Regioninę politiką reikia dėlioti kitaip

Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Saulius Margis mano, jog regioninė politika turėtų skatinti darbo vietas kurti taip, kad pramonės objektuose galėtų dirbti 2–3 kaimyninių rajonų gyventojai.
Pakruojo rajono meras Saulius Margis, žinomas baikeris, pomėgio neužmiršo, bet nebeturi tam laiko. Interviu „Šiaulių kraštui“ jis kalba, kaip darbotvarkę koregavo pandemija, bet niekur neišnyko mažėjančio gyventojų skaičiumi rajono problemos ir žmonių lūkestis gyventi geriau. „Galime susitraukti iki 16 tūkstančių gyventojų, bet atsispyrę nuo dugno, kilsime į viršų“, – nestokoja optimizmo meras.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Pakruojo rajono meras Saulius Margis sako, jog „opozicija reikalinga, kad neužmigtum“: „Tam tikra opozicija yra ir gyventojai, ir žiniasklaida“.

Pandemijos iššūkis

– Kokie iššūkiai teko karantino metu, kaip pavyko tvarkytis?

– Šiaulių regione esame vienintelis rajonas, kuriame kol kas nėra nė vieno nustatyto susirgimo koronavirusu, o šalyje tokių savivaldybių yra tik trys. Sunku dar įvardyti, ar iš tiesų nėra infekcijos nešiotojų, bet kiek buvo atlikta tyrimų, atsakymai neigiami.

Kaip visiems, taip ir mums, buvo sunku – viskas netikėta, skubu, ėjo nurodymai, rekomendacijos iš operacijų valdymo centro – į viską reikėjo reaguoti. Rajono ekstremalių situacijų komisija, Savivaldybės administracijos darbuotojai dirbo neskaičiuodami valandų, ieškodami geriausių sprendimų. Grįžę iš užsienio ir parvežti į rajoną pakruojiečiai buvo izoliuojami rajono mokyklų bendrabučiuose.

Dėkoju Savivaldybės Administracijos darbuotojams, sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams, vadovams, mokyklų bendrabučių darbuotojams, vairuotojams – visiems, kurie prisidėjo sprendžiant problemas ir kuriems teko pirmieji iššūkiai. Dėkoju pilietiškiems rajono žmonėms, kurie operatyviai informuodavo, ar laikosi karantino sąlygų grįžusieji iš užsienio, perspėdavo ir juos pačius. Gal dėl to ir turime tokį rezultatą.

Rajono ligoninė ir Pirminės sveikatos priežiūros centras ėmėsi priemonių, kad virusas nepasklistų tarp darbuotojų ir pacientų. Izoliavosi, paruoštos švaros zonos, sudaryti darbuotojų darbo grafikai, šeimos gydytojai konsultuoja nuotoliniu būdu. Pirminės sveikatos priežiūros centras suformavo komandas vežti į Šiaulius patikrinti tuos, kuriems pasireiškė karščiavimo simptomai. Numatytos darbuotojų izoliavimosi vietos. Jeigu medikai susirgtų, tiesiog neturime kas juos pakeistų. Tai didelė problema. Gydytojų trūksta, o slaugytojų amžius ganėtinai solidus.

Globos įstaigos taip pat perėjo į karantino ir izoliavimosi režimą.

Pandemija parodė, kokios svarbios yra sveikatos priežiūros įstaigos ir jų tinklas. O mūsų ligoninė buvo papuolusi tarp 15 rajonų ligonių, kuriose ketinta iš esmės palikti tik slaugą. Nežinia, kaip būtų buvę, jeigu tai būtų įgyvendinta.

Kitos aktualijos neišnyko

– Metus meru dirbate, kokie darbai svarbiausi?

– Daug darbų perėmėme iš praėjusios kadencijos. Žiūrime, ir ką naujo galime padaryti pagal savo programą. Tie metai, sakyčiau, buvo pereinamieji metai.

Keliai yra viena svarbiausių aktualijų. Daug žvyrkelių turime. Žmonės tai įvardija problema Nr.1. Ties ja ir koncentravomės. Pradėjom daug projektų rengti, nes be projekto nepateiksi paraiškos investicijoms –12 kelių atnaujinimą projektuojame. Tris kelius šiemet baigsime atnaujinti.

Tęsiame švietimo tinklo pertvarką. Reikia jungti kai kurias mokyklas, nes mažėja mokinių ir nėra gerai, kai tenka vienoje klasėje mokytis aukštesnės ir žemesnės klasių mokiniams. Skaudūs tie jungimo procesai, bet prioritetas yra ugdymo kokybė.

Sveikatos priežiūros įstaigų personalą reikia stiprinti, pritraukti medikus, suteiktume būstą, sklypus.

– Pakruojo rajone gyvena 18,6 tūkstančių gyventojų, prieš penkis dešimtmečius buvo 35 tūkstančiai. Nesibaiminate, kad su tokiais tempais rajonas gali ir visai išnykti?

– Dar 1996–1998 metais buvo 33 tūkstančiai gyventojų. Atsidarė Europos Sąjungos sienos ir daug kas išvažiavo svetur gyvenimo pasigerinti.

Bet manau, jog yra ribinis skaičius, po kurio mažėjimas sustos. Mūsų prognozėmis, ta riba yra 16 tūkstančių gyventojų – iki tiek galime susitraukti.

– Kaip vertinate regioninę politiką, jos įtaką?

– Kitaip turi būti dėliojama regioninė politika. Reikia darbo vietas kurti taip, kad pramonės objektuose galėtų dirbti 2–3 kaimyninių rajonų gyventojai. Kad uždirbtų orų atlyginimą ir galėtų išlaikyti šeimas, vaikus į mokslus išleisti, jaustis saugiai. Kad kultūrinius ir laisvalaikio poreikius galėtų patenkinti.

Investicijos neturėtų būti koncentruojamos tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje.

Bendraudami su VšĮ „Investuok Lietuvoje“, „Versli Lietuva“ pradėjome žiūrėti, kaip pritraukti verslo investicijas į rajoną. Rengiame rajono patrauklumo žemėlapį, pristatysime verslui tinkamas teritorijas.

Turime keletą laisvų hektarų net Pakruojo prieigose, kur yra visos komunikacijos, privažiavimai. Tikimės, susidomės užsienio ar Lietuvos kapitalo įmonės. Jeigu net įmonių filialus po 100 darbo vietų atidarytų, tai būtų didelė paspirtis. Turime ir profesinio rengimo centrus, jeigu reikėtų paruošti darbuotojų.

Reikia ir Šiaulių regiono plėtros strategijos. Ne tik dėl ekonomikos. Apskrities savivaldybių interesai kartais kertasi, nes kiekviena savivaldybė žiūri iš savo kampo, o reikia bendrų susitarimų.

Pavyzdžiui, susisiekimo, gyventojų pavėžėjimo klausimais. Nė viena savivaldybė nenori už „svetimus“ mokėti kompensacijų, maršrutai sudaryti iki savo teritorijos ribos, o žmonės važinėja į kitus rajonus dirbti. Tai gal turėtų atsirasti bendri maršrutai?

Manau, turėtų atsirasti bendri susitarimai ir sveikatos apsaugos srityje. Tai ir valstybinės regioninės politikos reikalas.

Regione bendriems reikalams spręsti, darbams koordinuoti ir įgyvendinti reikia koordinatoriaus. Yra Regiono plėtros taryba, ją aptarnauja Vidaus reikalų ministerijos darbuotojai, jų funkcijos kitokios. Reikėtų atkurti nedidelę regiono administraciją.

– Pakruojo rajone nedarbas per karantiną padidėjo iki 9,9 procento, bet yra mažiausias tarp apskrities rajonų. Kas pakruojiečius gelbėja nuo nedarbo?

– Pas mus visada buvo palyginti nedidelis nedarbas. Tik per 70 darbo vietų netekome, kai buvo uždaryta Pakruojo urėdija, pertvarkant miškų ūkį. Mums tai buvo didelė netektis.

Turime stambesnių įmonių, kaip „Dolomitas“, „Klovainių skalda“ ir smulkesnių verslo įmonių. Bet pagrindas yra žemės ūkis. Su technika dirba aukštos kvalifikacijos darbuotojai, mokami geri atlyginimai, darbo gauna ir nekvalifikuoti žmonės, nes ne viską technika padaro.

Nemažai pakruojiečių važiuoja dirbti ir į Šiaulius, į Panevėžį. Yra ir pas mus atvažiuojančių dirbti šiauliečių, panevėžiečių. Atvažiuoja į stambius ūkius ir įmones, kurioms reikalingi aukštos kvalifikacijos specialistai.

Ūkininkai jau stengiasi gerus darbuotojus išlaikyti ir ne sezono metu.

Žemdirbiams ir karantinas nesutrukdė, dirbo pilnu tempu, viską pasisėjo. Dabar tik labai stinga lietaus.

„Opozicija reikalinga“

– Savivaldybės tinklalapyje rajono Tarybos opozicinės frakcijos reiškia savo nuomones – retas atvejis savivaldybių praktikoje. Kai kurie politikai mano, jog savivaldoje neturi būti nei pozicijos, nei opozicijos. Koks Jūsų požiūris?

– Manau, jog opozicija reikalinga. Todėl ir nusprendėme suteikti pasisakymams erdvę tinklalapyje. Opozicinės frakcijos išdėstė savo matymą apie metų veiklą. Galime pasitikrinti, ar taip dirbame, ar pakankamai tariamės ir bendradarbiaujame. Opozicija neleidžia užmigti, o racionali kritika skatina pažvelgti į problemą kitu kampu.

Šiandien informacinės technologijos suteikia daug viešumo, daug kritikos yra ir socialiniuose tinkluose. Tam tikra opozicija yra ir gyventojai, ir žiniasklaida.

Kai žmonės parašo, ką reikia tvarkyti, galima geriau sudėlioti darbus. Šiemet sudarėme galimybę patiems spręsti, kur panaudoti biudžeto pinigus. Seniūnijoms papildomai skyrėme po 10 tūkstančių eurų bendruomenės nariams nuspręsti, ką už tuos pinigus reikia daryti. Kitais metais tą sumą planuojame padidinti.

Savivalda ir yra tada, kai sprendžiama iš apačios. Politikai sudėlioja strateginius planus, bet ne visada žmonių lūkesčius patenkina. Neįtraukiame, kad reikia ir kapinių tvorą tvarkyti ar kokį privažiavimą atnaujinti. Atrodo smulkmena, o pinigų tam nebeužtenka. Kai žmonėms pasiūlai patiems spręsti ir pasirinkti, pradeda kitaip situaciją vertinti.

Apie svajonę ir reikiamybę

– Baseiną rengiatės statyti, ar tai prioritetas?

– Baseinas – svajonė. Tai – gyvenimo kokybė. Matom, kaip žmonės renkasi gyvenimą ten, kur yra baseinai, kur sutvarkyti parkai, kur saugi, patogi ir kokybiška aplinka. Baseinas, parkai – ne prabanga, tai gyvenimo kokybės garantas.

Oponentai vadina baseino idėją populistine, o mano nuomone, tai reikiamybė. Dabar tam pinigų neturime, bet reikia ruoštis. Turėsim projektą, atsiras ir finansavimas. Biudžetai tam ir yra, kad tenkintų žmonių poreikius. Kodėl savivaldybei nepatirti išlaidų, jeigu rajono žmonėms baseinas teiktų džiaugsmo ir sveikatos?

Siekiamybė, kad rajonas būtų patrauklus, saugus, ramus, gražios aplinkos ir kad žmonės čia pasirinktų gyventi.

Jau dabar į rajoną iš Šiaulių keliasi, perka namus Lygumuose, Degučiuose norintys ramesnio gyvenimo. Tai vienas iš provincijos gyvenimo privalumų. Šiauliai, Panevėžys, jeigu nori didelių prekybos centrų ir pramogų, pasiekiami per gerą pusvalandį.

Gal ir nenukrisime iki 16 tūkstančių? O pasieksime dugną, atsispirsime ir kopsime į viršų iš duobės, atkursime stipresnę bendruomenę.

– Pats kodėl rinkotės Pakruojyje gyventi?

– Man, iš Pakruojo kilusiam, po studijų buvo pasirinkimo alternatyvų: galėjau ir Vilniuje, ir Kaune dirbti, o lėmė – žmonės, draugai, baikerių draugija, savas miestas, savos tradicijos. Visada stebėjausi, kaip Vilniuje daugiabučiuose žmonės kaimynų nepažįsta. Pakruojyje ir savo daugiabutyje visus pažįsti, ir dar penkiuose daugiabučiuose aplinkui.

– Ko linkėtumėt visiems?

– Įveikti pandemiją – kuo mažiau nerimo, elgtis saugiai ir būti sveikiems.