Pietinis gyvuoja

Pietinis gyvuoja

Pie­ti­nis gy­vuo­ja

Šiau­lių pie­ti­nis ra­jo­nas po Ri­man­to Kmi­tos ro­ma­no „Pie­ti­nia kro­ni­kas“ ta­po ži­no­mas vi­so­je ša­ly­je. Pa­tys pie­ti­nio gy­ven­to­jai sa­vo ra­jo­ną va­di­na at­ski­ru mies­tu: „Vis­ką čia tu­ri­me: mo­kyk­las, dar­že­lius, po­lik­li­ni­ką, are­ną, tur­ge­lius, pre­ky­bos cent­rus, net baž­ny­čią ir sa­vo bul­va­rą.“ Pie­ti­nia­me yra net vers­lo gat­vė.

Rū­ta JAN­KU­VIE­NĖ

ruta@skrastas.lt

Prie ta­ko

Pie­ti­nio ra­jo­nai – Lie­po­riai, Dai­nai, Gy­ta­riai – pa­va­din­ti var­dais kai­mų, ku­riuos pa­si­glem­žė mies­tas. Tai jau­niau­sia mies­to da­lis, gy­vuo­jan­ti vos pu­sę am­žiaus.

Kaž­ka­da skai­čiuo­ta, jog pie­ti­nia­me iš vi­so gy­ve­na 70 tūks­tan­čių šiau­lie­čių. Šie­met Sa­vi­val­dy­bė su­skai­čia­vo jau tik apie 50 tūks­tan­čių gy­ven­to­jų.

Ne tik mies­to cent­ras, bet ir pie­ti­nis tu­ri sa­vo pės­čių­jų bul­va­rą – Dai­nų pės­čių­jų ta­ką. Čia ma­žo­jo vers­lo zo­na: kios­ke­liai, ka­vi­nu­kė, tur­ge­lis.

Ant lau­ko pre­kys­ta­lių – obuo­liai, sly­vos, kriau­šės. Pre­kiau­ja mo­te­rys tuo, ką užau­gi­no so­duo­se, kad pri­si­dur­tų prie pen­si­jos. Pen­si­jų di­dė­ji­mo nė ne­pa­ju­to – ky­lan­čios kai­nos vis­ką su­ry­ja.

Kaip se­ka­si pre­ky­ba?

„Re­tai kas su­sto­ja pirk­ti, – sa­ko mo­te­rys, jau pus­die­nį lau­kian­čios pir­kė­jų. – Ge­rai, jei­gu per die­ną 5 ki­log­ra­mus obuo­lių par­duo­di, o šian­dien dar nie­ko ne­nu­pir­ko.“

„Ko­kia čia pre­ky­ba, kai žmo­nių ne­be­li­ko, – at­si­dūs­ta vie­na pre­kiau­to­ja. – Ap­si­dai­ry­ki­te – tuš­čia, vi­si iš­va­ži­nė­ję, se­nu­kai ir mo­ki­niai li­kę, o ką jie pirks? Kai praei­na jau­nes­ni, tai net akys nu­švin­ta.“

Ant suo­liu­kų su­sė­dę dis­ku­tuo­ja gar­baus am­žiaus vy­rai, vai­kai su kup­ri­nė­mis iš mo­kyk­los trau­kia, vaikš­ti­nė­ja ir ma­mos su kū­di­kiais ve­ži­mė­liuo­se.

Rank­dar­bių kios­ke­ly­je po­nia Rū­ta Šul­cie­nė par­da­vi­nė­ja sa­vo dir­bi­nius: se­ges, pa­ka­bu­čius, ka­ro­liu­kus, apy­ran­kes, lė­ly­tes ir ki­to­kius daik­te­lius. Vie­ta pre­ky­bai ge­ra ir sa­vo vers­lu ji pa­ten­kin­ta. Mo­te­rys vis priei­na pa­si­žiū­rė­ti jos pre­kių, ma­to jas ir in­ter­ne­te.

Pa­ti yra bai­gu­si eko­no­mi­kos moks­lus, bet rank­dar­biai trau­kė nuo vai­kys­tės. „Ma­no tė­tis – me­džio dro­žė­jas, jis kios­kui ir iš­ka­bą da­rė“, – pa­si­di­džiuo­ja tė­ve­lio dar­bu.

Čia įsi­kur­da­ma kios­ke­lį su­re­mon­ta­vo.

„Ne­su kios­ko sa­vi­nin­kė, bet no­rė­jau, kad bū­tų jau­ku, nuo­tai­ka tuo­met ki­to­kia, – sa­ko mo­te­ris. – Ne­ži­nau, kas bus, kai pra­si­dės ta­ko re­konst­ruk­ci­ja, ar nu­kels kios­ką, ar leis pa­si­lik­ti? Ti­kiuo­si, kad kios­kių ne­su­nai­kins, gal pa­siū­lys ki­tą vie­tą?“

Ma­ža­jam vers­li­nin­kui nė­ra leng­va. Prieš ke­le­rius me­tus, kai pa­su­ko į vers­lą, sun­kiau­si bu­vo pir­mie­ji me­tai. Rei­kė­jo už­siau­gin­ti klien­tų au­di­to­ri­ją, pa­ja­mos ne­di­de­lės, o mo­kes­čiai pa­kan­ka­mai di­de­li.

„Žmo­nės ne­tu­ri daug pi­ni­gų ir mais­tui pir­miau­sia juos ski­ria, o ma­no pre­kės nė­ra pir­mos bū­ti­ny­bės. Po at­ly­gi­ni­mų dau­giau per­ka ir penk­ta­die­niais, kai do­va­nė­lių ieš­ko“, – sa­ko po­nia Rū­ta.

Pa­ti su šei­ma Lie­po­riuo­se gy­ve­na, su vy­ru au­gi­na dvi duk­ras. Abi jos mo­ki­nės. Mo­ky­mo­si prie­mo­nės, už­siė­mi­mai ne­ma­žai at­siei­na: „Vi­si bū­re­liai yra mo­ka­mi ir ne vi­sur pa­kliū­si. Ant­ri me­tai nie­kaip ne­pa­ten­ka­me į plau­ki­mo ba­sei­ną – vis nė­ra vie­tų tre­ni­ruo­tis. Į ro­bo­ti­kos bū­re­lį no­ri ei­ti, 20 eu­rų mė­ne­siui – tai tik­rai daug.“

Bet pa­ti­ki­na: „Mes ge­rai gy­ve­na­me. Aš vi­sa­da sa­kau, jog šia die­na rei­kia gy­ven­ti, o kaip bus ry­toj, ta­da ir ma­ty­si­me.“ Šiau­liuo­se gy­ve­na pen­kio­li­ka me­tų ir ne­no­rė­tų ki­tur iš­va­žiuo­ti – čia pa­tin­ka erd­vės.

Iš kios­ke­lio su­ka­me į ka­vi­nę. Pa­si­tin­ka vir­tu­vės še­fė Ri­ma. Jos nuo­tai­ka ge­ra.

„Šią va­sa­rą orai bu­vo la­bai gra­žūs, tad žmo­nės lei­do sau dau­giau iš­leis­ti, ir mums ge­rai se­kė­si, – šyp­so­da­ma­si pa­sa­ko­ja. – Man pie­ti­nis – pa­ts ge­riau­sias gy­ven­ti, ir ma­no sū­nus čia per­ka bu­tą.“

Ko­kius pliu­sus įžvel­gia?

„Pa­žiū­rė­ki­te, juk čia tu­ri­me vi­są pre­ky­bos cent­rų alė­ją – nuo Ly­ros gat­vės iki „Ak­ro­po­lio“, tu­ri­me po­lik­li­ni­ką, par­kus, ge­rą su­si­sie­ki­mą – daug ką tu­ri­me. Ko trūks­ta? Nė ne­ži­nau. Kad vi­si dar­bus tu­rė­tų – ta­da nie­ko ne­trūk­tų“, – priei­na iš­va­dos po­nia Ri­ma.

Tik pre­kybos ­cent­rų ne­trūks­ta

Vir­gi­li­jus Bal­čius, Dai­nų mik­ro­ra­jo­no bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas, sa­ko, jog Dai­nuo­se yra 180 dau­giaaukš­čių dau­gia­bu­čių, o gy­ven­to­jų – per 10 tūks­tan­čių.

„Vi­sa Lie­tu­va sens­tam, tai ir Dai­nai sens­ta, jau­nų žmo­nių nė­ra daug, – pa­ste­bi pir­mi­nin­kas. – Bet dar­že­liuo­se vai­kams vie­tų jau trūks­ta. Ži­nau, nes esu lop­še­lio-dar­že­lio „Dai­ne­lė“ ta­ry­bo­je. Jei­gu Sa­vi­val­dy­bė ati­da­ry­tų dar­že­lius, ku­riuos už­da­rė, tai jų už­tek­tų."

Dai­nuo­se vie­nas dar­že­lis bu­vo pa­vers­tas mu­zi­kos mo­kyk­la, ki­tas – pra­di­ne mo­kyk­la, o kai ir ją pa­nai­ki­no, pa­tal­pos spor­to klu­bams bu­vo ati­duo­tos. Apie nau­jų dar­že­lių ati­da­ry­mą ne­gir­dė­ti.

„Tik pre­ky­bos cent­rais esa­me ap­sta­ty­ti, bet, ma­tyt, to­kia yra pro­gra­ma: kiek­vie­nam gy­ven­to­jui – po pre­ky­bos cent­rą, – juo­kia­si V. Bal­čius. – Juk Prem­je­ras Sau­lius Skver­ne­lis dar pre­ky­bos tink­lų kvie­čia­si.“

Pas­vars­to­me, ar kai­nos ga­li su­ma­žė­ti?

„Kai „Lidl“ at­si­da­rė, tik pir­mą­ją sa­vai­tę žmo­nės sto­vė­jo ei­lė­se ir ėjo ma­žų kai­nų pa­si­žiū­rė­ti, – pri­si­me­na V. Bal­čius. – Prie to­kio lau­ki­nio ka­pi­ta­liz­mo, koks yra pas mus, kad dar ir pen­ki tink­lai ateis, kai­nos šo­ki­nės pa­gal tai, kaip dik­tuos di­die­ji „asai“. Bet aš esu op­ti­mis­tas, ne­verkš­le­nu: oi, duo­na pa­bran­go. Jei­gu pa­bran­go, va­di­na­si, dau­giau dirb­ti rei­kia.“

Il­gi val­džios pa­ža­dai

Bend­ruo­me­nė se­niai lau­kia Dai­nų pės­čių­jų ta­ko re­konst­ruk­ci­jos. Sa­vi­val­dy­bės po­li­ti­kai, ka­den­ci­jai bai­gian­tis, ją vėl pri­si­mi­nė.

„Šią va­sa­rą su­kvie­tė žmo­nes ap­tar­ti ta­ko re­konst­ruk­ci­jos, tai gal jau pa­ju­dės? – svars­to bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas. – Bet ži­not, val­džios pa­ža­dai yra il­gi.“

Pri­si­me­na, jog dar 2009 me­tais, tik su­si­bū­rus mik­ro­ra­jo­no bend­ruo­me­nei, tuo­me­ti­nis Sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Vla­das Da­mu­le­vi­čius jam ro­dė re­konst­ru­ci­jos tech­ni­nį pro­jek­tą. Skai­čia­vo, jog rei­kės 5,5 mi­li­jo­no li­tų.

Ra­tas da­bar iš nau­jo su­ka­si, ir kiek kai­nuos, ne­beaiš­ku.

„Mums pri­sta­ti­nė­jo tik kon­cep­ci­ją, klau­si­nė­jo, ko no­rė­tu­me, – sa­kė V. Bal­čius. – Bet jei­gu yra tech­ni­nis pro­jek­tas, tai gal rei­kė­tų pa­gal jį da­ry­ti, o ne nau­jus pro­jek­tus kur­ti?“

Pro­jek­tuo­to­jai brė­žia dvi­ra­čių ta­ką. Pir­mi­nin­ko nuo­mo­ne, bus ne­sau­gu: „Pės­čių­jų ta­kas tu­ri bū­ti tik pės­tie­siems“.

Iš mies­to cent­ro ža­da­ma at­kel­ti fon­ta­ną, ku­rį mies­tie­čiai va­di­na „Cen­tu­kais“. „Gal bū­tų įdo­miau kaž­ką nau­ja tu­rė­ti, bet, sa­ko­ma, do­va­no­tam ark­liui į dan­tis ne­žiū­ri­ma“.

Dar ir Dai­nų mu­zi­kos mo­kyk­la ati­duo­da di­džią da­lį sa­vo te­ri­to­ri­jos: „To­je pie­vo­je ga­lė­tu­me par­ką pa­si­da­ry­ti.“ Jos pa­kraš­ty­je vai­kų žai­di­mų aikš­te­lė jau pra­dė­ta įren­gi­nė­ti.

V. Bal­čius tik ste­bė­jo­si, kad mo­kyk­los va­do­vas tam prieš­ta­ra­vo: „Ati­duo­da te­ri­to­ri­ją, bet no­ri, kad nie­kas ne­vyk­tų – esą vai­kai triukš­maus ir truk­dys.“

Dai­nų mu­zi­kos mo­kyk­los di­rek­to­rius rug­sė­jį pa­li­ko dar­bą, o lai­ki­no­ji di­rek­to­rė Va­le­ri­ja Do­vy­dai­tie­nė sa­ko, jog žai­di­mų aikš­te­lei ne­bep­rieš­ta­rau­ja­ma ir te­ri­to­ri­jos ne­beat­si­sa­ko­ma. Kaž­ka­da čia no­rė­ta įreng­ti am­fi­teat­rą, gal idė­ja bus at­gai­vin­ta?

Ei­na tar­nau­ti sa­va­no­riais

Už­kal­bi­na­me du jau­nuo­lius, abu šie­met bai­gė gim­na­zi­jas: vie­nas – "Ro­mu­vos", ki­tas – Spor­to.

„Sto­ja­me į ka­riuo­me­nę sa­va­no­riais“, – sa­ko Ai­ri­das ir Kris­tis.

Išei­na pi­lie­ti­nės pa­rei­gos at­lik­ti lapk­ri­čio 5 die­ną. Ži­no, kad tar­naus Oro gy­ny­bos ba­ta­lio­ne Rad­vi­liš­ky­je.

„Kol ne­ži­nau, ką stu­di­juo­ti ir kur stu­di­juo­ti, tai ma­nau, jog ka­riuo­me­nė bus ge­ra pa­tir­tis, – ma­no Ai­ri­das. – Po to ap­si­sprę­siu, gal ka­riuo­me­nė­je lik­siu, gal ka­ro po­li­ci­jo­je? Jei­gu ne­ra­siu, ką pa­si­rink­ti, gal į už­sie­nį iš­va­žiuo­siu. Ne­ma­nau, kad Lie­tu­vo­je blo­gai, tik už­sie­ny­je dau­giau ga­li­my­bių.“

Jo drau­gas ir­gi svars­to, gal liks ka­riuo­me­nė­je.

Vai­ki­nų aki­mis, pie­ti­nis – tai at­ski­ras mies­tas, jau­kus ir sa­vas, nes čia užau­go. Ži­no apie R. Kmi­tos ro­ma­ną „Pie­ti­nia kro­ni­kas“, no­rė­tų jį per­skai­ty­ti.

Pas­vars­to, jei­gu Dai­nų pės­čių­jų ta­ką su­tvar­ky­tų, gra­žu bū­tų. Bet ne­no­rė­tų, kad „bū­tų nu­dai­lin­tas, kaip cent­ro bul­va­ras“. Ten, jų žo­džiais, „dau­giau vie­ša vie­ta, o čia esi sa­vas.“

Į "Ber­žy­nė­lį" – net iš Rė­ky­vos

"Ber­žy­nė­lio" par­ko priei­go­se dir­ba ke­li­nin­kai – gat­vę ruo­šia re­mon­tui.

Ke­li­nin­kas Da­rius sa­ko, jog pa­ts yra pie­ti­nio gy­ven­to­jas. Kaip gy­ve­na?

„Nuo al­gos iki al­gos, – at­sa­ko vy­ras, – o aš už­dir­bu ne mi­ni­mu­mą. Kaip iš mi­ni­ma­lios al­gos žmo­nės gy­ve­na, sun­ku su­pras­ti, ne vie­nas tik pra­si­sko­li­na.“

Į pie­ti­nį su šei­ma at­si­kė­lė nu­si­pir­kęs bu­tą. Ra­jo­nas bū­tų ge­ras, bet jo mi­nu­sas – nė­ra au­to­mo­bi­lių aikš­te­lių.

„Kie­mai už­kiš­ti, so­viet­me­čiu su­pro­jek­tuo­ti 5–6 ma­ši­noms sta­ty­ti, grįž­ti vė­liau – nė­ra kur pa­sta­ty­ti nei kie­me, nei gat­vė­je“, – pik­ti­na­si Da­rius.

"Ber­žy­nė­lio" par­ke pa­bi­rę vai­kai. Ma­žes­ni su ma­mo­mis. Po­nia Re­na­ta su duk­ry­te ir sū­nu­mi at­va­žia­vo net iš Rė­ky­vos.

„Va­žia­vom į „Ak­ro­po­lį“ ant ba­tu­to pa­šo­ki­nė­ti, nes bu­vo ne­mo­ka­ma ak­ci­ja, ir už­su­ko­me į "Ber­žy­nė­lio" par­ką, – sa­ko ma­ža­me­čių ma­ma. – Vai­kams čia sma­gu, ke­lis kar­tus per mė­ne­sį at­va­žiuo­ja­me. Šiau­liuo­se žai­di­mų aikš­te­lių vai­kams ga­lė­tų dau­giau bū­ti. Pa­ti esu išau­gu­si pie­ti­nia­me, gal dėl to čia trau­kia, ma­tyt, nos­tal­gi­ją jau­čiu.“

Tu­ri tris vai­kus. Vy­riau­sia duk­ra grei­tai baigs mo­kyk­lą.

„No­ri bū­ti sa­va­no­re, kol nu­spręs kur stu­di­juo­ti. Iš pra­džių bu­vau prieš, o da­bar pa­kei­čiau nuo­mo­nę. Vai­kai šian­dien ki­to­kie, ki­to­kios jų ga­li­my­bės“, – pa­ly­gi­na ma­ma.

Val­džia, jos žo­džiais, la­biau­siai šei­moms pa­dė­tų, jei­gu vai­kams mo­kyk­lo­se pra­ty­bų są­siu­vi­nius nu­pirk­tų: „Pra­ty­bų są­siu­vi­niai kai­nuo­ja po 20 eu­rų, o kai to­kios kai­nos, tai vis­ką vai­kams ir iš­lei­di.“

Ji dir­ba me­di­ci­nos se­se­le li­go­ni­nė­je, tu­ber­ku­lio­zės sky­riu­je. Dir­ba su sun­kiais li­go­niais. Al­gos me­di­kams ki­lo, bet anaip­tol nevie­no­dai.

„Mums pa­kė­lė 20 eu­rų po­pie­riu­je, o ki­tam sky­riui – 120 eu­rų – tai kaip ga­li jaus­tis? Pa­ra­šė­me pa­si­pik­ti­ni­mo raš­tą, nes rei­kia už sa­ve pa­sto­vė­ti, lau­kia­me reak­ci­jos“, – sa­ko Re­na­ta.

Vers­lo gat­vė su­lauks as­fal­to

Pie­ti­nis tu­ri vers­lo gat­vę, įsi­kū­ru­sią bu­vu­sios „Nuk­lo­no“ ga­myk­los te­ri­to­ri­jo­je. Pa­va­din­ta ji Nuk­lo­no gat­ve.

Šian­dien tai mies­to gat­vė, tik jos nė iš to­lo ne­pri­me­na. Tie­siog žvyr­ke­lis be aiš­kių ri­bų, au­to­mo­bi­liai zu­ja dul­kių ka­muo­liuo­se. Vi­si už­siė­mę. Su­ka­si re­mon­to dirb­tu­vė­se, su­pirk­tu­vė­se, nuo­mos ir ki­to­kių pa­slau­gų įmo­nė­se. Mo­der­niai at­nau­jin­tuo­se pa­sta­tuo­se vei­kia ga­my­bos įmo­nės.

Nuk­lo­no gat­vės įmo­nių aso­cia­ci­jai va­do­vau­ja eko­no­mis­tas, vers­lo kon­sul­tan­tas Liu­das Na­vic­kas. Jis pa­si­džiau­gia, jog praei­tą penk­ta­die­nį atė­jo il­gai lauk­ta ži­nia: Sa­vi­val­dy­bė pa­si­ra­šė su­tar­tį su „Šiau­lių plen­tu“, kad gat­vę su­tvar­ky­tų, išas­fal­tuo­tų.

Įmo­nių aso­cia­ci­ja per­nai spa­lį su­si­bū­rė bū­tent dėl gat­vės re­konst­ruk­ci­jos. Mat Sa­vi­val­dy­bė pa­ža­dė­jo gat­vę išas­fal­tuo­ti, jei­gu įmo­nės pa­čios pa­rengs re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tą.

„Tam rei­kė­jo steig­ti aso­cia­ci­ją, trys stei­gė­jai at­si­ra­do, su­ti­kau jiems pa­dė­ti iš sen­ti­men­tų, nes pa­ts dir­bau „Nuk­lo­ne“, bu­vau eko­no­mi­kos di­rek­to­rius“, – pa­sa­ko­ja L. Na­vic­kas.

Jo žo­džiais, ta gat­vė – tai bu­vęs ga­myk­los vi­di­nis kie­mas. Žlu­gu­sios elekt­ro­ni­kos ga­myk­los ce­chų, pa­da­li­nių pa­sta­tus žmo­nės pir­ko ir kū­rė vers­lus. Nuk­lo­nie­čiai bu­vo aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tai. Ke­lioms įmo­nėms iki šiol va­do­vau­ja bu­vę nu­klo­nie­čiai. Iš ga­myk­los pa­sta­tų tuš­čias sto­vi tik „dan­go­rai­žis“, iš ku­rio iš­si­kraus­tė su­ma­žė­jęs Šiau­lių uni­ver­si­te­tas.

Įmo­nių aso­cia­ci­jo­je yra 12 na­rių, o gat­vė­je iš vi­so vei­kia 27 įmo­nės. Iš jų 24-os su­ti­ko pri­si­dė­ti prie re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­to tiks­li­niais įna­šais.

„Pa­ren­gė­me ir pa­do­va­no­jo­me tą pro­jek­tą Sa­vi­val­dy­bei, – sa­ko L. Na­vic­kas. – Sa­kė, jei­gu pa­teik­si­me pro­jek­tą iki šių me­tų bir­že­lio 1 die­nos, tai gat­vę dar šie­met išas­fal­tuos iš Sa­vi­val­dy­bės lė­šų. Tik man bu­vo keis­ta, kad apie tai nė ne­gar­si­no kal­bė­da­mi apie gat­vių re­mon­tą, ma­tyt, ne­si­ti­kė­jo, kad at­ne­ši­me pro­jek­tą.“

Re­konst­ruk­ci­ja su­pro­jek­tuo­ta dviem eta­pais. Įmo­nėms pro­jek­tas kai­na­vo per 10 tūks­tan­čių eu­rų.

L. Na­vic­kas sa­ko, jog laiš­ku pra­šė pri­si­dė­ti ir ša­lia esan­čio tuš­čio že­mės skly­po sa­vi­nin­ko, ku­riam yra at­kur­ta nuo­sa­vy­bė.

„Nie­ko neat­sa­kė, o juk, kai gat­vę išas­fal­tuos, ir jo skly­po ver­tė pa­kils“, – pa­brė­žia eko­no­mis­tas.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių pie­ti­nis ra­jo­nas tu­ri pre­ky­bi­nę ar­te­ri­ją – Ai­do gat­vė­je vie­nas ša­lia ki­to vei­kia di­die­ji pre­ky­bos cent­rai ir ma­žes­ni pre­ky­bos taš­kai.

Dai­nų pės­čių­jų bul­va­ro re­konst­ruk­ci­jos tech­ni­nis pro­jek­tas pa­reng­tas prieš de­šimt me­tų, bet pro­jek­ta­vi­mo ra­tas da­bar su­ka­mas iš nau­jo.

Tur­ge­ly­je mo­te­rys pir­kė­jų ne­su­lau­kia jau vi­są pus­die­nį.

Vir­gi­li­jus Bal­čius, Dai­nų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas, sa­ko, jog tik pre­ky­bos cent­rų pie­ti­nia­me ne­trūks­ta.

Pie­ti­nia­me užau­gę Ai­ri­das  (kairėje) ir Kris­tis lapk­ri­tį išei­na į ka­riuo­me­nę sa­va­no­riais.

Po­nia Rūta kios­ke­ly­je pre­kiau­ja sa­vo kū­ry­bos rank­dar­biais ir sa­ko, jog sa­vo vers­lu yra pa­ten­kin­ta.

Po­nia Rena­ta su vai­kais į "Ber­žy­nė­lį" at­va­žiuo­ja net iš Rė­ky­vos: „Pa­ti au­gau pie­ti­nia­me, ma­tyt, nos­tal­gi­ją jau­čiu.“

Ke­li­nin­kas Da­rius gy­ve­na pie­ti­nia­me, ruo­šia gat­vę re­mon­tui.

Nuk­lo­no gat­vė – tik pra­stas žvyr­ke­lis, skęs­tan­tis dul­kė­se, pur­ve dau­giau nei po­rą de­šimt­me­čių, o čia vei­kia trys de­šim­tys įmo­nių.

Liu­das Na­vic­kas, Nuk­lo­no gat­vės įmo­nių aso­cia­ci­jos va­do­vas, sa­ko: „Už sa­vo lė­šas pa­ren­gė­me ir pa­do­va­no­jo­me Sa­vi­val­dy­bei gat­vės re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­tą, tad da­bar jau ži­no­me, kad dar šie­met tu­ri išas­fal­tuo­ti.“