Politikė patirties sėmėsi narcizų lauke

Po­li­ti­kė pa­tir­ties sė­mė­si nar­ci­zų lau­ke

Jo­niš­kio ra­jo­no ta­ry­bos na­rė ir Vie­tos veik­los gru­pės vie­šų­jų ry­šių at­sto­vė Ri­man­tė Mi­siū­nie­nė pa­sta­ruo­sius 2,5 mė­ne­sio iš­ban­dė emig­ran­to duo­ną: mo­te­ris su duk­ra Ang­li­jo­je ir Ško­ti­jo­je sky­nė nar­ci­zus. Ra­jo­no po­li­ti­kė įsi­ti­ki­nu­si, kad emig­ra­ci­jos upės, per­fra­zuo­jant ži­no­mą poe­tą, ne­beužt­venk­si, o se­zo­ni­nis dar­bas nau­din­gas ir pa­čiai Lie­tu­vai: grį­žę žmo­nės pi­ni­gus lei­džia gim­to­joje ša­ly­je, be to, par­si­ve­ža neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties ir įgy­ja drą­sos nau­jiems už­mo­jams.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Dar­bą su­ra­do per agen­tū­rą

R. Mi­siū­nie­nė sa­ko nar­ci­zų jau ne­be­sap­nuo­jan­ti, nors dar ne­se­niai už­mer­kus akis plauk­da­vo gel­to­nų ir bal­tų žie­dų jū­ra.

Nuo šių me­tų sau­sio mė­ne­sio mo­te­ris su vi­du­ri­nią­ja 27-erių me­tų duk­ra Hen­ri­ka, skver­bian­tis nuo­la­ti­nei drėg­mei, nu­ga­ras len­kė Pie­tų Ang­li­jo­je.

Vie­tos veik­los gru­pė­je, kur ji dir­ba, bai­gė­si pro­jek­ti­nis 2008–2014 me­tų stra­te­gi­jos lai­ko­tar­pis, tad ke­lis mė­ne­sius lau­kė ne­dar­bas, ku­rį ga­lė­jo iš­nau­do­ti ato­kvė­piui, lais­va­lai­kiui ar­ba – lai­ki­nai im­tis ki­tos veik­los.

„No­rė­jau iš­ban­dy­ti sa­ve, pa­ma­ty­ti emig­ran­tų gy­ve­ni­mą, pa­žiū­rė­ti, koks tas pa­sau­lis už­sie­ny­je, kur dir­ba tau­tie­čiai. No­rė­jau, kad duk­ra, vis dar ieš­kan­ti sa­vo ke­lio, neuž­si­sė­dė­tų vie­no­je vie­to­je. Ji bai­gė tris kur­sus tei­sės moks­lų, įsto­jo stu­di­juo­ti fi­lo­so­fi­jos, Vil­niu­je dir­bo kny­gy­ne, ta­čiau vis dar blaš­kė­si pa­si­rin­ki­muo­se. Gal­vo­jau: te­gul pa­ma­to, kaip fi­zi­niu dar­bu pel­no­mi pi­ni­gai“, – pa­sa­ko­ja R. Mi­siū­nie­nė.

Ma­ma su duk­ra dar­bo ieš­ko­jo per agen­tū­ras. Ži­no­da­ma apie pa­ti­ria­mas ap­ga­vys­tes, jo­niš­kie­tė skai­tė ko­men­ta­to­rių pa­si­sa­ky­mus apie įdar­bi­ni­mo fir­mas.

Su­do­mi­no kau­niš­kių pa­siū­ly­mas va­žiuo­ti į Ang­li­ją skin­ti nar­ci­zų, o ga­lu­ti­nai įti­ki­no po­kal­bis su agen­tū­ros va­dy­bi­nin­ke bei va­do­vu, ku­ris pa­ts su žmo­na ne pir­mus me­tus len­kia nu­ga­ras nar­ci­zų va­go­se.

Be klai­dų ta­ria lie­tu­vių var­dus

55-erių me­tų Ja­kiš­kių kai­me gy­ve­nan­ti po­nia Ri­man­tė fi­zi­nio dar­bo ne­si­bai­mi­no. Jau­nys­tė­je už­si­imi­nė­jo aka­de­mi­niu irk­la­vi­mu.

Į Pie­tų Ang­li­ją vy­ko au­to­mo­bi­liu kar­tu su ki­tais dar­bi­nin­kais. Ke­lio­nė­je su­si­pa­ži­no. Dau­gu­ma pa­si­tai­kė iš Kau­no ir ap­lin­ki­nių ra­jo­nų.

Da­lis – bai­gę aukš­tuo­sius moks­lus, kai ku­rie net tu­rin­tys sa­vo vers­lus, pa­vyz­džiui, kai­mo tu­riz­mo so­dy­bas, ku­rios šal­tuo­ju me­tų lai­ku ap­mirš­ta, tad ga­li­ma mąs­ty­ti apie ki­tus dar­bus. Kai ku­rie gė­lių sky­nė­jai vy­ko jau 10 ar net 15 kar­tą.

Ang­li­jos pa­sie­nio mui­ti­nės dar­buo­to­jams lie­tu­viai – ne nau­jie­na. Jo­niš­kie­tę nu­ste­bi­no, kai juo­dao­dis dar­buo­to­jas be klai­dų pa­se per­skai­tė kar­tu vy­ku­sio lie­tu­vai­čio Žy­gi­man­to var­dą. Ir vi­sų tei­ra­vo­si: „Flo­wers? ("gė­lės“ – aut. pa­st.). Jiems ži­no­ma, kad tuo me­tu ry­tų eu­ro­pie­čiai at­va­žiuo­ja skin­ti gė­lių, ku­rios iš Ang­li­jos eks­por­tuo­ja­mos po vi­są pa­sau­lį.

Vie­no­je dė­žė­je – 1000 žie­dų

Gė­lių skin­ti lau­ke – apie šim­tą lie­tu­vių. Dar­bas nuo pu­sės aš­tuo­nių ar­ba aš­tun­tos ry­to truk­da­vo iki ket­vir­tos po pie­tų. Nors pri­žiū­rė­to­jai nė vie­no ne­va­ri­nė­jo: bu­vo ga­li­ma nuei­ti at­si­ger­ti ka­vos, ra­miai pa­val­gy­ti, dau­ge­lis pa­si­ten­kin­da­vo ke­lių mi­nu­čių per­trau­ka iš na­mų pa­siim­tam su­muš­ti­niui per­kąs­ti ar šo­ko­la­du­kui.

Lau­ke kiek­vie­nas ap­žer­gęs va­gą ei­na pir­myn, pa­si­len­kęs skin­da­mas žie­dus. Po 18–20 jų sui­ma į puokš­te­lę, ku­ri su­ri­ša­ma gu­mu­te. To­kie žie­dų pun­de­liai pa­lie­ka­mi va­go­je.

Grįž­da­mas tas pa­ts žmo­gus jas su­de­da į dė­žes. Vie­no­je dė­žė­je tel­pa apie 40–50 ry­še­lių ar­ba – iki 1000 žie­dų. Pa­si­tai­ko, kad grei­čiau su­sku­bęs pai­ma ke­lis pun­de­lius ir ne iš sa­vos va­gos. Kar­tais vi­sai ne­ty­čia, tie­siog su­si­pai­nio­ję, nes lys­vės kai kur siek­da­vo ke­lis ki­lo­met­rus, jų ga­lo ne­si­ma­ty­da­vo.

Pir­mo­mis die­no­mis su­dė­tin­ga pri­skin­ti ir 10 dė­žių, nors toks kie­kis pa­gei­dau­ti­nas. Ta­čiau įgu­dę sky­nė­jai su­ge­bė­da­vo už­pil­dy­ti net iki 20–30 dė­žių.

As­me­ni­nis Ri­man­tės pa­sie­ki­mas – 14 dė­žių.

„Taip bu­vo pa­bai­go­je, kai pa­sku­ti­nes de­šimt die­nų dir­bo­me Ško­ti­jo­je, kur gė­lės la­bai ve­šė­jo. Ang­li­jo­je šie­met pa­si­tai­kė pra­stas se­zo­nas, nar­ci­zams pa­ken­kė šal­nos ir nuo­la­ti­niai lie­tūs“, – aiš­ki­na ­jo­niš­kie­tė.

Ski­na abiem ran­ko­mis

Dirb­ti ne­leng­va, nes gal­va nuo­lat nu­leis­ta že­myn. Skin­ti ne­ga­li­ma bet kaip, rei­ka­lin­ga at­ran­ka. Nar­ci­zų ko­tai tu­ri bū­ti 12–13 co­lių, tai maž­daug ati­tin­ka at­stu­mą nuo ran­kos rie­šo iki al­kū­nės. Il­gai­niui jau aki­mis ga­li tin­ka­mai įver­tin­ti il­gį.

„Gru­pių va­do­vai, va­di­na­mi su­per­vai­ze­riai, – lie­tu­viai. Jie iš pra­džių paaiš­ki­na, kaip rei­kia skin­ti nar­ci­zus, bet il­gai­niui kiek­vie­nas ran­da sau ge­riau­sią tech­ni­ką. Svar­bu ne­sut­raiš­ky­ti ga­lų. Įgu­dę jau­nuo­liai ke­liau­da­vo per lau­kus kaip robotai–automatai, ska­by­da­mi žie­dus abiem ran­ko­mis vie­nu me­tu. Žmo­nės ten tik­rai ne­tin­gi­niau­ja“, – pa­sa­ko­ja R. Mi­siū­nie­nė.

Ri­man­tė nuo ki­tų dar­buo­to­jų neat­si­li­ko. Ne­pa­ty­rė ir svei­ka­tos pro­ble­mų, nors va­ka­rais nu­ga­rą pa­maus­da­vo.

Kai ku­riuos sky­nė­jus nuo gė­lių už­klu­po aler­gi­ja, iš­bė­rė ran­kas ir vei­dus. Tam vie­tos far­ma­ci­nin­kai jau pri­si­tai­kę, vi­sa­da tu­rė­da­vo rei­ka­lin­gų pi­liu­lių ar­ba te­pa­lų. O jo­niš­kie­tė kai ku­riems dar­bi­nin­kams pa­siū­lė iš­ban­dy­ti liau­diš­ką prie­mo­nę, gre­ta tų pa­čių lau­kų au­gan­čių ali­jo­šių sul­ti­mis tep­ti iš­bė­ri­mus. Pa­dė­jo.

Svar­biau­sia – pa­tir­tis

Per sa­vai­tę sky­nė­jai už­dir­ba apie 500 sva­rų. Per se­zo­ną vie­nas as­muo vi­du­ti­niš­kai ga­li su­tau­py­ti 3000 sva­rų.

Už nak­vy­nę kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je, kur gy­ve­no apie 50 žmo­nių, kas sa­vai­tę rei­kė­jo mo­kė­ti 60 sva­rų, mais­tui per tą pa­tį lai­ką iš­leis­da­vo 15 sva­rų.

Jo­niš­kie­tė pa­sa­ko­jo, kad mais­tas Ang­li­jo­je pi­gus, jei ne­si­ren­ki pa­čių pra­ban­giau­sių ga­min­to­jų pro­duk­tų. Duo­na kai­nuo­ja 0,6 sva­ro (1 sva­ras – 1,25 eu­ro – aut. pa­st.), 4 di­džiu­liai viš­tie­nos keps­niai – 1,5 sva­ro, la­bai pi­gios dar­žo­vės ir di­džiu­lė jų įvai­ro­vė.

Nors dėl pra­stų orų ir lė­čiau au­gu­sių gė­lių R. Mi­siū­nie­nė pi­ni­gų daug neuž­dir­bo, ji par­si­ve­žė neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties. Ir kon­tak­tus.

„Lie­tu­vo­je mes įsi­bai­mi­nę, kad pra­ra­si­me dar­bą, ne­bus, ką da­ry­ti. Ten at­si­vė­rė akys. Žmo­nės va­žiuo­ja ir ma­no me­tų, ir vy­res­ni. Iš­vyks­tant at­gal ma­nęs jau tei­ra­vo­si, ar at­va­žiuo­siu ki­tais me­tais. Ma­nau, to­kios pa­tir­tys su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, for­muo­ja ki­tą gy­ve­ni­miš­ką fi­lo­so­fi­ją“, – įsi­ti­ki­nu­si Ri­man­tė, ku­ri bend­ra­dar­biams Ang­li­jo­je ne­sa­kė esan­ti po­li­ti­kė.

Duk­ra Hen­ri­ka dar pa­si­li­ko Ško­ti­jo­je, kur nar­ci­zų sky­ni­mo se­zo­nas tę­sis iki ba­lan­džio pa­bai­gos.

Neužt­venk­si upės bė­gi­mo

„Emig­ra­ci­jos ne­beužt­venk­si, kaip upės bė­gi­mo. Ta­čiau žmo­nės, ku­rie ren­ka­si se­zo­ni­nius dar­bus, sa­ve sie­ja su Lie­tu­va. Jie grįž­ta, par­ve­ža pi­ni­gus, ku­riuos in­ves­tuo­ja į moks­lus, sa­vo vers­lus, ga­lų ga­le – ke­lia eko­no­mi­ką, čia įsi­gy­da­mi pre­kes“, – tei­gia­mą to­kio dar­bo už­sie­ny­je pu­sę ma­to R. Mi­siū­nie­nė.

Ji ma­no, jog Lie­tu­vo­je rei­kė­tų su­teik­ti dar­buo­to­jams dau­giau leng­va­tų, kad žmo­nės ga­lė­tų pa­siim­ti ne tik mė­ne­sį me­ti­nių ap­mo­ka­mų, bet ir iki po­ros mė­ne­sių ne­mo­ka­mų ato­sto­gų, per ku­rias iš­vyk­tų se­zo­ni­niam dar­bui sve­tur, o vė­liau vėl dirb­tų sa­vo ša­liai. Taip kai ku­riems žmo­nėms ne­be­reik­tų rink­tis ir emig­ruo­ti vi­sam lai­kui.

Au­to­rės nuo­tr.

VER­TĖ: Jo­niš­kio ra­jo­no ta­ry­bos na­rė ir VVG vie­šų­jų ry­šių at­sto­vė Ri­man­tė Mi­siū­nie­nė pa­sta­ruo­sius 2,5 mė­ne­sio sky­nu­si nar­ci­zus Ang­li­jo­je ir Ško­ti­jo­je, sa­ko, kad la­biau­siai ver­ti­na ne ga­li­my­bę už­si­dirb­ti, bet pa­tir­tį, di­des­nį pa­si­ti­kė­ji­mą sa­vi­mi.

As­me­ni­nė nuo­tr.

NARCI­ZAI: Nar­ci­zų lau­kuo­se žmo­nės dir­ba nuo pu­sės aš­tuo­nių ar­ba aš­tun­tos ry­to iki ket­vir­tos po­piet.

DĖ­ŽĖ: Vie­no­je dė­že­je tu­ri bū­ti 1000 nar­ci­zų.