Naujausios
Pokario tragediją primins paminklinis akmuo
Laumakių kaimo (Gruzdžių seniūnija) sodybos, kurioje 1946-aisiais sovietinio saugumo smogikai sušaudė keturiolika žmonių, vietoje pastatytas, sekmadienį pašventintas šią tragediją primenantis akmuo.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Pavardės, iškaltos akmenyje
Aplink — plynas laukas. Nė vienos sodybos. Lauko viduryje — ąžuolas.
Tiek ir belikę iš viso Laumakių kaimo, buvusio prie Šiaulių ir Joniškio rajonų ribos.
Dabar čia, šalia ąžuolo, jau stūkso akmuo, primenantis daugiau kaip prieš 60 įvykusią tragediją. Akmenyje iškaltas užrašas: „Čia 1946 metų balandžio 20 dieną MGB-KGB smogikai nužudė 14 Laumakių kaimo gyventojų“.
Akmenyje žvilga nužudytųjų pavardės ir metai, nurodantys, kiek spėta nueiti per gyvenimą.
Sodybos šeimininkams Vincui ir Barborai Rimdžiams buvo po 49-erius, Petrui Džiugui — 56-eri, Onai Bandzienei — 55-eri, Vladui Bandzai — 50, Bronei Vaivadaitei — 52-eji, Rokui Šepkui — 53-eji, jo sūnui Andriui — 17, dukrai Bronei — 13, Vaclovui Meiriui — 38-eri, Genei Žemeckaitei — 16, Eugenijui Simanovičiui — 40, Jadvygai Simanovič — 20 metų. Jauniausiasis iš nužudytųjų — 7-erių Juozas Bandza.
Paminklinis akmuo pastatytas toje vietoje, kurioje buvo Rimdžių sodyba — joje ir sušaudyti šie žmonės.
Kruvinasis Velykų rytas
Vincas ir Barbora Rimdžiai padarė alaus ir pakvietė kaimynus atšvęsti Velykų. Susirinko gausus būrys. Čia buvo ir iš Kėdainių atvykęs rusas Eugenijus Simanovičius su žmona Jadvyga Bandzaite— Simanovič.
Kalbėta, kad Eugenijus — lakūnas. Medžiagą apie Laumakių kaimo tragediją rinkusio šiauliečio kraštotyrininko Algimanto Puodžiūno nuomone, užuominos, kad J. Simanovičius — lakūnas ar bent buvo susijęs su aviacija, galėjo turėti realų pagrindą, nes Kėdainiuose veikė sovietų karinis aerodromas.
Kas gi įvyko tą Velykų naktį Rimdžių sodyboje, tiksliai nėra žinoma. Tik aišku, kad vakare į vaišes atsibastė svetimų.
Smogikai ėjo per kaimus
Simonas Norbutas, remdamasis KGB archyvu, Joniškio rajono laikraštyje „Sidabrė“ yra paskelbęs dokumentinį pasakojimą “Partizano Tautvydo tėvonija“, kuriame nurodoma, jog kovai su Lietuvos partizanais sovietinis saugumas organizavo smogikų būrius. Jie, siekdami diskredituoti partizanus, žudė niekuo dėtus žmones ar net sovietinius aktyvistus. Toks būrys veikė ir Šiaurės Lietuvoje, jam vadovavo buvęs partizanas Adolfas Gumbilevičius-Savas.
S. Norbuto duomenimis, A. Gumbilevičius su sėbrais 1946 metų balandžio 16-osios naktį nusiaubė Mančių kaimą (Skaistgirio valsčius), kelias sodybas, nužudė penkis žmones. Kitą naktį jie pasirodė už 7 kilometrų nuo Mančių esančiuose Butniūnuose, o netrukus ir kaimyniniuose Normančiuose. Šiuose kaimuose banditai paliko penkis lavonus.
Būta žinių, kad po šių žudynių žudikai pasitraukė į Tyrelio miškus, taigi, Laumakių pusėn. Balandžio 22-ąją iššaudyti šio kaimo gyventojai.
Žudikai, atlikę savo kruviną darbą, išėjo, ir nebuvo surasti.
Likę gyvi
Po Rimdžių sodyboje vykusių žudynių liko ir gyvų šios Velykų šventės dalyvių.
Septynerių metukų Onutė Mėlynaitė ir trejų Kostas Šapkus spėjo pasislėpti po lova. Kur šie išsigelbėjusieji dabar — nėra žinoma.
Konstancija Balčiūnienė, tada dvidešimtmetė, paminklinio akmens pašventinimo iškilmėje pasakojo Velykų šventėje, Rimdžių pakviesta, dalyvavusi ir ji, buvusi jų dukters klasės draugė. Tačiau negera, slegianti nuojauta trukdė linksmintis, ir Konstancija su seserimi vakare, jau nusileidus saulei, išėjo namo. Jas palydėjo Jadvyga Bandzaitė — Simonovič su vyru.
Pasak K. Balčiūnienės, prie miškelio jie sutikę stribus. Du vyrai (paminėtos pavardės) nešę labai sunkų ginklą, o paskui juos ėję kiti.
Ankstų rytą iš savojo kaimo girdėję Laumakių pusėj tratant kulkosvaidį.
Saveikiuose gyvenantis Vytautas Pilvinis prie paminklinio pasakojo apie Velykų vakarą pas Rimdžius buvusį Beną Bagužą. Vakare 8-9-erių metų jo dukra pradėjo prašyti eiti namo, nes labai norinti miego. Namie žmona jam patarė nebegrįžti — nueisiąs rytą. B. Bagužas sakydavęs, kad dukra jį išgelbėjusi nuo mirties.
Atminimas įamžintas po daugelio metų
Sovietinis saugumas stengėsi, kad žudynės būtų priskirtos lietuviams partizanams, bet aplinkinių kaimų gyventojai tuo netikėjo.
K. Balčiūnienė sako, kad jai visą gyvenimą buvo grasinama, ji buvo verčiama neprasitarti apie laumakiškių sušaudymą.
Kartą atėjo keturi stribai jos areštuoti. Varydami per mišką jau buvo pastatę prie medžio sušaudyti, tačiau vienas jų prisiminė, kad ji savo brolį namo išsiuntusi parnešti raktus, taigi žudynių nepavyks nuslėpti. Nuvarė į Gruzdžius, saugumo būstinėn, ir uždarė rūsyje. Čią ją ir kitus suimtuosius tardė, kankino.
Daug metų turėjo praslinkti ir kol plynu lauku tapusiame kaime radosi akmeninis paminklas.
Buvusio Gruzdžių seniūno Jono Dundulio teigimu, kol tragediją tyrė Generalinė prokuratūra, nebuvo galima imtis šią vietą pažymėti atminimo akcentu.
Nijolė Bagdonavičienė, Gruzdžių seniūnijos vadovė, pasakojo, kad pasirūpinti paminklo sušaudytiems laumakiškiams pastatymu jos paprašyta jau pirmajame gyventojų susirinkime prieš ketverius metus, vos jai pradėjus dirbti seniūne.
Akmuo, tinkantis paminklui, rastas netoliese. Į buvusią Rimdžių sodybą jis parvilktas Šiaulių miškų urėdijos traktoriumi.
RENGINYS: Žudynių vieta pažymėta paminkliniu akmeniu.
PRISIMINIMAI: Buvę Laumakių apylinkių gyventojai vienas kitam rodė nuotraukas, kuriose nufotografuoti šio buvusio kaimo žmonės.
LEMTIS: Konstanciją Balčiūnienę palikti Velykų pokylį privertė nepaaiškinamas nerimas. Rytą ji sužinojo, kad beveik visi šio pasisėdėjimo dalyviai — nužudyti.
LAUKAS: Prisiminimą apie čia klegėjusį kaimą, išžudytus jo gyventojus saugo ąžuolas ir paminklinis akmuo, prie kurių per lauką neveda joks kelelis.
Autoriaus nuotr.
