Naujausios
Reikia būti Mindaugu
Žinoma aktorė Regina Arbačiauskaitė teatre, kine, televizijoje yra sukūrusi daugiau kaip pusę šimto vaidmenų, iš kurių išskirtiniu laiko karalienės Mortos. Spektaklis „Ištiesk pagalbos ranką man“ ne kartą buvo rodomas ir aktorės gimtajame Šiaulių krašte. „Tas vaidmuo moters lūpomis leidžia kalbėti apie mus visus jaudinančius dalykus“, – sakė R. Arbačiauskaitė.
Jos nuomone, prabėgę šimtmečiai nelabai pakeitė mūsų tautos padėties. Nuolat turime kovoti už valstybę, kaip tai darė karalius Mindaugas.
Vytautas RUŠKYS
vytautas@skrastas.lt
Baltos varnos
– Apie kokius šiandienos jaudinančius dalykus norite kalbėti?
– Daugiausia – apie tą patį, kuo gyvena daugelis – nūdienos skaudulius. Apie ką rašo laikraščiai, kalba televizija.
Ir nesuprantu, kodėl esame lyg užburtame rate. Negi trūkstame paprasčiausios tolerancijos?
Kartais linkstu pritarti nuomonei, kad toks mūsų kaip nacijos bruožas – nepagarba savo kraštui.
Paradoksas: visi piktinamės mus supančiomis negerovėmis, o jos vistiek klesti. Kodėl? Klesti mumyse. Negi visi tik iš kito laukiame, kad padarytų už mus.
Sielos atgaiva, kai pamatai krašto reikmėms atsidavusį žmogų. Bet jis – lyg balta varna.
Kai surengiamas koks išskirtinis kultūros renginys, pamatai, kad tai įvyko pavienių, nesavanaudiškų žmonių dėka, bet ne dėl bendros sistemos.
Suprantame, kad valdžia renkama tam, kad padėtų visuomenėje. O išeina, kad mes turime gintis nuo tos valdžios, nuo biurokratijos.
Alkūnėmis į valdžią
– Į valdžią renkame į mus panašius žmones, ir kas atsitinka, kad jie pasikeičia?
– Jie nepasikeičia. Juk mūsų visų pilietiškumo jausmas yra žemas. Pirmiausia, kad jo reikšmės nelabai suvokia patys rinkėjai. Juk būna, kai paklausi, kodėl už tą balsuoja, išgirsti argumentus: „Nu jis – gražus, gerai kalba“.
Kai švietimas bus labiau paskleistas, tada – galimi pasikeitimai. Bet būtent švietimas yra iš senų senovės besivelkanti problema. Kai atsigręži į istoriją, tada pamatai, kad daug kas kartojasi šiandien. Prisiminkime mūsų tautos žadintoją Vincą Kudirką ir kitus jo laikmečio šviesuolius – daugelis jų gyvenimo pabaigoje nusivildavo. Pagaliau kas atsitiko po dabartinio Sąjūdžio – daug nusivylusių pasitraukė į šoną. Kaip atsitiko su Justinu Marcinkevičiumi.
Kodėl? Todėl, kad ateina stipri vidutinybė. Aukštesnio išsilavinimo ar dvasinės kultūros žmonėms yra svetima grūmtis alkūnėmis.
Tad duok Dieve, kad nereikėtų kristi į kitą priklausomybę, kad vėl iš naujo nereikėtų kurti ir kurti, o kad vertybės įsitvirtinų ilgam. Būtent karalienė Morta man leidžia kalbėti apie tai, ką kūrė valstybės kūrėjas karalius Mindaugas. Kūrė Lietuvą. Ir džiaugiuosi, kad galiu kalbėti kaip moteris.
– Pjesėje „Ištiesk pagalbos ranką man“ skamba žodžiai: „Iš visų pakampių lenda melas, prievarta ir išdavystė...“
– Taip taip, lenda ir šiandien. Tai labai šiandien aktualūs žodžiai. Kai juos kalbi spektaklyje, atrodo, Morta kalba apie dabartį. Ir matai žiūrovų akyse, kad ir jie tą patį junta.
„Nuo valstybės nepabėgsi“
– Spektaklyje karalius Mindaugas klausia žmonos Mortos: „Kaip man gyventi tokioje aplinkoje? Ką man daryti, kaip elgtis?“ O jei dabar karalius Mindaugas paklaustų aktorės Reginos – kaip gyventi?
– „Kaip elgtis padėčiai šaly kaskart prastėjant?“ – dar klausė. Nežinau. Mūsų geopolitinė padėtis tokia. Ta priklausomybė nuo didelių kaimynų. Nelemta tokia mūsų tautos padėtis.
Ir vis dėlto. Nereikia akių draskyti, bet savo principų laikytis nebijoti. Garbingo supratimo reikia nebijoti. Kaip lenkai turi sveiko unoro, pasididžiavimo savo tauta ir istorija. Turime kelti savo dvasią. Tad norisi sutikti daugiau žmonių, kurie neišsigąstų, švarioss dvasios, tyrų, nesusitepusių žmonių.
Jau dabar reikėtų įsiklausyti į filosofo Arvydo Juozaičio mintis apie baltų apsijungimą. Apie valstybės plėtimą. Išeiti iš siauro nacionalizmo ribų. Žiūrėti plačiau į Baltijos valstybės kūrimą. Gali ateiti laikas, kai tai bus būdas išlikti.
Jei ateis dar vienas valstybių pasidalijimas, tai vienas Dievas težino, kokia bus mūsų vieta.
Nepriklausomybė – labai trapu. Lietuvos istorija – tragiška, todėl mūsų nepriklausomybė visada labai trapi.
– Apie tai mąstote scenoje, šeimoje?
– Tuo gyvename nuolat. Ir dėl to negali nesijaudinti. Tai lemia mūsų savijautą. Kaip ir kiekvieno žmogaus. Kas nenori gerai jaustis, būti saugus, užtikrintas savo valstybėje. Didžiuotis ja.
Kartais norisi atsiriboti nuo neigiamų dalykų. Bet kur tu pabėgsi. Prie jūros. Pasižiūri į ją, į dangų. Paskaitai kokią knygą. Bet galiausiai grįžti į realybę. Gyveni savo krašto problemomis. Nuo valstybės nepabėgsi.
Autoriaus nuotr.
RŪPESTIS: Aktorė Regina Arbačiauskaitė vaidina karalienę Mortą, išgyvenančią baisias nuojautas dėl Lietuvos likimo, jis rūpi ir aktorei nūdieną.
DVASIA: Regina Arbačiauskaitė mano, kad turime kelti savo dvasią.
Aktorė Regina Arbačiauskaitė
Regina Arbačiauskaitė – Flick gimė 1951 metų lapkričio 5 dieną Šiauliuose.
Mokėsi ir baigė Akmenės vidurinę mokyklą.
1973 metais Lietuvos konservatorijoje įgijo aktorės specialybę ir iškart pradėjo dirbti Lietuvos akademiniame dramos teatre, Čia dirbdama sukūrė apie 50 pagrindinių teatro, kino ir televizijos vaidmenų.
Nuo 1996 metų dirba Klaipėdos dramos teatro aktore.
Vienas pirmųjų vaidmenų scenoje – Luizos, atliktas Frydricho Šilerio pjesėje „Klasta ir meilė“ (1972 metais).
Tarp vėlesnių vaidmenų teatre – Skylienės vaidmuo Vinco Krėvės „Žente“, Antigonės to paties pavadinimo Žano Anuji pjesėje.
Vaidino Lietuvos kino studijos filmuose „Velnio nuotaka“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Mažos mūsų nuodėmės“, „Miškais ateina ruduo“, „Dievų miškas“ ir kituose.
Televizijos filmuose vaidino Barborą ("Barbora Radvilaitė"), Marcę ("Petras Kurmelis"), Janiną ("Giminės").
