Naujausios
Baltos rožės ir pabučiavimas
Išskirtinė 1993 metų rugsėjo 7-oji buvo dviem Šiaulių miesto 5-osios vidurinės mokyklos (dabar Didždvario gimnazija) ketvirtokams Mildai Matiukaitei-Masteikienei ir Tadui Alasevičiui. Ruošiantis Šv. Popiežiaus Jono Pauliaus II atvykimui į Kryžių kalną, šiems vaikams buvo patikėta užduotis įteikti gėlių puokštę.
Dešimtmečiai klasės draugai Milda ir Tadas su Šiaulių rajono vadovais tada stovėjo arčiausiai nusileidusio malūnsparnio ir matė, kaip Popiežius ir jį lydintys asmenys išlipa, kaip artėja pasisveikinti, kaip pastebi juos, su baltų rožių puokšte stovinčius tautiniais rūbais pasipuošusius vaikus, palaimina, pabučiuoja į kaktą, padovanoja po rožančių.
Popiežius Jonas Paulius II buvo šiltas ir šviesus, prieš tris dešimtmečius įvykusį susitikimą vis dar aiškiai prisimena ponia Milda, Seimo kanceliarijos Teisės departamento teisininkė.
O Tadui, Jungtinių Amerikos Valstijų karininkui, įsiminė malūnsparnio, kuriuo į Kryžių kalną nusileido svečias iš Vatikano, sukeltas vėjas.
Buvo tiesiog linksma
Popiežiaus dovaną, baltų karoliukų ir kuklaus medinio kryželio rožančių, M. Masteikienė iki šiol saugo kaip relikviją tarp brangiausių šeimos daiktų. Įsitikinusi, kad šis rožančius ir palaiminimas ją ir jos šeimą visada lydi per gyvenimą su dienomis, kurios kupinos pilnatvės.
Milda prisimena, kaip abu su bendraklasiu Tadu važiavo į Kuršėnų meno mokyklą pasiskolinti tautinių rūbų Popiežiaus sutikimui. Atsimena vėją, kuris, laukiant jo atskrendančio, valiūkiškai kėlė jos sijoną, o Tadas vis gaudė savo skrybėlę, taigi abu turėjo laikyti ne tik svečiui skirtas gėles, bet ir rūpintis tautinių atributų išsaugojimu.
„Tuo metu jaudulio nebuvo, ko gero, nelabai ir supratome, kokio masto tai įvykis ir žmogus. Tiesiog buvo linksma, kad į Kryžių kalną mus vežė be tėvų ir kad pirmą kartą iš arti pamatėme malūnsparnį. Tikrosios esmės ir prasmės nei labai supratome, nei labai ji mums tada rūpėjo. Viena vertus, kaip ir supratome, kad vyksta kažkas svarbaus, kad esame kažkokia svarbi šio įvykio dalis, o kita vertus – supratimas, koks šis įvykis iš tikrųjų svarbus, atėjo gerokai vėliau“, – prisimena M. Masteikienė.
Suvokimas apie šį atvykimą kaip apie itin didį, priduria, atėjo su branda.
Taigi, Popiežius Jonas Paulius II su svita išlipo iš malūnsparnio.
„Mes stovėjome su Šiaulių rajono valdytoju Vytautu Krasausku ir Šiaulių rajono tarybos pirmininku Antanu Šumanu, tiksliau, šie vadovai stovėjo už mūsų. Buvo daug apsaugininkų. Žmonės, atvykę pamatyti Šv. Tėvą, stovėjo atokiau. Niekas taip arti kaip mes tą akimirką neturėjo teisės būti. Prisimenu, kaip Popiežius išlipo iš malūnsparnio, buvo daug palydos, Popiežiaus fotografas. Jonas Paulius II priėjo prie mūsų, palaimino, pabučiavo į kaktą ir įteikė abiem dovanų – baltų karoliukų, gal iš dramblio kaulo, rožančių ir labai kuklų kryželį, panašų į medinį“, – pasakoja ponia Milda.
Visi norėjo bent paliesti
Šiuo metu Jungtinių Amerikos Valstijų karinėse pajėgose Pietų Korėjos JAV karinėje bazėje dirbantis lietuvis Tadas Alasevičius „Šiaulių kraštui“ per savo mamą Janiną Alasevičienę perdavė, jog taip pat kaip ir Milda, aiškiai atsimena Šv. Tėvo viešnagę Kryžių kalne. Anot Tado, smarkūs malūnsparnio sparnų sukelto vėjo gūsiai jam įsiminė kaip ženklas, jog vyksta išties reikšmingi dalykai.
Popiežiaus dovanotą rožančių T. Alasevičius karinėje tarnyboje – komandiruotėse ir misijose – visada turi.
„Jis mane lydi po pasaulį ir saugo visur ir visada. Mano talismanas“, – sako Amerikoje gyvenantis buvęs šiaulietis.
Tado mamai Janinai Alasevičienei Popiežiaus sutikimo momentas į atmintį įsirėžęs ne mažiau negu pačiam Tadui. Prisimena, Šventojo Tėvo sutikimo ceremoniją stebėjusi stovėdama nuošaliau. Po visko prie jos priėjo sūnus.
„Aiškiai prisimenu, kaip žmonės lietė Popiežiaus ką tik palaimintą mano vaiką, nors ranką norėjo pridėti. Kažkas nepaprasto ir labai jaudinančio“, – sako ponia Janina.
Mažas berniukas užaugo
Po vidurinės mokyklos baigimo T. Alasevičius su dviem savo bendraklasiais pateikė dokumentus studijoms į JAV Karinę jūrų pajėgų akademiją. J. Alasevičienei tai buvo smūgis ir, neslepia ji, ne itin malonus.
„Neapsidžiaugiau, raminausi tik tuo, kad jis neįstos“, – teigia.
Bet Tadas, vienintelis iš bendraklasių, įstojo, puikiai pasirodęs viename iš stojamųjų etapų – psichologiniame. Vaikino kelionė kariškio keliu prasidėjo.
Baigęs mokslus Amerikoje, T. Alasevičius grįžo į Lietuvą, dirbo Klaipėdos karinėje bazėje, paskui Krašto apsaugos ministerijoje. Bet širdies neapgausi – apsisprendė vykti į Ameriką, į karines pajėgas ir kartu tęsti mokslus.
„Tikiu, kad Popiežiaus palaiminimas prisidėjo prie mano sūnaus sėkmingos karjeros ir laimingo gyvenimo“, – sako jau 23 metus Vilniuje gyvenanti Janina.
Ji prisimena, kaip sūnus – mažas vaikas, pas senelį rado seną skylėtą vokiečių kareivio šalmą. Su tuo šalmu vis vaikščiodavo – daug metų šalmas namuose buvo.
Dar mama prisimena, kaip Tadui mokantis pirmoje klasėje po pirmo trimestro gavo mokytojos žinutę „ką nors“ su sūnumi daryti – atsilieka nuo kitų pamokose, nespėja, viską daro lėčiau. Net išgirdo siūlymą atsiimti vaiką iš mokyklos.
„Bet, prisimenu, pažiūrėjau – klaidų nepadaryta, tik nesuspėta – pirma eilutė nebaigta, paskutinis stulpelis nenurašytas. Jis lėtesnis už kitus buvo, bet labai mąstantis ir visada motyvuotas. Ta savybė pas sūnų ryški iki šiol, psichologiškai jis visada stebėtinai stiprus.
Šventojo Tėvo žodžiai – į žmonių širdis
1993 metų rugsėjo 7-ąją, ketvirtą savo vizito Lietuvoje dieną, Popiežiaus Jono Pauliaus II sraigtasparnis nusileido Kryžių kalno papėdėje.
Popiežių pasitiko maždaug šimto tūkstančių žmonių minia. Jonas Paulius II, lydimas kardinolo Vincento Sladkevičiaus MIC ir kitų hierarchų, užkopė į Kryžių kalną pasimelsti, aukojo prie šio šventojo kalno Mišias, sakė homiliją, taip pat po šv. Mišių viltingais, padrąsinančiais žodžiais kreipėsi į susirinkusiuosius, išsakydamas savo dėkingumą ir meilę.
„Dėkoju jums, lietuviai, už šitą Kryžių kalną, už tą didelį liudijimą, duotą Dievui ir žmonėms. Liudijimą, duotą per Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Kristaus paslaptį. Liudijimą, duotą savo istorijai ir visoms Europos bei pasaulio tautoms. Iš šito Kryžių kalno noriu pasveikinti visas jūsų tautos kartas – praėjusias, dabartines, taip pat ir tas, kurios ateis. Visus Lietuvos žemės gyventojus: lietuvius, lenkų, baltarusių, rusų kilmės bei tautybės Lietuvos piliečius ir kitus. Taip pat noriu pasveikinti visas krikščioniškosios Europos tautas.
Tegul šis Kryžių kalnas (…) skelbia Išganymą ir Atpirkimą, ko niekur kitur nerasime, kaip tik mūsų Atpirkėjo Kryžiuje ir Prisikėlime.
Noriu visiems pasakyti: žmogus yra silpnas, kai jis tampa auka, bet turbūt tampa dar silpnesnis, kai pasidaro kitų prispaudėju. Žmogus yra silpnas, bet šitas silpnas žmogus gali būti stiprus Kristaus Kryžiuje, jo Mirtyje ir Prisikėlime. Šitai noriu paskelbti visiems iš šios mistinės Lietuvos istorijos vietos. Skelbiu visiems, kad tai mąstytumėt ir tuo gyventumėt“, – po šv. Mišių į minią tada kreipėsi Popiežius Jonas Paulius II.
