiasdešimtininkų bažnyčios pastoriui Igoriui Fenui skeveldra ranką sužeidė lengviau, ir žaizdą susiuvus jis buvo iš ligoninės išrašytas.
„Aš esu taikus žmogus, niekada rankoje nelaikęs ginklo, tačiau vykdamas į humanitarines akcijas pafrontėje ir matydamas, ką okupantai išdarinėja, iš apmaudo kartais noriu staugti, ir verkiu drauge su netektį išgyvenančiais žmonėmis“, – sakė pastorius.
Per sprogimą į kojos pirštą buvo sužeistas ir Olegas Revenko. Jei ne apsauginė liemenė, Olegui ši išvyka būtų pasibaigusi mirtimi: dvi skeveldros atsitrenkė į krūtinę, tačiau kūno nepasiekė.
Chersone, apsilankius angare, į kurį yra suvežama humanitarinė pagalba vandens apsemtiems kaimams, sutikau kaunietę, „Šaulių“ sąjungos aktyvistę Mildą Goštautaitę. Kartu su Vilniuje gyvenančiu ukrainiečiu Romanu Berezhny nuvežusi kariams į Bachmutą reikalingos įrangos moteris jau grįžinėjo Lietuvon, kai išgirdo apie Kachovkos užtvankos susprogdinimą.
Šaulė mikroautobusą apsuko ir ėmė koordinuoti lietuviškų organizacijų paramą. „Pagalbą siunčia „Lietuvos Caritas“, „Ačiū kad esi“, „Ukrainos namai“ „Paramos Ukrainai fondas“, „LITUA kartu“, „Kunigaikščių Ostrogiškių karūnos fondas“, – vardijo M. Goštautaitė.
Išvykdamas iš Chersono traukinio vagone sėdėjau netoli devyniolikametės Anios Griciuk, kuri iš vandens apsemto Komišanų kaimo buvo išgelbėta po savaitės. Tą rytą mergina kartu su tėvais vyko į nukentėjusiems skirtą bendrabutį Mikolajeve.
