Politiką pasivijo „atsipalaidavimas“ partijos sąskrydyje

Po­li­ti­ką pa­si­vi­jo „at­si­pa­lai­da­vi­mas“ par­ti­jos są­skry­dy­je

So­cia­li­nia­me tink­le „Fa­ce­book“ pa­si­ro­dė fil­muo­ta me­džia­ga, ku­rio­je įam­žin­tas ant suo­le­lio mie­gan­tis Šiau­lių mies­to ta­ry­bos na­rys kon­ser­va­to­rius Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis. Ant sta­lo ma­ty­ti ne tik mi­ne­ra­li­nio van­dens, bet ir deg­ti­nės, vis­kio bu­te­liai, alaus skar­di­nė. G. Lu­ko­šai­tis sa­ko, kad vaiz­das iš par­ti­jos są­skry­džio yra pen­ke­rių me­tų se­nu­mo. O są­skry­džiuo­se esą kas ant­ras Sei­mo na­rys vaikš­to „šnap­so iš­gė­ręs“.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

„Tai nor­ma­lu“

Va­kar „Šiau­lių kraš­tui“ G. Lu­ko­šai­tis sa­kė įra­šo ne­ma­tęs, tik ži­no iš pa­sa­ko­ji­mų, kas ja­me įam­žin­ta: „Kur is­to­ri­ja? Aš prieš sa­vai­tę ėjau į žy­gį, mie­go­jau sto­te­lė­je nak­tį. Jei kas bū­tų at­va­žia­vę, nu­fil­ma­vę, tai Lu­ko­šai­tis, ką? Vaikš­to kaip bom­žas?“

– Vaiz­do me­džia­go­je ant sta­lo ma­ty­ti tuš­ti al­ko­ho­lio bu­te­liai...

– Bet ten ne ma­no bu­te­liai! Ten bu­vo sta­las, prie ku­rio ba­lia­vo­jo žmo­nės.

–  Jūs nei­gia­te, kad mie­go­jo­te pa­dau­gi­nęs al­ko­ho­lio?

– Pa­lau­ki­te! Aš nei tei­giu, nei nei­giu. Ten są­skry­dis, žmo­nės at­si­pa­lai­da­vę šven­čia. Tai apie ką kal­ba? Aš su­pran­tu, po­nas Bart­kus (Jo­nas Bart­kus – Ta­ry­bos na­rys, kon­ser­va­to­rius, red.pa­st.) pra­lai­mi­nė­ja sa­vo ko­rup­ci­nę po­li­ti­ką, iš­trau­kia ma­no šlykš­ty­nę.

– Sa­ko­te, kal­ti po­li­ti­niai kon­ku­ren­tai?

– Ko­kie kon­ku­ren­tai! Ką jūs šne­kat, kon­ku­ren­tai-ne­kon­ku­ren­tai! Jūs su­pras­ki­te – at­si­ran­da tvar­ka, o žmo­nės no­ri iš­lai­ky­ti se­ną sis­te­mą, tam tik­ri po­li­ti­kai no­ri gy­ven­ti ko­rup­ci­nė­je sis­te­mo­je. Ir jie da­ro, ką no­ri. Su­ran­da kaž­ką. No­ri­ma pa­ro­dy­ti, kad aš ne­pa­ti­ki­mas, gir­tuok­lis. Die­ve ma­no!

Aš jums paaiš­kin­siu. Aš tu­rė­jau kan­di­da­tuo­ti į Sei­mą. Ir kan­di­da­ta­vau. Jie rin­ko me­džia­gą prieš ma­ne. Fil­ma­vo, kur aš, su kuo, lįs­da­vo į vi­so­kius as­me­ni­nius da­ly­kus, fil­muo­da­vo. Iki že­miau­sio, bru­ta­liau­sio ly­gio bu­vo nu­si­va­žiuo­ta, kad ma­ne nuim­tų nuo kan­di­da­tų į Sei­mo na­rius nuo kon­ser­va­to­rių. Siųs­da­vo į pre­zi­diu­mą, įro­di­nė­da­vo, kad rei­kia iš­mes­ti Lu­ko­šai­tį. Tai­gi po­nas Bart­kus ma­ne iš par­ti­jos me­tė sep­ty­nis kar­tus.

Ge­rai, bus straips­nis, bet ar aš ki­taip pra­dė­siu bal­suo­ti? Ar aš kaž­ko iš­si­gą­siu? Kaip bal­sa­vau už mies­tą, kaip dir­bau mies­tui, taip ir dirb­siu.

Tai, kad mies­tas tu­ri 7–8 mi­li­jo­nų (eu­rų) per­tek­lių, nie­kam ne­rū­pi, jo­kiems žur­na­lis­tams. Ir kaip jis at­si­ra­do, ir­gi nie­kam ne­rū­pi. O to­dėl, kad bu­vo nu­trauk­ta ei­lė vi­so­kių ko­rup­ci­nių rei­ka­lų, ir to­dėl į mies­to biu­dže­tą ėmė plauk­ti pi­ni­gai. Ir ši­tiems po­nams ne­be­pa­tin­ka, kad mies­tas tam­pa su per­tek­li­niu biu­dže­tu. Ką ta­da rei­kia da­ry­ti? Ieš­ko­ti kaž­ko?

Aš at­si­me­nu tą ry­tą. At­si­kė­liau, man žmo­nės, ku­rie prie sta­lo sė­dė­jo, sa­ko: ta­ve fil­ma­vo. Toks ly­gis. Juo­kin­ga, kad po pen­kerių me­tų iš­me­ta ne­są­mo­nę. Ką, aš pa­vo­giau biu­dže­to pi­ni­gus? Aš mie­go­jau ant suo­liu­ko są­skry­dy­je, kur vi­si šven­tė, kur be­veik kas ant­rą Sei­mo na­rį iš­gė­ru­sį šnap­so ga­lė­jai pa­ma­ty­ti.

– Aud­rin­gi są­skry­džiai?

– Tai nor­ma­lu. Žmo­nės su­va­žiuo­ja iš Lie­tu­vos, su­si­ve­ža pa­val­gy­ti, iš­ger­ti alaus, deg­ti­nės. Vi­si ba­lia­vo­ja, šven­čia, šne­ka­si. Tai yra to­kia be­veik pri­va­ti erd­vė – tai yra par­ti­jos pri­va­ti erd­vė. Ir ne­la­bai žur­na­lis­tų įlei­džia, žmo­nės no­ri pa­bū­ti, at­si­pa­lai­duo­ti. Ne­gi da­bar žur­na­lis­tus įlei­si, ro­dys, kas, kur, ką ge­ria, kas no­sį krapš­to, kur ko­kia deš­re­lė kam pa­stri­gu­si.

– Tai kad ir žur­na­lis­tų ne­rei­kia, sa­vų už­ten­ka.

– Tai va. At­si­ran­da sa­vi.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis sa­ko, kad vaiz­das įam­žin­tas prieš pen­ke­rius me­tus par­ti­jos są­skry­dy­je. Po­li­ti­ko tei­gi­mu, są­skry­dis – to­kia šven­tė, „kur be­veik kas ant­rą Sei­mo na­rį iš­gė­ru­sį šnap­so ga­lė­jai pa­ma­ty­ti.“

Stop kadras iš „Bėgame greičiau už Šiaulius“ paskyros „Facebook“

„Fa­ce­book“ iš­pli­to įra­šas, ku­ria­me įam­žin­tas ant suo­liu­ko mie­gan­tis Šiau­lių ta­ry­bos na­rys Gin­tau­tas Lu­ko­šai­tis.

„Jūs nu­va­žiuo­kit į są­skry­džius“

Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų Šiau­lių mies­to sky­riaus pir­mi­nin­kas To­mas Pet­rei­kis ti­ki­no taip pat vaiz­do ne­ma­tęs: „Ne­tu­rė­jau lai­ko ka­da spe­cia­liai ieš­ko­ti.“

– Kaip rea­ga­vo­te į šį įra­šą?

– Kaip pa­sa­ky­ti... Vėl­gi... Sąsk­ry­dis vyks­ta par­ti­jos...

– Ži­no­te, kur bu­vo fil­muo­ta?

– Aš ne­ži­nau. Jis pa­ts lyg­ ra­šė, kad čia bu­vo prieš dau­ge­lį me­tų. Aš tai, at­vi­rai pa­sa­kius, ne­la­bai ir at­si­me­nu. Čia Jo­na­vo­je lyg są­skry­dis ar Jo­na­vos ra­jo­ne, Ruk­lo­je, vy­ko prieš pen­ke­tą, be­rods, me­tų.

Aš, man at­ro­do, dar pir­mi­nin­ku ne­bu­vau sky­riaus. Tik no­riu pri­min­ti, kad yra di­de­lis są­skry­dis, ta­me są­skry­dy­je vyks­ta ta­ry­bos po­sė­dis, ren­gi­niai, o va­ka­re to­kia pro­gra­ma. Na­mo neiš­va­žiuo­jam, mie­gam pa­la­pi­nė­se.

Jei apie tai, ką kal­bat – iš ša­lies žiū­rint, gal tik­rai at­ro­do ne kaip, ne­la­bai gra­žiai. Ne­no­rė­čiau iš ge­ros pu­sės ver­tin­ti, neat­ro­dy­tų ge­rai. Bet  ne­no­rė­čiau ir la­bai jau ver­tint blo­gai. Vie­ną ma­tom, bet gal žmo­gus pa­var­go, pri­gu­lė.

– Ar su G. Lu­ko­šai­čiu apie tai ne­kal­bė­jo­te?

– Ne, kaž­kaip apie tai ne­kal­bė­jom iš tik­rų­jų. Man rei­kė­tų dar kar­tą pa­žiū­rė­ti tą įra­šą, ta­da ga­lė­čiau ver­tin­ti, su juo pa­čiu pa­si­kal­bė­ti. Man la­bai keis­ta, kaip čia jį pa­si­kė­lė­te po pen­ke­rių me­tų.

– Ne mes pa­si­kė­lė­me, feis­bu­ke bu­vo įdė­ta.

– A, feis­bu­ke, tai jūs la­bai ge­rai žiū­rit, rea­guo­jat. Aš įsi­vaiz­duo­ju, kad jei­gu kaž­kas bū­tų ne­ge­rai bu­vę, iš kar­to bū­tų kaž­kaip rea­guo­ja­ma, kaž­ko­kių pre­ten­zi­jų gau­ta, po­kal­bių su juo. Bet tik po pen­ke­rių me­tų vi­sas tas rei­ka­las pa­ki­lo.

– Ko ge­ro, fil­muo­ti tu­rė­jo kaž­kas iš jū­siš­kių, jei vaiz­das iš ren­gi­nio?

– Taip, są­skry­dy taip, daž­niau­siai jo... Tu­rė­tų bū­ti iš mū­sų... Taip, taip iš mū­sų. Bet su­pran­tat, są­skry­dis, kaip pa­sa­kyt, toks... Sąsk­ry­dis. Ar jums nė­ra te­kę bū­ti par­ti­jos są­skry­džiuo­se?

– Ne.

– Nu va. Jūs nu­va­žiuo­kit į są­skry­džius. Sąsk­ry­džiuo­se yra pir­mo­ji da­lis, vyks­ta ir spor­to var­žy­bos, kon­cer­tas po to. Pats į są­skry­dį va­žiuo­ju, sta­tau pa­la­pi­nę, mie­gu. Aš su­pran­tu, ant ko jūs len­kiat, ga­lit jūs tą ra­šyt, bet...

– O „ant ko“ aš len­kiu?

– Kad jis ten ne­pa­do­riai el­gia­si ir pa­na­šiai. Bet jei­gu kaž­kas bū­tų la­bai ne­ge­rai bu­vę, aš ma­nau, bū­tų iš kar­to rea­guo­ta, priim­tos tin­ka­mos prie­mo­nės ir pa­na­šiai. Man rei­kė­tų su­si­ras­ti, kur čia įdė­ta, pas jį ant sie­nos?

– Ne, „Bė­ga­me grei­čiau už Šiau­lius“.

– A, čia vėl: po­li­tiš­kai žiū­rint, „bė­gan­tys“ yra ta ki­ta sto­vyk­la prieš „Vaikš­čio­jan­čius už Šiau­lius“. Na­tū­ra­liai vie­ni ant ki­tų ra­šo. Bet ka­dan­gi jis mū­sų par­ti­jos na­rys, rei­kė­tų iš ša­lies pa­si­žiū­rė­ti ir pa­ver­tin­ti tą si­tua­ci­ją.

Kai su ju­mis kal­bu, ban­dau at­si­min­ti tą at­ve­jį, jis pa­ts kal­bė­jo. Ne­de­ra, ne­gra­žus el­ge­sys toj vie­toj, bet vis tiek rei­kė­tų į tą rei­ka­lą pla­čiau pa­si­žiū­rėt, ko­dėl jis po pen­kerių me­tų svar­bus pa­si­da­rė.

Gal­būt ban­do­ma tą rei­ka­lą pa­nau­do­ti vyks­tant tai vi­sai si­tua­ci­jai mies­te ir pa­na­šiai? Ne­ma­nau, kad iš­trau­ki­nė­ti se­nus vaiz­do įra­šus yra gar­bin­ga po­li­ti­nė ko­va. Siū­ly­čiau per po­zi­ty­vą į vis­ką žiū­rė­ti, ką mes ga­lė­tu­me mies­tui pa­da­ry­ti. O da­bar jei­gu iki to­kio ly­gio nu­si­lei­si­me...

– O ap­skri­tai koks jū­sų po­žiū­ris į al­ko­ho­lio var­to­ji­mą?

– Vie­na­reikš­miš­kai nei­gia­mas, vie­šo­je vie­to­je...

– Kaip par­ti­jos sky­riaus pir­mi­nin­kas, bar­si­te G. Lu­ko­šai­tį?

– Ži­no­ma, kad bar­siu. Apsk­ri­tai Gin­tui kiek sa­ko­me, kad tu ra­miau, ne taip emo­ciš­kai į vis­ką rea­guok. Jis – me­no žmo­gus, emo­cin­gas, tas pra­si­ver­žia ir jam pliu­so ne­pri­duo­da. Daž­nai mes jam duo­dam vel­nių, ne tik už tai. O už to­kius da­ly­kus – tai vie­na­reikš­miš­kai, kad nė­ra ge­rai. Bet ne ko­kiam Ta­ry­bos po­sė­dy ar pre­zi­diu­me jis, čia yra są­skry­dis...

– Dar be­trūk­tų, kad už­mig­tų Ta­ry­bos po­sė­dy­je?

– Ne, čia jau non­sen­sas bū­tų. Šne­ku ir ban­dau pri­si­min­ti tą įvy­kį. Sąsk­ry­dis yra toks at­si­pa­lai­da­vi­mas. Bet aš jo­kiu bū­du jo ne­tei­si­nu, gaus vel­nių. Tik tiek – no­riu, kad pla­čiau pa­žiū­rė­tu­mė­te, kam po pen­ke­rių me­tų iš­kel­ta... Kam čia? Ge­riau sės­kim prie sta­lo ir dar­bus dirb­ki­me. O jei kar­to­sis to­kie da­ly­kai, bus ne­to­le­ruo­ja­mi. Ir to­kie bus ša­li­na­mi iš par­ti­jos vie­na­reikš­miš­kai.

Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų Šiau­lių mies­to sky­riaus pir­mi­nin­kas To­mas Pet­rei­kis pa­siū­lė: „Jūs nu­va­žiuo­kit į są­skry­džius. Sąsk­ry­džiuo­se yra pir­mo­ji da­lis, vyks­ta ir spor­to var­žy­bos, kon­cer­tas po to. Pats į są­skry­dį va­žiuo­ju, sta­tau pa­la­pi­nę, mie­gu...“