Naujausios
Puoselėti savo sodą
Nijolė Saimininkienė
Kovo vienuoliktąją, važiuodama namo priemiestiniu autobusu, girdžiu, kaip kalbasi dvi moterys.
- Ti ko nebuva švintej?
- Tigi važiavau pas Onikes kalkiu, ana medžius balin, i man terbiki kalkiu atpyle,- vietine šnekta paaiškina užklaustoji.
- Nu jau, a nebūtum spiejus kita dyna? Tep gražia vaikiuka dainiava, mergikis šuoka...
- Ka paskum laika nabturiesu, vuo gal da uora pabjurs...Vuo daba tuokia graži dyna...
Moterys nutyla ir užsižiūri pro langą. Pro savo langą žiūriu ir aš. Už jo palšmargis, lyg komufliažu užklotas rapsų laukas, dar nesužėlę žiemkenčiai, pernykščių lapų pilni tarpukrūmiai.
Regis, mano bendrakeleivė – ne vienintelė, kuri šventinę dieną paskyrė savo sodui. Dažnam kieme kas su grėbliu apie patvorius, kas su „penzeliu“ ir kibirėliu kalkių aplink medžius ropinėja.
Rytų išmintis sako: „Kiekvienas puoselėkime savo sodą“. Galvoju, gal nenusikalto tie žmonės, tokią šventinę dieną nesustoję būrin po vėliava artimiausio miesto ar nuosavo kaimo centre. Gal puoselėti savo sodą tikrąja šio žodžio prasme taip pat yra šventė, o podraug – ir tarnystė Lietuvai, jos gyvybingumo, gražumo, turtingumo ženklas, nusilenkimas savo žemei?
Tokią dieną prie šventinės nuotaikos tinka viskas – ir kuokšteliai snieguolių, pirmieji iššokę iš po žemių dar žiedais skurdžiuose gėlynuose, ir ant virvės lyg margaspalvės vėliavos plėvesuojantys skalbiniai, ir šviežiai nubaltinti obelų kamienai, ir gražios dainos, ir geri žodžiai, net nesvarbu, iš kur atsklidę – iš šventinio mitingo, iš radijo, iš kaimo kultūros namų ar kaimyno kiemo. Svarbu, kad būtų nuoširdūs ir dorų žmonių pasakyti. Kad po to nelinguotų žmogus žilą galvą, skaitydamas laikraštyje apie taip gražiai visiems per šventes kalbėjusį ir taip negražiai dabar apsimelavusį, ar, dar blogiau, apsivogusį ir teisiamą Poną Auksaburnį.
Padorumas – jau kito, žmogaus dvasios sodo vaisius. Šitas sodas taip pat reikalingas nuolatinės priežiūros.
Vakare sulaukiu skambučio. Etnologijos mokslų daktarė Daiva Šeškauskaitė iš Sargelių kaimo, knygos „Erotika tautosakoje“ autorė, etnobiologė, folkloro atlikėja, muzikantė jau nerimsta. „Labas. Tai, sako, sutinki prisidėti prie idėjos?“. Aš sutinku, nes ta idėja – iš dar kito, iš lietuvybės sodo. Man tas sodas labai gražus. „Tai kaip tu ten viską sugalvojai?“,- klausiu.
Daiva savo kapota greitakalbe skuba, peršokdama trimis mintimis į priekį. Jos galvoje minčių visada daugiau, nei įmanoma sutalpinti į burną jas išsakančių žodžių. „Kad jau atsibodo tos komercinės meilės šventės, juk turim savo Mildą. Mildos laikas – balandis, balandžio pabaiga, tai tada darom meilės festivalį. Taip ir pavadinkim „Su meile“. Viskas apie meilę ir iš meilės – dainos, sakmės, muzika, valgiai – viskas“. „Oho“,- sakau, „Kad čia labai greitai...Ar spėsim...Ir lėšos – iš kur?“. „Iš niekur. Be pinigų darysim. Pas mane. Čia yra Babilono kalnas, labai gera vieta. Tu buvai? Pakviesim studentus, baikerius, kad gyvai, kad su trenksmu, kad smagiai – supranti? Su visom apeigom, aukojimais, supranti? Kad jauni žinotų, na ir seniems ne pro šalį prisiminti – turim savo meilės deivę, savo šventę turim, supranti?“
Aš suprantu. Jeigu Daiva, tai būtinai bus „su trenksmu“. Jos visas gyvenimas „su trenksmu“. Su trenksmu išvažiavo iš Lietuvos paskui vyrą mokslininką į Vokietiją, su trenksmu grįžo į Lietuvą, kai senelis po mirties jai paliko savo namus ir žemę Sargeliuose prie pelkės ir miško.
Kažkada paklausiau, ar nesiginčijo vyras, iš Vokietijos miesto į Lietuvos kaimą tempiamas. „Na kaip...“,- numykė tada Daiva. „Visaip ten mes derėjomės. Iš karto tai nenorėjo. Juk jau buvo pabandęs lietuviško „gero“ Vilniuje, universitete. O paskui aš jam pasakiau taip: Vokietijoj mes gyvenam gerai, bet, net ir taip gerai gyvendami, ar mes čia galim nusipirkti tiek žemės su mišku, laukais, pelke? Negalim. O Lietuvoj jau turim. Savo. Viskas. Mano paskutinis argumentas buvo toks“.
Parvažiavo tuomet į Lietuvą su visais vaikais, dabar puoselėja „savo sodą“ – Praviršulio ežerą, pelkę, mišką. Vyras – fizikas, be to – filologas, be to – ekologas, ir vis su moksliniais laipsniais. Dabar jau ne tik iš Praviršulio pelkės, bet ir iš kitų Lietuvos miškų neišbrenda, stebi, moksline – tiriamąja veikla užsiima, puikiai kalba lietuviškai. Lietuva, Daivos protėvių žemė, jiems abiems yra tas sodas, kurį reikia nuolat puoselėti. Nes čia auga jų vaikai.
Kai manęs klausia, kodėl aš miestą iškeičiau į kaimą, atsakau, kad vienas iš argumentų – sodas prie namų. Kad anūkas, augantis mieste, turėtų kur basas po žolę palakstyti, savo obuolį, uogą nusiskinti. Kad paaugęs pasodintų savo medelį tame sode ir išmoktų jį prižiūrėti, džiaugtis vaisiais. Kad priprastų visą likusį savo gyvenimą puoselėti savo sodą. Ir tada jau ne taip svarbu, tiesiogine ar perkeltine šio posakio prasme.
Nei už ką nepatikėsiu, kad kovo 11 žmones į gatves išviliojo išskirtinai geras oras.
Niekada tokiais atvejais nebūna VISI – visi džiaugiasi arba visi nepatenkinti. Visuotiniame džiaugsme yra dalis nepatenkintųjų, visuotiniame nepasitenkinime yra dalis besidžiaugiančiųjų. Tai yra gerai, tik taip galima jaustis laisvai.
Nežinau, kaip jūs, bet aš pergyvenau laiką, kai egzistavo tik dvi nuomonės: viena partijos, kita neteisinga. Kai VISI buvo „už“ arba VISI „prieš“. Ir todėl nesipiktinu ir net nesistebiu tais, kurie nepriklausomybės dieną nepatenkinti laisve, esą, nieko nedavusia, tik atėmusia, ar tais, kurie sako – „tada buvo geriau“. Gyvenantis praeitimi neturi ateities vizijos. Neįmanoma realiame gyvenime sugrįžti į būtąjį laiką.
