Prieš 80 metų. Lyg viskas buvo vakar

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Gėlių žiedai – negrįžusiems.
Vakar Šiauliuose 80-osios masinių trėmimų metinės minėtos šv. Mišių auka ir koncertu Šiaulių katedroje, susitikimais Venclauskių namuose ir prie Šiaulių geležinkelio rampos. „Rodos, ilgas laiko tarpas, bet aš viską atsimenu, lyg būtų vakar, – sakė 1941 metų birželio 14-osios tremtinys Algirdas Šapoka.

Dalijosi prisiminimais

Gedulo ir vilties diena vakar prasidėjo šv. Mišiomis už gyvus ir mirusius tremtinius Šiaulių katedroje.

Pirmą kartą Gedulo ir vilties dienos minėjimas vyko restauruotose Venclauskių namuose. Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza kvietė buvusius tremtinius ir politinius kalinius dalytis istorine atmintimi – pasakojimais, laiškais, nuotraukomis, daiktais: ši medžiaga papildytų Šiaulių istorijos ekspoziciją.

„Jūs šiandien svarbiausi, jūs esate liudytojai tų dienų, tų įvykių“, – sakė muziejaus direktoriaus pavaduotoja Virginija Šiukščienė.

Seimo narys Stasys Tumėnas informavo, kad Seimo ir Pasaulio lietuvių komisijos nariai inicijavo nutarimą, kad 2023 metai būtų paskelbti Tremtinių ir politinių kalinių metais.

Tylos minute pagerbti visi išėjusieji, prisimintas ir praėjusias metais amžinojo poilsio atgulęs profesorius Vytenis Rimkus.

Renginyje atsiminimais dalijosi 1941 metų tremtiniai Algirdas Šapoka, Algimantas Jakučionis, Romualdas Baltutis.

„Rodos, ilgas laiko tarpas, bet aš viską atsimenu, lyg būtų vakar, – sakė A. Šapoka. – Buvo netikėta, iki tol buvo areštai, bet kad šeimoms tektų išvažiuoti, to dar nebuvo.“

1941 metų birželio 14-ąją į Altajaus kraštą buvo ištremta Šeduvos girininko, Šiaulių sąjungos nario Jono Šapokos ir mokytojos Vincės Šapokienės šeima – tėvai, vaikai Algirdas, Vytautas, Danutė, senelis Juozas Šapoka.

Jonas Šapoka buvo atskirtas nuo šeimos, mirė Rešiotų lageryje. J. Šapoka buvo garsiojo Lietuvos istoriko Adolfo Šapokos (1906–1961) brolis.

Šeimą atitrėmė į Altajaus kraštą. Iš pradžių tremtinius apgyvendino palapinėse, vėliau išvežiojo į miškus. 1942 metais iš maždaug 40 lietuvių šeimų, gyvenusių tame pačiame kaime, kaip Šapokų šeima, beliko septynios – daugumai teko išgyventi dar vieną tremtį – prie Laptevų jūros.

„Mes dar likome sanatorijoje, sužinoję, kaip gyveno broliai ir sesės tremtiniai prie Laptevų jūros“, – sakė A. Šapoka.

Susirinkusiems A. Šapoka parodė filmo ištrauką apie pirmąją ekspediciją prie Laptevų jūros, vykusią 1989 metais.

A. Šapoka – dukart tremtinys. 1947 metais nelegaliai grįžo į Lietuvą, slapstėsi. 1950 metais areštuotas ir etapais grąžintas į buvusią tremties vietą.

Algimantas Jakučionis gimė 1940 metais – tremties dieną jam nebuvo nė metų. Nuo šeimos atskirtas tėvas, atsargos karininkas, šaulys, aktyvus visuomenininkas, netrukus mirė Rešiotų lageryje.

Po kelerių metų tremtyje Kalnų Altajuje žuvo ir mama – Algimantas liko vienas. 1947 metų vasarą berniukas su kitais našlaičiais buvo parvežtas į Lietuvą. Augino teta. Namas, iš kurio šeima buvo ištremta, Šiauliuose dar tebestovi. Mamą primena likęs vienintelis daiktas – kryželis.

A. Jakučionį ir R. Baltutį likimas suvedė jau pirmaisiais tremties metais, bičiuliaujasi iki šiol. Tremtyje Altajuje šeimos gyveno viename kambaryje, kartu 1989 metais vyko parsivežti artimųjų palaikų: A. Jakučionis – mamos, R. Baltutis – tėvo Liudo Baltučio.

Iki tremties Baltučiai gyveno Kurtuvėnuose. Tėvas L. Baltutis – 1919 metų kovų su bermontininkais dalyvis, mokytojas, Kurtuvėnų šaulių būrio vadas, chorvedys, saviveiklininkas, feljetonų rašytojas.

Pirmoji šeimos tremties vieta – Altajus, Tengos kaimas. 1947 metais Baltučių šeima pabėgo į Lietuvą, bet netrukus vėl buvo sugrąžinta į tremtį.

R. Baltutis akcentavo, kaip svarbu išsaugoti atmintį apie tremtį, palikti kuo daugiau žinių istorijai. Iš tremties metų jis išskyrė epizodus, susietus su tremtinių, 1863 metų sukilėlių, palikuonimis. R. Baltutis apgailestavo, kad jų istorijos nebuvo išklausytos ir užrašytos, įamžintos nuotraukose ar piešiniuose.

Vienas iš pasakojimų – apie bendraklasio ruso šeimą, kurio senelė kalbėdama įterpdavo vieną kitą žodį lietuviškai. Paaiškėjo, jog protėviai kilę nuo Kauno.

„Aš atsitiktinai tą berniuką nupiešiau“, – piešinį rodė R. Baltutis. Į susitikimą jis atsinešė albumą tremties metų piešinių, kuriuose fiksavo aplinką.

R. Baltutis yra surinkęs 600–700 prisiminimų, jie sugulė į šešis tomus. Tremčių metraštininkas nerimauja, kad Šiaulių universiteto bibliotekoje įkurtas centralizuotas tremtinių knygų fondas dabar „neištirptų“ kaip menkavertis, ragino „aktyvinti atmintį“, kad fondas gyvuotų.

„Aušros“ muziejui R. Baltutis padovanojo tėvo L. Baltučio tremtyje sektų pasakų knygą „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“. Jų klausydavosi ir A. Jakučionis.

„Stebiuosi jūsų ištverme“, – renginio dalyviams sakė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, priminęs, jog birželio 14-oji yra paskelbta ir atmintina palaimintojo arkivyskupo Teofiliaus Matulionio diena.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo vadovė Valerija Kazlauskaitė-Jokubauskienė likimo seserims ir broliams linkėjo turėti viltį, būti tvirtais, neliūdėti, kad sensta.

„Išgyvenome tiek, kad sunkiausioje senatvėje nebus tokios kančios – jau atkentėjome už visą gyvenimą“, – sakė V. Jokubauskienė. Pasak Šiaulių filialo vadovės, į tremčių minėjimus reikėtų atvesti istorijos mokytojus – kad jie išgirstų autentiškus prisiminimus.

Po renginio dalyviai sustojo bendrai nuotraukai Venclauskių namų Našlaičių sode.

Tradicinis susitikimas prie rampos

Gedulo ir vilties dienos minėjimas tradiciškai tęsėsi prie Šiaulių geležinkelio rampos – vietos, kur prieš 80 metų buvo formuojami ešelonai ir vagonai su žmonėmis pajudėjo į tremtį.

Atmintiną dieną žymėjo ant viaduko pakabinta didelė trispalvė, o tvora prie rampos pražydo gėlėmis. Gedulą ir viltį simbolizavo žvakučių liepsnos.

Į minėjimo dalyvius kreipėsi Šiaulių miesto meras Artūras Visockas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Lietuvos politinių kalinių tremtinių sąjungos Šiaulių filialo vadovė Valerija Jokubauskienė. Atsiminimais apie šviesaus atminimo Šiaulių miesto garbės pilietį Vytenį Rimkų pasidalijo jo sesuo Elžbieta Rimkutė-Bagdonienė.

Muzikinius kūrinius tremtiniams skyrė Šiaulių kultūros centro choras „Tremtinys“, Šiaulių universitetinės gimnazijos folkloro ansamblis „Čiūto“.

Gedulo ir vilties dieną baigė Šiaulių miesto koncertinės įstaigos „Saulė“ organizuotas koncertas „Vardan Lietuvos“ Šiaulių katedroje. Koncertavo Šiaulių kamerinis orkestras, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, Vilhelmas Čepinskis, Ieva Prudnikovaitė, Ona Kolobovaitė, Liudas Mikalauskas, Juozas Janužas, dirigavo Modestas Pitrėnas.

1941 metų birželio 14–18 dienomis iš Lietuvos buvo ištremta per 18 tūkstančių gyventojų. Labiausiai nukentėjo inteligentija – buvo ištremti politiniai veikėjai, partijų ir organizacijų atstovai, karininkai, gydytojai, mokytojai, ūkininkai ir jų šeimos.