Prie Tytuvėnų artėja vėjo elektrinės

Prie Ty­tu­vė­nų ar­tė­ja vė­jo elekt­ri­nės

„Ko­va su vė­jo ma­lū­nais“, – šia me­ta­fo­ra si­tua­ci­ją dėl Kel­mės ra­jo­ne, Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­jo­je, nu­ma­to­mo sta­ty­ti vė­jo elekt­ri­nių par­ko api­bū­di­na Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko dar­buo­to­jai. Pa­gal pro­jek­tą 2020 me­tais pla­nuo­ja­ma pa­sta­ty­ti iki 27 vė­jo elekt­ri­nių, jų aukš­tis siek­tų iki 300 met­rų aukš­čio. Ar­ti­miau­sia elekt­ri­nė sto­vė­tų už 800 met­rų nuo re­gio­ni­nio par­ko ri­bos.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Tar­si te­le­vi­zi­jos bokš­tai

Pa­gal pir­mi­nį pla­ną UAB „Vė­jo­te­ka“ jau 2019 me­tais prie Ty­tu­vė­nų bu­vo nu­ma­čiu­si pa­sta­ty­ti 13 vė­jo elekt­ri­nių. Pro­jek­tą su­stab­dė Vals­ty­bi­nė sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­ba, pa­rei­ka­la­vu­si at­lik­ti po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mo pro­gra­mą, kad vi­sa­pu­siš­kai bū­tų įver­tin­tos ri­zi­kos.

„Kai bu­vo pa­rei­ka­lau­ta da­ry­ti po­vei­kio ap­lin­kai pro­gra­mą, jie už­si­plė­šė mak­si­mu­mą: sta­ty­ti kuo ga­lin­ges­nes ir kuo dau­giau. Taip iš 13 pa­si­da­rė 27. To­kio ga­lin­gu­mo, ko­kio dar Lie­tu­vo­je nė­ra“, – sa­ko Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos vyr. spe­cia­lis­tė, eko­lo­gė Dei­ma Pranc­kū­nie­nė.

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja apie bū­si­mą sta­ty­bą su­ži­no­jo, kai iš Vals­ty­bi­nės sau­go­mų te­ri­to­ri­jų tar­ny­bos atė­jo pra­šy­mas pa­teik­ti kraš­to­vaiz­džio mo­ni­to­rin­go taš­kus dėl po­vei­kio ap­lin­kai įver­ti­ni­mo.

Nu­ma­to­ma ūki­nės veik­los te­ri­to­ri­ja nė­ra sau­go­ma, bet yra ša­lia sau­go­mos te­ri­to­ri­jos: ar­ti­miau­sia Na­tu­ra 2000 te­ri­to­ri­ja nuo skly­pų ri­bos yra nu­to­lu­si apie 0,8 ki­lo­met­ro (Šim­šų miš­kas).

Vie­šai priei­na­mo­je UAB „Vė­jo­te­ka“ po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mo pro­gra­mo­je nu­ro­do­ma, kad nu­ma­to­ma pa­sta­ty­ti iki 27 vė­jo jė­gai­nių. Vie­nos elekt­ri­nės bend­ras aukš­tis (nuo že­mės pa­vir­šiaus) iki 300 met­rų (250–270 m). Tai bū­tų pa­na­šu į 27 Vil­niaus te­le­vi­zi­jos bokš­tus.

Pla­nuo­ja­mas bend­ras ga­lin­gu­mas 60–120 MW.

Pa­gal pro­jek­tą vė­jo elekt­ri­nių par­kas apim­tų Kiau­no­rių, Ged­vi­lai­čių, Ma­žu­lai­čių, Pa­du­ru­pių, Mie­žu­čių, Jag­mi­niš­kės, Už­miš­kių, Pūsd­va­rio, Bud­riū­nų, Pa­veng­rio, Ei­man­čių, Gu­de­lių, Kiš­ko­nių kai­mus.

2011 me­tų Sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­nimis, Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­jo­je gy­ve­na 3 073 gy­ven­to­jai. Kiau­no­rių kai­me – 248 gy­ven­to­jai, Ei­man­čių – 37, Gu­de­lių – 27, Kiš­ko­nių – 25 gy­ven­to­jai.

Vė­jo elekt­ri­nių par­ką pla­nuo­ja­ma sta­ty­ti ir eksp­loa­tuo­ti 21-ame že­mės skly­pe. UAB „Vė­jo­te­ka“ nu­ro­do su­da­riu­si nuo­mos su­tar­tis su šių skly­pų sa­vi­nin­kais.

Ar­ti­miau­sia elekt­ri­nė nuo Ty­tu­vė­nė­lių dvar­vie­tės ir Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko ri­bos sto­vė­tų per 800 met­rų. Iki vals­ty­bės sau­go­mo Jag­mi­niš­kės pil­ka­pio bū­tų apie 600 met­rų.

Iki Apu­šio bo­ta­ni­nio-zoo­lo­gi­nio draus­ti­nio – apie 1,2 ki­lo­met­ro, Už­pel­kių bo­ta­ni­nio-zoo­lo­gi­nio draus­ti­nio – apie 1,4 ki­lo­met­ro.

Ga­li­mos grės­mės

Po­vei­kio ap­lin­kai pro­gra­mo­je nu­ro­do­ma, kad į paukš­čių at­žvil­giu la­bai jaut­rias te­ri­to­ri­jas pa­ten­ka 3 skly­pai, vi­du­ti­niš­kai jaut­rias – 4 skly­pai, ma­žai jaut­rias – 7 skly­pai; pe­rin­čių paukš­čių at­žvil­giu la­bai jaut­rias te­ri­to­ri­jas pa­ten­ka 3 skly­pai, vi­du­ti­niš­kai jaut­rias – 4 skly­pai, ma­žai jaut­rias – 7 skly­pai; šikš­nos­par­nių at­žvil­giu į vi­du­ti­niš­kai jaut­rias te­ri­to­ri­jas pa­tek­tų 2 skly­pai.

Paukš­čių mig­ra­ci­nių srau­tų ty­ri­mus at­lie­ka Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­ja. Ste­bi­ma ne tik ru­de­ni­nė mig­ra­ci­ja – ty­ri­mas tę­sis ir pa­va­sa­rį.

D. Pranc­kū­nie­nė ro­do že­mė­la­py­je, kur pra­si­de­da Ty­ru­lių bo­ta­ni­nis-zoo­lo­gi­nis draus­ti­nis, ku­ris yra paukš­čių ap­sau­gai svar­bi te­ri­to­ri­ja Na­tu­ra 2000. Ar­ti­miau­sias at­stu­mas sie­kia apie 4 ki­lo­met­rus.

D. Pranc­kū­nie­nė šio­je te­ri­to­ri­jo­je ste­bi ger­ves, čia bū­na di­de­lės paukš­čių san­kau­pos. Šie­met su­skai­čia­vo, kad vien čia rin­ko­si 4 500 ger­vių.

2017 me­tais Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­ja su par­tne­riais – Pa­jū­rio ty­ri­mų ir pla­na­vi­mo ins­ti­tu­tu ir Lie­tu­vos ener­ge­ti­kos ins­ti­tu­tu – įgy­ven­di­no pro­jek­tą „Vė­jo ener­ge­ti­kos plėt­ra ir bio­lo­gi­nei įvai­ro­vei svar­bios te­ri­to­ri­jos (VEN­BIS)“. Lie­tu­vos te­ri­to­ri­ją su­sluoks­nia­vo ir nu­spal­vi­no pa­gal tai, ko­kia ga­li­ma įta­ka paukš­čiams dėl vė­jo ener­ge­ti­kos plėt­ros.

„Pa­gal jų spal­vi­ni­mą tik kam­pu­tis te­ri­to­ri­jos ar­čiau Ty­ru­lių pa­ten­ka į zo­ną, kur įta­kos tu­rės, o vi­sa ki­ta – „nė­ra duo­me­nų“. Tai mums la­bai pa­dė­jo. Pir­miau­sia tu­rė­ki­me duo­me­nis, ta­da sta­ty­ki­me“, – sa­ko D. Pranc­kū­nie­nė.

Eko­lo­gė įvar­di­ja tris di­džiau­sias ga­li­mas grės­mes: po­vei­kis žmo­nių svei­ka­tai, sau­go­moms ver­ty­bėms ir kraš­to­vaiz­džiui. Ji ne­ma­no, kad at­lie­ka­ma po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mo pro­gra­ma at­skleis tik­rą­jį elekt­ri­nių po­vei­kį: jis pa­si­ma­tys tik rea­ly­bė­je. Pa­vyz­džiui, paukš­čių mig­ra­ci­ja kiek­vie­nais me­tais nė­ra vie­no­da. Šie me­tai pa­ro­dė, kad vė­jo elekt­ri­nės ste­bė­to­se vie­to­se paukš­čiams ne­pa­vo­jin­gos. O kaip bus ki­tais me­tais?

„Or­ni­to­lo­gų nuo­mo­ne, aukš­tes­nis sta­ti­nys paukš­čiams yra ge­riau: jei ei­na jų mig­ra­ci­jos ke­lias, paukš­čiai iš­moks­ta ap­lenk­ti kliū­tį. Bet tai – di­des­nė kliū­tis šikš­nos­par­niams, plėš­rie­siems paukš­čiams. Mū­sų Už­pel­kiai ša­lia: tu­ri­me ma­žų­jų ere­lių rėks­nių, vaps­vaė­džių. Plėš­rū­nų me­džio­ji­mo po­bū­dis ki­tas, vė­jo jė­gai­nės juos daž­nai „nu­ker­ta“.

Pa­sak D. Pranc­kū­nie­nės, į pro­gra­mą neįt­rauk­tas po­vei­kio vabz­džiams įver­ti­ni­mas. Dėl inf­ra­gar­so ir vib­ra­ci­jos bi­tės ne­be­gy­ve­na 3 ki­lo­met­rų spin­du­liu nuo elekt­ri­nės. Di­des­nė įta­ka ga­li bū­ti da­ro­ma bend­ruo­me­ni­niams vabz­džiams: kaip rea­guos skruz­dės, ku­rioms rei­kia su­grįž­ti į bend­rus na­mus?

Trūks­ta ži­nių

„Aš esu už at­si­nau­ji­nan­čią ener­gi­ją. Kai vė­jo ener­ge­ti­ka atė­jo į Lie­tu­vą, pir­miau­sia bu­vo pa­siū­ly­ta ei­ti į jū­rą, ne į gy­ve­na­mas te­ri­to­ri­jas, bet tai yra žy­miai bran­giau, to­dėl sprau­džia­ma­si į sau­su­mą, – sa­ko D. Pranc­kū­nie­nė. – Kai su­ži­no­jo­me apie nu­ma­to­mas sta­ty­bas, pra­dė­jo­me žmo­nių tei­rau­tis, ko­kia jų nuo­mo­nė apie jė­gai­nes. Suau­gu­sie­ji džiau­gia­si dėl at­si­nau­ji­nan­čios ener­ge­ti­kos, vai­kams gra­žu ir įdo­mu. Su­si­dū­rė­me, kad žmo­nės ne­ži­no tos ki­tos pu­sės, neį­si­vaiz­duo­ja, kad ga­li bū­ti tiek įvai­rių as­pek­tų.“

Pa­gal pro­gra­mą, pla­nuo­ja­mos ūki­nės veik­los po­vei­kis vi­suo­me­nės svei­ka­tai bus ver­ti­na­mas dėl triukš­mo, inf­ra­gar­so, še­šė­lia­vi­mo ir elekt­ro­mag­ne­ti­nio lau­ko.

D. Pranc­kū­nie­nė svars­to, ar šian­die­ni­niai me­to­dai pa­kan­ka­mi nu­sta­ty­ti šiam po­vei­kiui.

„Inf­ra­gar­so mes ne­gir­di­me, bet jį jau­čia­me – pa­ni­ką ir bai­mę. Jis vei­kia jaut­res­nės šir­dies žmo­nes. Te­gul žmo­nės ne­sva­jo­ja par­duo­ti na­mo, jei pro lan­gus ma­to­si vė­jo jė­gai­nė: ne­kil­no­ja­mo­jo tu­r­to ver­tė tik­rai krin­ta“, – sa­ko D. Pranc­kū­nie­nė.

No­ri at­kreip­ti dė­me­sį

„Anks­čiau bu­vo tie­siog ver­ty­bės, da­bar bus ver­ty­bės, esan­čios po ma­lū­nais“, – sa­ko Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Vy­tau­tas Sto­nys.

Di­rek­to­riaus nuo­mo­ne, si­tua­ci­ja su­dė­tin­ga, nes vis­kas vyks­ta pa­gal įsta­ty­mus, pa­gal nu­sta­ty­tas tvar­kas, lai­kan­tis tei­sės ak­tų.

Nu­ma­ty­ta vie­ta ūki­nei veik­lai ne­prieš­ta­rau­ja Kel­mės ra­jo­no te­ri­to­ri­jos bend­ra­jam pla­nui: veik­lą nu­ma­to­ma vyk­dy­ti že­mės ūkio te­ri­to­ri­jo­je, ku­rio­je nu­ma­ty­ta at­si­nau­ji­nan­čių iš­tek­lių ener­ge­ti­kos plėt­ra ir čia lei­džia­ma že­mės ūkio vei­kos kon­ver­si­ja į ki­tą veik­lą, pa­kei­tus pa­grin­di­nę tiks­li­nę že­mės nau­do­ji­mo pa­skir­tį į ki­tą pa­skir­tį pa­gal šioms te­ri­to­ri­joms pa­reng­tus per­tvar­ky­mo pro­jek­tus.

Kai bu­vo tvir­ti­na­mas Bend­ra­sis pla­nas, jis ati­ti­ko ga­lio­jan­čius tei­sės ak­tus, to­dėl bu­vo pa­tvir­tin­tas vi­sais lyg­me­nimis.

„Mū­sų aki­mis žiū­rint, te­ri­to­ri­ja pa­kan­ka­mai ur­ba­ni­zuo­ta, o sta­to­mas toks ga­lin­gas, to­kių di­de­lių aukš­čių par­kas. Gal bū­tų ga­li­ma kaž­kur ras­ti lau­kų ma­sy­vus, kur nė­ra žmo­nių? Čia yra net dvi gy­ven­vie­tės: Kiau­no­rių ir Moc­kai­čių, o dar kiek pa­vie­nių kai­mų. Be to, to­kio aukš­čio jė­gai­nės ma­ty­sis ko­ne iš vi­sur. Jei Vo­kie­ti­jo­je tai ga­na įpras­ta kraš­to­vaiz­džio da­lis, pas mus vi­siš­kai neįp­ras­ta“, – sa­ko V. Sto­nys.

D. Pranc­kū­nie­nė vi­lia­si, kad šiuo me­tu dar yra ga­li­my­bė su­ma­žin­ti elekt­ri­nių te­ri­to­ri­ją, skai­čių.

„Bend­ra Lie­tu­vos po­li­ti­ka yra pa­di­din­ti at­si­nau­ji­nan­čią ir bū­tent – vė­jo – ener­ge­ti­ką, tai yra Vy­riau­sy­bės pro­gra­mo­se. Mes ir­gi už, bet gal ki­to­je vie­to­je, kur nė­ra taip jaut­ru? Gal ne­rei­kė­tų sku­bė­ti, jei ga­li bū­ti grės­mių, bet nė­ra ži­nių? Tik­rą­ja šio žo­džio pra­sme tai ko­va su vė­jo ma­lū­nais – pro­ce­sas to­li nuė­jęs. Re­vo­liu­ci­jos ne­pa­da­ry­si­me, bet at­kreip­ti žmo­nių dė­me­sį bū­ti­na“, – nea­be­jo­ja D. Pranc­kū­nie­nė.

Po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mo pro­ce­dū­ros pa­bai­ga yra nu­ma­ty­ta 2019 me­tų ant­ra­jame ket­vir­ty­je. Tech­ni­nio pro­jek­to pa­ren­gi­mas pla­nuo­ja­mas ki­tų me­tų III–IV ket­vir­ty­je, sta­ty­bos vie­tų pa­ren­gi­mas – 2020 me­tų II–III ket­vir­ty­je, mon­ta­vi­mas ir pa­lei­di­mas – 2020 me­tų II–III ket­vir­tis. Eksp­loa­ta­ci­jos lai­ko­tar­pis – 20–25 me­tai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Vy­tau­tas Sto­nys ir vyr. spe­cia­lis­tė Dei­ma Pranc­kū­nie­nė nuo­gąs­tau­ja dėl nu­ma­to­mo sta­ty­ti vė­jo elekt­ri­nių par­ko po­vei­kio.

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­to­rius Vy­tau­tas Sto­nys ir vyr. spe­cia­lis­tė Dei­ma Pranc­kū­nie­nė ma­no, kad bū­ti­na at­kreip­ti žmo­nių dė­me­sį į bū­si­mas vė­jo elekt­ri­nių sta­ty­bas.

Pla­nuo­ja­mos ūki­nės veik­los vie­ta – Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Ty­tu­vė­nų apy­lin­kių se­niū­ni­ja. Ar­ti­miau­sia vė­jo elekt­ri­nė nu­ma­to­ma maž­daug už 800 met­rų nuo Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko ri­bos.

KO­MEN­TA­RAS

Si­tua­ci­ja – ne­vie­na­reikš­mė

Eg­lė PAKŠ­TY­TĖ, Lie­tu­vos or­ni­to­lo­gų drau­gi­jos or­ni­to­lo­gė eks­per­tė, de­vy­ne­rius me­tus ty­ri­nė­jan­ti jė­gai­nių po­vei­kį paukš­čiams Pa­gė­giuo­se:

– Dir­ba­me su tris­de­šimt jė­gai­nių. Kai pra­dė­jo­me, bu­vo­me nei­gia­mai nu­si­tei­kę jė­gai­nių at­žvil­giu. Vis­kas nė­ra taip vie­na­reikš­miš­ka. Šian­dien ga­liu at­sa­kin­gai pa­sa­ky­ti, kad su au­to­mo­bi­liais, lan­gų stik­lais na­muo­se ir bu­tuo­se, elekt­ros li­ni­jo­mis nu­mu­ša­me žy­miai dau­giau paukš­čių nei vė­jo jė­gai­nės.

Ko ge­ro, jė­gai­nės pa­vo­jin­giau­sios plėš­rie­siems paukš­čiams, ku­rių di­de­lė da­lis yra sau­go­mi. Plėš­rū­nai me­džio­ja apim­ti azar­to, to­dėl ga­li neaps­kai­čiuo­ti at­stu­mo iki spar­nų.

Ko­le­gų pa­tir­tis, ku­rie ti­ria ki­tą jė­gai­nių par­ką, ro­do, kad vie­na jė­gai­nė ga­li bū­ti pa­vo­jin­ges­nė nei vi­sos ki­tos.

Dar vie­nas as­pek­tas – šikš­nos­par­niai. Jie ri­zi­kos zo­no­je at­si­du­ria ten, kur vė­jo jė­gai­nės yra ša­lia miš­kų, lau­ko gi­rai­čių.

Jė­gai­nės pa­vo­jin­gos dėl kraš­to­vaiz­džio su­nai­ki­ni­mo, ypač jei sta­to­mos na­tū­ra­lio­se pie­vo­se. Ta­da na­tū­ra­li paukš­čių bu­vei­nė yra iš­skai­do­ma ir paukš­tis nu­sto­ja ten pe­rė­ti. Bet nė­ra taip, kad po jė­gai­nė­mis bū­tų dy­ku­ma, ne­gy­va zo­na. Pas mus pe­ri vie­ver­siai, pem­pės, ku­rap­kos.

Dau­giau­siai žu­vu­sių bu­vo lieps­ne­lių, nykš­tu­kų, straz­dų, vie­ver­sių. Ko­kie paukš­čiai bus „nu­kal­ti“ pri­klau­so nuo to, ko­kio­je zo­no­je sto­vi jė­gai­nė, ar ten yra rim­tas mig­ra­ci­jos ta­kas.

Pa­gė­giuo­se jė­gai­nės sto­vi rim­ta­me mig­ra­ci­jos ta­ke su ne­ma­žo­mis paukš­čių san­kau­po­mis dir­ba­muo­se lau­kuo­se. Jos bu­vo prieš pa­sta­tant jė­gai­nes, li­ko ir da­bar. Ru­de­nį ga­li pa­ma­ty­ti 10 tūks­tan­čių paukš­čių vie­no­je vie­to­je. Bi­jo­jo­me, bet la­bai di­de­lės grės­mės ne­ma­to­me: ne­tgi tos jė­gai­nės, ku­rios yra ar­čiau­siai san­kau­pų vie­tų, nė­ra pa­čios pa­vo­jin­giau­sios.

Dėl gy­ven­to­jų yra bė­da: ko­kius įsta­ty­mus Lie­tu­va priė­mė dėl sa­ni­ta­ri­nių zo­nų, taip ir yra. Pas mus pri­va­ti nuo­sa­vy­bė yra šven­ta. Kai­me gy­ve­na 50 žmo­nių, iš jų du že­mes par­da­vė ar­ba iš­nuo­mo­jo vė­ji­nin­kams už la­bai ge­rus pi­ni­gus ir pa­ki­šo kai­my­nams kiau­lę. Vi­sas kai­mas sto­ja pro­tes­tuo­ti, bet tie du – jų pa­čių kai­mo gy­ven­to­jai. Ir nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti, jei ati­tin­ka įsta­ty­mus.

Pa­ti vaikš­tau po jė­gai­nė­mis: ne­jau­ku, ne­sma­gu. Mo­bi­lu­sis ry­šys trū­ki­nė­ja. Esu gir­dė­ju­si, kad žmo­nėms, ku­rių jaut­res­nė šir­dies sis­te­ma, su­trin­ka rit­mas.

Ma­ne la­bai vei­kia še­šė­lia­vi­mas. Jei­gu ten rei­kė­tų pra­leis­ti vi­są die­ną – net bi­jau pa­gal­vo­ti.

Per ko­man­di­ruo­tes gy­ve­nu kai­me, jė­gai­nės nuo jo yra pa­kan­ka­mai nu­to­lu­sios. Gal­vo­jau, kad bent gar­so ne­bus. Kai la­bai stip­rus vė­jas, gir­di­si! Jei kaž­kas ne­to­lie­se gy­ve­na, fak­tas, kad ne­tu­rė­tų džiaug­tis.

Dar vie­nas da­ly­kas – pas mus ne­gal­vo­ja­ma apie nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, joms nė­ra pi­ni­gų. JAV sta­to­mos jė­gai­nės, ku­rių spar­nai su­ka­si ho­ri­zon­ta­liai – kaip ka­ru­se­lė, jos ma­žiau ken­kia paukš­čiams ir šikš­nos­par­niams.

Ty­ri­mai yra vyk­do­mi vi­sa­me pa­sau­ly­je. Yra par­kų, ku­rie sto­vi pa­vo­jin­go­se zo­no­se. Pa­vyz­dys – Gib­ral­ta­ras, kur per są­siau­rį pra­skren­da mi­li­jo­nai paukš­čių. Paukš­čių mig­ra­ci­jos lai­ko­tar­piu tam tik­ros jė­gai­nės stab­do­mos. Ka­li­for­ni­jo­je vie­nas par­kas bu­vo už­da­ry­tas dėl plėš­rių­jų paukš­čių žū­čių.

Vyk­dant po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mą ir pa­ma­čius, kad vyks­ta kaž­kas ne­ge­ro, įma­no­ma stab­dy­ti jė­gai­nę. Lie­tu­vo­je dar kol kas su tuo ne­su­si­dū­rė­me, nors min­čių dėl ma­žų­jų ere­lių rėks­nių jau yra.

Svar­bu, kad ir po­vei­kio ap­lin­kai ver­ti­ni­mui pa­si­bai­gus vi­suo­me­nė pa­ti įsi­jung­tų. Jei gy­ven­to­jai pa­ma­to, kad žu­vo ger­vė ar gand­ras, kad kreip­tų­si į re­gio­ni­nius ap­lin­kos ap­sau­gos de­par­ta­men­tus, į or­ni­to­lo­gų drau­gi­ją. La­bai daž­nai žmo­nės pa­ko­vo­ja, nu­lei­džia ran­kas ir nu­si­spjau­na.

Len­ki­jos ko­le­gos sa­kė, kad pas juos vė­jo jė­gai­nės ne­be­bus sta­to­mos, kaip su­pran­tu, len­kai pa­nai­ki­no do­ta­ci­jas. Tai pa­čios vals­ty­bės po­li­ti­ka. Ko ge­ro, jie pa­sie­kė ES re­ko­men­duo­ja­mą pro­cen­tą. Mes ga­lė­tu­mė­me tą pro­cen­tą pa­siek­ti su vie­nu jė­gai­nių par­ku jū­ro­je, ne­lįs­tu­me į sau­su­mą ir ne­kir­šin­tu­me žmo­nių.

EPA-EL­TA nuo­tr.

Vė­jo jė­gai­nės jū­ro­je – vie­nas iš bū­dų ap­sau­go­ti sau­su­mo­je gy­ve­nan­čius žmo­nes nuo jų po­vei­kio.