Naujausios
Erdvūs ir dosnūs namai
Vaikų globos savaitė skirta visuomenei papasakoti apie globą, jos svarbą, globėjo vaidmenį ir jo prasmingumą, pagerbti globėjus, padėkoti už globojamus ar užaugintus vaikus.
Prie Vaikų globos savaitės renginių prisijungė Šiaulių „Aušros“ muziejus – trečiadienį Venclauskių namuose vyko dvi nemokamos ekskursijos.
Pasak muziejininkų, šiauliečiai gali didžiuotis išskirtine praeities asmenybe – S. Venclauskiene, kuri suteikė pagalbą, globojo, užaugino, išleido į mokslus apie šimtą vaikų.
Iš Rygos į Šiaulius jauna Venclauskių šeima parvyko 1908 metais ir apsigyveno S. Venclauskienės tėvams bajorams Jakševičiams priklausiusiame mediniame vieno aukšto name. Apie 1927 metus šalia medinio namo iškilo naujasis – suprojektuotas architekto Karolio Reisono ir neretai vadintas tiesiog Baltaisiais rūmais.
Ekskursiją vedęs muziejininkas Laurynas Giedrimas priminė, kaip buvo pastatytas namas: „Venclauskis, versdamasis advokato praktika, turėjo didelę bylą. Plungės krašto grafas Šuazel-Gufjė padavė Lietuvos valstybę į teismą už neteisėtai įvykdytą žemės reformą. Advokatas bylą laimėjo, gavo iš grafo milžinišką honorarą ir galėjo pasistatyti šiuos didelius, gražius namus.“
L. Giedrimas pažintį su Venclauskių šeima pradėjo nuo advokato Kazimiero Venclauskio kabineto.
„Kiekvieną rytą, šeštą valandą, advokatas čia pradėdavo savo darbą. Pas jį ateidavo klientai ir aiškindavosi įvairius teisinius klausimus. K. Venclauskis buvo ne tik advokatas, bet ir pirmasis Šiaulių miesto burmistras, o jo žmona Stanislava buvo pirmoji profesionali lietuvių aktorė, bet labiausiai ji žinoma už tai, kad šiuose namuose, padedant vyrui, užaugino apie 100 beglobių vaikų, ir buvo vadinama Šiaulių Motina“, – pasakojo L. Giedrimas.
L. Giedrimas parodė, kaip atrodė K. Venclauskio užsienio pasas: šalia advokato įklijuota ir žmonos Stanislavos nuotrauka.
Namuose K. Venclauskis turėjo ne vieną kabinetą, antrasis kabinetas – prabangesnis, į jį advokatas vesdavosi garbingiausius, reikšmingiausius svečius.
K. Venclauskio miegamasis – nedidelis kambarys, dekoruotas rožių trafaretais. K. Venclauskis buvo socialdemokratas, manoma, kad rožės miegamajame pasirinktos kaip socialdemokratų simbolis.
Buvusiame miegamajame dabar reprezentuojama Šiaulių kultūrinė istorija ir didžiosios Šiaulių gegužinės, suvaidinusios itin svarbų vaidmenį lietuvių tautiniam atgimimui.
K. Venclauskis ir S. Venclauskienė buvo labai aktyvūs tautinio atgimimo veikėjai, didžiųjų Šiaulių gegužinių dalyviai. Manoma, kad S. Venclauskienė, būdama aktorė, režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ Palangoje. 1904 metais šis spektaklis pastatytas Šiauliuose, muziejuje eksponuojama originali šio spektaklio afiša. Unikalus eksponatas Venclauskio miegamajame – S. Venclauskienės vėduoklė.
S. Venclauskienė turėjo savo miegamąjį, jis didesnis, išdažytas rožine spalva, dekoruotas gėlių motyvais.
„Stanislava su Kazimieru turėjo dvi dukteris – Danutę ir Gražbylę, bet Stanislava, kiek įmanoma, stengėsi padėti ir beglobiams vaikams. Vienu metu šeimoje būdavo apie 10 globotinių. Kai namai išpopuliarėjo kaip vaikų globos vieta, būdavo, kad atsikelia šeima po nakties ir žiūri, jau padėtas pamestinukas. Žmonės žinojo, kad čia tikrai bus pasirūpinta“, – sakė L. Giedrimas.
K. Venclauskis, pasak muziejininko, šiek tiek rezervuotai žiūrėjo į žmonos norą globoti vaikus.
„Yra išlikę pasakojimų, kad K. Venclauskis netgi bandydavo pykti ant žmonos. Žmona visgi buvo labai gudri. Iš pradžių vaiką, kurį reikėdavo globoti, slėpdavo nuo vyro, o pamačiusi, kad vyro nuotaika gera, pristatydavo: reikia pasirūpinti. Ką darysi – vyras nusileisdavo.“
Pasak L. Giedrimo, Venclauskių šeima dar įdomi tuo, kad K. Venclauskis buvo socialdemokratiškų pažiūrų, kairysis, o S. Venclauskienė – krikščionė demokratė, tad vienoje šeimoje sugyveno dvi skirtingos pažiūros. K. Venclauskis buvo linkęs į laisvamanybę, o žmona buvo labai tikinti. Vienu metu abu priklausė Šiaulių miesto tarybai.
K. Venclauskis mirė 1940 metais Šiauliuose, palaidotas Senosiose miesto kapinėse (šalia amžinojo poilsio atgulė ir dukra Gražbylė).
Šiaulių miesto garbės pilietės G. Venclauskaitės (1912–2017) kambaryje eksponuojamos pačiūžos – čiuožinėti ji pamėgo dar vaikystėje, šio pomėgio neatsisakė ir suaugusi.
„Buvo sakoma, kad Gražbylė yra tėvo vaikas, o Danutė – motinos. Abi seserys pasirinko tėvo profesiją – tapo advokatės. Iš motinos Gražbylė buvo paveldėjusi savo artistiškumą, charizmą“, – sakė L. Giedrimas.
Kur dabar įrengta muziejaus edukacinė parodų salė, Venclauskių laikais buvo trys kambariai, juos vizualiai skiria skirtingos sienų spalvos ir dekorai. Geltonos spalvos erdvė – valgomasis su išėjimu į terasą, greta – du gyvenamieji kambariai.
Venclauskių svetainėje dabar pristatoma Šaulių sąjungos ir skautų istorija. Ir Danutė, ir Gražbylė, ir Stanislava buvo prisiekusios skautės.
Buvusio Venclauskių vonios kambario erdvėje muziejininkai pasakoja higienos ir sanitarijos istoriją Šiaulių mieste. Būtent tarpukariu Šiauliuose pradėta aktyviai tiesti kanalizacija ir vandentiekis.
„Venclauskių namas buvo modernus, turėjo vonios kambarį. Namas turėjo ir centrinį šildymą, išliko autentiškas radiatorius“, – išlikusį eksponatą parodė muziejininkas.
Cokoliniame aukšte
Cokoliniame namo aukšte buvo įrengta virtuvė, dekoruota puodelių piešiniais. Šalia virtuvės įrengtas tų laikų šaldytuvas – ertmė sienoje. Venclauskių indų neišliko, eksponuojami atitinkantys tarpukario laikotarpį.
Dabar Venclauskių virtuvėje pasakojama Šiaulių maisto pramonės istorija. Atidarius stalčiukus galima pamatyti saldainių popierėlių kolekciją, lentynose išrikiuotos saldainių dėžutės ir „Gubernijos“ alaus fabriko buteliai.
„Šiauliai save gali vadinti saldainių miestu, turėdami vieną seniausių Lietuvoje veikiantį fabriką „Rūta“. Tarpukariu Šiauliuose veikė ne vienas saldainių fabrikas, aršiausi konkurentai buvo „Rūta“ ir „Birutė“. Reklamos buvo gerokai šaižesnės nei šiais laikais. Atsiverčiate laikraštį ir matote antraštę: „Lenkai užėmė Kauną“. O šalia pridėta – „nes norėjo paragauti „Rūtos“ saldainių. Arba kodėl lenkai taip norėjo Vilnių paimti? Ogi todėl, kad „Birutės“ saldainiais ten prekiaujama“, – reklamų pacitavo L. Giedrimas.
Cokoliniame aukšte muziejininkai sukūrė žaidimų erdvę vaikams, ji primena apie Venclauskių globotinius. Šioje salėje pasakojama tarpukario mokyklos istorija: eksponuojamos fotografijos, knygos, portfeliai, atkurti tų dienų žaidimai.
Cokoliniame aukšte buvo ir D. Venclauskaitės (1903–1998) kambarys. Apie Danutę iš ekrano pasakoja kunigas Antanas Saulaitis – jo tėvas buvo Venclauskių globotinis.
„Gražbylė ir Danutė, būdamos tikros dukterys, niekaip nebuvo išskirtos iš kitų vaikų, su visais vaikais buvo elgiamasi vienodai. Dukros neturėjo jokių privilegijų“, – priminė L. Giedrimas.
Cokoliniame aukšte prisimenami ir skaudūs okupacijų metai.
Nacių okupacijos laikotarpiu našlė S. Venclauskienė su dukromis gelbėjo žydus. Nors namuose buvo įsikūrusi nacių komendantūra, moterys pademonstravo didžiulę drąsą. Muziejuje eksponuojami Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiai ir Jad Vašem medaliai – S. Venclauskienė, G. Venclauskaitė ir D. Venclauskaitė buvo pripažintos Pasaulio tautų teisuolėmis.
Nedidelė erdvė skirta grafitu pieštai meninei interpretacijai, įprasminančiai ir įamžinančiai Holokaustą. Ją sukūrė dailininkas Mindaugas Lukošaitis.
Skaudžius metus primena ir simboliniai geto vartai bei tvora. Ant jos iškabinti nacių laikotarpį menantys plakatai, nuotraukos. Įėjus pro simbolinius vartus, kitoje tvoros pusėje, – sovietų okupacijos eksponatai.
Restauratoriai rado ir dar vieną laiko liudijimą – įrašų fragmentus sienoje, manoma – čia kalintų žmonių. Venclauskių namas, grįžus sovietams, buvo nacionalizuotas ir vėl, kaip 1940 metais, perduotas represinėms struktūroms.
Antrosios sovietų okupacijos metais S. Venclauskienė su Danute pasitraukė į Vakarus.
1955 metais Venclauskių namai buvo perduoti Šiaulių „Aušros“ muziejaus reikmėms.
1991 metais G. ir D. Venclauskaitės atgautus tėvų namus neatlygintinai padovanojo Šiauliams su sąlyga, kad pastate veiks muziejus. 1992 metais pastatas oficialiai pavadintas Venclauskių namais.
Šeimos istorija – miesto istorija
Antrame aukšte L. Giedrimas pakvietė pasivaikščioti po tarpukario Šiaulius.
Pasak muziejininko, namas buvo prabangus, bet Venclauskiai gyveno kukliai – kiekvieną kartą advokatas negaudavo milijoninių honorarų, vaikų buvo daug. Ir antrame, ir trečiame aukšte buvo nuomojami butai.
„Dabar esame Danijos konsulo Vlado Masiulio bute, – pristatė muziejininkas. – Tarpukariu sparčiai vyko Lietuvos modernizacija. Lietuva įsivaizdavo, kad jos kelias turėtų būti panašus į Danijos. Šiauliuose tarpukaris – kaip aukso amžius, vyko aktyvus kultūrinis gyvenimas, Šiauliai buvo ir labai svarbus transporto mazgas. Turime geležinkelio traukinių tvarkaraštį – kelias traukiniu veda į visą Vakarų Europą, į Šiaurę, net iki Kinijos. 1930 metų tvarkaraštyje nurodytos kryptys: Berlynas, Amsterdamas, Viena... Kai muziejininkai bendraudavo su Gražbyle, ji pasakodavo: „Sėdau jaunystėje į traukinį ir išvažiavau į Londoną.“ Paaiškėjo, kad tai – tiesa.“
Damų ir džentelmenų kampelis parodo, kad šiauliečiai mėgavo puoštis, o pasipuošę keliaudavo į teatrą, kiną, pobūvius, muziejų. Šiauliuose tarpukariu veikė teatras, kinas, o 1923 metų kovo 11 dieną įsteigtas „Aušros“ muziejus – eksponuojamas jo steigimo aktas. Šioje salėje pristatomos ir garsios Šiaulių asmenybės, viena iš jų – dailininkas Gerardas Bagdonavičius.
L. Giedrimas atkreipė dėmesį, kad Šiauliai tarpukariu įgavo ryškaus modernizmo architektūros elementų. Lankytojai stenduose gali pamatyti, kaip atrodė tarpukario miestas, sukurta ir instaliacija „Įsivaizduok, kad patekai prieš šimtą metų į Šiaulių katedros bokštą“.
Ekskursijos pabaigoje L. Giedrimas pakvietė į parodą „Šiaulių albumas“, skirtą muziejaus šimtmečiui. Šimtmečio proga muziejininkai nusprendė paieškoti Šiaulių miesto tapatumo. Ar Šiauliai nėra pasiklydę istorijoje? Į ką galime orientuotis? Paroda yra išskirstyta po visus muziejaus padalinius, Venclauskių namuose nuspręsta reprezentuoti Šiaulių kultūrinę istoriją ir laisvės kovas.
Vaikai yra vaikai
Ekskursijoje Venclauskių namuose dalyvavo ir Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro Globos centro specialistės.
Globos centro socialinė darbuotoja Skirmantė Pelanytė akcentavo, kaip svarbu paneigti su globa susijusius mitus ir padėti vaikams užaugti šeimoje, neišskiriant nė vieno – kaip tai darė S. Venclauskienė. „Vaikai yra vaikai“, – pacitavo užrašą ant marškinėlių specialistė.
Šiauliuose tuo rūpinasi du globos centrai: Šiaulių miesto savivaldybės Socialinių paslaugų centro Globos centras ir Šiaulių miesto Šeimos centro Globos centras.
Šiuo metu Šiaulių mieste pas globėjus yra 229 vaikai, 12 – šeimynose, 40 – institucinėje globoje, 19 – pas budinčius globotojus.
„Norintieji tapti globėjais pirmiausia su prašymu turi kreiptis į Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tarnybos specialistai atlieka pradinį įvertinimą ir informaciją persiunčia į mūsų Globos centrą, mes susisiekiame patys, pakviečiame į mokymus“, – paaiškino S. Pelanytė.
Pasak S. Pelanytės, globėjų, globotojų nuolat trūksta vyresniems vaikams arba vaikams, turintiems sutrikimų. Dažnai būna, kad ir patys paaugliai nebenori eiti į globotojų šeimas, turi neigiamos patirties, kenčia patyčias. Iki šiol tebėra neigiamas visuomenės požiūris į globą. Pokyčiams reikia daug laiko.
