Naujausios
Pusseserės ir pusbrolis liko ginti šalies
Vos pasigirdus JAV žvalgybos prognozėms, kad vasario16–ąją prasidės karas Ukrainoje, ir vėliau tą datą kiek nukėlus žagariečių šeima kasdien nerimavo, kokiomis nuotaikomis ten, Ukrainoje, gyvena giminės – Sergiejaus dvi pusseserės ir pusbrolis.
„Skambinome ir sakėme: jeigu bėda, lėkit pas mus, priimsime, padėsime, tikrai bėdoje nepaliksime. Ypač baisu dėl vaikų, kurie nedideli, pusbrolio Andriejaus, gyvenančio Odesoje, sūnus – devynerių metų. Bet Andrejaus žmona sakė, kad nieko dar nereikia, niekur nevažiuos. O paskui pergyveno, kad dėl prasidėjusių karo baisumų, atkirstų kelių negali nuvežti sūnelio Vladiko pas kitus gimines Pisčankoje, kur dar ramu. Pats Andriejus – kariškis, tarnaujantis kariuomenėje pagal kontraktą, – pasakoja Laura. – Vyro pusseserė Liuda – patriotė, patvirtino savo žemės nepaliksianti. Ji savanoriauja nuo pirmos karo dienos. Renka ir dalina maistą, kitą humanitarinę pagalbą, padeda žmonėms. Kartu su ja ir 73-ejų metų mama, kuri taip pat prisideda, kuo gali, savo rankomis.“
Liuda gyveno Kijeve, bet prieš tris mėnesius grįžo į Pisčianką pas mamą padėti remontuoti namus, o vėliau ruošėsi išvykti dirbti į Čekiją. Dabar ji pasiryžusi viską padaryti dėl savo šalies ir niekur iš jos nesitraukia.
Trečia Sergiejaus pusseserė Lena taip pat nusprendė nepalikti gimto krašto. Jie visi – ištikimi savo žemei ir šaliai, išvyksta tik moterys su vaikais, kuriuos siekiama apsaugoti nuo karo baisumų, galinčių traumuoti visam gyvenimui.
„Lenos 55-erių metų vyras išėjo savanoriu į karą, ji pati dirba pašte. Tai mes čia verkiame, o jie sako: „Esame savo žemėje reikalingi.“ Klausiame, gal pinigų reikia, pervestume. O jie atsako: „Mes patys jums galime pervesti, nes priglaudėte artimuosius, o mūsų gali bet kurią minutę nebelikti“. Atrodo, pakalbame, ramiau pasidaro, bet po penkių minučių vėl noriu imti telefoną į rankas“, – atvirai apie nerimą ir vyro giminaičių ryžtą Ukrainoje kalba Laura.
Važiavo keturias paras
Į Žagarę atvyko minėtos pusseserės Lenos marti Viktorija, kurią vyras Saša tiesiog įkalbino važiuoti, ir dar trys jokiais giminystės ryšiais su Sergiejumi ar Laura Stenianskiais nesusijusios moterys su keturiais vaikais: vienerių metų ir mėnesio, dvejų metų ir dviejų mėnesių bei dvi septynerių metų mergaitės. Nuo Ukrainos–Lenkijos sienos atvežė Lenos sūnus, dirbantis Lenkijoje.
Nemaža dalis ukrainiečių Lenkijoje uždarbiauja, prisidėdami prie savo šeimos gerbūvio, nes atlyginimai ten gerokai didesni nei tėvynėje.
Viktorija prisipažįsta, kad būtų likusi tėvynėje, jei ne vyro žodžiai: „Jei nesutinki vykti į Lietuvą, kur saugu, aš pats grįžtu iš Lenkijos namo ir einu kariauti.“
„Tos moterys ir vaikai buvo be proto išvargę, nes pasitraukti iš karo zonos, kur netoli jau griaudėjo sprogimai, ir pasiekti mūsų namus užtruko keturias paras. Išvyko šeštadienį, vasario 26-ąją, o atvažiavo kitos savaitės antradienio naktį. Iki Lenkijos–Ukrainos sienos moterys su vaikais ir lagaminais vyko autobusu. Pasakojo, kad su vienerių metų vaiku buvo be galo sunku, nes nei kur paguldysi, nei atsisėsti normaliai vietos turėjo, 12 valandų ant rankų. Vyras atvykusios moterų grupės su vaikais pasienyje laukė net 16 valandų. Be galo ilgai ir lėtai juda vilkstinė žmonių, kertanti Ukrainos–Lenkijos sieną, kol patikrinami dokumentai, sutvarkomi formalumai“, – iš pirmų lūpų išgirstus pasakojimus perduoda žagarietė.
Tiki, kad karas greitai baigsis
Laurą džiugina lietuvių vienybė, atjauta ir susitelkimas pagalbai, išgirdus apie Rusijos agresiją Ukrainoje ir civilius žmones, priverstus bėgti iš gimtų namų. Prieš atvykstant ukrainietėms ji kreipėsi socialiniame tinkle, prašydama, gal kas galėtų padovanoti trūkstamą antklodę ir pagalvių. Vos per kelias valandas sulaukė siūlymų, žmonės davė ne tik patalynės, bet ir rankšluosčių, sauskelnių, atsirado ir trūkstamas vežimėlis vaikui. Šeima sulaukė ir visos dėžės kondensuoto pieno, nes žmonės sakė: „Jūs ten turite dabar daug vaikų, pravers“. Sušinė Joniškyje parūpino aštuonias procijas sušių visai atvykusiųjų grupei pavaišinti. Žagarės regioninio parko direkcija įleido nemokamai (be lankytojo bilieto) į ekspoziciją ir apžiūrėti visą dvarą.
Nors moterys iš Ukrainos per tas kelias paras šiek tiek apsiprato naujoje vietoje, bet dar reikia laiko, nes streso ir taip patirta nemažai. Jos nenori ir būti vadinamos karo pabėgėlėmis, kol kas net abejoja, ar kreiptis į oficialias institucijas Lietuvoje dėl šio statuso, nes tikisi, kad apsistojo pas geros valios žmones trumpam.
„Mūsų meras skambino, ir seniūnas teiravosi. Jau kelis kartus klausiau, bet moterys dar nenori nei pabėgėlio statuso prašyti, nei vaikų leisti į mokyklą, darželį, nori juos laikyti arčiau savęs, kad patirtų kuo mažiau streso. Ukrainoje jos mažylius augina iki trejų metų, tik tada baigiasi motinystės atostogos, o dėl vyresniųjų sako: „Pas mus Ukrainoje dabar vis tiek pamokos nevyksta.“ Aš siūlau, kad mergaitės eitų į Žagarės gimnaziją, susirastų ten daugiau draugų, pramoktų kalbą. Yra meno mokykla. Juolab kad viena mergaitė savo gimtinėje lankė piešimą, šokius. Bet jos iš tiesų gyvena laikinumo nuotaikomis. Sako: „Ilgai nebūsime“. Negaliu primesti savo nuomonės. Gal vėliau apsipras ir kitaip galvos. Mes visi labai norime, kad karas greičiau baigtųsi ir tai yra vienintelis pagrindinis troškimas šiuo metu, – teigia Laura. – Ukrainietės už viską be galo dėkingos, jos nuolat sako „ačiū“, aš jau sakau, kad nebereikia. Jos ir pinigų davė, kai reikėjo kažką nupirkti, nenori nieko nemokamai“.
Gamina ukrainietiškus virtinukus
Kad turėtų kuo užsiimti ir nuolat negalvotų apie siaubą gimtajame krašte, ukrainietės moterys juos priėmusioje šeimoje ėmė gaminti tradicinius ukrainietiškus virtinius – „varieniki“, kurie ruošiami su įvairiais įdarais. Pirmiausia priruošė su bulvių ir svogūnų įdaru, kuris ten itin įprastas, po to ruošėsi daryti su varške. Virtinukų per socialinį tinklapį buvo pasiūlyta paragauti žagariečiams, kurie kiekvienas paaukojo, kiek galėjo. Ukrainietiškas maistas sulaukė nemažai dėmesio, tad moterys džiaugėsi gyventojų dosnumu. Kitą dieną jau buvo raitomi virtinukai ir su raugintais kopūstais, šviežiais kopūstais, kiaulienos faršu.
„Gal vėliau jos pasiūlys visiems ukrainietiškų barščių. Matysime. Žmonėms reikia kažką veikti, kad atrodytų kuo natūralesnis gyvenimas“, – sako Laura, kuri su vyru negalvoja, kad daro kažką ypatingo, kad turi labai gerą širdį. Jie elgiasi tiesiog taip, kaip mano esant būtina tokiu metu.
