Naujausios
Permainos aikštėje dar tebenoksta
Šiaulių pagrindinės Prisikėlimo aikštės vizija ir po kūrybinių dirbtuvių vis dar neaiški. Bet patys architektai džiaugiasi: gerai, kad bent kalbamasi ir jau susikalbama. Aikštei kur kas pavojingesnė tyla.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Bandymas sustabdyti laiką
Trečiadienio vakarą Šiaulių Santaros-Šviesos klubas pakvietė miesto architektus į diskusiją apie Prisikėlimo aikštės Šiauliuose ateities viziją.
Šarūnas Sabaliauskas, Architektų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, kūrybinių dirbtuvių idėjos sumanytojas, priminė istorinį aikštės kontekstą.
Paskutinysis aikštės sutvarkymas įvyko po Antrojo pasaulinio karo, kai visa aikštės erdvė buvo pritaikyta prie paminklo, tapusio idėjine ir funkcine aikštės dominante. Prie paminklo buvo priderinti ir pastatyti tuomečiai apskrities rūmai (dabartinė Šiaulių kolegija), kurių didybė ir architektūra tapo paradinės aikštės fonu.
Netekusi buvusios reikšmės aikštė liko apleista, medžiai peraugo ir ši erdvė tapo savotišku šiukšlynu. Tačiau dabar aikštę „rišti“ prie paminklo, anot Š. Sabaliausko, negalima — tokiu atveju reikia imperinio paminklo ir paradinės aikštės, nes būtent taip ji buvo sukonstruota.
Aikštė be transporto
„Jeigu iš aikštės nepašalinsime transporto, nieko nebus“, — kategoriškai teigė Andrius Vernys, kartu su kolegų architektų grupe pateikęs drastišką sprendimą pakeisti transporto srautus.
Anot jo, kai iš visų pusių važiuoja mašinos, nė viena motina su vežimėliu nenorės čia ateiti. O transporto nukreipimas, anot architekto, nėra visiškai utopinis dalykas — Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje senamiesčiai eismui uždaryti.
Darius Jakubauskas, A. Vernio kolega ir projekto bendraautorius, teigė aikštę matantis ne pailgą ir, kaip anksčiau, apstatytą žydų krautuvėlėmis, o ankstesniąją — keturkampę, kurioje (o ne už jos) stovėjo Katedra. Anot D. Jakubausko, žydų paviljonai aikštėje buvo pastatyti carinės Rusijos laikais, turint tikslą nuneigti ir užstatyti katalikų Katedrą ir suformuoti pailgą aikštę, kurios gale (kur dabar Savivaldybės skvere stovi „centukų“ fontanas) buvo pastatyta cerkvė — pravoslavų akcentas.
D. Jakubausko nuomone, nereikia užstatyti ir Šiaulių kolegijos, kaip yra siūloma, „net rusų laikais suprato, kad šį pastatą reikia nuslinkti toliau, kad jis neužstotų Katedros“. Architektas neatmeta galimybės transportą ne tik nukreipti aplink aikštę, bet ir pakišti jį po žeme atkarpoje nuo “Rūtos“ fabriko iki Šiaulių Katedros.
Neprinokę aikštei
„Tilžės gatvė buvo ir bus per amžius einanti kiaurai Šiaulius“, — Vytenis Rudokas, 1998 metų Prisikėlimo aikštės detalaus plano bendraautorius, transporto pokyčius vadina demagogija, pasenusia bei nerealia idėja.
Esą buvo samdyta daug firmų, transportininkų, urbanistų ir niekas negalėjo pateikti tinkamo sprendinio.
Architekto manymu, turėtų būti diskutuojama ne tik tarp architektų ir politikų, bet ir kituose sluoksniuose, ypač norėtųsi jaunimo nuomonės.
„Negalima šiandien pulti ir daryti bet ko. Visuomenė baiminasi, ir ne be pagrindo. Ir patys matom, ką mūsų kolegos gali padaryti, kai nusilenkia pinigui. Todėl jokių pastatų, jokių sklypų be konkursų, be visuomenės įvertinimo negali būti, nors jau girdėjau, kad vyksta slapti projektavimai“, — perspėjo V. Rudokas.
„Kūrybinės dirbtuvės išprovokavo diskusiją. Vienas iš tikslų ir buvo, kad žmonės pradėtų apie tai kalbėti. Daug baisiau, jei tyliai ramiai kažkas būtų padaryta“, — kolegai pritarė Š. Sabaliauskas.
„Žinot, ko gero mes neprinokę tvarkyti aikštės“, — tvirtino ir architektas Algimantas Černiauskas, taip pat 1998 metų Prisikėlimo aikštės detalaus plano bendraautorius.
Jo manymu, karas padarė nepataisomą žalą ne tik aikštės išorei — aikštė buvo ištrinta ir iš žmonių sąmonės. „Juk iš esmės tai klasikinė aikštė, kurią reikia imti ir užbaigti, bet kodėl dešimtmečius to nepadaroma?“, — retoriškai klausė architektas.
A. Černiausko manymu, gal reikėtų aikštę tik išgrįsti — taip bent niekas nebūtų pagadinta.
AIKŠTĖ: Nors Prisikėlimo aikštės vizija dar toli gražu nesuformuota, tačiau architektai džiaugiausi, kad apie ją vėl pradėta diskutuoti.
DISKUSIJA: Architektai Šarūnas Sabaliauskas (kairėje) ir Vytenis Rudokas sutaria: kūrybinės dirbtuvės savo tikslą pasiekė — diskusiją išprovokavo. Daug baisiau buvo tyla.
SIŪLYMAS: „Žinot, ko gero mes neprinokę tvarkyti aikštės. Gal reikia imti ir ją išgrįsti“, — siūlė architektas Algimantas Černiauskas, dar prieš 20 metų aprengto detaliojo plano bendraautorius.
TRANSPORTAS: „Jeigu iš aikštės nepašalinsime transporto, nieko nebus“, — kategoriškai teigė Andrius Vernys, kartu su kolegų architektų grupe pateikęs drastišką sprendimą pakeisti transporto srautus.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
