Pirmas kapas pradėjo kapinių istoriją

Pir­mas ka­pas pra­dė­jo ka­pi­nių is­to­ri­ją

Šie­met 33-iąjį kar­tą kur­šė­niš­kė Ju­li­jo­na Kond­ro­tie­nė Vė­li­nių žva­ke­les de­ga ant sa­vo šei­mos ka­po nau­jo­sio­se Kur­šė­nų mies­to ka­pi­nė­se (Šiau­lių r.). Jos vy­ras 53-ejų me­tų Fe­lik­sas Kond­ro­tas bu­vo pir­ma­sis pa­lai­do­tas šio­se ka­pi­nė­se, ku­rios te­bu­vo ply­nas, gruo­do su­kaus­ty­tas lau­kas. Ap­sisp­ren­di­mas lai­do­ti ar­ti­mą­jį į nau­jas ka­pi­nes ir taip pra­dė­ti jų is­to­ri­ją ir šei­mai, ir kur­šė­niš­kiams bu­vo ku­pi­nas iš­gy­ve­ni­mų ir dve­jo­nių.

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Lai­do­tu­vės – „pie­vo­je“

Kur­šė­nų mies­to nau­jos ci­vi­li­nės ka­pi­nės ofi­cia­liai pra­dė­jo veik­ti 1984-ai­siais. Ta­čiau tik­ro­ji nau­jų­jų Kur­šė­nų mies­to ka­pi­nių is­to­ri­ja pra­si­dė­jo 1983 me­tų gruo­džio 14 die­ną, kai čia bu­vo pa­lai­do­tas kur­šė­niš­kis Fe­lik­sas Kond­ro­tas. Vy­rui te­bu­vo pen­kias­de­šimt tre­ji.

Pa­kir­to sun­ki inks­tų li­ga, ku­rios tuo me­tu pro­vin­ci­jos me­di­ci­na ne­mo­kė­jo ir ne­ga­lė­jo nu­sta­ty­ti, ne­bu­vę ta­da, pa­sak naš­lės Ju­li­jo­nos, pro­vin­ci­jo­je ir inks­tų dia­li­zės apa­ra­tų. Paū­mė­jus li­gai, ku­ria jis sir­go nuo jau­nu­mės, vy­ras bu­vo iš­vež­tas į Vil­niaus, o po to – į Kau­no kli­ni­kas. Pa­gal­bos ne­be­bu­vo. Iš Kau­no kli­ni­kų Ju­li­jo­na vy­rą par­si­ve­žė kars­te.

Tuo­me­ti­nė­je Pa­ven­čių ATĮ – au­tot­rans­por­to įmo­nė­je – Ju­li­jo­na dir­bo ad­mi­nist­ra­ci­jo­je, Fe­lik­sas šio­je įmo­nė­je bu­vo dir­bęs me­cha­ni­ku, bet Kur­šė­nuo­se pa­sta­čius pro­fe­si­nę mo­kyk­lą, pe­rė­jo dirb­ti meist­ru – mo­ky­ti me­cha­ni­kos. Abu bu­vo ži­no­mi žmo­nės.

„Kur­šė­nų ka­pi­nė­se ar­ti­mų­jų ka­pų ne­tu­rė­jo­me. Tuo­me­ti­nis Pa­ven­čių ATĮ di­rek­to­rius Iva­naus­kas sa­ko: lai­dok į nau­jas ka­pi­nes. Su­si­rū­pi­nau – kaip lai­do­ti, juk dar nea­ti­da­ry­tos. Di­rek­to­rius pa­ts pa­skam­bi­no į ko­mu­na­li­nį ūkį ir su­ta­rė“, – me­na Ju­li­jo­na.

Sun­kiau­sia ži­nia – kur lai­dos vy­rą – jai bu­vo pra­neš­ti ar­ti­mie­siems.

„Vy­ro ar­ti­mie­ji bu­vo pa­kė­lę bal­są, kad ruo­šiuo­si „pie­vo­je“ lai­do­ti. Net ir prie kars­to at­si­sė­dę šnibž­dė­jo­si – juk ten kar­vės ga­ny­sis ir ne­bus jo­kių ka­pi­nių. Su­ju­di­mas bu­vo, bet ma­no ap­si­spren­di­mą pa­lai­mi­no kle­bo­nas Sta­nis­lo­vas Ilin­čius, pa­sa­kė, kad tik­rai ly­dės į ka­pi­nes kars­tą, tik už­si­mi­nė, kad ten grun­tas pra­stes­nis nei se­no­sio­se ka­pi­nė­se“, – pa­sa­ko­jo J. Kond­ro­tie­nė.

Tris sa­vai­tes – vie­nas

„Man vi­siš­kai ne­bu­vo svar­bu, yra ten kas pa­lai­do­tas, ar ne. Ei­da­vau lyg į na­mus prie vy­ro ka­po – ga­li verk­ti, nie­kas ne­gir­di ir ne­ma­to. Tris sa­vai­tes vy­ras ten iš­bu­vo vie­nas, kol bu­vo pa­lai­do­tas ant­ra­sis žmo­gus. Dar il­gai skai­čiuo­da­vau ir ži­no­da­vau, kiek ka­pi­nė­se at­si­ra­do nau­jų kau­bu­rė­lių ir kiek iš vi­so yra pa­lai­do­ta žmo­nių“, – me­na naš­lė.

Se­niai Ju­li­jo­na skai­čių pa­me­tė, tik džiau­gia­si, kad Kur­šė­nų ka­pi­nės, nors ir ple­čia­si spar­čiai, nė­ra pa­na­šios į did­mies­čių ka­pi­nes, kur „nei ga­lo, nei kraš­to ne­ma­ty­ti – jū­ra“.

Dau­gy­bę me­tų Ju­li­jo­na prie vy­ro ka­po atei­da­vo kas­dien, ar­ti­mie­ji ją net bu­vo juo­kais pra­mi­nę „ka­pų da­ma“.

2011 me­tais šia­me ka­pe at­gu­lė Ju­li­jo­nos ir Fe­lik­so duk­ra Eri­ka.

Nau­jo­sios Kur­šė­nų mies­to ci­vi­li­nės ka­pi­nės jau skai­čiuo­ja tris­de­šimt ket­vir­tuo­sius me­tus. Il­gai­niui ka­pi­nių is­to­ri­ja ta­po tik sta­tis­ti­ka – šiuo me­tu ka­pi­nė­se jau yra už­lai­do­tas maž­daug 4,6 hek­ta­ro plo­tas, yra apie 2 000 ka­pa­vie­čių.

Iš vi­so, ren­giant ka­pi­nių pro­jek­tą, 1978 me­tais nau­jo­sioms mies­to ka­pi­nėms bu­vo pa­skir­tas 16 hek­ta­rų plo­tas, ta­čiau nu­me­lio­ruo­ta ir pa­reng­ta lai­do­ti bu­vo tik da­lis. Ka­pi­nių plo­tas da­bar ple­čia­mas kvar­ta­lais. Šią va­sa­rą lai­do­ti pa­ruoš­tas dar vie­nas nau­jas ka­pi­nių kvar­ta­las.

Pa­mink­lo ko­pi­ja iš Bos­to­no

Ju­li­jo­na Kond­ro­tie­nė pa­sa­ko­ja, kad ir pir­mo­jo ka­po pa­mink­las tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. Kur­šė­nuo­se dėl pa­mink­lo bu­vo pa­skli­du­sios kal­bos, ne­va tuo­me­tė val­džia dy­kai pa­sta­čiu­si tą pa­mink­lą už tai, kad ar­ti­mie­ji su­ti­ko lai­do­ti mi­ru­sį­jį į nau­jas ka­pi­nes ir jo ka­pas bu­vo pir­ma­sis ply­na­me lau­ke.

Po­nia Ju­li­jo­na me­na, kad te­ko aša­rų pra­lie­ti dėl to­kių gan­dų. Nors tik­ro­ji pa­mink­lo is­to­ri­ja bu­vu­si ne ma­žiau komp­li­kuo­ta.

Mir­ties me­ti­nėms naš­lė pa­mink­lo pa­sta­ty­ti ne­pa­jė­gė, nes neat­si­ra­do meist­ro, ku­ris bū­tų su­ti­kęs pa­da­ry­ti tuo me­tu tai, ko pa­gei­da­vo šei­ma – ak­me­ny­je iš­kal­ti dvi šir­dis. Ne­bu­vę tuo me­tu pas pa­mink­lų meist­rus ir di­de­lio rau­do­no ak­mens – šir­dys juk ne­bū­na juo­dos ar pil­kos.

Tais lai­kais, pa­sak naš­lės, jo­kių imp­ro­vi­za­ci­jų su pa­mink­lais ne­bu­vo. Jau bu­vo atė­ję į ma­dą šiek tiek mo­der­nes­ni pa­mink­lai už be­to­ni­nius kry­žius, bet jie te­bu­vo ar­ba pa­gul­dy­tas, ar­ba pa­sta­ty­tas sta­čia­kam­pis.

Kaip tik tuo me­tu Ame­ri­ko­je, Bos­to­ne, bu­vo mi­ru­si gi­mi­nai­tė, ku­rios lai­do­tu­vių ir ka­po nuo­trau­kas ar­ti­mie­ji at­siun­tė į Lie­tu­vą Ju­li­jo­nai.

„Sū­nus ir duk­ra nu­ta­rė – tė­ve­liui rei­kia tik to­kio pa­mink­lo – su šir­di­mis. Nus­te­bo ir meist­rai, ar­chi­tek­tai – kam to­kio keis­to pa­mink­lo? Kai su­ži­no­jo, kad vy­rui – nu­si­lei­do, pri­ta­rė“, – pa­sa­ko­jo Ju­li­jo­na.

Da­bar ša­lia įvai­riau­sių kon­fi­gū­ra­ci­jų ant­ka­pi­nių pa­mink­lų, F. Kond­ro­to ka­pas ne­beat­ro­do iš­skir­ti­nis. Tik da­ta – 1983-ie­ji – iš­duo­da, kad tai bu­vo pir­ma­sis pa­lai­do­ji­mas Kur­šė­nų mies­to ka­pi­nė­se.

Ri­tos ŽA­DEI­KY­TĖS nuo­tr.

Pir­ma­sis nau­jų­jų Kur­šė­nų ka­pi­nių ka­pas – prie pa­grin­di­nio ta­ko. Ju­li­jo­nai Kond­ro­tie­nei 1983 me­tais te­ko sun­kus ap­si­spren­di­mas – lai­do­ti vy­rą į „ply­ną lau­ką“.

Dau­ge­lį me­tų kol lei­do svei­ka­ta Ju­li­jo­na Kond­ro­tie­nė kas­dien lan­ky­da­vo ka­pi­nes, ant ka­po nuo­lat de­gė žva­kės.

1983-ie­ji me­tai by­lo­ja, kad pir­ma­sis pa­lai­do­ji­mas ka­pi­nė­se – dar iki ofi­cia­laus ka­pi­nių ati­da­ry­mo.

So­viet­me­čiu net ir neįp­ras­tas pa­mink­las – ar­ti­mų­jų Bos­to­ne (JAV) pa­mink­lo ko­pi­ja – kė­lė ap­kal­bas.