Pro uždarytos mokyklos akiduobes

Pro už­da­ry­tos mo­kyk­los aki­duo­bes

Rug­sė­jį už­da­ry­ta Šiau­lių ra­jo­no Ža­rė­nų mo­kyk­la skai­čiuo­ja pir­muo­sius smū­gius. Iš­dau­žy­ti lan­gai, sa­ni­ta­ri­niai maz­gai, spro­gę ra­dia­to­riai. Te­bes­to­vi tik len­te­lė, kad pir­mo­ji Ža­rė­nų mo­kyk­la, ta­da dar da­rak­to­ri­nė, 2012 me­tais šven­tė 100-me­tį.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Tik 104 die­nos iki „po­gro­mo“

Še­ši lan­gai. De­šimt kriauk­lių. Sep­ty­ni klo­ze­tai. Įsi­lauž­ta per lan­gą. Ei­ta dau­žy­ti, nes nie­ko ne­paim­ta, neiš­neš­ta. Atei­ta nio­ko­ti. Vaikš­čio­ta po kla­ses, mer­gai­čių, ber­niu­kų ir mo­ky­to­jų tua­le­tus, du­šus. Iš pir­mo­jo aukš­to kil­ta į ant­rą­jį. Dau­žy­ta ir ten.

Po iš­dau­žy­tą mo­kyk­lą ly­di Ža­rė­nų kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė, Ža­rė­nų se­niū­nai­tė Jo­lan­ta Ge­da­mins­kie­nė ir Ša­ky­nos se­niū­nas Ar­tū­ras Ži­lins­kas.

Jau bu­vo du mo­kyk­los „po­gro­mai": gruo­džio 14-ąją ir sau­sio 10 die­no­mis, jei­gu ne­skai­čiuo­ti to at­ve­jo, kai kai­mo žmo­nės užė­ję at­si­tik­ti­nai į mo­kyk­lą, pa­ste­bė­jo nu­pjau­tus ke­lis ra­dia­to­rių vamz­džius.

Skai­čiuo­ja­me, kad nuo mo­kyk­los už­da­ry­mo – rug­sė­jo 1-osios iki gruo­džio 14-osios praė­jo vos 104 die­nos.

J. Ge­da­mins­kie­nės aky­se kau­pia­si aša­ros, kai ati­da­ro du­ris į il­gus ko­ri­do­rius: dau­ge­lis ra­dia­to­rių iš­šau­dė, kai pa­spau­dė di­des­nis šal­tis. Prie ra­dia­to­rių mė­to­si spro­gu­sių ra­dia­to­rių at­plai­šų, iš ra­dia­to­rių iš­bė­gęs juos­vas van­duo telk­šo juos­vo­mis ba­lu­tė­mis.

„Nors van­duo bu­vo iš­leis­tas, bet neį­ma­no­ma iki pa­sku­ti­nio la­šo. Kaž­kiek van­dens li­ko – už­te­ko, kad su­sprog­tų“, – sa­ko se­niū­nas A. Ži­lins­kas.

Psi­chiat­rai ir nar­ko­lo­gai paaiš­kin­tų

„At­va­žia­vo kas nors pa­spar­dy­ti stik­lų iš to­li? Kai­mo žmo­nės įsi­ti­ki­nę, kad tai da­ro bu­vę mū­sų mo­kyk­los mo­ki­niai. Tai skau­džiau­sia“, – sa­kė kai­mo gat­vė­je su­tik­ti ža­rė­niš­kiai.

„Juk pa­sa­ko­ja­si sa­vo žyg­dar­bius, bet kol kas tei­sin­gu­mas be­jė­gis – tai ža­la per ma­ža, tai įro­dy­mų trūks­ta, tai per bran­gu tir­ti ras­tą krau­ją, kad su­ras­tų nu­si­kal­tė­lius“, – pa­sa­ko­ja se­niū­nas.

„Taip da­ro tie, ku­rie nė­ra nė die­nos dir­bę jo­kio dar­bo. Su­kū­rę jie nė­ra nie­ko, tik su­nai­ki­nę. Vi­suo­me­nė jiems mo­ka pa­šal­pas, „pa­re­mia“ ba­bos pen­si­jo­mis. Gal psi­cho­lo­gai, psi­chiat­rai ga­lė­tų paaiš­kin­ti, ko­dėl taip vyks­ta... Prieš kaž­kiek me­tų Ža­rė­nai tu­rė­jo pa­de­gė­ją. Tai jis pa­deg­da­vo na­mą, ūki­nį pa­sta­tą ir pir­mas at­sku­bė­da­vo ge­sin­ti. O ką psi­cho­lo­gai, psi­chiat­rai pa­sa­ky­tų apie pa­si­ten­ki­ni­mą dau­žant?“, – vė­liau iš­gir­si­me ža­rė­niš­kių svars­ty­mus.

Ža­rė­niš­kiai pa­sa­ko­jo, kad „to­kie he­ro­jai“ yra dau­žę ir baž­ny­čio­je, kerš­ta­vę tiems, ku­rie iš­drįs­da­vo dur­ti pirš­tu į juos: tai ru­lo­nus šie­no su­ri­de­na į grio­vius, tai iš baž­ny­čios at­ne­ša ir prie du­rų pa­sta­to lai­do­ji­mo apei­go­se nau­do­ja­mą bu­ta­fo­ri­nį kars­tą.

To­kie in­ci­den­tai su­tam­pa su pa­šal­pų ir pen­si­jų mo­kė­ji­mo die­no­mis.

Ne­rei­ka­lin­gi met­rai ir žmo­nės

Tuš­čio­je mo­kyk­los spor­to sa­lė­je gar­siai nuai­di kiek­vie­nas žo­dis.

„Ir ne­bed­rą­sūs, ir ne­be­vik­rūs“, – ne­links­mai iro­ni­zuo­ja se­niū­nas A. Ži­lins­kas, žvelg­da­mas į olim­pi­nę skan­duo­tę ant spor­to sa­lės sie­nos „Drą­sūs, stip­rūs, vik­rūs“.

Spor­to sa­lė, kla­sės, ko­ri­do­riai, pa­gal­bi­nės pa­tal­pos su­da­ro per 2,3 tūks­tan­čio kvad­ra­ti­nių met­rų plo­to. Dvie­jų aukš­tų so­viet­me­čiu sta­ty­tos ir 1989 me­tų sau­sį ati­da­ry­tos mo­kyk­los pa­sta­tas sto­vi pa­čia­me Ža­rė­nų kai­mo cent­re su pui­kiu pri­va­žia­vi­mu, apie dviem hek­ta­rais su­tvar­ky­to skly­po te­ri­to­ri­jos.

A. Ži­lins­kas skai­čia­vo, kiek ir kam Sa­vi­val­dy­bė siū­liu­si pa­tal­pas: So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jai, kad čia gal­būt bū­tų ga­li­ma įreng­ti so­cia­li­za­ci­jos cent­rą. Siū­ly­ta apie Ža­rė­nus že­mes dir­ban­čiai stam­biai že­mės ūkio bend­ro­vei.

„Jo­kių at­sa­ky­mų“, – skės­te­li ran­ko­mis se­niū­nas.

Vil­ties bu­vo su­tei­ku­si vie­na vieš­nia. Ji žval­gė­si – gal čia bū­tų ga­li­ma įsteig­ti sen­jo­rų glo­bos na­mus.

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė J. Ge­da­mins­kie­nė pri­si­me­na lai­kus, kai mo­kyk­lo­je mo­ky­da­vo­si apie 140 vai­kų. Taip bu­vo iš pra­džių – vos ją pa­sta­čius. Kas­met vai­kų ma­žė­jo. Ga­liau­siai bu­vo priei­ta ri­ba, kai dar­buo­to­jų bu­vo dau­giau, nei vai­kų. Mo­kyk­la už­da­ry­ta, kai li­ko apie 30 vai­kų.

„Ir tai dar me­tus lai­kė mū­sų mo­kyk­lą. Bet jau ir mums pa­tiems keis­tai at­ro­dė, kai vai­kų ma­žiau, nei dar­buo­to­jų...“, – me­na sun­kų kai­mui ap­si­spren­di­mą A. Ži­lins­kas.

„Mig­ra­ci­ja“, – prie­žas­tį, ko­dėl ne­be­li­ko vai­kų, įvar­di­jo se­niū­nas.

„Nė­ra dar­bo. Vi­sa lai­mė, kad dar „Klau­so ūkis“ pas mus yra, dar po ke­lis įdar­bi­na smul­kes­ni ūki­nin­kai“, – dar vie­ną svar­bų sver­tą, nu­lė­mu­sį kai­mo li­ki­mą, įvar­di­jo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė.

Už­da­rius mo­kyk­lą be dar­bo li­ko va­ly­to­jos, sar­gai, kū­ri­kas, da­lis vie­ti­nių mo­ky­to­jų.

Įs­ta­ty­mai – ne pro­vin­ci­jai

Ža­rė­nų kai­mo bend­ruo­me­nės žmo­nės svars­tė, ką ga­li­ma bū­tų nu­veik­ti bu­vu­sios mo­kyk­los pa­tal­po­se, gal įreng­ti ke­pyk­lė­lę.

„Teo­ri­ja. Pa­tys sa­vo iš­kep­tų ban­de­lių juk neiš­pirk­sim, tek­tų vež­ti į Šiau­lius. To­li. Kai­nuo­tų ke­lio­nė. Be to, bend­ruo­me­nė – ne ­pel­no sie­kian­ti or­ga­ni­za­ci­ja. O ra­šant pro­jek­tą rei­kia pri­si­dė­ti sa­vo lė­šo­mis, iš ko bend­ruo­me­nė pri­si­dės, jei­gu gy­ve­na­me tik iš 2 pro­cen­tų gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio, o dir­ban­čių ir ga­lin­čių skir­ti tą mo­kes­tį bend­ruo­me­nei – vie­ne­tai“, – si­tua­ci­ją pie­šė J. Ge­da­mins­kie­nė.

A. Ži­lins­kas sako, jog vals­ty­bė tu­rė­tų per­tvar­ky­ti dau­ge­lio sri­čių dar­bą, pa­gal rea­lią si­tua­ci­ją, o ne taip, kaip kaž­kam Vil­niu­je žiū­rint pro ka­bi­ne­to lan­gą at­ro­do.

Pa­vyz­džiui, po­li­ci­ja tu­ri bū­ti pa­sie­kia­ma kai­mo žmo­nėms ne tik dar­bo va­lan­do­mis, bet ir sa­vait­ga­liais ir at­va­žiuo­ti ne iš Šiau­lių per 35 mi­nu­tes, o bū­ti vie­to­je.

Se­niū­nas ste­bi­si, kad so­cia­li­nių pa­slau­gų įstai­gų se­ne­liams nuo­la­tos trūks­ta, bet kai at­si­ran­da no­rin­čių steig­ti se­ne­lių na­mus – ne­pa­vyks­ta, nes neį­vei­kia biu­rok­ra­ti­nių bar­je­rų.

„Kar­tais no­rų gra­žių iš žmo­nių iš­girs­ti ga­li­ma, bet tie no­rai at­si­mu­ša kaip į sie­ną, nes di­džiu­liai su­var­žy­mai“, – sa­kė se­niū­nas A. Ži­lins­kas.

Su­tik­ti kai­mo gat­vė­se gy­ven­to­jai vė­liau ste­bė­sis: „Mū­sų vals­ty­bė, pra­ktiš­kai, ap­si­ri­bo­ja Vil­niu­mi, kur ir lei­džia­mi įsta­ty­mai pa­gal ten ga­lio­jan­čią tvar­ką. Kas tin­ka did­mies­čiui, vi­siš­kai ne­tin­ka kai­mui. Bet ir čia, ir ten ga­lio­ja tie pa­tys įsta­ty­mai, tos pa­čios vers­lo są­ly­gos. Ko no­rė­ti, kad kai­me kaž­kas kur­tų­si? Vil­nie­tiš­ki įsta­ty­mai re­gio­nuo­se tie­siog ne­tin­ka „.

– Gal ne­bes­va­jo­ti, kad ša­ly­je bū­tų ne tik Vil­niaus, bet ir re­gio­ni­nė po­li­ti­ka? – at­si­grę­žia­me į gy­ven­to­jų pa­sta­bų be­si­klau­san­tį se­niū­ną A. Ži­lins­ką.

– Sva­jo­kim dar... Sva­jo­nės kar­tais virs­ta rea­ly­be, – vi­lia­si se­niū­nas.

Pas­ku­ti­nė Vals­ty­bės die­na

Nio­kio­ja­mos mo­kyk­los ko­ri­do­riais ei­na­me link išė­ji­mo, akys už­kliū­va už di­džiu­lio ant sie­nos pa­ka­bin­to pla­ka­to, skir­to Va­sa­rio 16-ajai.

Virš su­spro­gu­sio ir juos­vą ba­lu­tę iš­lei­du­sio ra­dia­to­riaus ka­ban­čio­je vai­kų ran­ko­mis pa­da­ry­to­je „šir­dy­je“ pri­ka­bin­ti mo­kyk­lo­je be­si­mo­kiu­sių vai­kų pa­lin­kė­ji­mai Lie­tu­vai.

„Mes bran­gi­nam ši­tą lais­vę, te­gul Die­vas mus ap­sau­go“. „Lin­kim vi­są lai­ką bū­ti stip­riai vals­ty­bei“, – vai­kiš­ka ran­ka iš­ve­džio­tas pa­ra­šas ir nuo­ro­da 3 kla­sė. „Žmo­nėms lin­kim vie­ny­bės“. „Lin­kim, Lie­tu­va, tau gy­vuo­ti ir ta­vo vai­kai, kad gy­vuo­tų!“

Taip per­nai Ža­rė­nų vai­kai sa­vo mo­kyk­lo­je mi­nė­jo pa­sku­ti­nę Vals­ty­bės die­ną.

Kai lau­ke –15, bib­lio­te­ko­je –1

„Lai­ma!“ – bels­da­ma į mo­kyk­los ko­ri­do­riaus ga­le esan­čias du­ris šūk­te­li J. Ge­da­mins­kie­nė.

„In­fark­tą no­rit įva­ry­ti!“, – ge­ro­kai iš­gąs­di­na­me bib­lio­te­ki­nin­kę Lai­mą Ste­po­na­vi­čie­nę Lau­mie­nę. Ji jau at­pra­to, kad kas nors į bib­lio­te­ką atei­tų iš mo­kyk­los pu­sės.

Nors bib­lio­te­ka tą­dien tik ką at­si­da­riu­si, mes ne­be pir­mie­ji bib­lio­te­kos lan­ky­to­jai.

Be pirš­ti­nių bib­lio­te­ko­je nė­ra la­bai ma­lo­nu.

„Da­bar tai nie­ko! Pliu­sas! Bet bū­na ir mi­nu­si­nė tem­pe­ra­tū­ra. Pa­vyz­džiui, kai lau­ke 15 laips­nių šal­čio, bib­lio­te­ko­je tik laips­nis ar du šal­čio“, – juo­kia­si bib­lio­te­ki­nin­kė.

„Bū­tų pa­sku­ti­nis žings­nis prie kai­mo ka­po duo­bės, jei­gu už­da­ry­tų bib­lio­te­ką“, – sa­ko Lai­ma.

L. Ste­po­na­vi­čie­nė Lau­mie­nė – ži­no­ma tau­to­dai­li­nin­kė, ta­py­to­ja. Juo­kau­ja­me, kad ji ta­py­bą ga­lė­tų iš­keis­ti į vil­nos vė­li­mo me­ną – bent vel­ti­nius sau nu­si­vel­tų, kad ko­jų ne­nu­šal­tų dar­be.

Kul­tū­ra tu­ri gy­ven­ti na­muo­se

Prie Šv. Mi­ka­lo­jaus baž­ny­čios, ki­ta­pus gat­vės ant re­no­vuo­to se­no­vi­nio pa­sta­to už­ra­šas, kad tai Ža­rė­nų bend­ruo­me­nės kul­tū­ros na­mai.

Ži­di­nys ma­lo­nia ši­lu­ma glos­to tar­pu­ka­rio sta­ty­bos sie­nas, aukš­tas lu­bas, se­ną­sias si­jas. Kul­tū­ros na­muo­se ir tu­ri bū­ti na­mai. Kad čia lau­kia kiek­vie­no užei­nan­čio, liu­di­ja ne tik ši­lu­ma, bet ir jau­kios stal­tie­sė­lės ant di­des­nių ir ma­žes­nių sta­lų, kė­džių ri­kiuo­tės, in­dau­jos, minkš­tak­rės­liai.

Ža­rė­nuo­se su­si­klos­tė uni­ka­li si­tua­ci­ja. Prieš ke­lio­li­ka me­tų su že­mė­mis bu­vo su­ly­gin­ti de­vin­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­ry­je pa­sta­ty­ti Ža­rė­nų-Lat­ve­lių ta­ry­bi­nio ūkio kul­tū­ros na­mai – di­džiu­liai, mū­ri­niai, erd­vūs, puoš­nūs.

Žmo­nių ma­žė­jo, bet nie­kur ne­din­gus po­rei­kiui bur­tis, kai­mo žmo­nių akys nu­kry­po į se­nuo­sius Ža­rė­nų pa­ra­pi­jos na­mus, sta­ty­tus dar 1937 me­tais. Juk pa­ra­pi­jos na­mai taip pat tu­rė­jo pa­skir­tį bur­ti žmo­nes. Pui­kiau­sias pa­sta­tas! Pa­ra­šė pro­jek­tą, ga­vo lė­šų ir su­re­mon­ta­vo tai, ką rei­kė­jo bū­ti­nai tvar­ky­ti, pa­li­ko tai, kas tvir­ta ir il­gus me­tus at­lai­kė, ne­slėp­da­mi po šiuo­lai­ki­niu re­mon­tu se­nų­jų pa­tal­pų de­ta­lių.

„Grįž­ta­me at­gal“, – links­mu­mo se­niū­no A. Ži­lins­ko šyp­se­no­je ne­daug.

So­vie­ti­niais lai­kais į kai­mą bu­vo at­si­kė­lę daug žmo­nių, nes rei­kė­jo ta­ry­bi­niam ūkiui daug dar­bi­nin­kų. Da­lis – kaip at­vy­ko, taip ir iš­vy­ko. Ža­rė­nai vėl li­ko ne­di­de­lis kai­mas. Ir se­nie­ji pa­ra­pi­jos na­mai yra ly­giai tiek, kiek rei­kia li­ku­siems su­si­bur­ti pa­dai­nuo­ti, šven­tes pa­mi­nė­ti ar mi­ru­sį­jį iš­ly­dė­ti į am­ži­ną ke­lio­nę.

Ąžuo­ly­nas iš­ne­šio­tiems kul­tū­ros na­mams

J. Ge­da­mins­kie­nė pa­ly­di iki so­di­na­mo kai­mo ąžuo­ly­no.

„Nu­rin­kom pa­sku­ti­nes ply­tas ir pra­dė­jom so­din­ti ąžuo­liu­kus. Kad ma­žiau šir­dį skau­dė­tų...“, – sa­ko J. Ge­da­mins­kie­nė.

Ąžuo­ly­nas so­di­na­mas bu­vu­sių Ža­rė­nų – Lat­ve­lių ta­ry­bi­nio ūkio kul­tū­ros na­mų ir ad­mi­nist­ra­ci­nio pa­sta­to vie­to­je.

Ne kar­tą „Šiau­lių kraš­tas“ ra­šė apie šią is­to­ri­ją, liu­di­jan­čią, kaip kei­tė­si Lie­tu­va. Ra­šy­ta apie 1991 – 1995 me­tus vai­duok­liais vir­tu­sias fer­mas, vė­liau – ap­leis­tus kul­tū­ros na­mus, o da­bar – ir mo­kyk­las.

Ža­rė­nai – iliust­ra­ci­ja, kaip bu­vo su­nai­kin­ti kul­tū­ros na­mai ir ver­tin­gas me­no kū­ri­nys. Laik­raš­čio žur­na­lis­tai at­li­ko ty­ri­mą dėl 2001 me­tų ko­vą be au­to­riaus, ži­no­mo dai­li­nin­ko pro­fe­so­riaus Vi­to­lio Tru­šio ži­nios nuo Ža­rė­nų kul­tū­ros na­mų fa­sa­do nuim­tos mo­zai­kos „Ąžuo­las“.

„Ąžuo­las“ – vie­nas di­džiau­sių V. Tru­šio mo­zai­kos kū­ri­nių. Ga­lin­gas me­dis žė­rė­jo sau­lės spin­du­liais. Ąžuo­las mo­zai­ko­je sim­bo­li­za­vo že­mės ir dan­gaus jung­tį, pir­map­ra­dę gam­tą.

Mo­zai­ką V.Tru­šys iš gra­ni­to kū­rė maž­daug dve­jus me­tus, o 1985 me­tais ją su­mon­ta­vo.

Ža­rė­nų žmo­nės pri­si­me­na, kaip per mi­li­jo­ną rub­lių kai­na­vęs pa­sta­tas, at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, pra­dė­tas par­da­vi­nė­ti, kaip ir vis­kas, kas pri­klau­sė ta­ry­bi­niam ūkiui ir pa­ji­nin­kams. Žmo­nės už­si­me­na, kad kul­tū­ros na­mų pa­sta­tą nu­si­pir­kus nė ne­ma­ny­ta to pa­sta­to pa­nau­do­ti ko­kiai nors veik­lai, o tik no­rė­ta jį įkeis­ti, kad gau­tų ban­ko pa­sko­lą.

„Kul­tū­ros na­mų pa­sta­tą iš­si­ne­šio­jo: po ply­tą, len­tą, lan­gą, vamz­dį. Kas kiek pa­jė­gė, ko kam rei­kė­jo tas ir ne­šė. O „Ąžuo­las“ bu­vo nuim­tas ir iš­vež­tas. Jei­gu toks me­no kū­ri­nys bū­tų li­kęs Lie­tu­vo­je, juk vis tiek kas nors jį bū­tų pa­ma­tęs“, – pa­sa­ko­jo J. Ge­da­mins­kie­nė.

„Na­tū­ra­li rai­da. Juk bu­vo eta­pas, kai ny­ko gra­žiau­si dva­rai. Kiek jų tes­pė­jo­me iš­sau­go­ti?.. Kiek jų mums rei­kė­jo? Da­bar atė­jo ei­lė kai­mo mo­kyk­loms. Srau­tai į mies­tus, į už­sie­nį. Glo­ba­li­za­ci­ja. Tos rai­dos mes ne­la­bai ir ga­li­me įta­ko­ti“, – svars­to se­niū­nas.

J. Ge­da­mins­kie­nė sa­ko, kad la­bai pui­kiai įsi­vaiz­duo­ja Ža­rė­nų atei­tį po 10 ar dvi­de­šim­ties me­tų: „Cent­ri­nė­je ir di­džiau­sio­je kai­mo gat­vė­je na­mų šei­mi­nin­kai ir gy­ven­to­jai – 70 ir dau­giau me­tų. Kiek jiems bus po 10 ar 20 me­tų? Ir ar ap­skri­tai jie be­bus? Ap­link Ža­rė­nus tiek kai­mų iš­ny­ko. Iš­nyks ir pa­tys Ža­rė­nai. Ta­da – Ša­ky­na, Gruz­džiai...“

***

Va­žiuo­da­mi į Šiau­lių re­dak­ci­ją iš Ža­rė­nų su ko­le­ga Vy­tau­tu pa­ju­tę slo­gu­tį, ieš­ko­me švie­sių šios ke­lio­nės spal­vų. Ir ran­da­me – tai su­tik­ti Ža­rė­nuo­se žmo­nės! My­lin­tys ir ku­rian­tys. Sau­gan­tys ir glo­bo­jan­tys. Ne­pa­si­duo­dan­tys grio­vi­mui, o iš­rin­kę iš sa­vo že­mės su­dau­žy­to, iš­grobs­ty­to pa­sta­to plyt­ga­lius so­di­nan­tys ąžuo­ly­ną.

Vy­tau­to RUŠ­KIO nuo­tr.

Už dabar jau už­da­ry­tos Ža­rė­nų mo­kyk­los plačiajuosčio interneto tinklą sumokėjo Europos Sąjunga.

Ža­rė­nų kai­mo bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė se­niū­nai­tė Jo­lan­ta Ge­da­mins­kie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad kai­mo mo­kyk­la van­da­lų su­lau­kė vos už­da­ry­ta.

Ša­ky­nos se­niū­nas Ar­tū­ras Ži­lins­kas ma­no, kad mo­kyk­los ga­lė­tų kam nors pri­reik­ti da­bar, nes ta­da, kai ji bus vi­siš­kai su­nio­ko­ta, tie­siog ne­be­ver­tės pri­kel­ti nau­jam gy­ve­ni­mui.

Neil­gai tru­kus po už­da­ry­mo, Ža­rė­nų mo­kyk­lo­je pra­dė­jo siau­tė­ti nio­ko­to­jai.

Susp­ro­gę nuo šal­čio ne­be­rei­ka­lin­gos mo­kyk­los ra­dia­to­riai.

Per­nai Ža­rė­nų mo­kyk­la pa­sku­ti­nį­kart šven­tė Va­sa­rio 16-ąją. Šir­dies for­mos pla­ka­te iki šiol te­be­ka­bo mo­ki­nių pa­lin­kė­ji­mai Lie­tu­vai.

Bib­lio­te­ki­nin­kė Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė Lau­mie­nė sa­ko, kad bib­lio­te­ko­je bū­na ir mi­nu­si­nė tem­pe­ra­tū­ra.

Prie so­di­na­mo Ža­rė­nų kai­mo ąžuo­ly­no. Šio­je vie­to­je prieš ke­lio­li­ka me­tų bu­vo nu­griau­ti kai­mo kul­tū­ros na­mai.

Ne­bė­ra vai­kų – už­da­ry­ta Ža­rė­nų mo­kyk­la. Ar vie­ni­ši pa­lik­ti in­ki­lai su­lauks dar sa­vo paukš­čių?