Naujausios
Pažadai – rinkėjui įtikti
– Rinkimų debatuose politikai socialinę atskirtį ima įvardyti kaip nacionalinę grėsmę. Bet ar numatomi veiksmingi būdai, kaip socialinę atskirtį mažinti? Kokį įspūdį daro partijų socialinės programos?
– Apie socialinę politiką ir jos priemones dabar daug kalbama ir tai suprantama, nes socialinės atskirties problema yra įsisenėjusi. Tik tą terminą dauguma politikų ne visai tiksliai vartoja. Vengia žodžio „nelygybė“ ir sako „socialinė atskirtis“. Socialinė atskirtis daugiau reiškia žmogaus išstūmimą iš visuomenės. Nelygybė apima tuos, kurie yra blogesnėje padėtyje.
Iš vienos pusės sveikintina, kad politikai kalba apie tai, kas susiję su socialine apsauga, pensijomis, kainomis ir kaip jas mažinti, kaip didinti žmonių pajamas. Žino, kad žmonėms tai rūpi ir taip bando patraukti jų dėmesį. Bet klausimas, ar konkretūs žingsniai bus daromi? Svarbu, kokios priemonės bus taikomos?
Galima pastebėti, jog vardijama daug konkrečių skaičių. Anksčiau politikai vis buvo kritikuojami dėl abstrakčių frazių – „sieksime, didinsime, kovosime“. Gal iš Viktoro Uspaskich pavyzdį ima? Darbo partija pirmoji per ankstesnius rinkimus įvardijo minimalios mėnesinės algos sumą iki lito tikslumu. Tada daug kas šaipėsi, o dabar atrodo suprato, kad rinkėjams tai gali patikti. Rašo, kad minimali alga turi būti 1 000 eurų, kad vidutinis atlyginimas – per 2 000 eurų.
Viena vertus, gerai, kad siūlymai neabstraktūs, bet reikia turėti galvoje, kad algos ne nuo politikų priklauso arba ne vien nuo politikų.
Nuo politikų priklauso tik viešojo sektoriaus algos, o visos kitos – nuo ekonomikos situacijos. Ta pati minimali alga, dėl kurios sprendžiama trišalėje taryboje, priklauso nuo vidutinės algos. Jeigu vidutinė alga augs sparčiau, tuomet galės ir minimalią algą didinti.
Panaši situacija ir dėl pensijų. Keistas yra pažadas dėl 13-os pensijos. Jeigu yra pinigų, mokėkit didesnę pensiją visus metus ir nereikės 13-os pensijos. Ar 300–400 eurų mokėsi kaip 13-ą pensiją, ar tą sumą išdalysi kas mėnesį per visus metus – nuo to pati suma nepasikeis. Bet prieš rinkimus 13-a pensija gražiau skamba.
Pensijos priklauso nuo to, kiek yra dirbančiųjų, kokios jų algos ir kiek surenkama mokesčių. Todėl kai konkreti vidutinės pensijos suma siūloma, tai irgi abejotinas pažadas.
Man labiau patiktų, jeigu vietoj vardijamų sumų, politikai žadėtų, ką jie konkrečiai darys? Pavyzdžiui, kad minimalią algą didins tiek procentų, kiek procentų didėja vidutinis atlyginimas, arba didėjant vidutiniam atlyginimui pensijas siūlys didinti 5 procentais daugiau ir pan. Jeigu žadėtų, kad teiksime įstatymo pataisą, kurioje tai bus numatyta, tai būtų realus pažadas. Jeigu bus valdžioje, turės galimybę pataisą teikti. Ir net jeigu bus opozicijoje – taip pat. Jeigu už pataisą dauguma nenubalsuotų, pataisos iniciatorius nebūtų kaltas – pažadą tesėjo ir savo darbą padarė.
Dabar politikų pažadai rodo, kad jie pataikauja rinkėjams ir neapskaičiuoja savo galių. Jeigu įsipareigotų įstatymų pataisas inicijuoti, rinkėjui būtų aišku, kad štai tas teiks tokią pataisą, o tas – ne.
Kai mokytojų algoms žada skirti 130–150 procentų vidutinės algos, tai turėtų pasakyti, iš kur paims lėšų, kokioms sritims mažiau skirs? Tada ir mokytojams ir vaikų tėvų bus aišku, ar už tokią politiką verta balsuoti.
O vidutinė alga ne nuo politikų pažadų priklauso. Joks verslininkas nėra įpareigotas didinti algų vien dėl to, kad politikai tai pažadėjo. Verslas orientuosis į savo skaičiavimus ir galimybes.
Skanėstais dresuoja rinkėją?
– Kaip vertinti valdančiųjų akcentavimą, jog didėjo įvairios socialinės išmokos ir ypač pensijos?
– Ekonomikos padėtis Lietuvoje gerėjo. Kai tokiu metu politikai, esantys valdžioje, giriasi, kad per ketverius metus pensijos 33 procentais išaugo, tai ir rugsėjis šiemet saulėtas, bet jie negali įsirašyti į nuopelnus, kad „mūsų valdymo metu rugsėjis buvo šiltas“.
Kad apie socialinę sritį tiek daug kalbama, rodo, jog padėtis iš tiesų yra prasta, o politikai išsisuka apie tai kalbėdami. Norėtųsi, kad jų kalbos būtų labiau pagrįstos, kad įvertintų realią padėtį ir savo galimybes. Labai gaila, kai kalba tai, kas gali patikti nelabai susimąstančiam rinkėjui.
Reikia pripažinti, kad yra ir santūriau pažadus dalijančių partijų. Tik jos dėl to gali pralaimėti – rinkėjui atrodys, kad šie politikai yra nelabai geri. Tie, kurie daug žada, daugiau balsų gali pritraukti, o kai pažadų neįvykdys, rinkėjas nusivils.
– Kaip vertinate socialinių išmokų tikslingumą, ar reikia jas diferencijuoti? Ką manote apie vienkartines išmokas, kurios per pandemiją išmokėtos pensininkams, vaikams?
– Socialinės išmokos yra skirtingos ir jų paskirtis skirtinga. Vienos turi būti diferencijuotos, kitos – ne. Visos, kurios mokamos iš „Sodros“, turi būti diferencijuotos, nes jos mokamos priklausomai nuo žmogaus algos. Jeigu mokėjo daugiau mokesčių, tai daugiau ir turi gauti. Kai kurios partijos savo programose taip ir rašo, jog pensijos turi būti susietos su mokėtais mokesčiais. Teisingas principas, bet jo nepakanka.
Kai kurie žmonės mažai uždirba, nes dirba mažai apmokamą darbą, nors yra geri darbuotojai. Dėl to, kad uždirbo tik minimalią algą, pensijoje jie badaus. Tai reiškia, kad pensiją reikia ne visai susieti su buvusia alga, kad reikia eiti į kompromisus.
Dėl vaiko pinigų, manau, kad jie visiems turi būti vienodi. Tik tų šeimų, kurios yra pasiturinčios, pajamos turėtų būti daugiau apmokestinamos. Vaiko pinigai turėtų būti derinami su gyventojų pajamų mokesčiu, taip yra kitose šalyse. Kadangi pas mus gyventojų pajamų mokestis mažai diferencijuotas, ypač tų, kurių pajamos labai didelės, tai ir reiškiamos nuomonės, ar turtingiems pagrįstai mokami vaiko pinigai? Bet ne vaiko pinigus reikia atimti, o mokesčių sistemą koreguoti.
Eksperimentus su vienkartinėmis išmokomis, tokiomis, kaip po 200 eurų pensininkams ar po 100 eurų mokytojų atostogoms, sunku pateisinti ir vertinti kitaip, nei kaip rinkėjų papirkinėjimą. Tokios išmokos realiai žmonių gyvenimo nepakeičia – tik tuo momentu pamalonina.
Jeigu žmogus gyvena iš 300 eurų dešimt metų, tai tie 200 eurų jam malonūs. Gal kažką nusipirks, kam pinigų trūko, bet po mėnesio vėl grįš į tą situaciją, kurioje buvo. Gyvens skurde ir problema niekaip neišspręsta. Bet žmonės sako: „Geriau tiek, negu nieko“ – ir balsuos už tokią valdžią. Panašu į tai, kaip dresuotojas duoda šuniui ar arkliui skanėsto gabaliuką, kad darytų, ko yra dresuojamas.
Negerai, kad politikai naudojasi sunkia žmonių padėtimi, užuot iš esmės sprendę problemą. Nesprendžia giluminių problemų ir bedarbiams dalijamos 200 eurų darbo paieškos išmokos. Jos laikinos ir net nepriklauso nuo to, ar žmogus nukentėjo nuo pandemijos, ar nenukentėjo.
Prisimenu tokį eksperimentą, kai žurnalistas gatvėje žmogui sakė: „Pabučiuok šaligatvį, duosiu 10 eurų“. Vargšas žmogus apsidairo, ar niekas nemato, ir bučiuoja. Panašiai ir su išmokomis, kurios dalijamos naudojantis žmonių bejėgiškumu, tikintis jų palankumo. Išbarstomi pinigai, kuriuos galima būtų panaudoti tikslingiau ir naudingiau.
Skurdo ribą perlipę – dar ne turtuoliai
– Kokia yra situacija su skurdo mažinimu Lietuvoje?
– Reikia pripažinti, jog skurdas šiek tiek sumažėjo pastaraisiais metais. 2018 metais skurdo rizikos lygis buvo 23 procentai, 2019 metais – 20,6 procento. Šių metų duomenys dar nėra žinomi.
Kai kurios priemonės turėjo poveikio. Kai kurie, gavę po 10–15 eurų daugiau pensijos ar didesnes vaiko išmokas, perlipo skurdo ribą, bet ar jų gyvenimas labai pagerėjo? Turtuoliais nuo to netapo. Vienam šeimos nariui skurdo riba dabar yra apie 300 eurų.
Turint minty, kad tų, kurie sėkmingi, turtingi, pajamos auga sparčiau nei skurstančiųjų, tai pastarųjų padėtis santykinai nelabai gerėjo. Pavyzdžiui, tas, kas uždirbo 1 500 eurų, dabar uždirba 1 800 eurų – 300 eurų daugiau, o kas gavo tik 30 eurų daugiau, toliau skursta. Nelygybė didėja.
Padėtis marga – negalima nuneigti, kad skurdas mažėjo, bet tą tendenciją reikia stiprinti. Rinkimuose partijos daug žada, gerai būtų, kad bent dalį padarytų, ką žada ir kas jų rankose.
Prieš keletą metų vis girdėjome, kad ekonomika svarbiausia, kad investicijų reikia, ir nenorėkit, kad valstybė visus pamaitintų. Dabar politikų kalbos yra gerokai pasisukusios link socialinės srities. Galima daryti prielaidas, kad politikai mato nenormalią susiklosčiusią padėtį, kai ekonomika augo, o daug žmonių gyveno ir gyvena sunkiai.
Politikai nebegali to ignoruoti. Gerai būtų, kad ir politikai, ir piliečiai rinkimais neapsiribotų. Politikai vykdytų pažadus, o piliečiai reikalautų juos vykdyti ir po rinkimų – piketuose, mitinguose išsakytų poziciją, kaip, pavyzdžiui, baltarusiai dabar išsako.
– Ką manote apie vis žadamus įvesti progresinius mokesčius bei pridėtinės vertės mokesčio (PVM) sumažinimą maistui?
– Realiai progresiniai mokesčiai jau yra įvesti – per neapmokestinamąjį pajamų dydį. Labai aukštoms pajamoms galėtų būti didesnis gyventojų pajamų mokestis. Kai kurios partijos tą ir siūlo. Turtingi žmonės galėtų daugiau prisidėti prie bendro biudžeto.
Nemažai partijų siūlo mažinti maistui pridėtinės verstės mokestį. Anksčiau nelabai drįsdavo siūlyti. Ta priemonė kitose valstybėse taikoma, tik pas mus vis aiškinta, jog nebus veiksminga.
