Pramoninė triušininkystė Lietuvoje neprigyja

Redakcijos nuotrauka
Triušininkystė Lietuvoje – ne verslas, ūkininkavimo sritis, o brangus pomėgis. Mūsų šalies triušių augintojai orientuojasi į šių gyvūnų veislininkystę, nes auginantieji triušius mėsai prekybos centrams yra per smulkūs ir lietuviška triušiena užleidžia vietą lenkiškai bei kiniškai produkcijai.

Per asociacijas „neperlipsi“

Lietuvoje yra daug asociacijų, į kurias buriasi triušių, kitų kailinių bei mėsinių gyvūnėlių augintojai. Yra Triušių augintojų, Veislinių triušių augintojų asociacijos, Kailinių žvėrelių ir triušių augintojų draugija ir daug kitų, regioninių, tačiau net ir pasišnekėti su kurios nors asocijuotos organizacijos vadovu – problema. Kiekvienas savo „daržą“ prižiūri: tas esą nemoka triušių auginti, kitas nieko neišmano...

Tačiau aišku tiek, kad Lietuvoje triušių augintojų, tiekiančių triušieną prekybos centrams, nėra. Tai, ką matome stambiųjų prekybos tinklų parduotuvių lentynose, tėra triušiena, atsivežama daugiausia iš Lenkijos arba Tolimųjų Rytų.

Šios mėsos kaina parduotuvėse ir turgavietėse svyruoja apie 6 eurus už kilogramą, tačiau per akcijas galima užtikti ir po 2,99, ir po 2,59 ar net po 0,99 euro už kumpelius.

„Neįsivaizduoju, kaip gali tiek kainuoti triušiena, nors šie žvėreliai ir labai vislūs, kas 3 mėnesius atsiveda po 4–10 triušiukų, ir greitai, per 3–4 mėnesius, užauga iki komercinio 2–3 kg svorio. Vis dėlto jiems reikia ir geresnio pašaro, nors sklando legendos, kad vien morkų užtenka, bet ir jos nepigios“, – pokalbyje su „Ūkininko patarėju“ svarstė buvęs Lietuvos veislinių triušių asociacijos pirmininkas Edmundas Reimerys iš Lekėčių miestelio.

Brangus pomėgis

Veislinių triušių augintojas, užauginęs kol kas bene vienintelį Lietuvoje veislinių triušių Europos čempioną, teigė pats auginantis ir daržoves, ir avižas, kviečius, pats gaminąs pašarą savo augintiniams. Anot pašnekovo, taip išauginto gyvūno mėsa tikrai nėra tokia, kokia gali kainuoti 99 centus už kilogramą. „Triušiena laikoma dietine mėsa, bet į tokią kainą jokios dietos netilptų. Nebent hormonais šeria“, – svarstė E. Reimerys.

Jis aiškino važiuojąs dvidešimties metų amžiaus automobiliu ir asociacijoje nelabai pažįsta tokių, kurie naudotųsi naujesniais, nes auginti triušius yra nepigus malonumas. Vien dalyvavimas tarptautinėse parodose veislinių triušių augintojui kainuoja keletą šimtų eurų.

E. Reimerio vadovautai asociacijai tik prieš porą metų pavyko gauti veislininkystės organizacijos statusą, nes pagal ankstesnę tvarką organizacijoje turėjo būti ne mažiau kaip trys veislinių triušių veisėjai su nustatytu skaičiumi veislinių patinų bei patelių. „Asociacijoje pripažintos septynios veislės ir jau tvarkome dokumentus, kad būtų pripažinta aštunta, o Kailinių žvėrelių draugijoje, kiek žinau, yra pripažintos trys ar keturios veislės“, – sakė buvęs asociacijos vadovas.

Tik sau ir giminėms

Anot E. Reimerio, triušininkystė Lietuvoje yra labai brangus pomėgis – nelygu kam auginsi. „Sau, šeimai, giminėms triušiena yra labai skani ir gera, sveika mėsytė, bet lietuviai „turtingi“, todėl viską perka prekybos centruose, o Lietuvoje užauginti mėsiniai triušiai jau dešimtmetį prekybininkams – smulkmė, nes jiems reikia kiekybės, kad užtektų visam tinklui.“

Jis „Ūkininko patarėjui“ teigė vasarą laikąs apie 400 triušių, įskaitant jauniklius, bet žmonės, vadovavę asociacijai, dalijosi pinigėlius, skirtus gyvulininkystei, o naujų narių nepriėmė. „Sukūrė įstatus, pagal kuriuos laukti narystės reikėjo keletą metų ir turėti 10 triušių su kilmės pažymėjimais. Bet iš kur triušių auginimu susidomėjęs vaikas gaus tiek pinigų ir dar dvejus metus jam laukti? Tai juk ne benzino ar tabako verslas. Sakiau, priimkite ir padarykite, kad įsigiję porą veislinių patelių augintų, mažiau prie kompiuterio sėdėtų, bet ne“, – apgailestavo R. Reimerys.

Jo teigimu, pripažinti veislinių triušių augintojai Lietuvoje gali rašyti projektą paramai gauti. Nors degalų kvotos ir skiriamos veisykloms išlaikyti, bet didelio skatinimo nėra. „Kryžių kelius ėjau, kad mūsų asociaciją pripažintų veislininkystės subjektu. Reikia, kad būtų viena draugija, nors, pavyzdžiui, Lenkijoje, yra daug draugijų: veislinių, pramoninių triušių augintojų, o Lietuvoje reikia vienintelės. Mus priėmė ir Europa, o Lietuvoje to maža“, – liejo nuoskaudą E. Reimerys.

Jo teigimu, tik iš šalies atrodo, kad auginti triušius paprasta. Reikia ir juos pašerti ne tik morkomis, runkeliais ar kopūstais. „Triušiui reikia ir ląstelienos, ir baltymų. Kol jis neatsistojęs, reikia duoti gerą pašarą. Aš pats gaminuosi trijų rūšių pašarus: suaugusiems, patelėms ir jaunikliams. Jie visada turi šieno, rudenį – topinambų, bulvių, auginu morkas. Mano triušių racione visa Mendelejevo lentelė. Pats valgydamas ir triušį pamaitinu“, – pasakoja pašnekovas.

Anot jo, triušius reikia ir apeiti, ir išvalyti narvus, pakrėsti šieno, ir duoti atsigerti – viskas taip pat, kaip ir atsakingai auginant kiekvieną gyvūną.

Pradeda ir dingsta

Buvusi Triušių augintojų asociacijos vadovė Daiva Ribikauskienė „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad yra įvairių veislių triušių. Jie dažniausiai auginami dėl grožio, bet labiausiai paplitę mėsiniai.

Jos aiškinimu, Lietuvoje nepažįstanti žmonių, kurie verstųsi pramonine triušininkyste, nors triušių mėsa ganėtinai paklausi. D. Ribikauskienė aiškino, kad triušininkystė yra brangus pomėgis, nes triušius reikia ne tik kasdien prižiūrėti, pasirūpinti įvairiu pašaru, bet ir tenka vakcinuoti nuo triušių maro, miksematozės, kitų šiems gyvūnėliams būdingų ligų, kuriomis užsikrėtus vienam gyvūnėliui neretai tenka išnaikinti visą vadą, o ligas perneša ir uodai, ir musės.

D. Ribikauskienė sakė anksčiau pažinojusi keletą triušių augintojų, ketinusių verstis pramonine triušininkyste, jau ir fermas pasistačiusių, bet po 2–3 mėnesių apie juos neteko girdėti. Vienas net dirbęs šioje srityje užsienyje, bet ir jo entuziazmas išblėso.

Pasak pašnekovės, Lietuvoje nebuvo tokių iniciatorių, kurie triušieną išpopuliarintų panašiai kaip kalakutieną. „Mums paranku nebent tai, kad žmonės žino, jog triušiena yra labai maistinga, baltyminga, nors šiomis savybėmis kiek nusileidžia nutrijienai, bet nutrijų auginti Lietuvoje komerciniais tikslais neleidžiama, nes jos laikomos invaziniais gyvūnais“, – aiškino D. Ribikauskienė

Jos teigimu, Lietuvoje yra keli triušių augintojai, kurie galėtų triušienos parduoti pigiau, bet tam reikia kooperacijos, stipraus vadovo – tada lietuviškos triušienos galėtų atsirasti ir šalies prekybos centruose.

Apsiriboja parodomis

E. Reimerys skaičiuoja, kad, kai nedidelė vada, triušius, sveriančius apie 2 kilogramus, galima užauginti per 3–4 mėnesius. Vadinasi, nusipirkus porelę už 40–50 eurų, per metus galima užauginti apie 25 triušius, juos sėkmingai pardavus, galima gauti beveik 200 eurų. Tai, atrodytų, gali būti pelningas verslas, ypač kai auginami keli tūkstančiai triušių, bet, jo įsitikinimu, Lietuvoje taip nėra ir veikiausiai negreitai bus, nes jiems rinka per maža, žmonės daugiau augina stambesnius gyvulius.

„Aš užsiimu tik veisline triušininkyste, todėl savo augintinių nevežu į turgų ir juos parduodu tik veislei triušininkams mėgėjams. Toks triušis mėgėjams gali kainuoti ir kelis šimtus eurų, o ne 20–30 eurų kaip mišrūnai. Triušiai dažniausiai auginami dėl mėsos, tačiau asociacijos nariai dažniausiai augina veislei. Tam reikia ir lėšų turėti, ir nuvežti. Brangu. Vien triušio narvą nuvežti į kitą Europos Sąjungos valstybę kainuoja 12 eurų. Be to, kainuoja nario mokestis, dalyvio mokestis, reikia pirkti parodos katalogą“, – pasakojo triušių augintojas iš Lekėčių.

Jis teigė, kad kviestų triušius auginti jaunimą, nors tikėtis didelio pelno iš šios veiklos neverta – sėkmingais metais pajamos gali tik šiek tiek viršyti išlaidas. Jis pats savo triušius realizuoja parodose.Lietuvos triušių augintojai aktyviausiai bendradarbiauja su kolegomis Latvijoje, kartu rengia konferencijas ir parodas.