Naujausios
Politinis morčius ir inteligentija paraštėse
Šiaulių universiteto LXXXVII „Tekstų skaitymuose“ dalyvavęs Lietuvos nacionalinės premijos laureatas poetas Marcelijus Martinaitis sako, kad atotrūkis tarp valdžios ir žmogaus, tarp valdžios ir kultūros didėja. Į kultūrą perkeliami piniginiai, prekybiniai, verslo santykiai, o valdžioje beveik nebėra humanitarų.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Kultūrinis mąstymas nebesuprantamas
– „Mes gyvenome“ – taip pavadinote biografinius užrašus- knygą, kuri buvo įvertinta kūrybingiausios metų knygos vardu, J. Paukštelio ir Žemaitės premijomis. Poete, o kaip mes gyvename šiandien?
– Tokio gyvenimo, kokį užrašiau, jau nėra. Tai – tradicinio, agrarinio kaimo gyvenimas, papročiai, kurie miestuose niekada neprigis. Kaime nebuvo „Sodros“. Kaimas buvo bendravimas, giminystė, parama.
Aš atsidūriau tarp dviejų gyvenimų. Anas gyvenimas yra mano atmintyje, jį gyvenu rašydamas, sapnuodamas. Beveik niekada nesapnuoju dabarties.
Tą kitą gyvenimą reikia išmokti gyventi. Aš turbūt neišmoksiu.
– Kokią šiandien Lietuvą matote?
– Didelis valstybės, valdžios ir žmogaus neatitikimas. Valdžia atitrūkusi nuo žmonių, tvarko savo reikalus. Valstybę savinasi (arba nusavina) politikai, partijos. Valstybė naudojama tam, kad praturtėtų, keliautų, gautų gerus atlyginimus.
Ir kuo toliau, tuo labiau šie trys komponentai išderinami. Atotrūkis tarp valdžios ir žmogaus, tarp valdžios ir kultūros... Valdžioje beveik nėra humanitarų. Nereikalingi tokie, kaip aš, kurie svaičioja, kalba, mąsto...
Kultūrinis mąstymas nebesuprantamas.
Demokratija išsiplėtoja kultūrinėje terpėje. Kai tarp sluoksnių nėra komunikacinio ryšio, sunku susikalbėti.
Inteligentas paraštėje
– Vienas iš Šiaulių miesto vadovų, mažinant biudžetą, „nuramino“, kad išgyvensime ir be kultūros. Kur veda toks požiūris?
– Vienas žinomas ministerijos pareigūnas yra pasakęs: „Kultūra yra verslas, švietimas yra verslas.“ Nėra ką ir sakyti. Piniginiai, prekybiniai santykiai perkeliami į kultūrą.
Dabar rengiama viešųjų pirkimų įstatymo pataisa. Pagal dabartinį įstatymą, jei muziejus norėtų nusipirkti „Moną Lizą“, turėtų skelbti konkursą! Koks absurdas! Kiek „Mona Lizų“ yra? Ištrintas vertybinis kriterijus.
Didžiausias pavyzdys, kaip buvo suvokiama kultūra, – „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Visame pasaulyje galioja dėsnis: pinigai skiriami tam, kad būtų sukuriama išliekamoji vertė. Mes turime vamzdį. Juokauju, kad tai – vamzdis, kuriuo buvo nuleisti pinigai į vandenį.
– Kodėl šiandien iškreiptai suvokiamas elitas? Kur šiandien yra inteligentija?
– Inteligentijai nėra kur pasirodyti. Neinu į šou renginius. Jei netyčia kviečia, atsisakau. Ne ten yra kultūra.
Elitas dabar yra marginalai, paraštėse. Išstumti iš viešumos. Kur dabar pamatysi tikrą menininką, rašytoją, kultūros veikėją, turintį savo laidą, kaip Vakaruose?
Dabar prasidėjo rinkiminis politinis morčius. Politikai lenda, reikia-nereikia, į viešumą. Nesvarbu, turi ar neturi, ką pasakyti. Nustumia visus į šalį. Lenda, kad žmonės pamatytų kokiame banaliame renginyje sėdintį, žiopsantį, plojantį.
Vis sakoma: „imidžas“, „Lietuvos imidžas“. Juk Lietuvos teatras žinomas Europoje, nemažai verčiama knygų, garsūs mūsų muzikantai!
Atvirai kalbant, šiandien kartais herojizuojami pašlemėkai.
Be moralios politikos
– Buvote aktyvus Sąjūdžio veikėjas. Kokią Lietuvos viziją turėjote?
– Tada pats svarbiausias dalykas buvo atsikratyti sovietinės okupacijos. Tuo laiku buvo visuotinis sutarimas: sutarė kairė, dešinė, disidentai, partiniai komunistai. Laikas buvo nepakartojamas.
Valstybėje atsirado interesai, socialinės grupės, trintis tarp jų.
Žmogus dabar konkuruoja su valstybe. Jis gali apskųsti valstybę, paduoti į teismą.
– Ar šiandien reali sąvoka „morali politika“?
– Abejoju. Nebent turėtų kažkas baisaus atsitikti. Dabar padorus žmogus išstumiamas.
Šeštadienį Vilniuje bus mitingas. Inteligentai jungiasi.
– Prisijungsite?
– Turbūt ne. Jaunesni tegul eina. Aš galiu pasakyti, parašyti.
„Šiaulių kraštas“ pateikia poeto minčių, išsakytų susitikime su šiauliečiais.
Apie pereinamą Lietuvą
– Man atrodo, kiaura ta mūsų Lietuva yra. Ją gali pereiti šalys ir iš vienos, ir kitos pusės. Lietuva primena pereinamąjį lieptą, tiltą. Mes patys sutinkame, kad per mus pereitų.
Kas šiandien vyksta? Pilasi kaltinimai, teismai. Patys silpniname valstybę. Kas darosi? Pradedant Prezidentūra, Prezidente, baigiant Seimu, teismais. Visais sukeltas nepasitikėjimas, išskyrus gaisrininkus.
Visa masinė sąmonė yra užteršiama. „Jie visi tokie“, – sakoma. Kai „visi tokie“, ateina „ne tokie“. Ateina kiti ir padaro savo tvarką, kaip 1940-aisiais.
Atsiranda psichologinė, teisinė, kultūrinė tuštuma. Į tą vakuumą veržiasi tie, kas yra šalia.
Esame ant labai pavojingo liepto.
Apie kaimą
– Kas dabar Lietuvoje matote kaimą? Nebėra jo. Dabar kaimą keičia ūkininkas, turintis daug žemės, technikos. Jam nereikia kaimo, ten esančių žmonių.
Anksčiau pirmoji pagalba buvo kaimas. Gaisras – atlėks su kibirais gesinti. Susirgo – ateis į pagalbą. Buvo tam tikra globos sistema.
Kur aš gimiau ir augau, buvo du dideli kaimai. Dabar nieko absoliučiai nėra.
Labai skausmingas perėjimas iš vienos kultūros į kitą. Tai teko patirti mano kartai.
Kiti santykiai, kiti ryšiai. Tiek buvo giminių – visas kaimas. Kur jie dabar?
Daiktas eidavo per kelias kartas. Kultuvė, staklės, net batai iš tėvo pereidavo vaikams, anūkams. Su daiktu buvo perduodama tam tikra informacija, elgsena, prisiminimai.
Kas lieka dabar iš santykių su mirusiais? Nieko. Pečius dabar statome – antkapius didžiausius, kad kompensuotume praradimą.
Apie regioninę politiką
– Vienas „išminčius“ švietimo ministerijoje sako, kad universitetų per daug, reikia sujungti. Taip naikinami intelektualiniai židiniai.
Man gaila uždaromų kaimo mokyklų. Juk prie mokyklos vyksta gyvenimas, yra mokytojai, inteligentija, vaikai. Jeigu sunaikinsi mokyklą, biblioteką, kas liks? Sėdės ir gers?
Vilnius yra biurokratų miestas.
Kultūros ministerija mano laikais tilpo viename aukšte. Dabar jau netelpa visame pastate, reikia naujų patalpų.
Buvo „Saulėtekio“ komisijos sumanymas mažinti biurokratiją. Bet, kai pradeda mažinti, jie dauginasi! Nes, kad sumažintumei, reikia sukurti tuos, kurie mažintų. O paskui ir šituos reikia mažinti.
Apie emigraciją
– Didelė bėda, kad nesugebame pasinaudoti intelektualais, išsilavinusiais žmonėmis. Išvažiuoja gydytojai, mokslininkai. Valstybė nepadaro vietos savo žmonėms. Intelekto nutekėjimas yra labai dramatiškas, jis atsilieps Lietuvai.
Pažiūriu į kolegų rašytojų šeimas, vaikus. Vienas kitas Lietuvoje likęs. Daug kas Anglijoje, Airijoje, Vokietijoje, Amerikoje. Išsimokslinę, iš kultūringų šeimų.
Ačiū Dievui, mano vaikai kol kas nepaliko manęs.
Apie kalbą
– Viešumos kalba yra nepaprastai nuskurdusi. Biurokratų kalba, politikų kalba. Ji gramatiškai taisyklinga, bet tie patys žodžiai kartojasi įstatymuose, Baudžiamajame kodekse, Konstitucijoje. Šnekėdamiesi tarpusavyje žmonės būtinai panaudos „iššūkis“ ar „erdvė“.
Kalbos biurokratizavimas yra pavojingas. Šitos kalbos – be galo daug: televizijoje, radijuje, laikraštyje. Viešąją erdvę yra užgrobę politikai.
Iš viešumos nyksta literatūros, menininkė kalba. Traukiasi į užribius, pašalius. Komunikavimas vyksta per įstaigas, popierius, pinigus.
SITUACIJA: Poetas Marcelijus Martinaitis Martinaitis sako, kad valstybėje sukeltas nepasitikėjimais visais, išskyrus gaisrininkus.
IŠSILAVINIMAS: Marcelijus Martinaitis teigia: kad suprastumei penkias knygas, reikia perskaityti tūkstančius. Šiandieninėje valdžioje poetas pasigenda humanitarų.
AUTOGRAFAS: Gauti poeto autografą išsirikiavo eilė. Prieš pasirašydamas, Marcelijus Martinaitis kiekvieną poezijos gerbėją pakalbino.
Jono TAMULIO nuotr.
