Prezidentė kviečia kurti geresnę Lietuvą (2)

Prezidentė kviečia kurti geresnę Lietuvą (2) 

„Šiaulių kraštas“ rubrikoje “Laiškai Prezidentei“ išspausdino jau ne vieną dešimtį skaitytojų laiškų. Lankydamasi Šiauliuose Rugsėjo 1-ąją Prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė juos skaitanti, vertinanti žmonių aktyvumą, siūlymus ir pažadėjo: sulauksime atsakymo.

Interviu su Prezidente — klausimai, kuriuos iškėlė mūsų skaitytojai savo laiškuose.  

Apie verslą, mokesčius ir solidarumą

— Galbūt tuos, kurie pradeda verslą, metus ar dvejus visai reikėtų atleisti nuo mokesčių? Šalyje turime ar ne apie 120 verslą kontroliuojančių įstaigų. Gal reikėtų daugiau pagalbos?

— Šalies žmonės turi unikalių verslo idėjų — valstybės pareiga verslo pradžiai suteikti jiems visokeriopą pagalbą. Verslumo skatinimas ir naujų darbo vietų kūrimas — tarp 8 svarbiausių Vyriausybei šiemet suformuluotų uždavinių. Tam, kad žmonėms būtų lengviau pradėti smulkųjį verslą Vyriausybė įpareigota mažinti ne tik mokestinę naštą, bet ir biurokratinius suvaržymus verslui, užtikrinti geresnes verslo kreditavimo sąlygas. Taip pat labai svarbu, kad žmonėms būtų teikiama suprantama informacija, nes nežinia stabdo verslo pradžią.

Kai kurie Vyriausybės priimti sprendimai jau veikia–sumažintos verslo liudijimų kainos ir supaprastinta jų išdavimo tvarka, nereikia mokėti PVM avansu, įmonėms, kuriuose darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, taikomas 5 procentų pelno mokesčio tarifas, vienerių metų laikotarpiui sumažintos socialinio draudimo įmokos už pirmą kartą įsidarbinančius darbuotojus, supaprastinta terminuotų darbo sutarčių sudarymo tvarka.

Už verslo sąlygų gerinimą atsakingos ministerijos rengia ir daugiau įvairių projektų, kuriuose numatyti mokestiniai, ir ne tik, sprendimai, kurie dar palengvins sąlygas pradedantiems verslininkams. Raginu juos pateikti ir priimti kaip galima greičiau, nes žmonėms pagalbos reikia nedelsiant.

Žinoma, nenormalu, kad verslą kontroliuojančių įstaigų kur kas daugiau nei konsultuojančių. Baudų baimė neskatina nei imtis verslo, nei sąžiningai mokėti mokesčių. Ūkio ministerija planuoja tokių įstaigų sumažinti perpus. Tačiau vėlgi — tai tik planai, o žmonės laukia rezultato.

— Keistas valdžios noras iš dirbančio pensininko vis atimti dalį pensijos, dabar — net iki 70 procentų. Tai ką, nejaugi darbas yra koks nusikaltimas?

— Sunkmečiu pensijos ir atlyginimai ne atimti, o tik laikinai sumažinti. Sumažintos pensijos bus kompensuotos. Tik su šia sąlyga pasirašiau laikiną socialinių išmokų mažinimo įstatymą. Lietuva išvengė finansinės griūties, nes ėmėsi visų įmanomų priemonių — tarp jų ir socialinių išmokų mažinimo. Šalies žmonės, sutikę dalytis mus užgriuvusią sunkmečio naštą, turi ne tik girdėti, bet ir matyti socialinį teisingumą be jokių išlygų.

Vyriausybė įsipareigojo kompensuoti pensijas, kai pagerės ekonominė situacija. Dabar dar reikia priimti atitinkamą įstatymą. Laukiu šio įstatymo, kol jis man bus pateiktas, ir sieksiu aiškaus kompensavimo mechanizmo ir tvarkos. Tikiuosi, kad pensijas bus galima kompensuoti anksčiau, nei prognozuoja Vyriausybė. Ypač vyresnio amžiaus žmonėms, labiau stokojantiems, blogiau gyvenantiems procesas galės prasidėti ir anksčiau, nelaukiant ekonominio pagerėjimo.

— Lietuvoje labiausiai trūksta teisingumo. Nereikia toli ieškoti pavyzdžių. Valdantieji kerpa, ką dar įmanoma kirpti, nuo visų ubagų. O kodėl ne nuo savęs? Kodėl premjero rezidencijos remontui išleidžiami milijonai?

— Atsakymas vienareikšmis — politikai, prašydami žmones susiveržti diržus ir pakentėti, turi rodyti asmeninį pavyzdį.

— Vis garsiau kalbama apie naują nekilnojamojo turto mokestį — ne tik po kelis dvarus ar vilas turintiems, bet tiems, kas turi bet kokią lūšnelę ar vieno kambarėlio butuką. Ar neinama primityviausiu keliu: kai nėra rimtų idėjų ir planų, kaip tvarkyti šalies reikalus, kad ekonomika nežlugtų, sugalvojama vis naujų mokesčių?

— Kol kas jokių konkrečių mokesčių Vyriausybė nepateikė. Tai tik kalbos apie automobilių, daugiabučių remonto, nekilnojamojo turto mokesčius. Nenorėčiau vertinti kalbų, galėčiau vertinti pasiūlymus, tačiau šiai dienai jų nėra.

Mokesčiai nėra vien tik biudžeto skylių kamšymo priemonė. Tai visų pirma politinis instrumentas Vyriausybės rankose, padedantis siekti konkrečių tikslų. Kol kas iš Vyriausybės matau tik pliką buhalterinį norą surinkti pinigų, nepasveriant nei politinių pasekmių, nei turint ilgalaikių mokestinės politikos tikslų.

Dabartinėje situacijoje esu įsitikinusi, jog naujų mokesčių Lietuvai nebereikia. Nepritarsiu naujiems mokesčiams, kol nebus aiškaus modelio, kaip ir iš ko jie bus renkami, kokios tai duos naudos, kokių tikslų siekiama. Yra ir kitų galimybių papildyti biudžetą. Pavyzdžiui, vilkikas kontrabandinių cigarečių vertas pusės milijono litų. Tačiau tam reikia pradėti sunkiai dirbti pasieniui ir muitinei.

Pirmiausia reikia išnaudoti vidinius rezervus: efektyviau kovoti su kontrabanda, mokesčių vengimu bei geriau valdyti valstybės valdomą turtą ir įmones. Naujų mokesčių įvedimas ar senų mokesčių kėlimas yra lengviausia alternatyva. Vyriausybei siekiant padengti biudžeto deficitą, bet tai nebūtų efektyviausia dėl keleto priežasčių. Pirma, tai galėtų pabloginti esamų mokestinių pajamų surinkimą. Antra, ir svarbiausia, tai padidintų mokestinę naštą gyventojams ir darbo vietų kūrėjui — verslui. Todėl nereikėtų rizikuoti prasidedančiu ekonomikos pakilimu ir spartinti jau ir taip sparčią gyventojų emigraciją.

— Kyla klausimas — kam išvis reikalinga valstybė? Jei negali pasirūpinti prieinamomis elektros, dujų, šilumos kainomis.

— Valstybės vaidmuo ginat vartotojų interesus ir skatinant konkurenciją turi didėti. Kova su monopolijomis ir jų savivale — vienas prioritetinių mano tikslų. Tai darau tam, kad žmonės turėtų pasirinkimą ir atitinkamai mažesnes kainas. Likviduota LEO LT, pakeista elektros kainų skaičiavimo metodika ir įdiegta elektros biržą. Vetavau Šilumos ūkio įstatymą, užkirsdama kelią šilumininkų monopolijoms, šilumos kainų didėjimui. Jau įsigaliojo įstatymas, ginantis tiekėjus nuo nesąžiningų mažmeninės prekybos įmonių veiksmų, pradėtos reguliuoti vaistų kainos.

Paskyriau naujus Konkurencijos tarybos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir Valstybės kontrolės vadovus ir pareikalavau sugriežtinti kartelinių susitarimų kontrolę dėl degalų kainų, atidžiau analizuoti vandens ir šilumos kainas, griežčiau kontroliuoti valstybės lėšų ir turto panaudojimą. Nuo šių institucijų veiklos rezultatų ne mažai priklausys vartotojų mokamos kainos.

Tai, kas mūsų valioje — darau kas įmanoma, tačiau šilumos ir elektros kainos priklauso nuo tarptautinių kuro kainų, o už dujas, dėl vis dar įtemptų santykių su kaimynine Rusija, Lietuva priversta mokėti trečdaliu brangiau nei kitos ES šalys.

Siekiant ilgalaikės energetinės nepriklausomybės taip pat būtina pastatyti naują atominę elektrinę, suskystintų gamtinių dujų terminą bei nutiesti būtinas valstybės elektros ir dujų jungtis. Tai padės sumažinti priklausomybę nuo dujų ir elektros importo iš vienos šalies.

— Tie, kurie užsiima kontrabanda, teisiami vieną, antrą, trečią kartą, bet netrukus vėl užsiima tuo pačiu. Vadinasi, apsimoka. Jeigu įstatyminė bazė nepakankama, kodėl ji nekeičiama?

— Jau keičiama. Matydama, kokią žalą šalies ekonomikai daro kontrabanda, šešėlinis verslas ir korupcija ir kaip tokie nusikaltėliai išvengia realių bausmių, Seimui pateikiau BPK pataisas, kuriomis siūlau dešimteriopai padidinti bausmes už ekonominius ir finansinius nusikaltimus, tarp jų ir už kontrabandą, taip pat tokiems nusikaltimams siūlau 2-3 kartus pailginti senaties terminus, o kai kuriais atvejais faktiškai visai jų netaikyti.

Neteisėtai prasigyventi linkusiems asmenims veiksminga bausmė būtų turto konfiskacija, tačiau ji turi tapti ir neišvengiama. Ne paslaptis, kad korupciniais nusikaltimais ar kontrabanda įtariami asmenys savo turtą perrašo kitų asmenų vardu ir šitaip išvengia realios bausmės. Todėl pasiūliau ir BK pataisas, kurios leis konfiskuoti turtą ne tik iš korupcija kaltinamo asmens, bet ir iš tų, kuriems jo turtas buvo perleistas. Bausmės turi būti tokios, kad užsiimti kontrabanda neapsimokėtų.

Taip pat įpareigojau Vyriausybę su korupcija ir kontrabanda kovoti veiksmingomis priemonėmis, o ne deklaratyviais planais. Būtinos daug stipresnės priemonės — kasdienė pareigūnų, tiesiogiai dirbančių pasienyje, rotacija, operatyvių, žaibiško reagavimo kontrolės komandų įsteigimas, griežtos bausmės. Jei kontrabandininkai skelbia karą valstybei, valstybė turi taikyti pačias griežčiausias priemones.

Kreipiuosi ir į visus šalies gyventojus — daug kas priklauso nuo kiekvieno iš mūsų požiūrio į kyšininkavimą ar kontrabandą. Jeigu kiekvienas nebūsime abejingas tam, kas vyksta šalia mūsų — gyvensime teisingesnėje ir skaidresnėje šalyje. Tam, kad apie korupciją ir kitus nusikaltimus pranešantys žmonės nenukentėtų patys, pateikiau įstatymo pataisas, kurios leis įslaptinimą (anonimiškumą) taikyti platesniam žmonių ratui.

Apie švietimą ir reformas

— Vaikai visuomenėje turėtų būti vienintelė privilegijuota grupė, bet taip nėra. Per didelis krūvis išlaikyti ikimokyklines įstaigas paliekamas savivaldybėms. Ką manote apie ikimokyklinuko krepšelį, privačių lopšelių-darželių kūrimą?

— Ikimokyklinio ugdymo organizavimas yra savarankiška savivaldybių funkcija, todėl kiekviena savivaldybė turi teisę nustatyti priėmimo į įstaigas tvarką (joje gali būti numatytas teritorinis principas). Vaikų darželių prieinamumas labai menkas, ypač didesniuose miestuose, kur patekti į juos yra milžiniška problema. Ne paslaptis, kad dažnai tėveliams, norintiems, kad vaikas patektų į darželį, tenka duoti kyšius arba įsipareigoti kitaip remti darželį.

Kitąmet Švietimo ir mokslo ministerija planuoja darželių finansavimo pakeitimus — dalis lėšų bus skiriama krepšelio principu. Tai turėtų padėti efektyviau spręsti ikimokyklinių ugdymo įstaigų trūkumo problemą. Labai tikiuosi, kad daug daugiau mūsų vaikų galės patekti į darželius.

Susitikusi su švietimo ir mokslo ministru iškėliau ir aptariau keletą idėjų. Pavyzdžiui, kodėl negalėtų būti dienos centrų arba kodėl negalėtų būti supaprastinta privačių vaikų darželių kūrimo tvarka. Kad žmonėms, norintiems, galintiems ir mokantiems dirbti su vaikais, būtų sudarytos deramos sąlygos galbūt net ir savo privačiuose namuose turėti nedideles vaikučių grupeles, kad tai būtų legalu, oficialu, mokant mokesčius.

— Įsiminė vieno Estijos vadovų mintis, jog valstybę kuria ne biurokratai, ne politikai, bet švietimo žmonės. Kada mes suprasime, kad ne nuo valdininkų užmačių priklauso, kokias ateities kartas išugdysime, o nuo mokytojų? Kol kas mokytojo prestižas pas mus suprantamas tik kaip atlyginimo dydis.

— Prestižas ne suteikiamas, o užsitarnaujamas. Lietuvoje yra daugybė puikių, labai mylimų ir gerbiamų mokytojų, pas kuriuos net baigę mokyklas mokiniai nuolat sugrįžta — vieni padėkoti, kiti pasitarti. Jie kantriai dirba savo darbą, dažnai nesulaukdami nei dėkingumo, nei deramo įvertinimo. Prisiimdami atsakomybę už naują, Lietuvos ateitį kursiančią kartą, suprasdami, kad tik išsilavinusi tauta bus stipri tauta, jie jau dabar kuria geresnę Lietuvą.

Šiandien mokytojui tenka būti labai kantriam ir kūrybingam, kad gebėtum dirbti nuolatinės kaitos sąlygomis ir žinotum daugiau nei šiuolaikinis jaunimas. Kad ir ką mes čia viduje apie save galvotume — tokių žmonių dėka Lietuvos švietimo sistema veikia tikrai neblogai, tą rodo ir daugelis tarptautinių švietimo tyrimų. Šalyje beveik nėra neraštingų žmonių, daug aukštąjį išsilavinimą įgijusių žmonių — tai labai svarbu šalies ateičiai. Esame gabi, darbšti ir kūrybinga tauta. Ir tai — daugiausia Lietuvos mokytojų nuopelnas.

— Lietuvoje daug reformų prasideda, o nepasibaigia, ir vis atrodo, kad dirbama ne žmogui. Ar ne todėl taip vyksta, kad nėra jokios reformatorių atsakomybės?

— Pradėjome kurti valstybę neturėdami jokios patirties. Todėl daug kas padaryta netobulai ir reikia taisyti. Tam, kad situacija pasikeistų iš esmės, apgalvotos, radikalios ir neatidėliotinos permainos būtinos. Tačiau jos negali užtrukti dešimtmečius. Problema ta, kad Lietuvoje politikų kaita tokia dažna, jog neįmanoma užtikrinti nei darbų tęstinumo, nei pareikalauti atsakomybės už padarytas klaidas. Todėl dar kartą raginu, rinkime į valdžią išmintingus, padorius ir sąžiningus žmones, kurie galvotų ne apie siaurus partinius, asmeninius ar verslo interesus, o apie paprastą Lietuvos žmogų.

Kad žmogus savo šalyje jaučiasi svetimas ir pamirštas, pabrėžiau ir metiniame pranešime. Kiekvieną sprendimą turi padiktuoti žmonių valia, dėl visko reikia tartis su šalies gyventojais.

— Gerbiamoji Prezidente, „Šiaulių krašto“ skaitytojai savo laiškuose rašo, kad laiko Jus drąsia, linki tvirtybės. Bet ar užtenka Jums galių spręsti problemas, kurias žmonės kelia? Ar nejaučiate pasipriešinimo? Kai kurie skaitytojai įsitikinę, kad Jūs nepakankamai remiatės tautos parama Jums, laukia ryžtingesnių Jūsų veiksmų.

— Šalies gyventojų palaikymas — man didelė parama ir įpareigojimas. Kasdien aš ir mano komanda prisiimame tiek atsakomybės, kiek galime jos panešti, ir ieškome Lietuvos žmonėms būtiniausių ir geriausių sprendimų. Lietuvos Prezidento galios yra aiškiai apibrėžtos Konstitucijoje ir nėra prasmės pradėti diskusijų iš naujo. Mano esminė nuostata — maksimaliai išnaudoti tas galias, kurias turiu, ir nesiteisinti, kad man jų trūksta. Eidama į šį postą žinojau, kas manęs laukia. Pasipriešinimo ir nenoro keistis yra, tačiau tų, kurie nori permainų, kur kas daugiau. Jeigu visi veiksime ryžtingai ir išvien, greičiau sukursime geresnę, skaidresnę ir teisingesnę Lietuvą.

Laiškų Prezidentei autoriai

Diana ŠAPARNIENĖ, socialinių mokslų daktarė, Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėja.

Romualdas AUDINIS, kuršėniškis iš Šiaulių rajono.

Ona MOTUZIENĖ, Rudiškių kaimo šviesuolė, mokytoja pensininkė iš Joniškio rajono.

Kestutis KRENCIUS, Naujosios Akmenės gyventojas.

Regina BRIEDYTĖ, joniškietė, literatų klubo prezidentė.

Arvydas JANAVIČIUS, habilituotas mokslų daktaras, Šiaulių universiteto profesorius.

Vanda GRAKAUSKIENĖ, radviliškietė pensininkė.

Michailas BEDERŠTETAS, Naujosios Akmenės gyventojas.

Juzefa RAMANAUSKAITĖ, Kražių šviesuolė iš Kelmės rajono.

Rolandas BRIEDIS, radviliškietis, bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ Radviliškio lokomotyvų depo profesinės sąjungos pirmininkas.

Danutė STATULEVIČIENĖ, šiaulietė, lopšelio-darželio „Bangelė“ vedėja.

Leonas LENČIAUSKAS, joniškietis.

Stanislovas ADOMAITIS, menininkas iš Naujosios Akmenės.

Vytautas GIEDRAITIS, šiaulietis, „Romuvos“ gimnazijos direktorius, Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas.

Redakcijos arcyvo nuotr.