Naujausios
Po Lietuvos vėliava – tuščiomis kišenėmis
Tuo metu, kai sporto pasaulis laukia Olimpiados, „Šiaulių krašto“ redakcija sulaukė 16-mečio šiauliečio, Lietuvos baidarių ir kanojų irklavimo jaunių rinktinės nario Manto Povilaičio laiško. Rinktinės narys priverstas ieškoti rėmėjų. Pasaulinio lygio Olimpinių vilčių varžybose Vengrijoje jis turi atstovauti Lietuvai. Už savo pinigus. Visa rinktinė – 23 talentingi irkluotojai – palikti tuščiomis kišenėmis.
Marina VISOCKIENĖ
marina@skrastas.lt
Atvirai apie tai, ko trūksta
„Kanojų irklavimu susidomėjau užpernai rugpjūtį. Vedinas tėvų pradėjau treniruotis sporto klube „Talša“. Prieš tai savęs ieškojau ir kitose sporto šakose, tačiau jokia kita sporto šaka manęs taip nesužavėjo kaip ši. Po pirmų treniruočių pajutau, kad tai taps mano gyvenimo dalimi. Dvi treniruotės per dieną – šiokiadieniais, viena – šeštadienį. Iš viso – 11 per savaitę. Gebu suderinti intensyvias treniruotes su mokslu ( 9-ąją klasę baigiau be septynetų, bendras vidurkis – 9,2)“, – laiške apie save rašo Mantas.
Sunkus darbas jau davė vaisių. Vos antrus metus kanoją irkluojantis vaikinas pernai Lietuvos čempionate vienvietės kanojos klasėje, 1000 metrų distancijos rungtyje, vyrų grupėje, iškovojo 12-tą vietą, šiemet – jau ketvirtas.
„Po sunkių treniruočių ant vandens dar reikia stiprinti kūną menkai įrengtoje treniruoklių salėje. Inventoriui įsigyti sporto klubas lėšų neturi, todėl mano tėvai prisidėjo įsigyjant naują valtį. Dar reikalingi ir maisto papildai, ir vitaminai, ir maitinimasis varžybų metu“, – trūkstamus dalykus vardija Mantas.
„Manau, kad esu perspektyvus, ryžtingas ir niekad neapleidžiantis savo tikslų, o mano pagrindinis tikslas – išsikovoti galimybę garbingai atstovauti Lietuvai olimpinėse žaidynėse. Šių metų tikslas – patekti į Lietuvos jaunių rinktinę ir atstovauti savo šaliai Olimpinių vilčių varžybose Vengrijoje – jau pasiektas. Tačiau ten nuvykti reikia lėšų, kurių nei klubas, nei Lietuvos baidarių ir kanojų federacija neturi“, – atvirai pasakoja talentingas sportininkas.
Atstovauti savo šaliai – už savo lėšas
Mantas skaičiuoja, kad į rugsėjo viduryje Segede, Vengrijos pietuose, vyksiančias varžybas greičiausiai teks važiuoti savo lėšomis. „Tėvai labai nori, kad dalyvaučiau, žino, kad kitos tokios progos man gali nebūti, – sako Mantas. – Juk ten susirinks pajėgiausi mano amžiaus irkluotojai iš viso pasaulio, bet...“. Vien trys varžybų dienos Vengrijoje jam atsieis apie 600 litų.
Į Vengriją savo lėšomis be Manto turėtų vykti dar keturi šiauliečiai irkluotojai, įskaitant vieną merginą ir du „vairuotojus“ – treneris Artūras Navickas ir Šiaulių miesto baidarių ir kanojų irklavimo klubo „Talša“ prezidentas Vladas Stanelis.
„Iš pagrindinio mūsų klubo rėmėjo šiai kelionei pavyko gauti mikroautobusą su pilnu baku degalų. Gaila, kad visai kelionei tokių bakų mums reikės trijų. Likusius du teks užsipilti savo lėšomis, tam reikės maždaug 1000 litų. Be to, kelyje dar reikės maisto, Vengrijoje yra kelių mokestis“, – sakė V. Stanelis.
Ne tik Mantas, visi 23 Lietuvos jaunių rinktinės nariai į Vengriją keliaus savo lėšomis. „Išsikovojo jaunuoliai teisę už savo pinigus atstovauti savo šaliai pasaulinio lygio varžybose“, – apgailestauja V. Stanelis.
Pagal reikalavimus sportininkai turi dėvėti savo šalies spalvų sportinę aprangą, kitaip, bus diskvalifikuoti. „Planavome, kad šiauliečiai startuos su mūsų klubo apranga, bet mums uždraudė. Ant aprangos turi būti ne klubo emblemos, o Lietuvos ir oficialios spalvos“, – dar vieno pirkinio naštą įvardija „Talšos“ prezidentas.
Padėtis – apgailėtina
Iš sporto mokyklos „Atžalynas“, kuriai Mantas taip pat atstovauja, kelionių į oficialias varžybas (2–3 per metus) išlaidoms padengti irkluotojai gauna tik tiek, kiek mokykla surenka iš savo moksleivių. Kiekvienas kas mėnesį moka 10 litų. „Pavyzdžiui, 7–8 mano auklėtiniams vienerios varžybos Trakuose kainuoja 700–800 litų“, – skaičiuoja treneris A. Navickas.
Dar šiek tiek padeda krepšelio lėšos. Pernai iš jų paimtų 850 litų dvylikai žmonių užteko sudalyvauti penkių dienų stovykloje Plungėje. Jos organizatoriai šiauliečius priėmė nemokamai, tik maitinimo išlaidas teko padengti. „Grįžome alkani“, – už šypsenų graudžią situaciją prisimena treneris ir auklėtinis.
Sporto mokyklų padėtis, A. Navicko žodžiais, – nepavydėtina: joms mažinamas finansavimas, jos turi mažinti darbuotojų ir moksleivių kiekį.
„Rudens pradžioje „Atžalyne“ turėjome pradedančiųjų baidarių ir kanojų irkluotojų grupę, tačiau sausio pradžioje ji dėl lėšų stygiaus buvo panaikinta. Ką tai reiškia? Kad dvylika vaikų gavo spyrį į užpakalį su pasiūlymu eiti, kur nori. „Užsikabinusių“ už šio sporto tarp jų buvo 7–8. Džiugu, kad iki šiol tuos 7–8 vaikus treniruoju, mus priglaudė klubas „Talša“, – apie bandymus išlikti pasakoja A. Navickas.
Iki šiol narystė klube sportininkams nekainavo, tačiau jau nuo kito mėnesio įvedamas mėnesinis nario mokestis. Naujokams, sportuojantiems pirmus metus, jis sudarys 10 litų, senbuviams – 30 litų. „Mokestis – rūsti būtinybė“, – neslepia klubo, gyvuojančio tik rėmėjų dėka, prezidentas Vladas Stanelis.
Rėmėjai – tėvai
A. Navickas pasakoja, kad pradedantieji sportininkai naudojasi keliomis senutėlėmis sporto mokyklos valtimis, taisytomis ir pertaisytomis auksarankių meistrų. „Jos tinka mokyti, bet ne rezultatams siekti“, – aiškino treneris. O siekiančiųjų rezultatų perspektyvioje komandoje, neskaičiuojant Manto, yra: jos lyderis Osvaldas Murza, Dominykas Murza, Donatas Valteris ir Rūta Dagytė.
Mantui pernai teko įsigyti vienvietę kanoją. Lenkijoje ji ir jos atvežimas atsiėjo 1100 eurų (dabar, trenerio teigimu, jau kainuotų 100–200 eurų brangiau). 600 eurų kanojai skyrė vaikino tėvai, likusios lėšos gautos iš rėmėjų.
Mantas, paprašytas suskaičiuoti, kiek per mėnesį jam papildomai atsieina būtini maisto papildai, vitaminai, specialus maitinimas, skaičiuoti nedrįso: „Tikrai daug“. Treneris buvo konkretesnis: „Kukliausiais skaičiavimais, prie bendrų maitinimo išlaidų reikėtų pridėti bent 300 litų. Žinoma, galima verstis įvairiais žoliniais preparatais, atitinkamu maisto derinimu, bet ir tai kainuoja“.
Situacija nesikeičia dešimtmečiais
Nuo 1954-ųjų irkluojantis V. Stanelis pasakoja, kad šiauliečiai sportininkai priprato prie apgailėtinų irklavimo bazės sąlygų: „Jau aštuonios kartos išėjo į gyvenimą. Buvę auklėtiniai aplankę nustemba, kad niekas nepasikeitė. Paspiria duris, kurias ir prieš 30 metų reikėjo paspirti, kad užsidarytų. Kiek mokykla gauna lėšų, tiek padažo bazę: vienais metais – geltonai, kitais – žaliai“.
„Antras tarptautinės irklavimo bazės Šiaulių Talkšos ežere projektas baigia pasenti. Ką vaikams po treniruočių be dušo daryti, jei net ežere maudytis draudžiama. Ką mes darome su jaunimu?“, – retoriškai klausia V. Stanelis.
Ar yra prošvaisčių? „Jų bus, jei keisis valdžios prioritetai. Mieste sukeliamas didžiulis furoras, kai vyksta vienkartiniai renginiai, vadinami vasaros užimtumu. Gerai, kad jų yra, jų reikia, bet juk greta yra sportas – nuolatinis užimtumas, vaikus įtraukianti veikla“, – aiškina treneris.
„Man didžiausia prošvaistė – švytinčios jaunųjų sportininkų akys. Iškyla kliūtis, pamatai tas akis ir žinai, kad negali jos neįveikti, – sako V. Stanelis, – Kartą Vilniuje mačiau praeinantį Valdą Adamkų, tikrai norėjau prie jo pulti: „Prezidente, išvalei Mičigano ežerą, išvalyk ir Talkšos ežerą“.
KVIEČIAME PRISIDĖTI
Jei galite ir norite paremti jauną perspektyvų sportininką Mantą Povilaitį, su juo galite susisiekti elektroniniu paštu pmantas24@gmail.com arba su Manto tėčiu Vitu telefonu +37068711267.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
OPTIMISTAI: (Iš kairės) Kanojininkas Mantas Povilaitis tikisi paramos atstovaudamas Lietuvai tarptautinėse varžybose. Jo užsidegimas skatina ieškoti išeičių ir trenerį Artūrą Navicką, ir sporto klubo, kuriam jaunuolis atstovauja, prezidentą Vladą Stanelį.
SĄLYGOS: Treneris Artūras Novikovas džiaugiasi jaunųjų jo auklėtinių gaunama pagalba: „Jeigu ne „Talšos“ klubas ir jo rėmėjai, jaunieji irkluotojai būtų ne sportininkai, o irklavimo būrelio nariai. Gabūs vaikai, neturintys paramos, jokių aukštumų siekti nebegali.“
