Regionus gelbės jaunos šeimos?

Re­gio­nus gel­bės jau­nos šei­mos?

Val­džia to­bu­li­na pro­jek­tą, kaip stab­dy­ti re­gio­nų tuš­tė­ji­mą jau­nų šei­mų są­skai­ta. Vie­nas iš va­rian­tų – leng­va­ti­nė pa­sko­la būs­tui pro­vin­ci­jo­je. O dar­bo vie­tos? Pa­vyz­džiai ro­do, kad net ir ge­rai ap­mo­ka­mas dar­bas, ga­ran­tuo­tas būs­tas ne­su­vi­lio­ja jau­nų spe­cia­lis­tų.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Jau­na šei­ma iš­ban­dė vals­ty­bės „rū­pes­tį“

So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­ja to­bu­li­na pro­jek­tą, kaip stab­dy­ti re­gio­nų tuš­tė­ji­mą. Nuo va­sa­ros, ža­da­ma, Lie­tu­vo­je įsi­ga­lios jau­nų šei­mų, nu­spren­du­sių gy­ven­ti re­gio­ne, pir­mo­jo būs­to pa­sko­los kom­pen­sa­vi­mo tvar­ka. Kol kas siū­lo­mi įvai­rūs va­rian­tai, kiek kom­pen­suo­ti, ko­kio­se vie­to­vė­se. Did­mies­čiuo­se, tarp jų ir Šiau­liuo­se, siū­lo­ma ne­kom­pen­suo­ti net ir iš da­lies pir­mo­jo būs­to pa­sko­los.

Pir­mo­jo būs­to pa­sko­los da­li­nė kom­pen­sa­ci­ja mo­ka­ma da­bar. Jau­nos šei­mos jau iš­ban­dė, kaip ji vei­kia.

26-erių Jus­tas ir bend­raam­žė Ka­ro­li­na (pa­šne­ko­vai pa­gei­da­vo ne­vie­šin­ti tik­rų­jų var­dų) san­tuo­ko­je pra­gy­ve­nę me­tus nu­spren­dė įsi­kur­ti gim­ti­nė­je – Šiau­liuo­se, prieš tai bu­vo pa­ban­dę ir gy­ve­ni­mo emig­ra­ci­jo­je.

Su­si­ra­do tin­ka­mą bu­tą pie­ti­nia­me mies­to ra­jo­ne, krei­pė­si į ban­ką. Jų šei­mos pa­ja­mos per mė­ne­sį sie­kia 1 300 eu­rų, abu tu­ri nuo­la­ti­nius dar­bus. Šiek tiek dau­giau, nei 30 tūks­tan­čių eu­rų pa­sko­lą su 2 pro­cen­tų pa­lū­ka­no­mis iš ban­ko ėmė 20-čiai me­tų. Ban­kas iš jau­nos šei­mos rei­ka­la­vo 15 pro­cen­tų įna­šo.

Jau­na šei­ma su­ti­ko su ban­ko są­ly­go­mis, nes ži­no­jo, kad ša­ly­je vei­kia jau­nų, ma­žas pa­jamas gau­nan­čių šei­mų pir­mo­jo būs­to su­bsi­di­jų sis­te­ma. Krei­pė­si į Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bę su vil­ti­mi, kad vals­ty­bė ap­si­džiaugs, jog jau­na šei­ma gy­ve­ni­mui ren­ka­si Šiau­lius ir kom­pen­suos nuo 10 iki 20 pro­cen­tų pa­sko­los. Ta­čiau su­ži­no­jo, kad vals­ty­bės pa­ra­mos ne­gaus, nes ne­bė­ra pi­ni­gų tam rei­ka­lui, o ei­lė no­rin­čių­jų – ne­ma­ža. Be to, jie nė ne­tel­pa į vals­ty­bės nu­sta­ty­tus rė­mus – šiek tiek per daug už­dir­ba.

Jau­na šei­ma įžvel­gia klas­tą – vals­ty­bė re­mia vos mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą už­dir­ban­čias šei­mas, ku­rios ne­la­bai ga­li pre­ten­duo­ti į ban­ko pa­sko­lą, nes dėl men­kų pa­ja­mų ne­tu­rės jos iš ko su­grą­žin­ti, o už­dir­ban­tys šiek tiek dau­giau, nei mi­ni­mu­mą, kom­pen­sa­ci­jų ne­gau­na.

„Kai pa­ma­tė­me si­tua­ci­ją iš ar­ti, su­pra­to­me, kad nie­kas Lie­tu­vo­je jau­nų žmo­nių ne­lau­kia. Tik gra­žios kal­bos – su­grįž­ki­te, gy­ven­ki­te Lie­tu­vo­je, bet jo­kios rea­lios pa­gal­bos ne­gau­si­te“, – ne­slė­pė ap­mau­do jau­na šei­ma.

Pi­ni­gai bai­gė­si spa­lį

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­teik­tais duo­me­ni­mis, per 2017 me­tus 37 šei­mos ga­vo vals­ty­bės su­bsi­di­ją iš da­lies kom­pen­suo­ja­mo būs­to kre­di­to da­liai ap­mo­kė­ti – iš vi­so 171 595,34 eu­ro. Vals­ty­bės skir­ti pi­ni­gai me­tams Šiau­lių mies­te bai­gė­si dar spa­lį.

Šie­met dar lau­kia­ma, ko­kie ban­kai teiks pa­sko­las jau­noms šei­moms, to­dėl dar ne­skir­ta nė vie­nos su­bsi­di­jos. Nors jau­nos šei­mos, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nio būs­to po­sky­rio ve­dė­jos Ijos Jen­cie­nės tei­gi­mu, jau krei­pia­si dėl ga­li­my­bės pre­ten­duo­ti į leng­va­ti­nį kre­di­tą. Ve­dė­ja paaiš­ki­no, kad per­nai vos su dviem ban­kais ir ke­lio­mis kre­di­to uni­jo­mis bu­vo su­da­ry­tos su­tar­tys dėl leng­va­ti­nių būs­to kre­di­tų jau­noms šei­moms.

No­rėdama pre­ten­duo­ti į leng­va­ti­nį kre­di­tą, jau­na šei­ma krei­pia­si į Sa­vi­val­dy­bę pa­žy­mos, ku­rio­je yra nu­ro­do­ma, ar šei­ma ati­tin­ka vi­sus nu­sta­ty­tus vals­ty­bės kri­te­ri­jus, ku­rie jiems su­tei­kia tei­sę gau­ti 10 ar 20 pro­cen­tų kom­pen­sa­ci­ją būs­to pa­sko­lai. Su to­kia pa­žy­ma jau­na šei­ma krei­pia­si į vie­ną iš ban­kų, su ku­riuo yra su­da­ry­ta su­tar­tis ir ta­da jau ban­kas spren­džia – dėl pa­sko­los ir pa­lū­ka­nų dy­džių.

Sva­jo­nių pro­vin­ci­ja – tik op­ti­mis­tams

Ar no­riai jau­ni žmo­nės ren­ka­si pro­vin­ci­ją?

Praė­ju­sių me­tų lapk­ri­tį so­cia­li­nį tink­lą „Fa­ce­book“ de­šim­ti­mis tūks­tan­čių per­žiū­rų ir pa­tik­tu­kų „sprog­di­no“ Ak­me­nės ra­jo­no Ven­tos am­bu­la­to­ri­jos di­rek­to­riaus Ma­ri­jaus Lo­pai­čio skel­bi­mas, ku­riuo bu­vo ieš­ko­ma am­bu­la­to­ri­jai šei­mos gy­dy­to­jo.

Apie gy­ve­ni­mą ir dar­bą Ven­tos am­bu­la­to­ri­jo­je di­rek­to­rius ra­šė lyg apie sva­jo­nių mies­tą: „Ats­tu­mas iki pa­jū­rio – bent du­kart ma­žes­nis nei nuo Kau­no ir tris­kart – nei nuo Vil­niaus. Pra­mo­gos Šiau­liuo­se, Ma­žei­kiuo­se, Tel­šiuo­se ar Klai­pė­do­je – tie­siog ran­ka pa­sie­kia­mos. Miš­kai pil­ni gry­bų ir uo­gų, o upės – žu­vų. „Ak­me­nės ce­men­tas“ jau se­niai ne­ter­šia ap­lin­kos, tai­gi gry­ną orą ga­ran­tuo­ja­me. Bu­tai bei na­mai pi­gūs, mo­kyk­los ge­ros, vai­kų dar­že­liuo­se nė­ra ei­lių“.

Am­bu­la­to­ri­jos di­rek­to­rius šei­mos gy­dy­to­jui ga­ran­ta­vo 1 300 eu­rų at­ly­gi­ni­mą po mo­kes­čių. Pa­sak M. Lo­pai­čio, „gra­ži ir op­ti­mis­ti­nė bu­vo tik pa­ti skel­bi­mo is­to­ri­ja, ta­čiau rea­ly­bė bu­vo pe­si­mis­tiš­kes­nė“.

Į vi­lio­nes dėl gy­ve­ni­mo ir dar­bo Ven­to­je at­si­lie­pė tik trys žmo­nės. Du – už­sie­nie­čiai iš Pa­kis­ta­no ir Af­ga­nis­ta­no, ku­rių vie­nas net ne­ka­bė­jo lie­tu­viš­kai, o ki­tas „su mū­sų kal­ba gal ko­kį sa­vait­ga­lį ir bu­vo su­si­ti­kęs“. Vie­nas jų tu­rė­jo bend­ro­sios pra­kti­kos gy­dy­to­jo li­cen­ci­ją, su ku­ria net ne­bū­tų ga­lė­jęs dirb­ti šei­mos gy­dy­to­ju, o ki­tas ne­tu­rė­jo net to.

Tik lai­min­gų su­ta­pi­mų dė­ka į M. Lo­pai­čio skel­bi­mą at­si­lie­pė gy­dy­to­ja, ku­rios šei­ma pa­ti ieš­ko­jo ki­tos gy­ve­na­mo­sios vie­tos.

„Šiuo op­ti­mis­ti­niu eks­pe­ri­men­tu aiš­kiai įsi­ti­ki­nau dėl vie­no da­ly­ko – jau­ni­mo ne­do­mi­na pro­vin­ci­ja nei dėl at­ly­gi­ni­mo, nei dėl ap­lin­kos. Jei­gu aš da­bar bū­čiau jau­nas, stu­di­jas bai­gęs mies­tie­tis ir gy­ven­čiau mies­te, kur gy­ve­na ma­no tė­vai, drau­gai, bet stai­ga su­gal­vo­čiau iš­si­plėš­ti iš tos ap­lin­kos ir iš­va­žiuo­ti į pro­vin­ci­ją dirb­ti, ga­li bū­ti, kad į to­kį ma­no poel­gį pa­si­žiū­rė­tų, kaip į ne­la­bai pro­tin­gą“, – si­tua­ci­ją mo­de­lia­vo J. Lo­pai­tis.

Bet juk M. Lo­pai­čio šei­ma į Ven­tą at­si­kė­lė iš did­mies­čio – Lat­vi­jos sos­ti­nės Ry­gos, kur 15 me­tų gy­ve­no ir dir­bo gar­sio­je tarp­tau­ti­nė­je kom­pa­ni­jo­je.

„Sub­ren­dęs žmo­gus spren­džia pa­gal vi­sai ki­tus kri­te­ri­jus ir prio­ri­te­tus, nei ne­sub­ren­dęs žmo­gus, ku­riam rei­kia vis­ko grei­tai, daug ir iš kar­to“, – įsi­ti­ki­nęs M. Lo­pai­tis.

Am­bu­la­to­ri­jos di­rek­to­riaus nuo­mo­ne, prio­ri­te­tas vyk­ti į pro­vin­ci­ją yra tik­rai ne už leng­va­ti­nę pa­sko­lą nu­pirk­tas būs­tas.

„Jei­gu yra siū­lo­mas tik da­li­nis pa­sko­los pa­den­gi­mas, bet nie­kas ne­siū­lo dar­bo, nes jo pa­pras­čiau­siai ten nė­ra – tai dar blo­ges­nis va­rian­tas, nei siū­lė Ven­tos am­bu­la­to­ri­ja. Ką jau­nas žmo­gus veiks su tuo būs­tu pro­vin­ci­jo­je, ku­ris jam taps di­de­le naš­ta?“ – svars­tė M. Lo­pai­tis.

Me­di­kas tei­gė ne­ga­lin­tis iš­ra­šy­ti „nei kom­pen­suo­ja­mo, nei ne­kom­pen­suo­ja­mo re­cep­to“, kaip pa­ska­tin­ti jau­nus žmo­nes rink­tis gy­ve­ni­mą re­gio­nuo­se.

„Įsi­vaiz­duo­ti, kad pa­vyks vien tik kom­pen­sa­ci­jo­mis už būs­tą at­gai­vin­ti tuos pu­siau mi­ru­sius re­gio­nus – ne išei­tis. Tai ne­bus efek­ty­vu. Vi­lio­ti dar­bo vie­to­mis? Jos pir­miau­sia tu­ri bū­ti su­kur­tos, o tam rei­kia di­džiu­lių in­ves­ti­ci­jų. Ma­nau, kad rei­kia bend­ros so­cia­li­nės ap­lin­kos, rei­kia, kad žmo­nės ten tu­rė­tų ką veik­ti dar­bo me­tu ir po dar­bo“, – įsi­ti­ki­nęs M. Lo­pai­tis.

Gy­vy­bę sti­mu­liuo­ja ne būs­tai, o dar­bo vie­tos

Bu­vu­si Ak­me­nės ra­jo­no li­go­ni­nė prieš ge­rą de­šimt­me­tį taip pat ban­dė pri­trauk­ti jau­nų gy­dy­to­jų: bu­vo siū­lo­mi ne­mo­ka­mi bu­tai, Sa­vi­val­dy­bė ga­ran­ta­vo ap­mo­kė­sian­ti ban­ko pa­sko­los pa­lū­ka­nas, ar jų da­lį už pa­sko­lą gy­dy­to­jų šei­mai, ku­ri sta­to­si na­mą, ta­čiau tą­kart no­rin­čių pa­si­nau­do­ti pri­vi­le­gi­jo­mis neat­si­ra­do. Ne­la­bai ką vi­lio­jo ir tuo­met ga­na di­de­lis 4-5 tūks­tan­čių li­tų at­ly­gi­ni­mas. Me­di­ci­nos spe­cia­lis­tų po­rei­kį jau­tė dau­ge­lis pro­vin­ci­jos me­di­ci­nos įstai­gų.

Bu­vo me­tas, kai ra­jo­ne vel­tui bu­vo siū­lo­mi būs­tai, kad tik kas juo­se gy­ven­tų, kad bu­tai, na­mai ne­virs­tų vai­duok­liais, nors bū­ta ir to­kių pa­vyz­džių.

Ak­me­nės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Vie­ti­nio ūkio ir tur­to val­dy­mo sky­riaus vy­riau­sio­sios spe­cia­lis­tės Da­lės Strak­šie­nės tei­gi­mu, ma­žė­ti tuš­čių būs­tų ra­jo­ne pra­dė­jo ta­da, kai at­si­ra­do nau­jų dar­bo vie­tų.

„Nors tos nau­jos dar­bo vie­tos ir nė­ra la­bai ge­rai ap­mo­ka­mos, bet jų yra. O at­si­ra­dus dar­bo vie­toms, pa­ki­lo ir bu­tų kai­nos ra­jo­ne“, – sa­kė D. Strak­šie­nė.

Kaip spe­cia­lis­tė ver­ti­na vals­ty­bės pla­nus kom­pen­suo­ti da­lį būs­to pa­sko­los jau­noms šei­moms re­gio­nuo­se?

D. Strak­šie­nės tei­gi­mu, ra­jo­ne nuo 2015 me­tų vei­kia su­bsi­di­jų pro­gra­ma, kai vals­ty­bė iš da­lies kom­pen­suo­ja būs­to kre­di­tą. Pa­vyz­džiui, per­nai Sa­vi­val­dy­bė iš­da­vė pa­žy­mas, kad ga­lė­tų iš da­lies kom­pen­suo­ti būs­to pa­sko­lą 7 ra­jo­no šei­moms. Ar vi­sos jos ga­vo pa­sko­las ir įsi­gi­jo būs­tą, spe­cia­lis­tė ne­ži­no. Pa­sak jos, ši pro­gra­ma tu­ri per daug ap­ri­bo­ji­mų, to­dėl ryš­kaus jau­ni­mo pro­ver­žio ne­bu­vo.

Į pa­ra­mą ga­li pre­ten­duo­ti tik tos šei­mos, ku­rių pa­ja­mos ne­vir­ši­ja nu­sta­ty­tos su­mos. Pa­ja­mų dy­dis ma­tuo­ja­mas pa­gal šei­mos na­rių skai­čių, pa­vyz­džiui, jau­nos dvie­jų tė­vų ir vai­ko šei­mos pa­ja­mos per me­tus iki šių me­tų ne­ga­lė­jo vir­šy­ti 12 546 eu­rų. Šie­met ši su­ma pa­di­din­ta iki 15 000 eu­rų. Į šias pa­ja­mas įskai­čiuo­ja­mas už­dar­bis, da­lis pa­šal­pų.

„Išei­na taip, kad leng­va­tos ne­gaus, jei­gu vir­šys tam tik­rą nu­sta­ty­tą su­mą, ta­čiau toms šei­moms, ku­rių pa­ja­mos yra la­bai ma­žos, ban­kas tie­siog ne­duos pa­sko­los, nes ne­bus iš ko iš­mo­kė­ti kre­di­to“, – tei­gė D. Strak­šie­nė.

Leng­va­ta ga­lio­ja tik įsi­gy­jan­tiems pir­mą būs­tą. Šei­mos na­riai tu­ri bū­ti ne vy­res­ni, nei 35-erių.

„Jei­gu ir bū­si­mai re­gio­nų gai­vi­ni­mo pro­gra­mai per kom­pen­sa­ci­jas būs­tui bus pri­gal­vo­ta tiek daug rė­mų, ji ne­pa­si­tei­sins. Ne­rei­kė­tų ri­bo­ti ir skirs­ty­ti – re­gio­ne ar ne jau­na šei­ma no­ri pirk­ti būs­tą. Jei­gu žmo­nės dėl tos pro­gra­mos ju­dė­tų Lie­tu­vo­je, o ne emig­ruo­tų į už­sie­nį – tai jau bū­tų di­džiu­lis pa­sie­ki­mas“, – pa­ta­ria spe­cia­lis­tė.

Giedriaus BARANAUSKO nuo­tr.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Ak­me­nės ra­jo­no Ven­tos am­bu­la­to­ri­jos di­rek­to­rius Ma­ri­jus Lo­pai­tis iš pa­tir­ties ži­no, kad jau­nų žmo­nių pro­vin­ci­ja ne­vi­lio­ja.

KO­MEN­TA­RAS

Bu­tas, dar­bas ar pa­to­gus su­si­sie­ki­mas?

Ro­mas LA­ZUT­KA, eko­no­mis­tas, Vil­niaus uni­ver­si­te­to so­cia­li­nės po­li­ti­kos pro­fe­so­rius:

Ge­di­mi­no Sa­vic­kio (EL­TA) nuo­tr.

– Ne­ma­nau, kad pla­nuo­ja­mos kom­pen­sa­ci­jos už pir­mo­jo būs­to įsi­gi­ji­mą jau­noms šei­moms la­bai lemtų emig­ra­ci­ją. Tuos jau­nus žmo­nes, ku­rie tu­ri dar­bą – gy­dy­to­jo, mo­ky­to­jo ar ki­to­kį, bet ne­tu­ri būs­to, ga­li bū­ti, kad ir su­lai­ky­tų nuo emig­ra­ci­jos į ten, kur di­des­ni už­dar­biai. O kad pri­trauk­tų pa­pil­do­mai žmo­nių į re­gio­nus – abe­jo­ju. Pa­grin­di­nis fak­to­rius yra dar­bas. Jei­gu yra dar­bo, jau­nas žmo­gus ga­li ieš­ko­ti čia ir na­mų.

Lais­vų būs­tų ra­jo­nuo­se ir dėl emig­ra­ci­jos ir dėl to, kad se­nie­ji gy­ven­to­jai mi­rė, yra pa­kan­ka­mai ir jų kai­nos nė­ra di­de­lės. Ko­kia pra­smė jau­nam žmo­gui pa­siim­ti pa­sko­lą ke­lias­de­šim­čiai me­tų, jei­gu ten ne­tu­rės kaip už­si­dirb­ti? Juk pa­sko­la – di­de­lė naš­ta ke­lias­de­šim­čiai me­tų. Vie­na ver­tus, kaip grą­žin­ti pa­sko­lą, jei nė­ra pa­ja­mų? Ki­ta ver­tus, žmo­gus pri­si­ri­ša prie bu­to pro­vin­ci­jo­je, nes būs­tą pro­vin­ci­jo­je sun­ku par­duo­ti. To­dėl efek­ty­viau ši būs­to pir­ki­mo leng­va­ta ar kom­pen­sa­ci­ja veik­tų ten, kur yra dar­bo.

Bend­riau­siais bruo­žais, dau­ge­lis ša­lių vys­to­si taip, kad di­džio­ji kon­cent­ra­ci­ja vyks­ta cent­ruo­se, me­ga­po­liuo­se, nors tai ir nė­ra pa­to­gu – grūs­tys, at­stu­mai, di­de­lės būs­to kai­nos. Žmo­nes trau­kia ten, kur kon­cent­ruo­ja­si eko­no­mi­ka ir yra dau­giau ga­li­my­bių. Net ir so­cia­lis­ti­nės ša­lys, kaip, pa­vyz­džiui, Suo­mi­ja, ne­tu­ri ko­kių nors ypa­tin­gai veiks­min­gų prie­mo­nių, kad di­džio­ji da­lis žmo­nių ne­si­kon­cent­ruo­tų Hel­sin­ky­je ar jo re­gio­ne. O iš šiau­ri­nių Suo­mi­jos ra­jo­nų žmo­nės ir­gi iš­va­žiuo­ja.

To­dėl ten­ka su­si­tai­ky­ti su to­kia si­tua­ci­ja ir Lie­tu­vai. Ne­bent mū­sų ša­lies re­gio­nus ga­lė­tų iš­gel­bė­ti ge­res­nis vi­suo­me­ni­nis trans­por­tas. Jei­gu bus ge­rai or­ga­ni­zuo­tas ir pi­gus vie­ša­sis trans­por­tas, kas­dien į dar­bą nu­va­žiuo­ti 50 ki­lo­met­rų – ne pro­ble­ma. Ma­nau, kad in­ves­tuo­ti rei­kė­tų ir į ge­rą vie­šą­jį trans­por­tą, ku­ris kaž­kiek dar žmo­nes su­lai­ky­tų. Žmo­nės gy­ven­tų erd­vio­je ap­lin­ko­je ir pa­to­giai pa­siek­tų dar­bą did­mies­ty­je.

Ta­čiau da­bar Lie­tu­va ei­na prie­šin­ga link­me – vie­šo­jo trans­por­to vis re­tė­ja, jis brangs­ta, nai­ki­na­mi marš­ru­tai ir tik di­dė­ja iš sa­vi­val­dy­bių biu­dže­tų mo­ka­mos kom­pen­sa­ci­jos ve­žė­jams.