Prokurorų patirtys: verkianti motina, vaiko kančia ir įstatymo raidė

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Prokurorai Paulius Andruškevičius ir Jūratė Tamašauskienė.
Kovo 30-ąją Lietuvos Respublikos prokuratūra 33-ią kartą minėjo savo profesinę dieną. Ta proga „Šiaulių kraštas“ kalbasi su Šiaulių apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorais Jūrate TAMAŠAUSKIENE ir Pauliumi ANDRUŠKEVIČIUMI – apie šiurpiausius nusikaltimus, sudėtingiausias bylas ir jautrias akimirkas.

Specializuoti prokurorai

– Taigi, Baudžiamojo persekiojimo skyrius. Kas tai?

P. Andruškevičius (toliau P. A.): – tai specializuoti, aukščiausios kvalifikacijos ir motyvacijos prokurorai, kuriems yra patikėtas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų (nužudymų, sunkių kūno sužalojimų, išžaginimų ir kt.) tyrimų organizavimas ir vadovavimas.

Taip pat skyrius yra atsakingas už svarbiausių mūsų visuomenei ir valstybei nusikalstamų veikų tyrimą ir atskleidimą, t. y. dėl smurtinių nusikaltimų ir seksualinės prievartos, nuo kurių nukentėjo vaikai, dėl nusikalstamų veikų, darančių didelę žalą valstybės finansams ir Europos Sąjungos finansiniams interesams, dėl nusikalstamų veikų elektroninių duomenų ir informacinių sistemų saugumui ir kita.

– Nusikaltimų tyrimai paprastai asocijuojasi su policija, o prokurorų indėlis neretai lieka tarsi šešėlyje. Kodėl?

P. A.: – Teisingas pastebėjimas. Ne vienam prokuroras asocijuojasi tik su kaltinimu teisme ar laisvės atėmimo bausme. Galiu patikinti, kad būtent prokuroras užtikrina nuo nusikalstamų veikų nukentėjusių žmonių teises bei laisves, gina mūsų visuomenės ir valstybės interesus. Prokuroras yra teisėto, greito ir išsamaus baudžiamojo persekiojimo garantas, jis užtikrina, kad padarytos nusikalstamos veikos būtų atskleistos, nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Mūsų skyriaus prokurorai kasdieniniame darbe užtikrina ikiteisminio tyrimo atlikimo teisėtumą ir asmenų teisių apsaugą (pavyzdžiui, kad visi proceso veiksmai būtų atliekami pagal įstatymą, be pagrindo nebūtų apribota asmenų laisvė, atlyginta nusikaltimu padaryta žala ir t. t.), vertina ikiteisminio tyrimo įstaigų surinktus bylos duomenis, ir, žinoma, esant pakankamam pagrindui manyti, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, padeda teismui vykdyti teisingumą, palaikydami valstybinį kaltinimą teisme. Beje, žodis „prokuroras“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „rūpintis“, todėl mano asmeninis noras, kad kiekvienam žodis „prokuroras“ ar „prokuratūra“ visų pirma asocijuotųsi su jo teisių ir teisėtų interesu gynyba bei teisingumu.

Tai, kas sunkiausia

– Kai kurie pastarųjų metų, mėnesių įvykiai šiurpina – daromi sunkūs nusikaltimai, kurių vykdytojai yra vaikai, aukos – vaikai. Pedofilijos skandalai krečia Lietuvą. Kas vyksta?

P. A.: – Pastebima, kad tyrimų dėl smurtinių nusikaltimų ir seksualinės prievartos prieš vaikus skaičius, deja, nemažėja, tačiau tokią tendenciją galima susieti nebūtinai tik su tokių nusikalstamų veikų darymo padažnėjimu, bet ir tuo, jog šios nusikalstamos veikos tapo labiau atpažįstamos, identifikuojamos. Nuo minėtų nusikaltimų nukentėję vaikai būna priversti išgyventi sunkiai pašalinamas pasekmes jo kasdieniam gyvenimui. Neretai šios patirtys vėliau pasireiškia jau ir suaugusio žmogaus gyvenime, sukurdamos vadinamąjį nesibaigiantį smurto ratą (kuomet ir patys nukentėję yra linkę į destruktyvų elgesį). Seksualinė prievarta yra pati sunkiausia prievartos prieš vaikus forma, sukelianti skaudžiausius padarinius visai vaiko raidai.

Tam, kad būtų išvengta tokių žalojančių pasekmių, būtina kuo anksčiau atpažinti ir nustatyti prieš vaikus daromus nusikaltimus. Šiuos nusikaltimus tiria specializuoti prokurorai ir policijos pareigūnai, pasitelkiami psichologai, vaikų teisių apsaugos specialistai.

Baudžiamojo proceso metu visuomet yra vertinami nepilnamečių specialūs apsaugos poreikiai ir jų apsaugai yra numatytos konkrečios apsaugos priemonės, kad procesas darytų kuo mažesnį poveikį vaikui. Vaiką proceso metu stengiamasi apklausti tik vieną kartą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, siekiant išvengti jo dalyvavimo teisme.

J. Tamašauskienė (toliau J. T.): – Reikia pripažinti, kad nusikaltimų, kuriuose nukentėjusieji yra vaikai, tyrimas yra sunkus emociškai ir sudėtingas procesiškai. Tokie tyrimai turi vykti maksimaliai greitai ir kartu privaloma užtikrinti, kad jie būti atlikti kokybiškai, visi kalti asmenys turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Be to, labai svarbu apsaugoti šios pažeidžiamiausios visuomenės grupės interesus, jų privatumą. Žinoma, suprantame visuomenės bei žiniasklaidos interesą žinoti apie tokius įvykius, tačiau manau, kad reikia būti atsargiems, viešinant tokių įvykių detales, nes ne visi ikiteisminiai tyrimai dėl seksualinės ar fizinės prievartos prieš vaikus baigiasi apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu. O asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas nėra įrodytas įstatymo numatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu.

Kalbant apie kitus sunkius nusikaltimus, tai jų skaičius – mažėjantis. Štai 2016 metais vien Šiaulių apskrityje per metus buvo registruoti 36 nužudymai, o pernai Šiaulių ir Telšių apskrityse pradėti septyni ikiteisminiai tyrimai, t. y. dar vyksta tyrimas ir neaišku, ar tikrai bus surinkta duomenų konstatuoti, kad buvo padaryti tyčiniai nužudymai.

– Kokia sunkiausių nusikaltimų aplinka?

J. T.: – Praktika rodo, kad, deja, labai sunkūs nusikaltimai, įskaitant ir nužudymus, įvykdomi ten, kur turėtume jaustis saugiausiai – namuose, privačiose erdvėse. Pastebima, kad ir kaltininkais, kurie neretai būna apsvaigę nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, tampa artimos aplinkos asmenys – šeimos nariai, draugai ar kiti artimieji.

– Gerbiama prokurore Jūrate, nužudymus tiriate daugybę metų. Ar įmanoma prie viso to priprasti?

J. T.: – Jeigu kalbėti iš žmogiškosios pusės, nepaisant darbo dešimtmečių, man emociškai sunkiausi – naujagimių nužudymai. Sunku, ir kai bylose figūruoja vaikai. Šiuo metu Šiaulių apygardos teisme nagrinėjamas nusikaltimas, padarytas pernai liepą Šiauliuose, Gegužių gatvėje. Auka – nepilnametė, viena iš kaltinamųjų – irgi. Sunkiai protu suvokiamas nusikaltimas, jo detalės, motyvai. Kažkuria prasme ir pati kaltinamoji yra tapusi savotiška auka, o jos gyvenimas jau paženklintas.

Tačiau noriu pasakyti, kad šiuo metu mes gyvename kur kas saugesnėje ir geresnėje aplinkoje. Dalyvauju teismo posėdžiuose, kuriuose svarstomi asmenų, nuteistų už nužudymus, teikimai dėl bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos – pakeitimo į terminuotą laisvės atėmimą. Kai skaitai šias bylas prisimeni, kad prieš 15–20 metų laikai buvo kur kas neramesni. Buvo daromi itin žiaurūs nusikaltimai, viešose vietose, dėl turto ar be jokios aiškios priežasties.

Sukrečiančios detalės ne tik kalbant apie nužudymus, kraupios ir kalbant apie nepilnamečių seksualinę prievartą.

P. A.: – Mes visi esame žmonės ir atsiriboti nuo nukentėjusiojo, tuo labiau nuo žiauriai nuskriausto vaiko, neretai būna sunku. Tačiau manau, kad prokurorui tokioje situacijoje būtina empatija, kuri leidžia profesionaliai suprasti ir užjausti auką ar jos artimuosius, teisingai ir nešališkai užfiksuoti jų patirtis, pabandyti suvokti ir kaltininko aplinką bei veiksmų priežastis, kad būtų surinkti visi reikšmingi duomenys ir teismas galėtų išspręsti bylą teisingai.

J. T.: – Būna, kad kai kurios bylos detalės kažkodėl lieka galvoje ilgam. Išliko atmintyje viena sena byla, kur jau neprisimenu nei paties kaltinamojo joje, nei detalių. Tik atsimenu, kaip į didelę Šiaulių apygardos teismo salę įėjo moteris, atsisėdo pačiame tolimiausiame kampe. Žmonių beveik nebuvo. Paklausiau sekretorės, kas ta moteris. Pasakė, kad tai kaltinamojo mama. Sakant baigiamąją kalbą, visąlaik girdėjau ją verkiant. Aš neatsimenu bylos, bet atsimenu tą kaltinamojo mamą, kuri verkė už savo vaiką, įvykdžiusį nusikaltimą. Negaliu paaiškinti, kodėl atsimenu tą moterį. Greičiausiai dėl to, kad jai buvo begaliniai sunku.

Žinoma, kad negali būti abejingas, kai į teismą atvyksta ir bylos nagrinėjime dalyvauja aukos artimieji. Tėvai labai išgyvena. Jie atvyksta į teismo posėdžius, o kartais prašo leidimo nebedalyvauti, nes jiems per sunku klausytis. O dar tas nužudymo būdas, kartais pereinantis sveiko proto ribas. Kai tėvai sužino, kiek kentėjo jų vaikas, tai jų kančia žodžiais nenusakoma. Taip, mes, prokurorai, savo darbą darome, giname nukentėjusiojo ir jo artimųjų interesus, bet juk nužudytojo artimiesiems negali pasakyti, kad po teismo viskas bus taip, kaip buvo anksčiau. Taip nebebus: kažkam ir vaikus reikės užauginti, ir seni tėvai likę.

O kaltininkas dažniausiai sako „gailiuosi“. Bet kai kurie iš jų gailisi ne dėl to, ką padarė, o dėl savo gyvenimo, kad nebeturi perspektyvų. Dėl to, kad nužudė savo draugą, šeimos narį, kaimyną, gailisi tik mažuma. Tiesiog akivaizdu, kurių gailestis ir artimųjų atsiprašymas būna nuoširdus.

– Labai sunkių nusikaltimų, tokių kaip nužudymas, tyrimai. Kaip sekasi?

J. T.: – Tokie nusikaltimai privalo būti ištirti bet kokiu atveju, net ir tada, kai kaltinamasis prisipažįsta. Prisipažinimo atveju tyrimo eiga nesikeičia – surenkami visi tyrimui reikšmingi duomenys, atliekamos apklausos, ekspertizės ir t. t. Byla perduodama teismui, kai nebėra abejonių.

Reaguoti reikia

– Pakalbėkime apie abejingumą ir neabejingumą.

P. A.: – Reikia pasidžiaugti, kad paskutinį dešimtmetį Lietuvoje labai sunkių nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai nuolatos mažėja. Manau, kad prie to prisidėjo ne tik gerėjanti ekonominė ir socialinė aplinka, bet ir netolerancija smurtui. Matome, kad didėjantis nepakantumas tiek fiziniam, tie psichologiniam smurtui laiku užkerta kelią sunkiems padariniams. Jau daugiau nei dešimtmetį veikia Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas.

Nors vis dar pasitaiko sunkiai nusikaltusių nepilnamečių, tačiau tai greičiau retos išimtys, nulemtos dėmesio vaikui trūkumu šeimoje, ugdymo ar mokymo įstaigose. Džiugu, kad mūsų jaunoji karta dažniausiai suvokia patyčių žalą, nesprendžia konfliktų jėga bei jaučia atsakomybę už kitus.

Suprantu, kad jei mes kalbame apie fizinę arba apie seksualinę prievartą prieš vaikus, tai kaltininkai dažniausiai yra iš artimo arba pažįstamų žmonių rato. Dėl to kiti artimieji, tėvai, darželių ar mokyklų darbuotojai, pastebėję menkiausius ženklus apie galimą prievartą prieš vaiką, neretai susiduria su abejonėmis ir noru nepakenkti artimam asmeniui, tačiau šiuo atvejų vaiko psichinė ir fizinė sveikata neabejotinai turi būti pirmoje vietoje.

J. T.: – Visuomenė tikrai neabejinga. Žinoma, vis dar pasitaiko atvejų, kai nenorima kištis į kaimynų barnius. Tačiau reikia suprasti, kad rytą galite pamatyti prie durų policiją ir sužinoti, kad vieno iš kaimynų nebėra. Juk laiku sureagavus ir suteikus pagalbą galima išvengti tragiškų pasekmių.

– Kovo 30-oji – LR prokuratūros profesinė diena. Kokios nuotaikos?

J. T.: – Su šia profesine švente sveikina kolegos iš kitų institucijų, pradžiugina skambučiu ar žinute. Pakili ir smagi diena mūsų bendruomenei. Džiugu, jog prokuratūra švenčia jau 33-iąsias veiklos metines.

P. A.: – Geros. Prisimename šią dieną, pasidalijame prisiminimais ir pasidžiaugiame, kaip nuolatos tobulėjame.

J. T.: – Būtų smagu, kad kuo daugiau žmonių nežinotų, kur yra policija, teismas ir prokuratūra. Kartą teko bendrauti su vienu senjoru ir aiškinti, kur jam ten reikia nueiti. Sakau, kad reikia ten, kur netoliese yra teismas. O jis man sako: „aš nežinau, kur yra teismas“. Bandau patikslinti, kad yra šalia policijos pastato. O jis: „aš nežinau, kur ta policija, niekados nesu buvęs“. Galvoju, kaip šaunu, kad tam žmogui tokių įstaigų jo gyvenime nereikia.