Naujausios
Profesorius negali nemąstyti
Šiandien Šiaulių universiteto bibliotekoje rengiami tekstų skaitymai, skirti profesoriaus emerito Broniaus Prėskienio 80— mečiui. Profesorius kalbės tema „Laiko tėkmėje...“, pristatys to paties pavadinimo savo naujausią knygą. Ją kaip ir viską iki šiol rašė tik ranka — prie kompiuterio neprisiliečia, neturi profesorius ir mobiliojo telefono.
Per profesoriaus gimtadienį, birželio 14— ąją, jaukiai kalbėjomės apie jo 80 metų laiką, skirtą mokslui, knygai ir pareigai.
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Sekmadienio krepšinis
Kalbą su profesoriumi emeritu pradėjome ne nuo knygų ir mokslo, o nuo krepšinio.
Profesorius B. Prėskienis iki šiol tebėra Šiaulių universiteto krepšinio klubo „Sekmadienis“ narys, ilgai jam vadovavo.
„Kurį laiką visai nebeėjau, bet dabar vėl einu, bent varžybų pasižiūrėti. Baudų pamėtau, kai laisvas krepšys. Ir arenoje profesionalų varžybų stengiuosi nepraleisti“, — nuotaikingai pasakoja profesorius.
Humanitaras, kalbininkas pamėgo krepšinį iš didelio noro bendrauti su žmonėmis. Profesorius taip ir sako: „Man reikia žmonių, labai reikia bendravimo. Esu bendruomenės žmogus, dzūkas. Vis prisimenu vieno seno dzūko pasakymą. Kai jo paklausė, ko gi tau dar negana, dzūkas atsakė: “Man žmonių negana“. Taip ir man — žmonių, bendravimo vis negana“.
Krepšinį profesorius pamėgo dar studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute, daugiau, nei prieš 60 metų. Kai atvažiavo po instituto baigimo į Šiaulius, su bendraminčiais įkūrė krepšinio klubą „Sekmadienis“.
„Nebuvau niekada startiniame penketuke, bet man vis tiek labai tinka krepšinis“, — sakė ponas Bronius.
Vienos varžybos ypač įstrigo profesoriui dėl savo sėkmės ir gerbėjų reakcijos. Tada jaunas Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojas dėstė lietuvių kalbą Rusų kalbos specialybės studentėms rusaitėms.
„Žiūrovų daug, o man taip sekasi. Po kiekvieno mano sėkmingo metimo mano studentės rusaitės vis šaukė: “Bronis, Bronis!“, — juokėsi profesorius.
Humanitaras su šautuvu ant peties
Dar vieno pomėgio — medžioklės, jis neatsisakė iki šiol.
„Kitiems patinka tykoti bokštelyje, nes ten didžiausios galimybės nušauti. O man patinka kartais tik šiaip sau pabūti gamtoje. Mėgstu bendras medžiokles su varovais ir šunimis, pajuokauti, liežuvį palaidyti“, — pasakojo profesorius.
Profesorius jau seniai nešauna į stirnas.
„Man gaila stirnų. Labai gaila. Nekoks aš medžiotojas, kol prisitaikau, žvėris ir pabėga“, — juokėsi B. Prėskienis.
„Kartais pavydžiu savo kolegoms, kurie, pasitraukę nuo rašomojo stalo, nebegalvoja apie tai, ką darė prie knygų. Tos mintys juos apleidžia. O aš negaliu, nuolat sukasi sukasi galvoje tai, ką rašau, skaitau.
Kai išeidavau į medžioklę, tykau vienas žvėries, o mintys vis apie mokslą, sakinius, kalbą sukasi. Vis galvoju, kaip patobulinti vieną ar kitą sakinį, mintį, pastraipą. Vargina mane įvairios mintys, bet kitaip negaliu. Nemoku nieko nemąstyti„, — susimąsto profesorius.
Grybaudamas — mąsto, medžiodamas — mąsto, eidamas — mąsto, tik krepšinį žaisdamas galvoja apie krepšinį.
B. Prėskienis yra dvylikos knygų, daugybės mokslo straipsnių autorius.
Visas knygas rašė ir teberašo tik ranka, prie kompiuterio net neprisilietė. Ir išliko turbūt vienintelis profesorius, iki šiol neturintis mobiliojo telefono.
Garbė
B. Pėskienis priklauso universiteto senjorų klubui „Emeritus“.
Aštuoneri metai, kai universitetas B. Prėskieniui suteikė mokslinį emerito laipsnį. Tokį laipsnį Šiaulių universitete turi tik trys profesoriai — B. Prėskienis, Vytenis Rimkus ir Vytautas Karvelis. Profesoriai emeritais gali tapti sulaukę 65— erių. Šį vardą suteikia Senatas už ypatingus nuopelnus mokslui, kultūrai. Emeritui skiriama renta prie pensijos.
Lotyniško „emerere“ viena iš reikšmių “ištarnauti, pasenti, tapti nereikalingu“.
„Niekaip nesutinku dėl reikalingumo. Jaučiuosi reikalingas ir noriu būti reikalingas, kol galiu. Mano enciklopedinis žodynas rodo tik tokią reikšmę — nusipelnęs, užsitarnavęs“, — šypsosi profesorius.
Prieš trejus metus profesoriui buvo suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas.
„Kiekvienas apdovanojimas šiek tiek paglosto, bet tik tiek. Yra Šiauliuose už mane vertingesnių garbės piliečio vardui. Dirbau ir tiek, nieko per daug nesu nustebinęs“, — sako profesorius.
„Švarus vaikas“
— Kaip atsitiko, kad Dzūkijos kaimo vaikas išvažiavo studijuoti į Vilnių lietuvių kalbos ir literatūros? Iš kur meilė kalbai?
— Sėdau į traukinį ir vienas išvažiavau po Merkinės gimnazijos į Vilniaus pedagoginį institutą. Nebuvau niekada dar buvęs Vilniuje.
Nežinau, ar yra, ar buvo Lietuvoje kitas toks provincijos miestelis, kaip Merkinė, kurios gimnazijoje dėstė tiek šviesių žmonių. Aš ėjau paskui savo mokytojus. Mane į mokslininko kelią atvedė daug Merkinės gimnazijoje dirbusių asmenybių, kurių pavardės įrašytos žinynuose, enciklopedijose.
Man Merkinės gimnazijoje dėstė generolas Teodoras Daukantas, du kartus buvęs Lietuvos krašto apsaugos ministru. Dėstė Jonas Kuzmickis, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, gimnazijoje dirbo vicedirektoriumi. Jis nepriklausomos Lietuvos metais buvo redagavęs kai kuriuos vaikų literatūros žurnalus, juose rašęs. Vėliau J. Kuzmickis pasitraukė į Angliją, rašė straipsnius, leido knygas. Dėstė ir rašytojas Julius Būtėnas. Dėstė kunigas, liturginių raštų į lietuvių kalbą vertėjas, šviesuolis Jonas Mintaučkis.
Merkinės bažnyčios dekanas Celiešius ilgais rudens ir žiemos vakarais gimnazistams organizuodavo paskaitas, pokalbius apie kitas šalis. Jis buvo pats aplankęs daugybę šalių. Mums būdavo labai įdomu jo klausytis.
Tikybą dėstė ir kardinolas Vincentas Sladkevičius, tada buvęs jaunu vikaru. Labai kuklus ir gilus žmogus.
— Kodėl pasirinkote lietuvių kalbą ir literatūrą?
— Mano klasės draugai ne kartą stebėjosi, kodėl pasirinkau kalbą ir literatūrą. Juk aš buvau klasės matematikas, nuo manęs matematikos uždavinius nusirašinėdavo visa klasė.
Iki studijų Vilniaus pedagoginiame institute nebuvau matęs teatro, operos, parodų — nieko. Buvau švarus kaimo vaikas.
Tada studentams lengviau būdavo studijuoti, mažai knygų būdavo, o kai kurios iš jų iš viso buvo uždraustos. Per visą studijų laiką semestre tik vieną kartą esu turėjęs ketvertą, visi kiti — penketai (penkiabalėje sistemoje).
— O kaip atsidūrėte Šiauliuose?
— Pagal paskyrimą — į Šiaulių mokytojų institutą. Nebuvau nė karto buvęs Šiauliuose. Atvažiavau traukiniu iš Vilniaus.
Tuometinis rektorius profesorius Germanas nužvelgė mane ir sako: „Kažin, ar tu susitvarkysi su studentais. Kai kurie bus tavo metų. O tu toks bloznas“.
Priprato Šiauliuose
Bronius Prėskienis Šiaulių aukštojoje mokykloje išdirbo beveik 60 metų. Tarp B. Prėskienio studentų buvo net du Šiaulių universiteto profesoriai Kazimieras Župerka ir Aloyzas Gudavičius.
Šiauliuose Bronius sutiko žmoną Eglę, ji į Šiaulius atvažiavo iš Vilniaus universiteto. Bronius tada jau dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėju.
Nuo tos dienos 1953 metais, kai B. Prėskienis pirmą kartą išlipo Šiaulių geležinkelio stotyje, miestas labai pasikeitė. Profesorius dar matė Šiaulius, kur tik pagrindine, Vilniaus gatve, važinėjo maršrutinis autobusas.
„Iš pradžių Šiauliai man nelabai patiko, gamta nekokia, mano Dzūkijoje daug gražiau. Bet pripratau, aš paklusnus“, — sako profesorius.
— Šalia literatūrinio, mokslinio darbo, jūs visą gyvenimą užėmėte aukštus administracinius postus, karjeros laiptais buvote užlipęs net iki rektoriaus kėdės.
— Oi, buvau tik laikinasis rektorius. Niekada nė vieno posto pats nesiekiau. Anais laikais pats nepasisiūlysi. Jeigu pasiūlo ir eini dirbti. Man siūlė.
Kai buvau prorektoriumi, pats padaviau prašymą išeiti iš šių pareigų. Galvojau į jokį kitą postą neiti. Bet man rektorius Juozas Vaitkevičius liepė pasirinkti vieną iš trijų postų. Pasirinkau Pedagogikos fakulteto dekano pareigas. Buvau pavargęs nuo administracinių pareigų, norėjosi daugiau dirbti mokslinį darbą.
Matyt, nebuvau blogas administratorius, nes buvę studentai, net ir seniai baigę, gatvėje vis užkalbina, kviečia į kursų susitikimus. Bet vis rečiau besutinku savo studentus — išsivaikščiojo Lietuva po užsienius.
JUBILIEJUS: 80 metų jubiliejaus profesorius emeritas Bronius Prėskienis nesureikšmina: „Nesureikšminu nei garbės, nei jubiliejų“.
MINTYS: Profesorius emeritas Bronius Prėskienis sako, kad negali atitrūkti nuo rašomų knygų nei medžioklėje, nei eidamas pasivaikščioti.
DZŪKIJA: Bronius Prėskienis 1953 metais tėviškėje, Dzūkijoje, Bugonyse prieš pradedant dirbti Šiaulių mokytojų institute.
KREPŠINIS: Šiaulių pedagoginio instituto dėstytojų krepšinio komanda 1969 metai. Bronius Prėskienis su marškinėliais, pažymėtais 5 numeriu.
KNYGOS: Bronių Prėskienį visada surasi prie knygų.
ŠEIMA: Bronius Prėskienis su abiem savo Eglėmis — dukra ir žmona Palangoje, septintajame dešimtmetyje.
Jono TAMULIO ir Broniaus PRĖSKIENIO šeimos albumo nuot.
Dosjė
Lietuvos kalbininkas, literatūros tyrinėtojas, humanitarinių mokslų daktaras, profesorius, Šiaulių miesto garbės pilietis Bronius Prėskienis gimė 1930 metais birželio 14 dieną Alytaus rajone, Bugonyse.
1949 metais baigė Merkinės gimnaziją. 1949— 1953 metais studijavo Vilniaus pedagoginiame institute.
1953 metais pradėjo dirbti Šiaulių mokytojų institute. 1954 metais Mokytojų institutas reorganizuotas į Pedagoginį institutą. 1955— 1960 metais ir 1961— 1963 metais — Lietuvių kalbos ir literatūros katedros vedėjas. 1962— 1969 ir 1971— 1972 metais mokslo ir mokymo prorektorius, 1970 metais — laikinasis rektorius. 1973— 1992 metais — Pedagogikos fakulteto dekanas. Nuo 2002 metų Šiaulių universiteto profesorius emeritas.
Yra ŠU veteranų klubo „Emeritus“ valdybos narys ir viceprezidentas. Profesoriui yra suteiktas Garbės medžiotojo vardas.
2007 metais rugsėjo 7 dieną Šiaulių miesto savivaldybės taryba suteikė Šiaulių miesto Garbės piliečio vardą.
