Naujausios
Prie Kryžių kalno – kova be taisyklių?
Šiandien Šiaulių rajono tarybai teikiamas svarstyti klausimas dėl prekyvietės, esančios prie Kryžių kalno. Savivaldybė teigia norinti įvesti daugiau tvarkos ir aiškias taisykles. Prekiautojai priešinasi ir ieško užtarėjų. Ar pavyks nutraukti dešimtmečius veikiantį uždarą prekiautojų ratą, į kurį pašaliečiai nepatenka? Ar prie Kryžių kalno vyksta kova dėl minimalaus atlyginimo, ar dėl milijonų?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Užsimota pokyčiams
Šiaulių rajono savivaldybė nusprendė įvesti naują tvarką prekyvietėje prie Kryžių kalno, kurią pati pastatė drauge su Turizmo ir verslo informacijos centru už Europos Sąjungos ir Savivaldybės biudžeto lėšas prieš 9-erius metus – 2008 metų liepą. Prekyvietėje įrengta 16 prekybos vietų.
Norima reglamentuoti, kaip turi vykti prekiautojų ir prekių atranka bei leidimų išdavimo tvarka, nes paaiškėjo, kad ilgą laiką sukasi tas pats uždaras prekiautojų ratas, į kurį naujokai negali patekti.
Metų metus tie patys prekiautojai išsiperka prekybos vietas neorganizuojant atrankos ar konkurso. Tiesiog susimokama už pageidaujamą periodą – mėnesį, ketvirtį, pusmetį ar metus leidimą išduodančiai Meškuičių seniūnijai.
Savivaldybės planuojama atranka reglamentuotų, kam būtų teikiama pirmenybė pagal nustatytus kriterijus.
„Norėtume pakeisti tą uždarą ratą, kad atsirastų galimybė visiems norintiems ten prekiauti, nes dabar į tą uždarą ratą nelabai kas gali patekti“, – „Šiaulių kraštui“ sakė rajono Savivaldybės Administracijos direktorius Gipoldas Karklelis.
Vienas iš atrankos kriterijų – tautodailės gaminiai ir patys jų gamintojai.
Tarybai balsuoti parengtame projekte numatoma, kad pagal naująją atranką „pirmumo teisę prekiauti turėtų amatininkai, turintys tautodailininko arba meno kūrėjo pažymėjimą ir prekiaujantys savos gamybos su religine ir (ar) Lietuvos valstybės tautine atributika susijusiais tautodailės gaminiais“.
Jeigu atlikus atranką pirmumo teisę turinčių asmenų būtų mažiau, nei 16 (tiek yra vietų prekyvietėje), atranką galėtų įveikti ir „prekybininkai, kurie prekiauja masine religine ir (ar) Lietuvos valstybės tautine atributika, ir (ar) tautodailės gaminiais“, „prekybininkai, kurie prekiauja tautodailės suvenyrais ir prekėmis“, „prekybininkai, kurie prekiauja spaudiniais susijusiais su religine atributika ir Lietuvos garsinimu“.
Atranka, pagal parengtą projektą, turėtų būti skelbiama ir įvykdyta iki kiekvienų metų sausio 1 dienos.
Sprendimo projekte nurodoma, kad tokiais kriterijais būtų siekiama užtikrinti skaidrumą.
Tiesioginė transliacija iš vargstančio „urvo“
Praėjusią savaitę net ir pliaupiant rudeniniam lietui „Šiaulių kraštas“ Kryžių kalno prekyvietėje sutiko nemažus būrius turistų, kurie, prieš aplankydami Kryžių kalną, suko į prekyvietę. Anglakalbiai, vokiškai kalbantys turistai, japonai stoviniavo prie prekystalių, kur pardavinėjami ir kryželiai, ir moliniai asilai, ir religinio turinio literatūra, ir solidesni gintaro papuošalai, ir pigūs serijiniai papuošaliukai.
Kai lankėmės Kryžių kalne, dalis prekiautojų buvo išvykę „šturmuoti“ politikų, o kiti liko prie prekystalių.
Plytomis paramstyti stelažai, kurių kojos ir ratukai, panašu, padaryti iš biuro kėdžių. Tokių besivažinėjančių stelažų lentynos išpjaustytos iš medžio drožlių plokščių be apdailos. Karoliai ir rožančiai sumauti ant statybinių metalinių strypų.
Kasos aparatų nesimato. Kainos surašytos flomasteriu ant lipnių popieriukų.
Sužinome, kad patys prekiautojai šį prekybos paviljoną vadina „urvu“.
Sužinome, kad prekiautojai labai šąla, mažai – vos minimumą per mėnesį teuždirbantys, prekiaujantys tik sezono metu, o mokantys už metus.
Kitą dalį Kryžių kalno prekiautojų sutikome rajono Tarybos jungtiniame Švietimo, kultūros ir sporto bei Sveikatos ir socialinių reikalų komitetų posėdyje. Kryžių kalne dauguma prekiauja nuo 1990 metų.
Dina ir Gintaras Baltrušaičiai pasakojo, kad prekiavo Kryžių kalne iki pastatant prekybinį paviljoną. Iš automobilių bagažinių ir sulankstomų staliukų prekiavo 21 žmogus, visiems jiems buvo prižadėta skirti vietas 16 vietų naujame paviljone. G. Baltrušaičio pasakojimu, tada 21 prekiautojas pasidalijo po 78 centimetrus prekystalio.
Dabar prekiautojų gerokai sumažėjo, bet naujų – neatsirado. Prekiautojai priekaištavo, kad patys susikūrė sau darbo vietas, kurias dabar nori atimti „atėję su tautodailininkų pažymėjimais“. Prekiautojai skundėsi ir politikams, kad visus metus negali prekiauti, o mokėti turi už visus metus, uždirba vos minimumą, nes nesą pirkėjų.
G. Baltrušaitis įjungia išmanųjį telefoną, kuriuo tiesiogiai transliuoja iš Kryžių kalne pakabintos vaizdo kameros, kiek pirkėjų tuo metu yra prie „urvo“, ką perka.
Kodėl nepatenka kiti?
Savivaldybės Administracijos direktorius Gipoldas Karklelis „Šiaulių kraštui“ teigė, kad dėl Kryžių kalno prekyvietės į rajono valdžią kreipėsi žmonės „ir oficialiai, ir neoficialiai, kurie aiškiai kėlė klausimą – kodėl Savivaldybė nesiima tvarkos? Kodėl ten negali patekti nauji prekeiviai, kodėl vyksta nei šiokie, nei tokie dalykai?“.
Apie „nei šiokius, nei tokius dalykus“ „Šiaulių kraštui“ pasakojo ir tautodailininkai, ir verslininkai, ir Savivaldybės atstovai.
Nors prekyvietėje yra šešiolika prekybos vietų, esą iš tiesų „dirba visai kitas skaičius žmonių ir prekybos vietos yra vos kelių šeimų rankose“.
„Šiaulių kraštui“ liudytojai pasakojo, kad į prekyvietę dėl prekiaujančių šeimų vaidų neva kviečiama policija.
Skyrėsi ir pasakojimai apie prekiautojų pajamas. Kiti šaltiniai tvirtino, kad dienos suma sezono metu gali siekti ir keturženklius skaičius, o metų pabaigą gali vainikuoti ir „pasakiška suma su šešiais nuliais“.
Kuri pusė sako tiesą? Ant prekystalių nematėme kasos aparatų, tačiau matėme net ir žliaugiant rudeniniam lietui iš autobusų į prekyvietę skubančius būrelius turistų. Kryžių kalnas yra lankomiausių Lietuvos objektų trejetuke, o ten atvykusieji nori palikti simbolinį kryželį ar rožančių, kurį perka čia pat prekyvietėje. Dar susigundo ir atminimui parsivežti suvenyrų iš šventos vietos.
Ne vienas liudytojas pasakojo, kad ten vyksta ne Kryžių kalną ir Lietuvos liaudies meną pristatančių tautodailininkų, o dvasininkų verslas. Neva tiekiama pigi, su Lietuva ir liaudies meistrais nieko bendra neturinti kiniška masinė produkcija, o svečių šalių turistai perka ją lyg tai būtų autentiški liaudies meistrų gaminiai. Teigiama, kad išsiperkantieji prekybos vietas patys ne visada prekiauja, o samdo pardavėjus, nes užsidirba pakankamai ir gali tai sau leisti.
G. Karklelio teigimu, Savivaldybė turėjo reaguoti į gausybę skundų.
„Kai pajudinome šį reikalą, supratome, kad nebus taip paprasta. Kyla daug minčių ir klaustukų. Pabandysime ten tvarką įvesti, nors pasiūlymų yra labai įvairių ir net vienas kitam prieštaraujančių“, – „Šiaulių kraštui“ sakė Administracijos direktorius G. Karklelis.
Kodėl seniūnę tenkina sena tvarka?
„Šita tvarka, kuri yra, mane tenkina“, – „Šiaulių kraštui“ tvirtino Meškuičių seniūnė Jolanta Baškienė.
Pasiteiravus, kodėl nauji prekiautojai negali ateiti prekiauti savo gamybos prekėmis, seniūnė paaiškino: „Prekiauja tie, kurie prekiauja“.
Tik paklausus, ar tikrai nėra daugiau norinčių prekiauti Kryžių kalne, prisiminė, kad yra vienas prašymas.
„Jeigu kas atsisakytų ten prekiauti, mes paskambintume tam žmogui ir praneštume, kad yra tuščia vieta ir gali ateiti prekiauti, jeigu turi visus dokumentus. To žmogaus prašymas yra priimtas, ar mes jį išmetėm? Juk neišmetėm!“ – aiškino seniūnė J. Baškienė.
„Šiaulių kraštas“ surado kalvį, verslininką, muzikantą Arūną Vaičelį, kuris yra pateikęs seniūnijai prašymą ir projektą prekiauti Kryžių kalne savo ir dar vieno tautodailininko sukurtais kūriniais.
„Norėjome Kryžių kalno lankytojams iš viso pasaulio parodyti autentiškus mūsų krašto dirbinius, kurie yra sukurti pagal archeologės docentės Birutės Kazimieros Salatkienės atrastus autentiškus mūsų protėvių dirbinius, papuošalus. Tai Saulės mūšio laikus matę daiktai, būdingi mūsų kraštui, mūsų kultūrai, mūsų šaknims“, – sakė A. Vaičelis.
„Ubagų mafiją“ valdžia išvaikė
Apie tai, kaip Kryžių kalną buvo užvaldžiusi ir „ubagų mafija“, „Šiaulių kraštas“ rašė prieš vienuolika metų ("Ubagų mafija“ apraizgė Kryžių kalną“, 2006 09 23).
„Šiaulių krašto“ žurnalistas tada atliko žurnalistinį eksperimentą ir pavyko išsiaiškinti ne tik tai, kad Kryžių kalno elgetų kišenės būdavo gerokai pilnesnės nei vidutiniškai uždirbančio lietuvio. Elgetauti į Kryžių kalną „ubagų mafiją“ atveždavo raudonos spalvos „Volvo“ automobilis ir neaiškiais ryšiais su elgetomis susijęs buvęs pareigūnas.
„Ubagų mafija“ Kryžių kalne baigėsi Šiaulių rajono savivaldybės tarybai uždraudus šventoje vietoje pinigautis.
Netrukus po „Šiaulių krašto“ žurnalistinio eksperimento Šiaulių rajono taryba patvirtino naujas kalno lankymo taisykles: prie Kryžių kalno uždrausta rūkyti, vartoti alkoholį, palikti degančių žvakių, bei atsirado ir elgetauti draudžiantis ženklas.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Ritos ŽADEIKYTĖS nuotr.
Prekybinis paviljonas paramstytas plytgaliais, betono luitais, sukonstruotas iš biuro kėdžių stovų, pigiausių medžio drožlių plokščių. Tokį Lietuvos šventos vietos vaizdą mato turistai iš viso pasaulio.
Prekiauti prie Kryžių kalno norėtų ir kiti, bet ratas "uždaras".
Kryžių kalno prekyvietėje siūlomi ir rūpintojėliai, ir moliniai asilai, ir karoliai.
Pirkėjų netrūko net ir lietingą rudens dieną.
Prekiautojai tikina, kad užsidirba vos minimalų atlyginimą.
.jpg)
Kryžių kalno prekiautoja Dina Baltrušaitienė tikino, kad prekiautojai patys sau susikūrė darbo vietas, o Savivaldybei reglamentuojant prekiautojų atrankos taisykles, gali netekti darbo.
.jpg)
27-eris metus Kryžių kalne prekiaujantis Gintaras Baltrušaitis telefone mato, kas vyksta prekybos paviljone, kiek yra pirkėjų, ką perka.
