
Naujausios
„Reikia auginti lakūnus“
Kuršėniškis Jonas Žalys ir jo anūkas Dominykas Pieža turi bendrą pomėgį – skraidyti ir skraidinti. Pirmiausia senelis "užsiaugino sparnus" – susidomėjo radijo bangomis valdomais lėktuvėliais, dronais. Kai jau nuo dangaus akių nebegalėjo atplėšti, "užaugino sparnus" ir anūkui.
„Lietuvai reikia auginti lakūnus. O lakūnais staiga ir iš niekur netampama“, – žino Jonas.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Dešimtmečiui – piloto licencija
Dominykui šiemet sukako 10 metų ir jis jau turi aviacijos piloto licenciją. Tiesa, licencija kol kas vaikų piloto, bet noras ir Dievo duoti sugebėjimai gali pašnabždėti, kokį kelią jam rinktis užaugus. Senelis Jonas to labai norėtų. Kad taip bus, įsitikinęs ir pats Dominykas.
Viskas prasidėjo nuo tada, kai senelis Jonas šeimoje įvedė tradiciją – senelio šeštadienius. Į automobilio bagažinę abu susikrauna radijo bangomis valdomus lėktuvėlius, dronus ir išvažiuoja į vaizdingas apylinkes paskraidyti.
„Jeigu nesusitinkame šeštadienį, mums būna tragedija!“ – dėsto dešimtmetis Dominykas. Ir jo mama Justina, ir tėtis Steponas, ir mažoji sesė Kamilė žino, kad šeštadieniai yra privalomi.
Kai pirmą kartą Dominykas savarankiškai pakėlė radijo bangomis valdomą lėktuvėlį į dangų ir pradėjo atlikinėti įvairiausius viražus, jam tebuvo aštuoneri.
Šią vasarą senelio Jono draugai aviamodeliuotojai pakvietė į Telšių aeroklubą, vadovaujamą Antano Baublio. Kai Dominykas pamatė iš arti ilgus ir baltus lėktuvo sparnus, mintimis jau skrido virš žemės. Aeroklubo instruktoriai pažadėjo – galės paskraidyti „Lak-16M“ lėktuvėliu, kurį aviacijoje dar vadina „kalakutu“.
Dominykas netrukus sėdėjo piloto kabinoje, apjuostas tampriais piloto diržais, ir tvirtai spaudė šturvalo rankeną. Pirmą kartą atsisėdęs prie šturvalo vaikas pasijautė lyg danguje. Leido lėktuvu pavažiuoti po aerodromo teritoriją, kad pajustų, kaip veikia prietaisai, vėjo kryptys.
Kitą dieną Telšių aeroklube Dominykui jau leido atsiplėšti nuo žemės – pakilęs apie metrą vaikas mokėsi valdyti lėktuvą ir savo emocijas. Mokėsi pakilti, skristi, nusileisti. Mokėsi, kad lėktuvas skristų švelniai ir tiesiai, be blaškymosi. „Lak-16M“ ne koks vaikiškas žaisliukas, jo sparnų ilgis – 10 metrų, kovoti su vėju – nepaprasta.
Instruktoriai skaičiavo, kad yra vaikų, lankančių aeroklubo treniruotes kelerius metus. Dominykui po mėnesio treniruočių, pilotų stovyklos – šiemet rugpjūčio 18-ąją Kėdainiuose, Lietuvos Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykloje, išduota vaikų piloto licencija. Ji galioja lygiai metus. Dominykas gali skraidyti „Lak-16M“ lėktuvais.
Lakūnus reikia užsiauginti
„Lak-16M“ – neapsiribosime“, – tikėdamas, kad galės išbandyti pilotuoti kitus lėktuvus greitakalbe beria dešimtmetis.
Dominyką skraidyti moko Telšių aeroklubo "Telšių-2" eskadrilės vadovas Mindaugas Drimba ir "Telšių-1" eskadrilės vadovas Antanas Baublys. Pilotų kursai nemokami.
„Ar manai, kad galėtumei ir norėtumei būti lakūnu, kai užaugsi?“ – klausiame Dominyko.
Vaikis išpučia akis iš nuostabos, kad to dar klausiame: „Aš apie tai galvoju nuo tada, kai buvau visai mažas ir skraidžiau tik radijo bangomis valdomais lėktuvėliais!“
Jonas pasakoja, kad Dominykui sulaukus pilnametystės iki suaugusiojo piloto licencijos bus likę labai nedaug, jeigu jis lankys aeroklubą ir išmoks skraidyti įvairiais lėktuvais.
Didžiulį įspūdį Dominykui paliko ir lakūnų stovyklos metu aplankytas Lietuvos aviacijos muziejus Kaune, kuriame sukaupta visa Lietuvos aviacijos istorija.
Jonas iš pokalbių su Telšių aeroklubo lakūnais-instruktoriais žino, kad lakūnai neatsiranda nei staiga, nei netikėtai. Lakūnus reikia užsiauginti, nes atėjęs iš gatvės žmogus nesės į piloto kabiną ir neskris. Taip nuo vaikystės mokytis skraidyti pradėjo daugelis karo ir civilinės aviacijos Lietuvos lakūnų.
Jonas ilgai juokėsi, kai pamatė, jog vaikų stovykloje, po kurios Dominykas ir gavo vaikų piloto licenciją, prie palapinių kabėjo plakatas „Auginame lakūnėlius, o ne lepūnėlius“.
Jonas puikiai žino, kad pagrindai gyvenimui dedami vaikystėje. Jo pomėgis technikai ir automechaniko profesija bei autoservisas taip pat buvo užaugintas nuo vaikystės.
Jonas Žalys juokėsi prisiminęs, kaip būdamas maždaug antroku, jis krisdavo nuo savo pirmosios transporto priemonės – motorinio dviračio „Ryga“ į dilgynes slėptis, jeigu pamatydavo gatve į šilelį einančią klasės mokytoją Servienę.
Senelio sparnai
Nors senelis Jonas dešimtmetį anūką Dominyką dabar vadina savo skraidymo mokytoju, viskas yra šiek tiek kitaip.
Žalių giminėje kelios kartos turi tuos pačius pomėgius. Taip, kaip Joną ir jo brolį Stasį, jųdviejų tėvas Stanislovas ir senelis Dominykas uždegė pomėgiu technikai, taip Jonas skraidymo liga „užkrėtė“ savo anūką Dominyką.
Jonas kuršėniškių dar žinomas ir gerbiamas kaip sąžiningas ir nagingas automobilių meistras, iš metalo laužo prikeliantis automobilius naujoms kelionėms.
Kiek save atsimena, visada dangumi praskrendantį lėktuvą palydi akimis. Net ir dabar, kai autoservise išgirsta lėktuvo garsą, meta visus varžtus ir įrankius ir užverčia galvą į dangų. Nors pats lėktuvu yra skridęs tik du kartus.
Jonas žino, taip yra su visais, kurie turi „užsiauginę sparnus“, nes ir Lietuvos aeroklubai iš esmės laikosi „ant entuziazmo ir begalinio noro skristi“.
Kuršėnų pakraštyje, kur yra Jono Žalio autoservisas, į dangų leisti radijo bangomis valdomų lėktuvėlių, vadinamų „putinukų“, nes jie padaryti iš putos, atvažiuodavo aviamodeliavimo meistro ir pedagogo, kuršėniškio, „putinukų“ išradėjo Vytautas Steponavičiaus sūnus Giedrius su draugais.
„Žiūrėdavau į tuos Giedriaus leidžiamus lėktuvėlius ir supratau, kad noriu pabandyti ir aš. Kibo!“ – pasakojo septynerius metus „žaidžiantis su lėktuvėliais“ Jonas.
Tačiau tas žaidimas davė ir ne vaikiškos naudos. Pusamžiui vyrui buvo kiek susilpnėjusi rega. Jonas pasakoja, kad sekdamas lėktuvėlį danguje akimis jo nepaleidi, treniruoji regėjimą. Pradėjęs žaidimą su lėktuvėliais Jonas jį sugebėdavo įžiūrėti maždaug tik per 400 metrų atstumą. Dabar lėktuvėlį mato ir maždaug už 800 metrų.
„Žiūrėk, jau veliasi darbas, nesiseka, pradedi nervintis. Nuvažiuoju nors dešimt minučių paskraidinti „putinuką“ – kaip ranka nuima visą nervą. „Paskraidau“, parvažiuoju ir viskas kaip iš pypkės pavyksta“, – kad pomėgis gali turėti ir psichoterapinę paskirtį pasakojo Jonas Žalys.
Žemė iš dangaus – nepalyginamai gražesnė
Šiek tiek vėliau Jono pomėgiu tapo ir dronai. Prie jų pritaisytomis vaizdo kameromis jis pirmiausiai ėmė fotografuoti savo gimtuosius Kuršėnus.
„Žemė iš dangaus nepalyginamai gražesnė. Kuršėnai iš dangaus – pasakiški! Jeigu vietovė turi balikę – jau bus graži nuotrauka iš dangaus. O Kuršėnai turi Ventą!“ – džiaugėsi Jonas, pamatęs savo miestą visai kitokį, nei stovėdamas ant žemės.
Jonas ir pats negalėjo įsivaizduoti, kad taip gražiai iš dangaus atrodo karjerai, kuriuose maudosi kuršėniškiai, o vasaromis ilgiau vandenyje, nei sausumoje auga kuršėniškių vaikai. Nuostabiai iš dangaus atrodo ir populiarus paplūdimys, kuršėniškių vadinamas „Palangike“.
„Kuršėnuose gimę, užaugę ir pasenę kuršėniškiai, pamatę mano nuotraukas, nepažįsta nuo vaikystės žinomų vietų“, – džiaugėsi Jonas Žalys, kaip ir jo bičiulis kuršėniškis aviamodeliuotojas Vytautas Steponavičius, galėdamas parodyti dar gražesnį savo miestą.
Ritos ŽADEIKYTĖS nuotr.
Asmeninio albumo nuotr.
Kuršėniškis Jonas Žalys savo anūką Dominyką Piežą išmokė pakelti akis į dangų. Senelį ir anūką sieja bendras pomėgis – skraidyti ir skraidinti.
Kuršėnų Daugėlių mokyklos mokinys Dominykas Pieža laisvalaikį leidžia skraidindamas „putinukus“, dronus.
Dešimtmetis Dominykas Pieža šiemet išsilaikė vaikų piloto licenciją.
Jonas Žalys juokiasi, kad meta visus varžtus ir veržliarakčius, jeigu išgirsta lėktuvo gausmą. O jeigu darbas nesiseka, pasiima droną arba radijo bangomis valdomą lėktuvėlį ir išeina pramankštinti akis ir nuraminti mintis.
Jono ir Dominyko nufotografuoti iš dangaus Kuršėnai – labai gražūs, daugelis žiūrinčiųjų nuotraukas net neatpažįsta gimtųjų vietų.