Privilegija kapinėse: kam skirti ar skirti?

Privilegija kapinėse: kam skirti ar skirti?

Pri­vi­le­gi­ja ka­pi­nė­se: kam skir­ti ar skir­ti?

Šiau­lių se­no­sios ka­pi­nės, už­da­ry­tos dau­giau nei pu­sę am­žiaus, šį va­sa­rį bu­vo at­ver­tos pa­lai­do­ti ana­pi­lin išė­ju­sią mies­to šimt­me­čio le­gen­dą Graž­by­lę Venc­laus­kai­tę, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tę. Ge­gu­žę ka­pi­nių var­tai dar kar­tą at­ver­ti – išim­tį vėl su­tei­kė mies­to Ta­ry­ba. Pra­šy­mų leis­ti lai­do­ti ne­vei­kian­čio­se ka­pi­nė­se dau­gė­ja.

Ar se­no­sios ka­pi­nės ga­li pri­glaus­ti bent ur­nas?

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Išim­tys – pre­teks­tas tai­syk­lei?

Ad­vo­ka­tė Graž­by­lė Venc­laus­kai­tė (1912–2017) mi­rė šių me­tų va­sa­rio 1 die­ną, ne­su­lau­ku­si sa­vo 105-o gim­ta­die­nio.

Mies­to Ta­ry­ba įvyk­dė gar­bio­sios mies­to pi­lie­tės pa­sku­ti­nę va­lią – bū­ti pa­lai­do­tai ša­lia sa­vo tė­vo Ka­zi­mie­ro Venc­laus­kio (1880-1940), bu­vu­sio pir­mo­jo mies­to bur­mist­ro.

Ta­ry­bos spren­di­mas leis­ti pa­lai­do­ti ur­ną su ve­lio­nės pa­lai­kais nie­kam ne­kė­lė jo­kių abe­jo­nių. Švie­saus at­mi­ni­mo Graž­by­lės Venc­laus­kai­tės ir vi­sos Venc­laus­kių šei­mos nuo­pel­nai Šiau­liams, mies­to is­to­ri­jai yra iš­skir­ti­niai.

Ge­gu­žę mies­to Ta­ry­ba pa­da­rė išim­tį dėl dar vie­nos gar­bios šiau­lie­tės Ire­nos Ruš­ku­vie­nės pa­lai­do­ji­mo. Ir šiuo at­ve­ju įver­tin­ti ana­pi­lin išė­ju­sio­sios nuo­pel­nai. Be to, paaiš­kė­jo, jog dar 2011 me­tais jos šei­mos at­sto­vams bu­vo su­teik­tas lei­di­mas įreng­ti ur­nai vie­tą se­nų­jų ka­pi­nių ka­pa­vie­tė­je.

Raš­tu tuo­me­ti­nis Sa­vi­val­dy­bės Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Vla­das Da­mu­le­vi­čius su­ti­ko ten­kin­ti pra­šy­mą, jei­gu su­tiks ir pa­vel­do­sau­gi­nin­kai.

„Ta­da ne­dir­bau, aiš­ki­nau­si tą si­tua­ci­ją, – sa­kė „Šiau­lių kraš­tui“ Ry­tis Bud­rys, Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Šiau­lių pa­da­li­nio va­do­vas. – Kiek ži­nau, lyg ir bu­vo mū­sų pri­ta­ri­mas, bet ne Sa­vi­val­dy­bės Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius ga­lė­jo su­tik­ti, o tik mies­to Ta­ry­ba. Kai į ma­ne krei­pė­si ve­lio­nės ar­ti­mie­ji, tai ir pa­sa­kiau: ka­dan­gi Ta­ry­ba ka­pi­nes už­ra­ki­no, tai tik ji ir ga­li at­ra­kin­ti.“

Ta­ry­ba du kar­tus ka­pi­nes jau „at­ra­ki­no“, kaip bus to­liau?

„Iš prin­ci­po – tai pri­vi­le­gi­ja“

„Ati­da­ry­ti ka­pi­nių ne­ga­li­ma, ka­pi­nės – mies­to cent­re ir apie pa­lai­kų lai­do­ji­mus ne­ga­li bū­ti nė kal­bos“, – tvir­ti­na pa­vel­do­sau­gi­nin­kas R. Bud­rys. Bet svars­to, jog „ur­nos – ki­tas da­ly­kas“. Fi­ziš­kai jos ne­da­ro įta­kos pa­čioms ka­pi­nėms, tik ar neat­si­ras nau­jų pa­mink­lų?

„Eu­ro­po­je ne­vei­kian­čios ka­pi­nės ati­da­ro­mos ur­noms. Ten se­nos ka­pi­nės tam­pa lan­ko­mais ob­jek­tais, pan­teo­nais, – tei­kia pa­vyz­dį R. Bud­rys. – Ne­ma­ty­čiau nie­ko blo­go, jei­gu taip bū­tų pas mus, gal tuo­met ir mau­zo­lie­jus ga­li­ma bū­tų su­tvar­ky­ti. Jie griū­na ap­leis­ti, nes ne­bė­ra pa­li­kuo­nių.“

Jo nuo­mo­ne, Sa­vi­val­dy­bė tu­rė­tų si­tua­ci­ją iš­nag­ri­nė­ti ir nu­sta­ty­ti, kaip tu­rė­tų bū­ti lai­do­ja­mos ur­nos.

„Išim­ties tvar­kai tu­ri bū­ti ypa­tin­gos ap­lin­ky­bės. Jei­gu leis vi­siems, ka­pi­nės to­kio spau­di­mo neat­lai­kys“, – sa­ko R. Bud­rys ir ak­cen­tuo­ja, jog tai la­bai jaut­ri vie­ta – ša­lia eže­ro, rei­kia sau­go­ti ka­pi­nių rel­je­fą, ne­ga­li­ma ka­si­nė­ti nei ka­pi­nių vir­šū­nė­je, nei šlai­tuo­se – pra­dės slink­ti, by­rė­ti.

Prob­le­ma – ir tei­si­nis re­gu­lia­vi­mas. Įs­ta­ty­mai at­si­lie­ka nuo rea­lios si­tua­ci­jos. Ats­ki­rų tei­sės ak­tų nuo­sta­tų dėl ur­nų lai­do­ji­mo nė­ra. Lai­do­ji­mo įsta­ty­me, Vy­riau­sy­bės pa­tvir­tin­to­se lai­do­ji­mo tai­syk­lė­se ur­nos for­ma­liai yra toks pat pa­lai­do­ji­mas, kaip kars­tuo­se.

„No­rin­čių ur­nas lai­do­ti se­no­sio­se ka­pi­nė­se yra daug, – tei­gia R. Bud­rys. – Žmo­nėms sun­ku išaiš­kin­ti, ko­dėl ne­ga­li­ma ur­nų lai­do­ti į se­nuo­sius šei­mos ka­pus?“

Jo nuo­mo­ne, vis­ką ga­li­ma pa­da­ry­ti, tik svar­biau­sia, kad vi­siems bū­tų aiš­ku: „Iš prin­ci­po – tai pri­vi­le­gi­ja, iš­skir­ti­nu­mas. Jei­gu su­tei­kia­ma iš­skir­ti­nė tei­sė, vi­si tu­ri­me ži­no­ti, už ką?“

Iden­ti­te­tą sau­go

Sa­vi­val­dy­bės vy­riau­sia­sis spe­cia­lis­tas pa­vel­do­sau­gai Man­tas An­ta­na­vi­čius „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, jog kas­met su­lau­kia­ma ke­lių pra­šy­mų dėl pa­lai­do­ji­mo se­no­sio­se ka­pi­nė­se.

Ta­čiau no­rin­tiems dėl gi­mi­nys­tės ry­šio tu­rė­ti vie­ną šei­mos ka­pą, bu­vo siū­lo­mas pa­lai­kų iš­kė­li­mas iš se­nų­jų ka­pi­nių į ki­tas vei­kian­čias ka­pi­nes.

„Tą pra­kti­ką ir tai­ky­da­vo­me, – sa­kė M. An­ta­na­vi­čius. – Ge­riau­sia bū­tų iš­lai­ky­ti esa­mą si­tua­ci­ją. Net ur­nų lai­do­ji­mas at­vers Pan­do­ros skry­nią. Ka­pi­nių sta­ti­niai, už­ra­šai ims keis­tis. Vie­nin­te­lės is­to­ri­nės mies­to ka­pi­nės ga­li pra­ras­ti is­to­ri­nį iden­ti­te­tą – taps ei­li­nės ka­pi­nės“.

Da­bar per ve­šin­čias žo­les, krū­my­nus, su­kry­pu­sius kry­žius, ap­tru­pė­ju­sius pa­mink­lus sun­ku bet ko­kį iden­ti­te­tą įžvelg­ti. Išs­ky­rus vie­ną – ap­leis­tų ka­pi­nių. Ne­gel­bė­ja bend­ro vaiz­do nė at­ski­ri tvar­ko­mi ka­pai.

Nueina į ne­bū­tį

Nuo 1959 me­tų ne­vei­kian­čios se­no­sios mies­to ka­pi­nės – vals­ty­bės sau­go­mos, įra­šy­tos į Kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą. Kul­tū­ros ver­ty­bės sta­tu­są tu­ri pa­vie­niai žy­mių žmo­nių ka­pai, šei­mų ka­pa­vie­tės.

Šio­se ka­pi­nė­se mies­tie­čiai lai­do­ti nuo XIX am­žiaus pra­džios – dau­giau nei šim­tą me­tų. Ma­si­niai lai­do­ji­mai pra­dė­ti 1831 me­tais. Čia lai­do­ti ir ka­ta­li­kai, ir stačiatikiai, ir lais­va­ma­niai.

Is­to­ri­kė Ro­ma Ba­ris­tai­tė, 1999 me­tais iš­leis­tos kny­gos apie Šiau­lių se­ną­sias ka­pi­nes, bend­raau­to­rė (kar­tu su A. Pet­ri­kaus­ku) , „Šiau­lių kraš­tui“ sa­kė, jog dar so­viet­me­čiu ban­dy­ta skai­čiuo­ti, kiek yra pa­lai­do­ji­mų. Bet in­ven­to­ri­zuo­ta tik jų da­lis – vien ka­ta­li­kų. Jų pa­lai­do­ta per 6 700.

Kny­gos au­to­riai ieš­ko­jo ir iden­ti­fi­ka­vo žy­mių as­me­ny­bių ka­pus, pa­ren­gė jų sche­mą.

„Ka­pi­nės da­bar bai­sios, ap­leis­tos – dil­gė­ly­nai ir kaž­ko­kie ap­žė­li­mai, – sa­ko is­to­ri­kė. – Ne­vei­kian­čios – nuei­nan­čios į ne­bū­tį. Pats žo­dis „ne­vei­kian­čios“ ne­ga­ty­vus, už­blo­kuo­ja mū­sų są­mo­nę.“

Ji svars­to, jei­gu bū­tų leis­ta lai­do­ti ur­nas, ne­ren­giant nau­jų ka­pų, jei­gu bū­tų lai­do­ja­mos iš­ki­lios as­me­ny­bės, tai bū­tų ir is­to­ri­jos pra­tę­si­mas.

„Toks su­grį­ži­mas bū­tų ir ka­pi­nių ver­tės pa­kė­li­mas ir to­les­nis mies­to is­to­ri­jos ra­šy­mas, – tei­gia is­to­ri­kė. – Jei­gu yra in­te­re­sas, va­di­na­si, ka­pi­nės yra svar­bios, ver­tin­gos. Jei­gu žmo­nės iš­reiš­kia pa­sku­ti­nę va­lią čia bū­ti pa­lai­do­ti ša­lia ar­ti­mų­jų – tai ir šei­mos tra­di­ci­ja tę­sia­ma.“

So­viet­me­čiu ka­pi­nes no­rė­ta su­ly­gin­ti su že­me, iš­kel­ti, įreng­ti par­ką ar sta­dio­ną.

„Taip ir at­si­tiks – sa­vai­me taps „sta­dio­nu“, nes ma­to­me, kaip da­bar Sa­vi­val­dy­bė tvar­ko­si“, – sa­ko R. Ba­ris­tai­tė.

Pra­dė­ta dis­ku­si­ja

An­ta­nas Bar­tu­lis, Sa­vi­val­dy­bės Ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius, pri­pa­ži­no, jog prii­mant spren­di­mus dėl išim­ti­nių pa­lai­do­ji­mų ki­lo dis­ku­si­ja, ar neat­ver­ti ka­pi­nių lai­do­ti ur­noms.

„At­vi­ra dis­ku­si­ja, – tei­gia A. Bar­tu­lis. – Re­mian­tis įvy­ku­siu pre­ce­den­tu, ga­li­ma bū­tų leis­ti. Dis­ku­si­jos da­ly­kas, kaip pro­tin­giau tai pa­da­ry­ti, pa­gal ko­kius po­žy­mius. Bet ne Ad­mi­nist­ra­ci­ja spręs – Ta­ry­ba tu­ri spręs­ti, nes tam rei­kia po­li­ti­nio spren­di­mo.“

Pats ma­no, jog ne­rei­kė­tų ka­te­go­riš­kai už­kirs­ti ke­lio į se­ną­sias ka­pi­nes.

„Am­ži­no­jo poil­sio vie­ta – svar­bus da­ly­kas, ir mi­ru­sių­jų pa­sku­ti­nės va­lios klau­si­mas – la­bai jaut­rus, rei­kia ir į tai at­si­žvelg­ti“, – ar­gu­men­tuo­ja di­rek­to­rius.

Ka­da pa­si­keis si­tua­ci­ja su ka­pi­nių tvar­ky­mu?

„Tvar­ko­me jas tik mi­ni­ma­liai – ten­ka pri­pa­žin­ti“, – sa­ko A. Bar­tu­lis.

Sa­vi­val­dy­bė skelbs nau­ją kon­kur­są ka­pi­nėms pri­žiū­rė­ti, nes su da­bar­ti­niu pri­žiū­rė­to­ju su­tar­tis šiais me­tais bai­gia­si. Nuo ki­tų me­tų pla­nuo­ja­ma skir­ti lė­šų ir ne­pri­žiū­ri­miems ka­pams ap­tvar­ky­ti.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ar­čiau pa­grin­di­nių var­tų dau­giau pri­žiū­ri­mų ka­pų. Ant kal­niu­ko – Žu­kaus­kių šei­mos mau­zo­lie­jus, tu­rin­tis kul­tū­ros ver­ty­bės sta­tu­są.

Ar se­nų­jų ka­pi­nių var­tai ga­li at­si­ver­ti nau­jiems pa­lai­do­ji­mams? Šiau­lie­tis Al­gis, atė­jęs tvar­ky­ti sa­vo se­ne­lių ka­pų, abe­jo­ja: „Ša­lia – gy­ve­na­mie­ji na­mai, dėl to 1959 me­tais ir bu­vo už­da­ry­tos.“

Se­no­sios mies­to ka­pi­nės tu­ri kul­tū­ros pa­vel­do sta­tu­są. Nuo XIX am­žiaus pra­džios dau­giau nei šimt­me­tį čia lai­do­ti mies­tie­čiai.

Ne­vei­kian­čios, ap­leis­tos – nuei­nan­čios į ne­bū­tį ka­pi­nės.

Ka­pus už­ka­riau­ja vi­jok­liai ir žo­lės.

Gė­lės ant tė­vo ir duk­ters Venc­laus­kių ka­po.

Ka­pi­nių va­ly­to­ja Re­gi­na: „Va­lo­me tik ta­kus. Daug ap­leis­tų ka­pų, bet jų ne­tvar­ko­me, ne­lie­pia ir tarp ka­pų žo­lės rau­ti. Žmo­nės dar atei­na sa­vo ar­ti­mų­jų ka­pų tvar­ky­ti ir sa­va­no­riai atei­na. Ma­no mo­čiu­tė čia pa­lai­do­ta. Jei­gu leis­tų ur­nas lai­do­ti, ga­l ir aš čia no­rė­čiau pa­si­lai­do­ti?“