Prezidento pirmieji metai – ar pildosi lūkesčiai?

ELTA nuotr.
Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da.
Liepos 12 dieną sueina lygiai metai, kai pradėjo dirbti Prezidentas Gitanas Nausėda, iškėlęs gerovės valstybės kūrimo iššūkį. Pats apžvelgdamas savo veiklą spaudos konferencijoje teigė: „Užsiauginau storesnę odą, kuri leidžia normaliai gyventi“. O kaip judame gerovės link? Ar pateisina lūkesčius Prezidento veikla?
Nuomonėmis su „Šiaulių kraštu“ dalijasi filosofas, profesorius Gintautas MAŽEIKIS, Akmenės rajono meras ir Lietuvos savivaldybių asociacijos viceprezidentas Vitalijus MITROFANOVAS ir Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius Alfredas JONUŠKA.

Lyderystės stinga

Filosofas Gintautas MAŽEIKIS kritiškai vertina Prezidento veiklą ir pabrėžia:

– Atrodo, jis nelabai klauso kritikos – iš čia teiginys, kad užsiaugino storesnę odą.

Gitanas Nausėda ir toliau veikia kaip analitikas – konstatuoja situaciją, vertina, o turėtų rodyti lyderystę ir iniciatyvą.

Konstatuoja, kad Covid-19 pandemija Lietuvoje suvaldyta, nors tai ne jo nuopelnas. Jaučiasi valstybės galva ir, jeigu valstybėje atsitiko, kas sėkmingo ir gero, tai – jo pasiekimas, o jeigu incidentai įvyksta – tai ne jo veiklos pasekmė. To požymis – ironija, kad negi aš atsakingas dėl to, kad „Ažuoliuko“ choristus sulijo lietus (G. Nausėda per šventinį renginį stovėjo su lietsargiu, bet neuždengė šalia lietaus merkiamo mažojo choristo – red.past.).

Todėl labai sunku atskirti, ką pats yra nuveikęs? Nebuvo jam kritikos, kad nevykdytų Konstitucijos priskiriamų funkcijų. Pavyzdžiui, funkcijos pasirašyti ar vetuoti įstatymus. Pagal savo ir savo komandos gebėjimus įstatymus analizuodavo, pasirašydavo arba vetuodavo, taip pratęsdamas Seimo ar Vyriausybės darbą. Bet Prezidento funkcija nėra vien pratęsti Seimo ar Vyriausybės darbą.

Turėtų rodyti lyderystę ir inicijuoti procesus, kurie būtų viešai reikšmingi ir mobilizuotų visuomenę. Visuomenę mobilizuoja veikla, bet ne šūkiai „solidarizuokimės“. Jis kviečia mus solidarizuotis, bet mes neturime veiklos ir iniciatyvos, apie kurią galėtume solidarizuotis.

Kalba taip, kaip kažkada yra kalbėjęs premjeras Algirdas Butkevičius: „Būkim vieningi“. Ne pirmą kartą kartojamas ir gerovės valstybės šūkis. Šūkiai gražūs, tačiau lyderystei reikia ne šūkių, o tokios veiklos, aplink kurią burtųsi partiniai žmonės, kurie inicijuotų proveržį.

Pavyzdžiui, Prezidentas užsiminė apie Europos Sąjungoje sprendžiamą vežėjų problemą. Priimami Lietuvai nepalankūs sprendimai. Prezidentas teigė: „Mes turime teisę...“ Bet kausimas ne apie tai, ar turime teisę? Klausimas, ar Prezidentas buria kitus prezidentus, premjerus, su kuriais galėtume įveikti didžiųjų šalių poziciją?

Lyderystė ir viešas administravimas – du skirtingi dalykai. Prezidentas elgiasi kaip viešo administravimo vadybininkas, o iš Prezidento laukiama ypatingos lyderystės.

Norime matyti, su kuo jis bendradarbiauja, kokios yra tos komandos, kurios galėtų paveikti Lietuvoje ir aplink Lietuvą kylančias problemas? Kokia yra komanda, su kuria jis dirba ir kurios lyderis yra. Nesvarbu, ar Prezidentas komandą suburia iš konservatorių, socialdemokratų ar valstiečių, bet aiškiai lyderiauja.

Dabar gi, jeigu pirmas būtų kalbėjęs premjeras Saulius Skvernelis, jis būtų papasakojęs lygiai tą pačią istoriją. Ir apie vežėjus, ir apie nugalėtą Covid, ir apie vienokį ar kitokį įstatymą, ir apie formuojamą biudžetą. Tada būtume galvoję, kad Prezidentas cituoja Premjerą. Šiuo atveju labai sunku atskirti, kuris rodo iniciatyvą. Galbūt Prezidentas dirba su komanda ir jo komanda rodo iniciatyvą?

Komandinė lyderystė – priimtinas ir sveikintinas dalykas. Tačiau tokiu atveju kritikai ir analitikai norėtų ir turėtų pamatyti tą komandą. O turint omeny, jog jos nematome, įtariame, kad ji subyrėjusi ir neveiksni, tai ir pradedame abejoti, ar jis rodo lyderystę?

Kad dirba kaip administratorius – neabejojame, nebuvo jokių skandalų dėl administracinių funkcijų. Bet politinė visuomenenė lieka nepatenkinta, nes norėtų matyti jį kaip lyderį, ypač rizikingose situacijose.

Štai, dėl Astravo atominės puikiai žinoma, kad ne Prezidentas yra iniciatorius kelti šį klausimą, o antiastravinis sąjūdis. Ateina pas jį, prašo kreiptis, pakalbėti, susitikti su ES atstovais – ir šiuo atveju jis savo funkciją vykdo. Negali sakyti, jog nieko nedaro. Sakyčiau stiprias iniciatyvas yra linkęs palaikyti ir, jeigu galima, priskirti savo nuopelnams.

Jeigu nori ką nors nuveikti, turi turėti politines galias. Jeigu nori būti sėkmingas politikas, reikia gauti pakankamą politinę paramą arba iš politinių partijų, arba iš Vyriausybės, arba iš labai įtakingų grupių žmonių, arba iš korporacijų, o tai Lietuvoje nelabai priimtina. Bet kokiu atveju pats viens nieko neišspręsi.

Istorija su susisiekimo ministru Jaroslavu Narkevičiumi parodė Prezidento nepajėgumą išspręsti konfliktą, o konfliktų politikoje išvengti neįmanoma.

Dabar gi jis užsiima vinguriavimu tarp konservatorių ir valstiečių. Nors paties sprendimai dėl visuomenės gerovės daugiau primena socialdemokratinius.

Tai, kad sako atstovaująs visai Lietuvai, yra iliuzija. Visos Lietuvos kaip vienovės nėra – yra žmonės su skirtingais įsitikinimais.

Užsienio politikoje akcentavo susitikimus su Lenkijos prezidentu, bet pats vardijo, jog tai buvo progos, minėjimai. Privaloma į minėjimus važinėti, bet yra bendros politikos formavimo lūkestis, pavyzdžiui, Lietuvos–Lenkijos, Lietuvos–Latvijos, Lietuvos–Estijos. Apie Latviją apskritai mažai užsimenama.

Turime didėjančią problemą dėl Baltarusijos. Bet vėlgi užimta analitiko, vertintojo pozicija. Brėžia raudonąsias linijas, kur galime judėti, kur negalime. Bet baltarusių tauta laukia pagalbos, o ne raudonųjų linijų.

Vienas dalykas yra brėžti raudonąsias linijas, kitas dalykas – aktyviai dalyvauti politikoje. Galbūt dalyvauja, slapta kur nors, tikėkimės, bet mes to nematome.

Aš Prezidentą vertinu pakankamai kritiškai ir neturiu ypatingos vilties, kad kiti metai bus žymiai geresni. Bet tikėkimės, kad „užsiauginta oda“, politinis supratimas ir iš naujo formuojama komanda padės jam būti aktyvesniam.

Pliusas – atsigręžė į savivaldą

Vitalijus MITROFANOVAS, Akmenės rajono meras, per pastaruosius dešimt metų sulaukęs pirmo Prezidento vizito rajone, sako pagiriamąjį žodį už dėmesį savivaldai:

– Nė vienas iš ankstesnių prezidentų nerodė tiek dėmesio savivaldai, ypač kadencijos pradžioje. Dalios Grybauskaitės per dešimt metų taip ir nesulaukėm.

Gitanas Nausėda, eidamas į Prezidentus, klausėsi, ką kalba žmonės, bendruomenė, kokius klausimus kelia savivalda. Principinius savivaldai klausimus – dėl žemės valdymo, užimtumo tarnybų darbo, decentralizavimo – matėme jo programoje ir džiugu, kad pradėjo veikti ta kryptimi.

Tik pradėjęs kadenciją surengė regionų forumą, kuriame dalyvavo visų savivaldybių merai. Ne pirmą kadenciją dirbu, bet pirmą kartą dalyvavau tokiame formate. Dabar aptarinėjame Prezidentūros atsiųstą klausimyną dėl savivaldybių funkcijų, biudžeto formavimo problematikos, mokestinių bazių dydžio. Žinau, kad rugsėjį vėl inicijuoja regionų forumą. Taigi, dėmesys nėra vien parodomasis. Tris kartus jau turėjau progos su juo susitikti – prieš rinkimus ir po jų. Turiu pasakyti, kad nepasikeitė bendravimo stilius.

Buvusios šalies vadovės stilius buvo nuolat „muštravoti“, aiškinti, kaip čia blogai dirbame, savivalda buvo kalta už visas Lietuvos nuodėmes – emigraciją, nedarbą. Dabar matome bendradarbiavimą. Rezultatą galime gauti tik bendrai dirbdami ir matome tokią Prezidento poziciją.

Džiugu, kad savivaldą mato kaip svarbų pagalbininką gerovės valstybės kurti. Savivaldos vaidmens negalima nuneigti, nes mes visi gyvename savivaldoje: čia ir darbas, ir vaikų darželiai, ir mokyklos, ir ūkis. Galų gale ir pandemiją savivaldybės suvaldė – juk mes viskuo turėjome rūpintis.

Matome ir pirmosios ponios vaidmenį. Manau, jog ir dėl jos bendravimo su žmonėmis, ypač domėjimosi socialine sritimi, vyksta sprendimų paieška.

Girdėdamas kritiką Prezidento atžvilgiu, kad, pavyzdžiui, pandemijos metu nebuvo aktyvus, manau, kad jis veikia Konstitucijos numatytose galių ribose. Blogas vadovavimo būdas, kai vadovai – šalies ar savivaldybių – kišasi į ekstremalių komisijų darbą, kuris nėra jų kompetencija.

Užsienio politikoje, kuri yra Prezidento kompetencija, rodė aktyvumą. Į Lenkiją vyko ne kartą. Ieškoti sąlyčio taškų su kaimynais labai svarbu. O Astravo klausimu latviai yra teisūs – niekur nuo tos atominės elektrinės nedingsi. Pati Europos Sąjunga iki šiol tyli, nesako savo pozicijos. Nemanau, kad šiuo klausimu reikia ieškoti Prezidento atsakomybės.

Dėl susisiekimo ministro problemos reikia matyti Lenkų rinkimų akcijos poziciją – jeigu patraukiate, išeiname iš koalicijos. Ar likus pusmečiui iki rinkimų, Seime reikia sąmyšio?

Prezidentas pareiškė, kad ministru nepasitiki, to užtenka. Negi botago turi imtis? Politinės kultūros reikalus įvertins rinkėjai. Galima pyktį pernešti ant Premjero, kad nepatraukia ministro, bet reikia suvokti politinę situaciją.

Kritikai pasigenda lyderystės, bet lyderystės dalykai per laiką susiformuoja. Pirmi metai – kojų apšilimui. Manau, Prezidentas lyderystę parodys po Seimo rinkimų, kai formuosis valdančioji koalicija ir reikės sudaryti Vyriausybę. Prezidento vaidmuo šiame procese tikrai yra ne paskutinis. O situacija gali būti sudėtinga, nes Seimas gali būti labai margas – iš septynių–aštuonių partijų.

Prezidento vizijoje, kur turi eiti valstybė, labai svarbūs instrumentai yra Seimas ir Vyriausybė. Tad reikia palaukti jo veiklos antrųjų metų, o per pirmuosius, manau, pakankamai gerai atstovavo valstybei ir daro žingsnius gerovės valstybės idėjai realizuoti.

Su verslo asociacijomis – jokio dialogo, ko bijo?

Alfredas JONUŠKA, Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų generalinis direktorius, stebisi, jog Prezidentas vengia dialogo su verslo asociacijoms:

– Per tuos metus nelabai dar išgirdome, kas ta gerovės valstybė ir kaip ji bus realizuojama, kokiais principais? Sisteminių žingsnių nesimato.

Prezidento veikloje neįžvelgiame, jog būtų pozityviai nusiteikęs verslo ir asocijuotų verslo struktūrų atžvilgiu. Pavyzdžiui, jis vetavo Seimo sprendimą leisti verslo asociacijoms suteikti patalpas pagal panaudą. Mes, atstovaudami verslo interesams, atliekame ir socialinio partnerio valstybėje funkciją. Tai funkcijai atlikti Prezidentas savo veto užkirto kelią.

Jis nė neįvardija kaip bendraus su socialiniais partneriais? Verslo asocijuotas struktūras bando ignoruoti – ir Rūmus, ir Pramonininkų asociaciją ir kitas asociacijas. Kodėl? Nežinom.

Visoje Europoje šios asociacijos vaidina socialinių partnerių vaidmenį. Kaip bus mūsų atveju? Prezidentas tyli. Bendrauja su atskirais verslininkais. Bet tokiu atveju negaus išsamios ir apibendrinančios informacijos. Vengimas viešai bendrauti formuoja mūsų neigiamą požiūrį į Prezidento veiklą.

Pasirašydamas Lobizmo įstatymą nepasakė, o kas iš verslo pusės vykdys socialinio partnerio funkciją? Visus mus dabar padarė lobistais. Tai reiškia, jog verslo pozicija Prezidentui nėra svarbi, jis jos nė nenori girdėti. Tai nėra geri dalykai. Bet gal ateityje viskas susitvarkys?

Kad tiek laiko nebuvo skiriamas ekonomikos ministras, irgi nėra gerai. Per Covid pandemiją Ekonomikos ministerija turėjo būti viena iš vedančiųjų, bet to neįvyko. Matome, jog nebuvo išgirsta verslo asociacijų nuomonė, kad imantis priemonių pandemijos pasekmėms įveikti reikia rasti balansą tarp subsidijų ir paskolų. Dėl to parama nepasiekė tų, kurių veikla buvo sustabdyta. Tai pasekmė to, kad nebuvo ekonomikos ministro.

Mums kyla daug klausimų dėl Prezidento veiklos. Mes dar laukiame atsakymų, kokį jis mato asocijuotų struktūrų vaidmenį? Kol kas nė nebando ieškoti dialogo, o jeigu mes ieškome, tai esame ignoruojami.

Ko bijo? Manau, jog gąsdina bendra visuomenės opinija, jog verslas yra blogas. Prezidentas bando jai pataikauti.

Verslas kuria ir išlaiko darbo vietas ir ant ekonomikos pagrindo kuriama valstybės gerovė. Prezidentas tai puikiai žino. Palinkėčiau aiškiai deklaruoti poziciją tarp verslo ir Prezidentūros ir požiūrį į verslo struktūras, kad nereiktų mums sukti galvos priims Prezidentūroje ar nepriims?