Naujausios
Poreikis dalintis gimdo angelus
Šįvakar Švenčiausios Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo Bažnyčioje Šiauliuose rengiamas koncertas Tarptautinei žmonių su negalia dienai paminėti. Renginio sumanytoja Kristina Kuprytė, žinoma kanklininkė, sako, kad koncertas skirtas ir tiems, kurie neįgaliuosius lanko, globoja. Būtent juos prieš pusmetį mirusi neįgali Kristinos mama vadino žmonėmis, virtusiais angelais.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Rūpėjo moralinis bendravimas
Kristina Kuprytė, dešimt metų išgyvenusi Olandijoje, prieš trejus metus dėl mamos ligos grįžo į Šiaulius.
Jau beveik penkiolika metų tarpininkaujanti siunčiant iš Olandijos į Lietuvą labdarą, Kristina prisipažįsta apie koncertą neįgaliesiems svajojusi ne vienerius metus. „Jiems neužtenka, kad tik atveži labdaros... Man visą laiką rūpėjo moralinis, jausminis bendravimas“, — sako Kristina.
Jai norisi neįgaliuosius ištraukti į visuomenę, kad jie patys išdrįstų ateiti, nes jų nėra labai daug koncertuose. Kanklininkė nemano, kad Lietuvoje neįgalieji integruojami į visuomenę, ypač lyginant su kitomis Europos šalimis. Lietuvoje neįgalieji, Kristinos manymu, labai užsidarę, o juk turėtų natūraliai jaustis savo aplinkoje.
Koncertas neįgaliesiems ir jų angelams
Kristina neslepia — parama žmonėms su negalia jai iš dalies rūpi ir dėl šį pavasarį mirusios mamos.
„Žinau, kaip ligoniams reikalingas dėmesys ir kad mano mama su negalia laikėsi tiek ilgai todėl, kad ją lankė labai daug žmonių“, — įsitikinusi Kristina. Todėl šį koncertą ji skiria ne tik neįgaliesiems, bet ir žmonėms, kurie juos globoja ir lanko.
Kristinos mama Aldona Kuprienė savo eilėraščiuose tokius žmones vadino angelais: „Pavirsta tikru angelu žmogus, kuris lanko ir globoja sužeistus, silpnus“. Kitame eilėraštyje, kurį skyrė vaikams su negalia, kalba apie gailestingą Dievą, “kai siunčia būrį angelų, kas daro daug gerų darbų, maitina, maudo ir globoja, tau švelniai kalba ir dainuoja....“
„Mama rašydavo gilius eilėraščius, tokius, kad žmonės verkdavo“, — pasakoja Kristina, norinti kada nors išleisti jos eilėraščių knygą.
Apie poreikį dalintis
K. Kuprytė juokiasi: matyt, neatsitiktinai pasirinko kankles.
Kanklės, pasakoja muzikantė, nuo senų laikų buvo skirtos gydyti žmonių sielai, o pati Kristina sako intuityviai pasirinkusi savąjį grojimo stilių, skirtą ne kažką virtuoziško parodyti, bet raminti žmonių sielas ir širdis.
Didžiausia dovana ji laiko iš savo klausytojų, dažniausiai užsienyje, gautas žinutes: „Kiekvieną kartą po sunkių darbų klausausi jūsų kompaktinės plokštelės“.
Kristina svarsto: poreikis dalintis, matyt, įaugęs ir į jos giminės kraują.
Kristinos močiutė Elena Rasikienė lankydavo ligonius, slaugydavo juos, daugelį žmonių be jokio atlygio išmokė amato. Prieš keletą metų E. Rasikienė už labdaringą veiklą iš popiežiaus Jono Pauliaus II-ojo gavo oficialų palaiminimą.
Labdara — iš kartos į kartą
Iš Olandijos Etteno-Lero miesto ji grįžo prieš trejus metus. Nors draugai Olandijoje vis ragina grįžti, Kristina neskuba. Ją čia laiko mielas darbas Šiaulių 2-ojoje muzikos mokykloje ir nuostabus kolektyvas.
Gyvendama Olandijoje, K. Kuprytė daug koncertavo ir stengėsi į šią šalį atvežti kuo daugiau menininkų, muzikantų, kolektyvų iš Lietuvos. O į Lietuvą vežė materialią labdarą...
Kristinai labai pasisekė, kad atsidūrė tarp belgų ir olandų — žmonių, kuriems gilios labdaros tradicijos yra tarsi įaugusios į kraują. Jos aplinkos žmonės nuolat kažką daro: jei ne Lietuvai, tai Afrikai, ne Afrikai — tai Ukrainai.
Labdara, kaip vertybė, pasakoja Kristina, ten yra perduodama iš kartos į kartą. Tėvai vaikams duoda rankpinigių, tačiau auklėja, kad iš jų nors nedidelę dalį pinigų skirtų labdaringai misijai — paaukotų gyvūnų apsaugos organizacijai ar Afrikos vaikams.
Ir kai olandų draugų vaikai atvykdavo į Lietuvą, pasakoja Kristina, jie būtinai surinkdavo savo žaislus ir atveždavo į vaikų namus pasidalyti.
Kristina įsitikinusi: nereikia būti labai turtingam, kad dalintumeisi. „Pažinojau tik porą labai turtingų žmonių, kurie skyrė pinigų labdarai. Daugiausiai tai daro vidutinės klasės žmonės, būtent jie jaučia poreikį dalintis“, — sako kanklininkė.
Pradėti nuo lankymo
Materialinės Lietuvos ir Olandijos neįgaliųjų bazės K. Kuprytė net nedrįsta lyginti, tačiau be fizinės integracijos yra ir kita. „Olandijoje, Belgijoje dažnai sekmadieniais transliuojamos specialios laidos ir koncertai, į kuriuos žvaigždės sukviečia neįgaliuosius — bet ne tam, kad surinktų pinigų, o tiesiog kartu šoka, linguoja, dainuoja“, — pasakoja Kristina.
Vakaruose labai aktyvūs klinikų klounai — savanoriai, kurie lankosi ligoninėse, dažniausiai pas sunkiai sergančius vaikus, ir stengiasi juos linksminti.
Klinikos klounų organizacija skelbiasi internete, priima norinčius ir mokančius vaidinti, linksminti, guosti ligonius.
Kartą Olandijoje ir pati Kristina organizavo koncertą, kuriame surinktos lėšos buvo skirtos klinikos klounams paremti.
„Jei mes Lietuvoje nesitikėtume pagalbos vien tik iš užsieniečių, o visi kažką darytume, ir ne tik Kalėdinių akcijų metu, Lietuva būtų daug gražesnė. Nebūtina duoti pinigų, kartais daug geriau prisiminti žmogų, aplankyti jį, paklausti, gal jam reikia pagalbos, pasisiūlyti atvežti ar pavežėti, nupirkti ką iš parduotuvės. Juk socialinė sistema pas mus nėra tokia ideali, kad visi būtų aprūpinti“, — svarsto moteris.
Pasak Kristinos, kol Lietuvoje nėra pakankamai savanorystės organizacijų ar programų, kiekvienas galėtume pradėti nuo lankymo.
Juolab, kad ir užsienyje niekas savanoriams neduoda užduočių. Keletas Kristinos draugų priklauso organizacijai „Saulėgrąža“. Jie kartais susitinka, bendrauja, papasakoja, ką nuveikė. Tačiau patys žmonės susiranda, ką konkrečiai lankyti slaugos namuose.
„Tu neturi net priklausyti kokiai nors organizacijai, kad pasirinktum, ką globoti“, — sako Kristina.
PASIRINKIMAS: „Olandijoje pati visuomenė ieško, kam pagelbėti, ir nebūtinai tai turi būti giminės ar geri draugai. Pavyzdžiui, kažkas per pažįstamus išgirdo, kad žmogus susirgo vėžiu, sužinojo telefono numerį ir pasiteiravo, ar galima aplankyti — netrukus tas lankymas pasidarė reguliarus“, — apie Olandijos patirtį pasakoja Kristina.
POŽIŪRIS: K. Kuprytė, ne pirmus metus bendraujanti ir bendradarbiaujanti su Šiaulių vaikystės invalidų globos draugija „Spindulėlis“, vaikų globos namais “Šaltinis“ ir ne kartą jiems koncertavusi, teigia, kad vaikai su negalia dažnai yra daug gilesni, negu sveikieji.
EILĖRAŠČIAI: Pavasarį mirusi Kristinos mama Aldona Kuprienė paliko pluoštą eilėraščių, kuriuose žmones, globojančius ir lankančius neįgaliuosius, vadina angelais.
Jono TAMULIO nuotr.
