Naujausios
Kelias į politiką žmonių istorijomis klotas
– Taigi, mielas kolega, kaip gi patyrusį žurnalistą pavyko suvilioti Remigijaus Žemaitaičio partijai?
– O jei taip pakalbėti, tai politika man tiesiogiai susijusi su žurnalistika. Prieš maždaug 15 metų palikau Šiaulius ir parvažiavau į savo tėviškę, į Kaltinėnus Šilalės rajone, įsidarbinau laisvu menininku vietos laikraštyje. Sutarėme, kad darbo kabineto man nereikia, turėjau namuose savo kompiuterį, rašiau jiems feljetonus ir apybraižas – tik buvome susitarę, kokį kiekį parašysiu. Žodžiu, visiškai planavau savo laiką.
Kartą pas mane prisistatė Remigijus Žemaitaitis, jaunas vaikinas tada dar buvo. Jis pirmą sykį ruošėsi rinkimams į Seimą ir užsimanė, kad apie jį parašyčiau. Aš labai nenorėjau – dirbdami „Šiaulių krašte“ mes aiškiai atskirdavome, kas yra propaganda, kas yra reklama ir kas yra tikroji žurnalistika – tai nemaišomi dalykai. Taigi man atrodė labai ne koks reikalas susidėti su politika ir politikais.
Bet čia buvo truputį kitoks reikalas, mat R. Žemaitaitis labai įdomiai pradėjo savo politinę karjerą. Klausimas, nuo ko jis pradėjo? Gal kokias gražias kalbas sakė, pažadus dalijo? Nieko panašaus. O darė jis visai paprastai. Kai po Andriaus Kubiliaus Vyriausybės „naktinės mokesčių reformos“ užėjo didžiulė krizė, daug žmonių buvo išmesti iš darbo tiesiog į gatvę, kiti net negavę algų už pusę metų. Situacija nemažai daliai žmonių buvo tragiška.
O Remigijus tuo laiku jau buvo baigęs teisę universitete, toks nelabai dar kietas, bet jau truputį dirbęs teisininku. Ir jis, išsinuomojęs kambariuką, pradėjo labdarą daryti, konsultuoti tuos žmones dykai. Čia kažkoks šokas visiems – niekas nesitikėjo, kad dykai. O jis padėjo popierius žmonėms tvarkyti, pradėjo reikalavimus rašyti, kad algas atiduotų.
Kai mes susitikome, aš jam pasakiau: „Remigijau, aš už tave neagituosiu, žurnalistas neturi girti politiko. Ne mano reikalas tave girti, bet jei turi žmonių, kuriems padėjai, gauk telefono numerius, adresus pasakyk. Aš susiskambinsiu, nuvažiuosiu ir tie žmonės, jeigu girs – girs, jeigu peiks – peiks, kaip bus, taip bus.“
Dar buvo toli iki rinkimų, R. Žemaitaitis dar nebuvo joks kandidatas, tik teisininkas, kuris gelbėjo žmones iš bėdos. Ir žmonės, kuriuos aplankiau, papasakojo man šiurpių istorijų – kaip pusmetį algos negavęs neturi už ką vaikams valgyti pirkti, o pas teisininką nueiti brangu – 50 litų kainuoja. Žmonės pasakojo sužinoję, kad Šilalėje jaunas vaikinas R. Žemaitaitis teisines paslaugas dykai teikia. Jo dėka darbdavys pinigus greitai atidavė.
Panašių istorijų aprašiau ne vieną ir visos jos turėjo gerą pabaigą – išspręstą problemą. Tos istorijos nebuvo agitacinės. Ir jokio melo, tik paprasti pasakojimai. Man aprašius tas istorijas, R. Žemaitaičio kontoroje žmonių buvo kaip per atlaidus. Kai kurie jau ėmė ir garsiai sakyti: kad štai tokie žmonės į Seimą turėtų eiti, o tai ten vieni vagys.
2008 metų rudenį įvyko Seimo rinkimai. R. Žemaitaitis su vėjeliu nugalėjo didžiausią varžovą konservatorių. Bet tapęs Seimo nariu jis, kaip teisininkas, niekur nedingo, dirbo toliau, ir dabar tą patį daro. Reikia pasakyti, kad daug įstatymų jo iniciatyva Seime „prastumti“ problemoms atėjus „iš apačios“, iš liaudies.
O aš žurnalistikos principo nepažeidžiau – niekada R. Žemaitaičio nei gyriau, nei agitavau už jį – už jį agitavo patys žmonės.
Tiesą sakant, į mane paskui kreipėsi ne vienas politikas. Sako: „Petrai, lengva tavo ranka, ar negalėtum man padėti?“ Nebuvau partinis, nepriklausiau jokiai partijai. Galėčiau, kodėl gi ne! Klausiu, ar turi žmonių, kuriems esi padėjęs? Jei turi, duok telefono numerius, adresus, jei žmonės pasakos apie gerus darbus – rašom. Ir įsivaizduoji, tokių neatsirado. Tokių politikų yra labai mažai – aš tik dar vieną be R. Žemaitaičio tokį pažįstu: Kelmės merą, buvusį žemės ūkio bendrovės pirmininką Ildefonsą Petkevičių.
Bepigu daryti propagandą, kai yra iš ko, bepigu kurti žmogaus paveikslą, kai jis jau yra, reikia tik paviešinti jį. Aš politikų niekada negyriau ir negirsiu, bet jeigu pasakoja patys žmonės, galima daryti propagandą.
Paskui padėjau kurti R. Žemaitaičiui propagandinius leidinius Šilalėje, Kelmėje, Klaipėdoje, kai ėjo į Seimą, į prezidentus. Redagavau pastariesiems Seimo rinkimams skirtą leidinį „Nemuno Aušra 2024“, kuris išėjo 700 tūkstančių egzempliorių tiražu.
– Apie santykį su politika išsiaiškinome. Bet norisi sužinoti apie jūsų kelią į Seimą.
– Nebuvau jokios partijos narys, nors su R. Žemaitaičiu bendradarbiauju 15 metų, buvau laisvas žurnalistas. Tik prieš metus, kai steigėsi ši partija, aš jau prisidėjau ją steigiant, pririnkau parašų ir tapau oficialiu „Nemuno Aušros“ nariu. Į Seimą neplanavau patekti. Neturėjau tokių vilčių, nes partiniame sąraše buvau 30-as. Logiškai mąsčiau, kad „žemaitaitininkai“ 30 mandatų Seime tikrai negaus, maniau, maksimum 25. Taigi sutariau su tokia viena šilališke, kuri buvo 20-a sąraše, kad aš po rinkimų pas ją dirbsiu patarėju – gausiu prie pensijos pinigų ir viskas tvarkoje. Aplinkiniams net pasigyriau, ką sutarę, sakiau, kad greitai būsiu bagotas.
Rinkimų naktį ramiai sau nuėjau miegoti. Ko čia man azartintis? Po antros valandos nakties Vytautas Jucius, dabar jis irgi Seimo narys, man skambina ir sako: „Petrai, užteks miegot, kelkis ir eik ieškoti kostiumo, į Seimą reikės važiuoti.“ Aš pagalvojau, kad jis tyčiojasi, net susierzinau, o Vytautas sako: jei netiki, kelkis iš lovos, junkis VRK. Įsijungiu, opa! Tai aš jau ne 30-as, o 13-as! Koks atsirado stresas! Pradėjau žiūrėti, kiek ir kur aš čia tų balsų gavau. Pasirodo, visoje Lietuvoje, ne tik Šilalėje ar Šiauliuose, bet ir ten, kur aš kojos nekėlęs. Net iš užsienio lietuvių balsų gavau. Kur čia šuo pakastas?
Galvoju, kad kai leidinys „Nemuno Aušra 2024“ visą Lietuvą apėjo, tada žmonės sužinojo ir Dargio pavardę, nes buvau pasirašęs kaip straipsnių autorius. Dar buvau truputį žinomas iš savo tinklalapio, kur visokius atradimus ir gerus patarimus skelbiu. Kitiems gal ir iš KK2 – daug sykių mane rodė kaip išradėją, ne kaip politiką. Ir supratau, kad mano gyvenimas darsyk verčiasi. Kiek kartų tas mano gyvenimas keitėsi!
Žurnalistika ir antižurnalistika
– Ir kaip gi jis keitėsi?
– Šilalėje tarybinių laikų pabaigoje mane paskyrė redaktoriumi vietos laikraštyje. Ir aš iš Radviliškio, kur tada dirbau rajono leidinyje, išvažiavau dirbti į Šilalę redaktoriumi. Dirbau, dirbau, o tada susiklostė tam tikros aplinkybės, susijusios su „Šiaulių kraštu“. Beje, gal skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kaip steigėsi „Šiaulių kraštas“?
Mudu su Verteliu („Šiaulių krašto“ vyriausiasis redaktorius Vladas Vertelis) – kurso draugai, sykiu žurnalistiką studijavome. Tai va, tarybinių laikų pabaigoj, kai aš dirbau Šilalės rajono laikraščio redaktoriumi, o V. Vertelis – atsakinguoju sekretoriumi Šiaulių miesto laikraštyje „Raudonoji vėliava“, susitikome. Prasidėjus perestroikai, valdžia leido kooperatyvinius judėjimus, tai mes abu sėdime pas jį ir šnekame: kad taip leistų mums kas kokį privatų laikraštį spausdinti. Prisifantazavome, kad dirbtume tikrai ne partijos komitetui ir pirmajam sekretoriui, kaip tai daro „Raudonoji vėliava“, o tik savo skaitytojams, rašytume, kas reikalinga žmonėms.
Vėliau tas ir įvyko. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, Vladas paskambino ir sako: „Petrai, yra šansas tas mūsų fantazijas įgyvendinti, tikrai galime padaryti tokį laikraštį!“ O tada, ką: man reikia mesti Šilalę ir važiuoti į Šiaulius. Čia sprendimas sudėtingas – giminės, kaimynai, draugai pasipiktino, kad aš, rajone gerbiamas ir tiems laikams gerą algą gaunantis žmogus, vietinį laikraštį noriu palikti. Ypač visi pasibaisėjo, kad visas santaupas turiu į Šiaulius išvežti tik tam, kad turėčiau kur dirbti. Labiausiai tokiu mano žingsniu pasipiktino uošvė. O aš pasakiau: darom. Buvom visi jauni, tai buvo pats įdomiausias laikas, nes pradėjome kurti naujo tipo spaudą – demokratinę. Dabar tokios spaudos Lietuvoje beveik nebelikę. Kodėl? Todėl, kad tada mes atskyrėme faktą ir nuomonę, faktai buvo tikrinami. Kitaip tariant, laikraštis ėmė teikti žmonėms paslaugą – žinių, pramogų, už kurias skaitytojai susimokėdavo prenumeruodami. Išaugus tiražui, atsirado reklamos užsakovų.
Mes supratome, kad, norėdami turėti didelę auditoriją, negalime būti nei su kairiaisiais, nei su dešiniaisiais – jei pradėsime tempti į vieną pusę, visuomenė ims skaldytis. Mus bandė tempti raudonieji „brazauskiniai“, tempti „lanzberginiai“. O kam mums to reikia, geriau per vidurį, būtinai išklausant abi puses – tai žurnalistikos pagrindas.
– Koks, jūsų akimis, „Šiaulių kraštas“ šiandien? Kokia šiandieninė Lietuvos žurnalistika?
– Nelabai dabar įmanoma palyginti: tada „Šiaulių kraštas“ buvo dienraštis ir reikėjo palaikyti laiko pulsą. Dabar kitaip. Tačiau „Šiaulių kraštas“ iki šiol išlaiko tikrosios žurnalistikos principą – fakto atskyrimą nuo nuomonės. Tai yra grynoji žurnalistika. Jos Lietuvos žiniasklaidoje dabar labai mažai, televizijoje praktiškai nebėra, likusi daugiausia propaganda, visiška antižurnalistika.
Ir pats asmeniškai susidūriau, kai vienas žurnalistas atvažiavo pasišnekėti, kaip aš į Seimą pakliuvau. Kalbėjau kaip su kolega, kaip su žurnalistu. Papasakojau viską nuo pradžių, normaliai pasišnekėjom, parodžiau savo saulės kolektorių, biodujų generatorių, kubilus, kuriuose rūgsta dujų gamybai skirti obuoliai, paaiškinau, kaip gaminasi dujos ir kur jas kaupiu, kaip šildau savo namą. Pajuokavau, kad patekęs į Seimą gyvensiu vis geriau, atsikirtau, kad didelės brangios mašinos pirkti neplanuoju, man užtenka ir mano „Škodos“. Prasitariau, kad daug apybraižų prirašęs esu, tik atidėliojau knygą išleisti, nes neturėjau pinigų, o dabar jau išleisiu – gražią su gražiomis nuotraukomis.
Ir ką? Kai pamačiau reportažą, klaiku pasidarė. O reportažas buvo toks: kažkoks kaimo mulkis iš mažo Kaltinėnų kaimelio (nors iš tiesų tai miestelis) nežino, kaip atsidūrė Seime (nors jam viską išaiškinau, kaip, ir kad prieš Seimą aš jau buvau Šilalės rajono taryboje, kad dirbau mero patarėju). Reportaže stambiu planu – tik tie dideli kubilai su obuolių tarkiais, daugiau jokio paaiškinimo. Reportažas apie tai, kaip kažkoks kaimo mulkis kieme puvenas laiko, ar jis yra sveiko proto? Bemokslis, va, pažiūrėkit, kokie „žemaitaitininkai“ į valdžią atėjo! Apie tai, kad noriu knygą išleisti, net neužsiminta. Mane pažįstantys žmonės po to reportažo buvo šokiruoti: Jėzus Marija, žmogus, kuris daug metų dirbo redaktoriumi, kuris įgijęs aukštąjį mokslą, o koks įvaizdis sukurtas! Žurnalistika to nepavadinsi, padaryta tikra antižurnalistika – visi esminiai dalykai nubraukti, o paliktos šiukšlės. Atlikta speciali užduotis – iškeliant tas šiukšles parodyti, kad štai, žiūrėkite, kokie žmonės atėjo į Seimą.
Deja, antižurnalistika žiniasklaidoje dabar yra vyraujanti. Vienas kito žeminimai, vieši įžeidinėjimai, kitos nuomonės nepriėmimas – blogoji politikos pusė. Aš tai buvau patyręs dirbdamas Šilalės rajono taryboje. Tvarkinga žurnalistika politikui gali padėti. Žurnalistika, bet ne antižurnalistika.
Antisemito etiketė ir tai, kas užsiutino konservatorius
– Grįžkime prie darbo Seime. Yra proga įrodyti, kad tas „kaimo mulkis iš mažo Kaltinėnų kaimelio“, puikiai pasirodęs rinkimuose, yra ne iš kelmo spirtas.
– Atėjęs į Seimą įdomų dalyką užtikau. Kad esu antisemitas, žydšaudžių garbintojas, rudmarškinis. Nes tie, kurie su Žemaitaičiu, visi yra tokie. O, rupūže... Niekada gyvenime. Aš kaip tik apie žydų šaudymą rašiau, apie žydų gelbėtojus, tuos dalykus skelbiau internete, laikraštyje. Ir buvo man prikaišiojančių, kad aš žydams pataikauju. Ir staiga sužinau, kad esu antisemitas. Nes visi, kurie yra su R. Žemaitaičiu, yra antisemitai. Dabar truputį jau aprimo, bet prieš kelias savaites iš liberalų ir konservatorių tą žodį po penkis, devynis sykius per dieną girdėjau.
O reikalas štai koks: tame leidinyje „Nemuno Aušra 2024“ R. Žemaitaitis yra paskelbęs straipsnį „Aš tikiu, kad Lietuva išsivaduos“, kuriame rašo, kad išsivadavimui reikia paskelbti kagėbistus, kurie įslaptinti 75 metams – ne dėl to, kad juos reikia nubausti, susodinti, o tam, kad mes žinotumėme, kas kieno pusėje stovėjo. Ir kitas momentas – daug kam nukristų aureolės. Dėl to siūlymo paviešinti konservatoriai baisiai užsiuto.
Kita užsiutinusi „žemaitaitininkų“ idėja – įkurti valstybinį komercinį banką. Kad valstybės pinigai būtų valstybiniame banke ir kad valstybinės įmonės, įstaigos tarpusavyje atsiskaitytų per tą banką, ne per skandinaviškus bankus, o per tą – nacionalinį. Visas Lietuvos biudžetas būtų tame banke. Ar įsivaizduoji, kokia netektis tai būtų švedų bankams? O jeigu koks žmogus, neminėsiu jo švento vardo, yra pastatytas tų bankų, jis turi daryti viską, kad tai neįvyktų!
Dar kitas dalykas, kuris įsiutino antrą pusę: „Igničio“ nacionalizavimas – kad „Ignitis“ išsipirktų akcijas iš privatininkų ir taptų valstybinis.
Galiausiai R. Žemaitaičio siūlymas atlikti visų ministerijų auditą. Kai aš tą išgirdau prieš rinkimus, iškart pasakiau: nu, čia bus! Ir prasidėjo. O dabar triukšmas dėl LRT audito. Jei nacionalinis transliuotojas išlaikomas iš mokesčių mokėtojų pinigų, aišku, kad jis turi būti audituojamas. Ir jeigu ten viskas būtų gerai, tai sakytų: ateikite, audituokite, va, dokumentai! O kodėl taip nėra?
– Vis dėlto rūpi paklausti, ar jums, žurnalistui su šitokia žurnalisto, redaktoriaus patirtimi, Seime nepritrūks oro?
– Velnias žino, kaip bus. Ką galiu pasakyti, mano gyvenimas tikrai persivertė į kitą pusę. Nors, kaip minėjau, ne pirmą kartą jis verčiasi. Kai dirbdamas „Šiaulių krašte“ kasdien važinėjau namo, į Kaltinėnus, irgi buvo įtampos. Tada net minutės būdavo suskaičiuotos: rytmetį keldavausi vėliausiai 6, užvalgau ir į mašiną. Apie šimtas kilometrų į vieną galą nemažai, spėdavau telefonu ir gamybinius susirinkimus vesti. Visko buvo.
Kai nusprendžiau palikti redaktoriaus pareigas „Šiaulių krašte“, daug kas nesuprato, kodėl. O atsakymas toks: su niekuo nesusipykau, su daugeliu iki šiol puikiausi santykiai, bet kai paveldėjau sodybą Kaltinėnuose supratau, kad negaliu jos palikti, todėl pradėjau gyventi ir sodyboje, ir Šiauliuose. Kiekvieną dieną pirmyn-atgal.
„Šiaulių kraštas“ buvo dienraštis, aš pajutau, kad nebepatempiu dviejų, turiu rinktis vieną. Ir aš nusprendžiau rinktis sodybą. Iš pradžių buvo didelis stresas – stresas, kad nebėra streso: telefonai nebeskamba, niekas neatakuoja, nebereikia lėkti. Dviejų mėnesių reikėjo, kad prisitaikyčiau.
Kai išėjau į pensiją, išvis pradėjau gyventi principu „noriu dirbu, noriu nedirbu, kaip laisvas menininkas“. Ir pokšt! Mane išrenka į Seimą. Vėl keičiasi gyvenimas.
Antradienį, trečiadienį ir ketvirtadienį Seime vyksta posėdžiai. Todėl antradienį rytą atsikeliu, į autostradą – 2,5 valandos ir jau Vilniuje. Posėdžiai iki vėlaus vakaro. Pareinu, galva išūžta, išsekęs. Vien „knopkikių“ spaudyti neužtenka, daryti reikia – jei yra idėjų, kuriomis tiki, reikia daryti.
– Tai kas jūs dabar labiau: žurnalistas ar politikas?
– Aš esu Petras Dargis. Aš turiu savo nuomonę ir visada ją turėsiu. Politiką jau pradedu prisijaukinti. Beveik pripratau, kad reikės važinėti – keturias dienas būnu Kaltinėnuose, tris – Vilniuje. Sodyba nepalikta. Dabar štai esu išvažiavęs ir visai nebijau, kad sodyboje kas nors užšals – su sūnumi Vincu esame pasidarę šilumos siurblį. Kai grįžtu, pakuriu pečių, tada šilumos siurblys išsijungia ir nebesuka elektros.
Šuniui Reksiui suradau globėją. Ji gyvena viena, savo šuniuko nebeturi, todėl sako „atvežk Reksių man“. Labai gerai jis ten gyvena. Grįžtu penktadienį, šuniuką parsivežu namo – pabūna su manimi kelias dienas, ir vėl nuvežu. Reksių kažkada ne aš įsitaisiau, tai jis mane įsitaisė. Kaimynė, pas kurią jis gyveno, matyt, jį skriaudė, tai jis šeimininku pasirinko mane. Prisiplakė. Pas mane jis kaip nori, taip gyvena, nori vaikšto, nori ant lovos guli – jis mano laisvės nevaržo, o aš jo.
Ir mano apybraižų knyga tikrai bus. Tiesiai sakau, anksčiau jai neturėjau pinigų, nes noriu padaryti gražiai, kokybiškai. Dabar knyga tikrai bus išleista, nes ilgesnis, kaip sakoma, pinigas. Nors, jei juokais atkartoti liberalą E. Gentvilą, tai „koks čia jau tas pinigas, tai tik jums, valkatoms, atrodo, kad 4 000 eurų yra didelė alga“.
Ir šlipsas mane truputį dar smaugia. Bet tikiu kaimyne, kuri man pasakė: „Nepasmaugs. Nė vieno nepasmaugė, ir tavęs nepasmaugs.“ Galvoju, priprasiu.
– Šmaikštusis Petrai, ar Lietuvoje gyventi jau dabar gera ar bus dar geriau?
– Pasakysiu tokį bajerį. Kai prieš rinkimus kaimyno paklausiau, kaip gyvena, atsakė: „O, gerai. Liuks!“ Tada sakau jam: reiškia, konservatoriai yra teisūs: jei žmonės gerai gyvena, tai dar yra iš ko kelti mokesčius. Kaimynas tada man ir sako: „Petrai, jeigu aš tavęs nepažinočiau, maučiau į snukį už tokius žodžius.“ Tai aš ir patariu nesigirti, kad gerai gyvenat, feisbukuose nesipaveiksluoti prie nukrautų stalų per Naujuosius metus. Paprasta kalba šnekant, laimė mėgsta tylą. Kita vertus, bent jau mūsų partijos vienas iš užsibrėžtų tikslų – jokių „mokestinių reformų“, kaip padarė konservatoriai, dvejus metus nedaryti.
Aišku, „kožnam pabožnam“ mes kiemo šokolado plytelėmis neišklosime, tik savo kiemą aš, pavyzdžiui, išklosiu, stogą sūriu uždengsiu, o sienas dešrom paramstysiu – kiekvienam žmogui tikrai neužteks nei tų sūrių, nei šokolado. Ne be reikalo mes esame išrinktieji!
