„Reikia auginti lakūnus“

„Rei­kia au­gin­ti la­kū­nus“

Kur­šė­niš­kis Jo­nas Ža­lys ir jo anū­kas Do­mi­ny­kas Pie­ža tu­ri bend­rą po­mė­gį – skrai­dy­ti ir skrai­din­ti. Pir­miau­sia se­ne­lis "už­siau­gi­no spar­nus" – su­si­do­mė­jo ra­di­jo ban­go­mis val­do­mais lėk­tu­vė­liais, dro­nais. Kai jau nuo dan­gaus akių ne­be­ga­lė­jo at­plėš­ti, "užau­gi­no spar­nus" ir anū­kui.

„Lie­tu­vai rei­kia au­gin­ti la­kū­nus. O la­kū­nais stai­ga ir iš nie­kur ne­tam­pa­ma“, – ži­no Jo­nas.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

De­šimt­me­čiui – pi­lo­to li­cen­ci­ja

Do­mi­ny­kui šie­met su­ka­ko 10 me­tų ir jis jau tu­ri avia­ci­jos pi­lo­to li­cen­ci­ją. Tie­sa, li­cen­ci­ja kol kas vai­kų pi­lo­to, bet no­ras ir Die­vo duo­ti su­ge­bė­ji­mai ga­li pa­šnabž­dė­ti, ko­kį ke­lią jam rink­tis užau­gus. Se­ne­lis Jo­nas to la­bai no­rė­tų. Kad taip bus, įsi­ti­ki­nęs ir pa­ts Do­mi­ny­kas.

Vis­kas pra­si­dė­jo nuo ta­da, kai se­ne­lis Jo­nas šei­mo­je įve­dė tra­di­ci­ją – se­ne­lio šeš­ta­die­nius. Į au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nę abu su­si­krau­na ra­di­jo ban­go­mis val­do­mus lėk­tu­vė­lius, dro­nus ir iš­va­žiuo­ja į vaiz­din­gas apy­lin­kes pa­skrai­dy­ti.

„Jei­gu ne­su­si­tin­ka­me šeš­ta­die­nį, mums bū­na tra­ge­di­ja!“ – dės­to de­šimt­me­tis Do­mi­ny­kas. Ir jo ma­ma Jus­ti­na, ir tė­tis Ste­po­nas, ir ma­žo­ji se­sė Ka­mi­lė ži­no, kad šeš­ta­die­niai yra pri­va­lo­mi.

Kai pir­mą kar­tą Do­mi­ny­kas sa­va­ran­kiš­kai pa­kė­lė ra­di­jo ban­go­mis val­do­mą lėk­tu­vė­lį į dan­gų ir pra­dė­jo at­li­ki­nė­ti įvai­riau­sius vi­ra­žus, jam te­bu­vo aš­tuo­ne­ri.

Šią va­sa­rą se­ne­lio Jo­no drau­gai avia­mo­de­liuo­to­jai pa­kvie­tė į Tel­šių ae­rok­lu­bą, va­do­vau­ja­mą An­ta­no Baub­lio. Kai Do­mi­ny­kas pa­ma­tė iš ar­ti il­gus ir bal­tus lėk­tu­vo spar­nus, min­ti­mis jau skri­do virš že­mės. Ae­rok­lu­bo inst­ruk­to­riai pa­ža­dė­jo – ga­lės pa­skrai­dy­ti  „Lak-16M“ lėk­tu­vė­liu, ku­rį avia­ci­jo­je dar va­di­na „ka­la­ku­tu“.

Do­mi­ny­kas ne­tru­kus sė­dė­jo pi­lo­to ka­bi­no­je, ap­juos­tas tamp­riais pi­lo­to dir­žais, ir tvir­tai spau­dė štur­va­lo ran­ke­ną. Pir­mą kar­tą at­si­sė­dęs prie štur­va­lo vai­kas pa­si­jau­tė lyg dan­gu­je. Lei­do lėk­tu­vu pa­va­žiuo­ti po ae­rod­ro­mo te­ri­to­ri­ją, kad pa­jus­tų, kaip vei­kia prie­tai­sai, vė­jo kryp­tys.

Kitą die­ną Tel­šių ae­rok­lu­be Do­mi­ny­kui jau lei­do at­si­plėš­ti nuo že­mės – pa­ki­lęs apie met­rą vai­kas mo­kė­si val­dy­ti lėk­tu­vą ir sa­vo emo­ci­jas. Mo­kė­si pa­kil­ti, skris­ti, nu­si­leis­ti. Mo­kė­si, kad lėk­tu­vas skris­tų švel­niai ir tie­siai, be blaš­ky­mo­si. „Lak-16M“ ne koks vai­kiš­kas žais­liu­kas, jo spar­nų il­gis – 10 met­rų, ko­vo­ti su vė­ju – ne­pap­ras­ta.

Inst­ruk­to­riai skai­čia­vo, kad yra vai­kų, lan­kan­čių ae­rok­lu­bo tre­ni­ruo­tes ke­le­rius me­tus. Do­mi­ny­kui po mė­ne­sio tre­ni­ruo­čių, pi­lo­tų sto­vyk­los – šie­met rugp­jū­čio 18-ąją Kė­dai­niuo­se, Lie­tu­vos Bro­niaus Oš­ki­nio vai­kų avia­ci­jos mo­kyk­lo­je, iš­duo­ta vai­kų pi­lo­to li­cen­ci­ja. Ji ga­lio­ja ly­giai me­tus. Do­mi­ny­kas ga­li skrai­dy­ti „Lak-16M“ lėk­tu­vais.

La­kū­nus rei­kia už­siau­gin­ti

„Lak-16M“ – neap­si­ri­bo­si­me“, – ti­kė­da­mas, kad ga­lės iš­ban­dy­ti pi­lo­tuo­ti ki­tus lėk­tu­vus grei­ta­kal­be be­ria de­šimt­me­tis.

Do­mi­ny­ką skrai­dy­ti mo­ko Tel­šių ae­rok­lu­bo "Tel­šių-2" es­kad­ri­lės va­do­vas Min­dau­gas Drim­ba ir "Tel­šių-1" es­kad­ri­lės va­do­vas An­ta­nas Baub­lys. Pi­lo­tų kur­sai ne­mo­ka­mi.

„Ar ma­nai, kad ga­lė­tu­mei ir no­rė­tu­mei bū­ti la­kū­nu, kai užaug­si?“ – klau­sia­me Do­mi­ny­ko.

Vai­kis iš­pu­čia akis iš nuo­sta­bos, kad to dar klau­sia­me: „Aš apie tai gal­vo­ju nuo ta­da, kai bu­vau vi­sai ma­žas ir skrai­džiau tik ra­di­jo ban­go­mis val­do­mais lėk­tu­vė­liais!“

Jo­nas pa­sa­ko­ja, kad Do­mi­ny­kui su­lau­kus pil­na­me­tys­tės iki suau­gu­sio­jo pi­lo­to li­cen­ci­jos bus li­kę la­bai ne­daug, jei­gu jis lan­kys ae­rok­lu­bą ir iš­moks skrai­dy­ti  įvai­riais lėk­tu­vais.

Di­džiu­lį įspū­dį Do­mi­ny­kui pa­li­ko ir la­kū­nų sto­vyk­los me­tu ap­lan­ky­tas Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­jus Kau­ne, ku­ria­me su­kaup­ta vi­sa Lie­tu­vos avia­ci­jos is­to­ri­ja.

Jo­nas iš po­kal­bių su Tel­šių ae­rok­lu­bo la­kū­nais-inst­ruk­to­riais ži­no, kad la­kū­nai neat­si­ran­da nei stai­ga, nei ne­ti­kė­tai. La­kū­nus rei­kia už­siau­gin­ti, nes atė­jęs iš gat­vės žmo­gus ne­sės į pi­lo­to ka­bi­ną ir ne­skris. Taip nuo vai­kys­tės mo­ky­tis skrai­dy­ti pra­dė­jo dau­ge­lis ka­ro ir ci­vi­li­nės avia­ci­jos Lie­tu­vos la­kū­nų.

Jo­nas il­gai juo­kė­si, kai pa­ma­tė, jog vai­kų sto­vyk­lo­je, po ku­rios Do­mi­ny­kas ir ga­vo vai­kų pi­lo­to li­cen­ci­ją, prie pa­la­pi­nių ka­bė­jo pla­ka­tas „Au­gi­na­me la­kū­nė­lius, o ne le­pū­nė­lius“.

Jo­nas pui­kiai ži­no, kad pa­grin­dai gy­ve­ni­mui de­da­mi vai­kys­tė­je. Jo po­mė­gis tech­ni­kai ir au­to­me­cha­ni­ko pro­fe­si­ja bei au­to­ser­vi­sas taip pat bu­vo užau­gin­tas nuo vai­kys­tės.

Jo­nas Ža­lys juo­kė­si pri­si­mi­nęs, kaip bū­da­mas maž­daug ant­ro­ku, jis kris­da­vo nuo sa­vo pir­mo­sios trans­por­to prie­mo­nės – mo­to­ri­nio dvi­ra­čio „Ry­ga“ į dil­gy­nes slėp­tis, jei­gu pa­ma­ty­da­vo gat­ve į ši­le­lį ei­nan­čią kla­sės mo­ky­to­ją Ser­vie­nę.

Se­ne­lio spar­nai

Nors se­ne­lis Jo­nas de­šimt­me­tį anū­ką Do­mi­ny­ką da­bar va­di­na sa­vo skrai­dy­mo mo­ky­to­ju, vis­kas yra šiek tiek ki­taip.

Ža­lių gi­mi­nė­je ke­lios kar­tos tu­ri tuos pa­čius po­mė­gius. Taip, kaip Jo­ną ir jo bro­lį Sta­sį, jųd­vie­jų tė­vas Sta­nis­lo­vas ir se­ne­lis Do­mi­ny­kas už­de­gė po­mė­giu tech­ni­kai, taip Jo­nas skrai­dy­mo li­ga „už­krė­tė“ sa­vo anū­ką Do­mi­ny­ką.

Jo­nas kur­šė­niš­kių dar ži­no­mas ir ger­bia­mas kaip są­ži­nin­gas ir na­gin­gas au­to­mo­bi­lių meist­ras, iš me­ta­lo lau­žo pri­ke­lian­tis au­to­mo­bi­lius nau­joms ke­lio­nėms.

Kiek sa­ve at­si­me­na, vi­sa­da dan­gu­mi pra­skren­dan­tį lėk­tu­vą pa­ly­di aki­mis. Net ir da­bar, kai au­to­ser­vi­se iš­girs­ta lėk­tu­vo gar­są, me­ta vi­sus varž­tus ir įran­kius ir už­ver­čia gal­vą į dan­gų. Nors pa­ts lėk­tu­vu yra skri­dęs tik du kar­tus.

Jo­nas ži­no, taip yra su vi­sais, ku­rie tu­ri „už­siau­gi­nę spar­nus“, nes ir Lie­tu­vos ae­rok­lu­bai iš es­mės lai­ko­si „ant en­tu­ziaz­mo ir be­ga­li­nio no­ro skris­ti“.

Kur­šė­nų pa­kraš­ty­je, kur yra Jo­no Ža­lio au­to­ser­vi­sas, į dan­gų leis­ti ra­di­jo ban­go­mis val­do­mų lėk­tu­vė­lių, va­di­na­mų „pu­ti­nu­kų“, nes jie pa­da­ry­ti iš pu­tos, at­va­žiuo­da­vo avia­mo­de­lia­vi­mo meist­ro ir pe­da­go­go, kur­šė­niš­kio, „pu­ti­nu­kų“ iš­ra­dė­jo Vy­tau­tas Ste­po­na­vi­čiaus sū­nus Gied­rius su drau­gais.

„Žiū­rė­da­vau į tuos Gied­riaus lei­džia­mus lėk­tu­vė­lius ir su­pra­tau, kad no­riu pa­ban­dy­ti ir aš. Ki­bo!“ – pa­sa­ko­jo sep­ty­ne­rius me­tus „žai­džian­tis su lėk­tu­vė­liais“ Jo­nas.

Ta­čiau tas žai­di­mas da­vė ir ne vai­kiš­kos nau­dos. Pu­sam­žiui vy­rui bu­vo kiek su­si­lpnė­ju­si re­ga. Jo­nas pa­sa­ko­ja, kad sek­da­mas lėk­tu­vė­lį dan­gu­je aki­mis jo ne­pa­lei­di, tre­ni­ruo­ji re­gė­ji­mą. Pra­dė­jęs žai­di­mą su lėk­tu­vė­liais Jo­nas jį su­ge­bė­da­vo įžiū­rė­ti maž­daug tik per 400 met­rų at­stu­mą. Da­bar lėk­tu­vė­lį ma­to ir maž­daug už 800 met­rų.

„Žiū­rėk, jau ve­lia­si dar­bas, ne­si­se­ka, pra­de­di ner­vin­tis. Nu­va­žiuo­ju nors de­šimt mi­nu­čių pa­skrai­din­ti „pu­ti­nu­ką“ – kaip ran­ka nui­ma vi­są ner­vą. „Pask­rai­dau“, par­va­žiuo­ju ir vis­kas kaip iš pyp­kės pa­vyks­ta“, – kad po­mė­gis ga­li tu­rė­ti ir psi­cho­te­ra­pi­nę pa­skir­tį pa­sa­ko­jo Jo­nas Ža­lys.

Že­mė iš dan­gaus – ne­pa­ly­gi­na­mai gra­žes­nė

Šiek tiek vė­liau Jo­no po­mė­giu ta­po ir dro­nai. Prie jų pri­tai­sy­to­mis vaiz­do ka­me­ro­mis jis pir­miau­siai ėmė fo­tog­ra­fuo­ti sa­vo gim­tuo­sius Kur­šė­nus.

„Že­mė iš dan­gaus ne­pa­ly­gi­na­mai gra­žes­nė. Kur­šė­nai iš dan­gaus – pa­sa­kiš­ki! Jei­gu vie­to­vė tu­ri ba­li­kę – jau bus gra­ži nuo­trau­ka iš dan­gaus. O Kur­šė­nai tu­ri Ven­tą!“ – džiau­gė­si Jo­nas, pa­ma­tęs sa­vo mies­tą vi­sai ki­to­kį, nei sto­vė­da­mas ant že­mės.

Jo­nas ir pa­ts ne­ga­lė­jo įsi­vaiz­duo­ti, kad taip gra­žiai iš dan­gaus at­ro­do kar­je­rai, ku­riuo­se mau­do­si kur­šė­niš­kiai, o va­sa­ro­mis il­giau van­de­ny­je, nei sau­su­mo­je au­ga kur­šė­niš­kių vai­kai. Nuos­ta­biai iš dan­gaus at­ro­do ir po­pu­lia­rus pa­plū­di­mys, kur­šė­niš­kių va­di­na­mas „Pa­lan­gi­ke“.

„Kur­šė­nuo­se gi­mę, užau­gę ir pa­se­nę kur­šė­niš­kiai, pa­ma­tę ma­no nuo­trau­kas, ne­pa­žįs­ta nuo vai­kys­tės ži­no­mų vie­tų“, – džiau­gė­si Jo­nas Ža­lys, kaip ir jo bi­čiu­lis kur­šė­niš­kis avia­mo­de­liuo­to­jas Vy­tau­tas Ste­po­na­vi­čius, ga­lė­da­mas pa­ro­dy­ti dar gra­žes­nį sa­vo mies­tą.

Ri­tos ŽA­DEI­KY­TĖS nuo­tr.

As­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.

Kur­šė­niš­kis Jo­nas Ža­lys sa­vo anū­ką Do­mi­ny­ką Pie­žą iš­mo­kė pa­kel­ti akis į dan­gų. Se­ne­lį ir anū­ką sie­ja bend­ras po­mė­gis – skrai­dy­ti ir skrai­din­ti.

Kur­šė­nų Dau­gė­lių mo­kyk­los mo­ki­nys Do­mi­ny­kas Pie­ža lais­va­lai­kį lei­džia skrai­din­da­mas „pu­ti­nu­kus“, dro­nus.

De­šimt­me­tis Do­mi­ny­kas Pie­ža šie­met iš­si­lai­kė vai­kų pi­lo­to li­cen­ci­ją.

Jo­nas Ža­lys juo­kia­si, kad me­ta vi­sus varž­tus ir verž­lia­rak­čius, jei­gu iš­girs­ta lėk­tu­vo gaus­mą. O jei­gu dar­bas ne­si­se­ka, pa­sii­ma dro­ną ar­ba ra­di­jo ban­go­mis val­do­mą lėk­tu­vė­lį ir išei­na pra­mankš­tin­ti akis ir nu­ra­min­ti min­tis.

Jo­no ir Do­mi­ny­ko nu­fo­tog­ra­fuo­ti iš dan­gaus Kur­šė­nai – la­bai gra­žūs, dau­ge­lis žiū­rin­čių­jų nuo­trau­kas net neat­pa­žįs­ta gim­tų­jų vie­tų.