Naujausios
AKTUALUS INTERVIU
Reikia iššokti aukščiau lubų
Lukas Bielskis, Šiaulių Didždvario gimnazijos moksleivis, šiais metais gimnaziją baigia pagal tarptautinio bakalaureto programą, ir jau įstojo į vieną garsiausių pasaulio universitetų — Harvardo universitetą (JAV). Beveik visą studijų kainą — 55 tūkstančius dolerių per metus — padengs pats universitetas. Jam būsimas talentas pasirodė reikalingas.
Vaikinas atvirai sako — į Lietuva negrįš. „Protų nutekėjimo Lietuvoje nėra — Lietuvoje protai nepanaudojami“, — mano devyniolikmetis.
Rūta JANKUVIENĖ
ruta@skrastas.lt
Brolis kelius pramynė
Apie savo šeimą Lukas pasakoja trumpai: tėtis gydytojas traumatologas-ortopedas, mama pagal specialybę — istorijos mokytoja. 25 metų vyresnysis brolis Tomas — jau Amerikoje. Ten baigė ekonomikos ir matematikos studijas, vedė amerikietę.
— Didždvario gimnazijoje neslepiama džiaugsmo: pirmasis šiaulietis — Harvardo studentas. Kodėl Amerika, o ne, Lietuva, Lukai?
— Brolis man buvo pavyzdys. Jis tarptautinio bakalaureato programą baigė Vilniaus licėjuje, nes Šiauliuose jos tada dar nebuvo. Stojo gal į 20 JAV universitetų. Pasirinko tą, kuris pasiūlė pilną studijų finansavimą.
Mano studijų Harvarde kaina — 57 tūkstančiai dolerių per metus. Iš jų 55 tūkstančius padengs pats universitetas. Apmoka studijas, bendrabutį, keliones, tarp jų kelionę į namus ir atgal vieną kartą per metus, suteikia maitinimą.
Likusius 2000 dolerių leidžia man užsidirbti pačiame universitete. Tad mano tėvams visiškai nereikia prisidėti prie mano mokslo.
Be to, aš jau mokiausi Amerijoje — 11 klasėje. Kasmet Lietuvoje vyksta konkursas, per kurį atrenkamai 6 moksleiviai dešimtokai vienerius metus — 11 klasėje — mokytis Amerikos mokyklose. Konkurse tais metais dalyvavo 100 moksleivių, pernai atrodo tik 50. Apie tokias tarptautines programas dar labai mažai žinoma.
— Kaip manai, kodėl taip yra?
— Manau, tai — etiškumo problema. Vienose mokyklose toks išvažiavimas, akiračio plėtimas yra skatinamas. Kitose laikoma, kad nėra etiška skatinti savo mokinius išvykti į užsienį.
Geri mokytojai — visur geri
— Gali palyginti mūsų ir Amerikos švietimo sistemas?
— Pirmiausia mūsų švietimo sistema nuo Amerikos skiriasi tuo, kad ten yra daug privačių mokyklų. Aš mokiausi taip pat privačioje.
Mokymosi sąlygos mokykloje, kurioje mokiausi, yra tobulos. Įrengtos laboratorijos, viskas kompiuterizuota. Yra biblioteka ir daug visokių veiklų, kuriomis galima užsiimti. Lankiau filmavimo pamokas. Galima rinktis jodinėjimą, plaukimą, bet kokį sportą, keliones.
Mano mokykla buvo iš kelių pastatų, kuriuose veikė ir darželis, ir pradinės klasės, ir vidurinė mokykla iki 9 klasės, ir gimnazija. Kitose yra ir bendrabučiai, aš gyvenau šeimoje.
— Kokie ten yra mokytojų ir mokinių santykiai?
— Mokytojai yra daug draugiškesni, bendravimas labai paprastas — niekas nesivaržo prieiti, kažko paklausti. Tačiau yra ir disciplinos, pamokos nepraleidinėjamos. Tėvai už mokslą moka 20 tūkstančių dolerių per metus, ir tai priverčia mokinius rimtai žiūrėti į mokslą. Bet yra įvairių mokinių, ir visokių požiūrių.
— Ar skiriasi geras mokytojas Lietuvoje ir Amerikoje? Koks jis?
— Geri mokytojai niekuo nesiskiria, tik pas juos gerų mokytojų yra daugiau, nei pas mus.
Geras mokytojas yra tas, kurio pamokose nejauti įtampos, atsipalaiduoji, nereikia bijoti pasakyti savo nuomonės, ta nuomonė niekada nėra smerkiama. Ypač socialiniuose moksluose tai svarbu.
Geras gamtos mokslų mokytojas — kuris užveda ant kelio, verčia tave mąstyti, skatina norėti suprasti, dėstomą dalyką padaro įdomų.
— Kokie yra mokinių santykiai Amerikoje?
— Aš buvau Kalifornijoje, o kaliforniečiai skiriasi nuo kitų valstijų gyventojų. Jie yra labiau atsipalaidavę, šviesiau žiūri į ateitį. Labai artimų draugų nesusiradau. Su amerikiečiais pradėti bendrauti yra labai paprasta, bet išauginti gilią draugystę nėra taip paprasta.
Geriausiems tiko, prastesniams — ne
— Kodėl rinkaisi Harvardą, kodėl inžinerijos mokslus?
— Matematika, fizika visada patiko. Su tais dalykais logiškiausia studijuoti inžineriją, nors pačios inžinerijos, kaip dalyko, esu visiškai neragavęs.
Tai buvo viena iš mano silpnųjų pusių — amerikiečiams moksleiviams yra sudaromos sąlygos prieš pradedant studijuoti paragauti vos ne kiekvienos profesijos. Dalyvauti projektuose, stovyklose, įgyti praktinių žinių.
Nesu 100 procentų įsitikinęs, kad būsiu inžinierius. Be to, tai labai plati specialybė. Tačiau Amerikos universitetuose mokslas yra labai liberalus. Harvardo atstovė man sakė, jog net trečiame kurse, jei suvoksiu, kad negaliu būti inžinierius, galiu nors ir poeziją toliau studijuoti tame pačiame universtitete.
Kodėl Harvardas? Po tų metų Amerikoje, jau buvau užsispyręs siekti geriausio išsilavinimo.
— Ar sudėtinga buvo įstoti?
— Didžiojoje Britanijoje ir per porą dienų galima įstoti, o su Amerika yra sudėtingiau.
11 klasėje išsilaikiau Amerikos valstybinį egzaminą — anglų kalbos ir matematikos. Jis yra privalomas stojant į universitetus. Surinkau 2090 iš 2400 galimų. Į gerus universitetus įstoti balų minimumas — 2100. Surinkau 10 balų mažiau, bet turbūt atsižvelgė, kad esu užsienietis, ir anglų kalba man nėra gimtoji.
Dar reikėjo išlaikyti egzaminą iš pasirinktų dalykų. Pildyti labai plačią aplikaciją: gyvenimo aprašymas, kokiomis veiklomis užsiimi, kokia tavo šeima, tėvų pajamos. Rašyti rašinį pagal temas. Gauti rekomendacijų — dvi iš mokytojų, mokyklos vadovo, dar vieną — iš bet ko. Prašiau jos mokyklos, kurioje mokiausi Amerikoje direktoriaus.
Išsiunčiau aplikaciją į 22 universitetus. Iš jų 17 — Amerikos ir 5 — Didžiosios Britanijos.
— Kodėl tiek daug?
— Reikėjo išbalansuoti tarp gerų ir prastesnių universitetų. Į prastesnį gal lengviau patekti, bet mažiau šansų gauti finansavimą.
Didžiojoje Britanijoje mane priėmė į 4 iš 5 universitetų. Amerikoje — į tris. Internetu pokalbio kvietėsi du universitetai. Harvardas iš pradžių interviu nereikalavo, o vėliau su manimi susiekė jo atstovė, atsakinga už finansus ir priėmimą. Bendravome per „Skype“ su kameromis.
Vienas iš pirmųjų teigiamą atsakymą atsiuntė universitetas, kurį buvo baigęs mano brolis. Skyrė pilną finansavimą. Visi prastesni mane atmetė. Vidutiniai nors nepriėmė, bet pranešė įrašę mane į eilę.
Galvojau, jeigu prasti universitetai mane atmetė, o vidutiniai įrašė į eilę, tai gal turiu šansą įstoti į geriausius. Ir Harvardas mane priėmė. Į Harvardą stojo apie 30 tūkstančių, o priėmė apie 2000.
Apie žmogiškąjį faktorių
— Tai nė negalvojai studijuoti Lietuvoje?
— Tiesą sakant, ne.
— Pas mus pokalbių su stojančiaisiais nėra. Kaip manai, ar tai svarbu?
— Manau, svarbu. Kokios specialybės būtum, turi bendrauti su kitais žmonėmis. Net kai jiems nepritari ar tiesiog pats jiems nepatinki.
Pavyzdžiui, mano tėtis gydytojas traumatologas turi nuolat bendrauti ir su alkoholikais, benamiais, kurie siunčia „toliau“.
Žmogiškasis faktorius labai svarbus ir kuriant universiteto atmosferą.
— Ar galvoji grįžti į Lietuvą?
— Tikrai ne. Kalbama apie protų nutekėjimą, bet, mano manymu, Lietuvoje to nė nėra. Talentingų, išsilavinusių žmonių Lietuva ir taip nepanaudoja. Nesuteikia sąlygų realizuoti save. Jeigu jie nėra panaudojami, tai ir jų išvykimas neturėtų Lietuvai kenkti.
Nemanau, jeigu gimiau Lietuvoje, tai čia ir privalau likti. Gimimas — atsitiktinumas. Galėjau gimti Zimbabvėje ar Amerikoje.
— Tave galima apkaltinti patriotizmo stoka. Ar esi Lietuvos patriotas?
— Aš nesu niekieno patriotas. Prisirišu prie žmonių, pasiilgstu tėvų, brolio, draugų. Bet vietai — nejaučiu nostalgijos, taip stipriai neprisirišu.
Lietuviai turi tiek pat potencialio įstoti į geras aukštąsias mokyklas, kiek turi visi kiti, kuriuos sutikau Amerikoje. Bet lietuviams tiesiog yra uždėtos „lubos“.
— Vadinasi, norėjai iššokti aukščiau jų?
— Stengiausi, tačiau situacija gerėja. Prieš šešerius metus, kai mano brolis stojo į Amerikos universitetus, tai dar buvo negirdėtas dalykas. Dabar vien pusė mano klasės stoja į užsienio universitetus.
— Ar žinai, kur norėtum dirbti ir gyventi?
— Nesieju savęs su viena šalimi. Nesakau, kad Amerika — mano svajonių šalis. Lygiai taip pat nesieju savęs ir su viena darboviete. Galbūt įgysiu profesiją ir dirbsiu 20— 30 metų, o galbūt ją kelis kartus keisiu. Iš brolio patirties žinau, kad tai tenka daryti. Naivu galvoti, kad viskas yra stabilu.
SĖKMĖ: Lukas Bielskis sako, jog reikia nebijoti bandyti, ir tada lydės sėkmė.
APSISPRENDIMAS: Lukas Bielskis, Didždvario tarptautinio bakalaureato klasės gimnazistas, geriausio išsilavinimo apsisprendė siekti, „paragavęs“ 11 klasėje mokslo JAV.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
