
Naujausios
Policijos vadovui paklūsta ir ąžuolas
Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato viršininkas Marijus Macis prieš 12 metų prisijaukino medį. Įsigijęs kaltelį ir pabandęs išskaptuoti paprastą medinuką, pareigūnas nuo tada noriai ima į rankas įrankį. Nedaugelis žino, jog miesto ir rajono policijos vadovo namų rūsio patalpoje įrengtoje dirbtuvėlėje gimsta ir palinkę rūpintojėliai, ir ąžuoliniai kryžiai, ir Užgavėnių kaukės, ir kiti širdžiai mieli rankdarbiai.
Praėjusių metų pabaigoje gimtinėje, Joniškio rajone, Skaistgirio miestelyje, M. Macis Lietuvos 100-mečio proga pastatė ąžuolinį koplytstulpį ir surengė jau antrą personalinę medinių kryžių ir lietuviškų rūpintojėlių parodą.
Edita KARKLELIENĖ
edita@skrastas.lt
Staigmena kolegoms
Ilgametis pareigūnas menininku savęs nevadina. Sako, droždamas turi vienintelį tikslą – atsipalaiduoti po sunkios darbo policijoje dienos, nukreipti mintis nuo organizacinių reikalų ir problemų. Apie kokius nors menus niekada negalvojęs.
Nutiko taip, kad įgijęs specialiojo pedagogo–logopedo išsilavinimą, o vėliau Mykolo Romerio universitete – Teisės magistro laipsnį, Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo paskirtas auklėti nepilnamečius. Vėliau darbą su nepilnamečiais tęsė ir policijoje.
Pareigos keitė pareigas, užduotys – užduotis: nuo eilinio pareigūno iki Šiaulių 1-ojo policijos komisariato viršininko pavaduotojo. Iš policijos ketveriems metams pabėgo į Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybą. Sugrįžęs į policiją, tapo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Imuniteto skyriaus vyriausiuoju tyrėju, paskui – Raseinių rajono policijos komisariato viršininku, o nuo praėjusių metų spalio vadovauja Šiaulių miesto ir rajono policijai.
Net 22 metus teisėsaugoje plušantis M. Macis šypsosi: daugeliui kolegų būsianti netikėta staigmena apie jo pomėgį. Sako, kad tikrai ne visi kolegos žino, jog turėdamas laisvo laiko jis ima į rankas kirvuką ir medžio gabalą.
Nuo grybo iki Rūpintojėlio
Marijaus giminėje drožėjų ne vienas. Klaipėdoje gyvenantis dėdė Juozas Lukauskas – liaudies meistras. Toks pat ir dėdės tėvukas.
M. Macio senelis taip pat nepaleisdavo iš rankų medžio: oi, kaip spėriai jo rankos gamindavo šaukštus ir šaukštelius!
O Marijus sugalvojo pabandyti prieš 12 metų. Sutikęs šiaulietį tautodailininką Antaną Lažinską įsigijo iš jo kaltelį. Parsinešė iki tol rankose neturėtą įrankį namo. Po įtempto darbo išėjo... grybas. Šypsosi pareigūnas, greičiausiai ne pats dailiausias tas medinukas išėjo, kad namuose jo kažkaip tiesiog neliko.
Nors ir nelabai dailus, bet greičiausiai būtent tas grybukas M. Macį „užkabino“.
Netrukus išplėtė mažesnių ir didesnių kaltelių asortimentą. Dar vieno grybo nebedrožė, pabandė pasidirbinti šaukštą. Bet jis, sako, išėjo toks nevykėlis, kad į šaukštų pusę nuo tada žiūrėti nenori.
Ir vieną gražią dieną išvydo dėdės padarytą Rūpintojėlį. Pabandė pats. Dabar, šmaikštauja, kad pirmo jo Rūpintojėlio namuose taip, kaip ir pirmo grybo, taip pat nebėra.
Mėgstamiausias – ąžuolas
Labiausiai M. Macis mėgsta draugauti su ąžuolu – medžiu, kurio kietumo, pasitaiko, neatlaiko nei kirvukas, nei kaltelis. Liepos medienos, sako, taip ir nepamėgęs – pernelyg nuobodus esantis jos paruošimo drožybai procesas.
O ąžuolą, net ir suklydus, esą įmanoma pakoreguoti. Bet kartu jis, tiksliau sakant, kiekvienas šio medžio gabalas, absoliučiai nenuspėjamas: lemtingu gali tapti ir vienas neteisingas kirtis – ims jis ir nuskils pačioje svarbiausioje vietoje. Tokius darbus tenka paaukoti namų krosniai.
Be to, ąžuolo medienos kvapas „vežantis“.
Namų rūsyje įrengtoje nedidelėje dirbtuvėlėje išskaptuotus ąžuolinius rūpintojėlius Marijus jau skaičiuoja dešimtimis. Nė vieno tokio paties, kiekvienas turi kažką savito, išskirtinio, individualaus. Ir visi sukurti be jokių ypatingų įrenginių, daugiausiai rankų darbo.
Į savo kūrinius šiaulietis žiūri su kritiška šypsena: to galva per didelė, ano veidas perkreiptas, trečio rankos neproporcingos. Dėl to neretai sulaukia šeimos narių, labiausiai žmonos Jurgitos, Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytojos, pastabų.
Dėl kritikos kartą sėdo ir išskaptavo Užgavėnių kaukę – kreivą, šleivą, na, kaip tik tokią, kokia ir turi būti.
Savo darbų eskizų sako niekada nėra nusipiešęs – kaip nusipieš, jei paišyti niekada nesisekė. Tai todėl visi medinukai gimsta galvoje ir gaminami, paties žodžiais, „online“. Gal dėl to kartais ir išeina kreivomis fizionomijomis?
Koplytstulpis gimtinei ir saviems
Prieš trejus metus Joniškyje M. Macis surengė pirmą savo rūpintojėlių parodą.
Paskui sugalvojo išskaptuoti kryžių. Darbas atsakingas, bet M. Maciui jis patiko. Netrukus ant išorinės gimtosios Skaistgirio parapijos bažnyčios sienos buvo pakabintas pareigūno padarytas kryželis.
O praėjusiais metais gimtą Skaistgirio miestelį su medžiu susibičiuliavęs policininkas pagerbė pustrečio metro koplytstulpiu, skirtu paminėti Lietuvos šimtmečio jubiliejų. Kartu atidarė personalinę lietuviškų Rūpintojėlių parodą, šįkart – ne dešimties, o dešimčių darbų.
Ir turi idėją: dabar jau išnykusio Bargavonių kaimo (Joniškio rajonas) apylinkėse būtinai pastatys medinį koplytstulpį. Būsiantis jis senelių, kadaise šio kaimo gyventojų, atminčiai pagerbti.
Pomėgis – atsvara darbui
Miesto ir rajono policijos viršininko žodžiais, kiekvienas žmogus tiesiog privalo turėti mielą pomėgį. Ir greičiausiai klysta mėgstantys sakyti, kad patinkantis tiesioginis darbas atstoja hobį.
„Laisvalaikio užsiėmimas – būdas nukreipti mintis nuo reikalų, paleisti fantaziją, nuimti per dieną patirtą įtampą“, – privalumus vardija pareigūnas. Darbe, sako, nebūna „noriu–nenoriu“, o kūryboje, jei nėra minčių, nedarai.
Vis dėlto šiaulietis pripažįsta, kad nuo pernai spalio 12 dienos patikėtos Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato viršininko pareigos kol kas atima didelę dalį laiko.
Tikisi, kad apsipratęs ir surikiavęs visus darbus, pavasariop vis dažniau užsuks į savo dirbtuvėlę ir paims į rankas mėgstamą ąžuolą.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Kiekviena Užgavėnių kaukės fizionomija, sako su medžiu draugaujantis policininkas, tokia, kokiai ir priklauso būti.
Prieš 12 metų medienos skaptavimo darbus išmėginęs Marijus Macis neslepia turintis rimtų idėjų.
Kūrybos procesas.
Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato viršininkas Marijus Macis įsitikinęs, kad laisvalaikio pomėgis – puikus būdas atsipalaiduoti, nuimti įtampą bei išbandyti save.