Naujausios
Simbolis – pievų gėlė
Botanikos sodo direktorius, biomedicinos mokslų daktaras Martynas Kazlauskas veda mus sodo takais ir pasidžiaugia, jog šalnos kol kas žalos nepadarė. Narcizai šiek tiek nukentėjo, dar astilbės, o kiti augalai šalnas atlaikė. Net rododendrai, kurie jau pradėjo žydėti.
Žydi ir raktažolė pelenėlė. Neparodytų jos smulkių žiedų pievoje, nė dėmesio neatkreiptume.
„Tai labai retas augalas, sidabriški lapeliai, rausvi žiedeliai, – rodo direktorius. – Dar ne visos pražydo, tris savaites dar žydės. Kadaise raktažolė pelenėlė visoje Lietuvoje buvo labai paplitusi, pilnos pievos jų buvo, o dabar tik Botanikos sodo yra išsaugota. Niekas nė negalvojo, kad ją teks saugoti, melioracija neigiamai paveikė, nes ji linkusi augti šlapiuose dirvožemiuose“.
Botanikos sode raktažolė pelenėlė iš sėklos sodinta.
„Auga vienais metai daugiau, kitais mažiau, – pasakoja M. Kazlauskas. – Augalai formuoja sėklų banką, kartais žmogui gali atrodo, kad jie išnyko, o iš tiesų sėklos likusios, ir po dvejų-trejų metų gali sudygti. Kai kurių individų sėklos gali ir šimtą metų išlikti, nėra sąlygų ir nedygsta.“
Simboliška, kad pačiam Botanikos sodui gresia pelenėlės dalia. Klausimas dėl jo likimo iškilęs, Šiaulių universitetui jungiantis su Vilniaus universitetu. Piliečiai pasirašo elektroninę peticiją, reikalaudami Šiaulių botanikos sodą išsaugoti, atidaryta ir sąskaita sodui remti.
Kuria įvairovę, džiugina pojūčiais
Su direktoriumi kalbamės, jog pavasaris šiemet šaltokas ir permainingas.
„Gal kiek ir vėlyvas, – svarsto jis. – Bet klimatologai sako, jog normalu, kai pavasaris dvi savaites į vieną ar į kitą pusę svyruoja. Tos dvi savaitės – dar ne bėda, o štai žiemos tai tikrai nebuvo.“
Šalia tako tulpės kelia ryškias, spalvingas galvas.
„Neturim tulpių tokios gausios kolekcijos, kaip Burbiškių dvaras, bet turim jų įvairovę, – reaguoja į mūsų žvilgsnius direktorius. – Sodas nėra didelis – negalime padaryti vienų žiedų jūros, mūsų tikslas, kad visais metų laikais būtų ką pasižiūrėti. Sodas dar nėra pats gražiausias – gražiausias bus per Jonines, bet artėjame link to grožio.“
Tulpes keis pražydę jurginai. „Turime tokių jų veislių, kokių nedaug augintojų šalyje turi, – pasidžiaugia. – Jurginai tiesiai iš kolekcininkų gauti – Meilutės Mociškytės, Algirdo Gražio, Arūno Balsevičiaus, kurie veda jurginų veisles.“
Pojūčių alėja sukurta akliesiems žmonėms ar judantiems vežimėliuose, kad galėtų prieiti, privažiuoti, paliesti augalus.
„Mes leidžiame augalus liesti, čiupinėti ir net skinti, jeigu žmogus to nori, – kiti sodai to neleidžia, – palygina. – Gali nuskinti augalo lapelį, sutrinti tarp pirštų, kad pajustų jo kvapą.“
Alėjoje auga daug kvapiųjų augalų: snapučiai, čiobreliai, šalavijai, mėtos ir kiti, kurie dar žydės ir vilios kvapų įvairove.
Mėtų kvapų neatsispiriame išbandyti. Auga 20 mėtų rūšių ir vis kitokio kvapo: citrinų, bananų, levandų, aviečių ir t.t.
Nustebina šakotas lyg krūmas svogūnas. Sultingi milžiniški jo laiškai.
„Kai kas sako, jog tai dekoratyvinis svogūnas, anaiptol – jis valgomas, – patikina M. Kazlauskas. – Tai gamtinė svogūno rūšis, kurios vos visiškai neišnaikino auganti žmonių populiacija, mat jai reikėjo valgyti. Bet, laimei, svogūnas pasklido po Botanikos sodus ir lankytojai gali juo džiaugtis. Laiku buvo susigriebta. Yra dar jo likę ir natūraliose buveinėse Kazachstane.“
Svogūnas milžinas puikiai auga. Mat natūraliose buveinėse, mokslininko žodžiais, augalai turi pakęsti kitų augalų konkurenciją, o Botanikos sode konkurencija panaikinama. Tada augalas ir ne tokias palankias sąlygas gali iškęsti.
Išskirtinės kolekcijos
Sode auga 4 500 augalų rūšių ir veislių, dar porūšių.
„Botanikos sode reikia visko: ir „popso“, kaip avietinė mėta, ir augalų apsaugos, – sako direktorius. – Turime ir senųjų veislių obelų, kurių žmonėms jau nebereikia. Seniau buvo vertinami miltingi, rūgštesni obuoliai, o dabar – sultingesni, saldūs. Kai ką raugia, tai ieško antaninių obuolių – ir neberanda to antaninio. O mes saugome tas senesnes veisles – jos mūsų paveldas.“
Tarp rododendrų auga obelys. Kai kurie rododendrai jau apsipylę žiedais, vilioja kamanes. Rododendryno kolekcijoje – 260 veislių. Vos ne pusė jų gautos iš didžiausio Baltijos šalyse Rygos rododendryno, kuris sukurtas žymaus profesoriaus Richardo Kondratovičiaus.
Įrengta samanų kolekcijos ekspozicija patraukia dėmesį.
„Vaikai kur dabar gali pamatyti samanas? Miške ar pelkėje. O čia jas eksponuojame mokymosi tikslams, kad pamatytų, apie ką kalbama vadovėliuose, – sako direktorius. – Turime ir bičių avilį, mokome, ir kaip bites maitinti, ir kaip bičių vašką lieti. Turime ir klasę įsirengę šiltnamyje, vaikus mokome augalus sodinti. Pažintinė veikla labai naudinga visapusiškai asmenybei ugdyti.“
Sodo pasididžiavimas – alpinių augalų kolekcija, didžiausia ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse. Kolekcijoje – per 1 000 augalų rūšių. Tarp jų – retos, įrašytos į Tarptautinės Raudonosios knygos sąrašus.
Kalninių augalų skyriaus alpinariumas sukurtas kažkada supiltame kalnelyje. Kolekcijos kūrėja – mokslo darbuotoja dr. Rimanta Vainorienė. „Be Vainorienės kalninių augalų kolekcijos neišlaikytume, – pabrėžia M. Kazlauskas. – Ji turi daug žinių, o kiekvienas augalėlis turi savo norus, kuriuos reikia išpildyti.“
„Norams išpildyti“ pastatyti šaltnamiai, kuriuose auga dalis kalnų augalų.
Žydi melsvi katilėliai, retų spalvų šilagėlės, tarp jų mūsų krašte rečiausia – su pūkais. Pražydo baltoji aguona, raudonus žiedus išskleidė žalčialunkis, žydi trilijos, kelia žiedynus raktažolės. Tarp akmenų plečiasi perkūnropių galvelės, įžiūrime ir savaime pasisėjusią lietuvišką orchidėją – gegūnę, išsiskiriančią raibais lapeliais.
Saugomos ir piktžolės
Augalų sistematikos ir geografijos skyriaus lauke, direktoriaus žodžiais, auga augalai, „kuriuos sutvėrė Dievas“, o jų geografija apima kone visą žemės rutulį. Auginami ir augalai, įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Nykstančių ir retų augalų kolekciją sudaro per 70 rūšių.
Retų augalų lysvėje – ir sibirinis vilkdalgis, kuris darželiuose auga, bet gamtoje – retai, ir pievinė viksva – saugoma viksvų rūšis, ir nykstantis melsvasis mėlitas.
„Melsvasis mėlitas būdingas tik mūsų regionui – apie Akmenę auga, bet nyksta“, – pasakoja direktorius.
Auginamos ir piktžolės. Kam jas saugoti?
„Kai kurie gyvūnai maitinasi jų sėklomis, šiose žolėse randa prieglobstį. Jeigu jos išnyksta, išnyksta ir gyvūnai. Išnykimo grandinės yra labai nepageidaujamos, – pabrėžia mokslininkas. – Pas mus auga į Raudonąją knygą įrašytos dirvinė šerardija, dirvinė mažuolė, dirvinė nariuotoji. Jos dar skleisdavosi daržuose, o gamtoje jas nukonkuruoja kiti augalai, išnaikino intensyvi žemdirbystė. Nėra gamtoje blogų augalų – tai tik žmogaus požiūris.“
Gėlininkystės skyriuje, direktoriaus žodžiais, auga „didžiausi lepūnėliai“. Vilkdalgiai, pavyzdžiui, kai jiems per šlapia, iš karto suserga. O štai, trilijos įdomios tuo, kad savo daigą metus slepia žemėje. Žmogus mano, kad trilija nesudygo, o daigas yra po žeme ir ruošiasi pasirodyti tik dar kitais metais.
Pakeltoje lysvėje susodintos kelių veislių viendienės. „Gali būti, kad tokių veislių daugiau niekas neturi. Tik mes ir jų kūrėjas, – sako direktorius. – Jis savo išvestomis veislėmis su sodu ir pasidalijo. Šiauliuose mokydamasis dažnai čia lankydavosi, labai augalais domėjosi.“
Lauko pakraštyje siauralapiai bijūnai išskleidė sodriai raudonus žiedus. Kuo bijūnas skiriasi nuo pinavijos?
„Pinavija ir bijūnas – ta pati gėlė, bijūnas – norminis pavadinimas, – aiškina direktorius. – Medėjantis bijūnas, kurio žiedai didžiuliai ir ilgai žydi, vienas brangiausių gėlių rinkoje – krūmelis gali kainuoti 50 eurų.“
Sodas – kultūros dalis
„Galima teigti, jog augalų auginimas – tai pomėgis, hobis, puošimas, bet aš sakyčiau, jog tai – želdinimo kultūra, o kultūra tai jau nebe botanika“, – sako M. Kazlauskas, pabrėždamas, jog sodas apima daug sričių, yra universalus, daugiafunkcis.
Botanikos sodo plotas 6,5 hektaro. Lankomas plotas – 3,5 hektaro. Lankytojams jis atvertas, tik reikia ateiti su veido kaukėmis. Direktoriaus žodžiais, toks yra „Verygos nurodymas“ botanikos sodams ir kol kas neatšauktas.
Likusioje sodo dalyje yra pasodintas parkas, šimto pušų alėja Lietuvos 100-mečiui, įrengtas nedidelis amfiteatras, yra vandens tvenkinys. Kažkada ir tas plotas bus atvertas lankytojams, ten dar trūksta takų, reikia įrengti laistymo sistemas.
Šioje sodo dalyje rudenį buvo persodintas miesto kukmedis, augęs Vilniaus gatvės pėsčiųjų bulvare prie „Gaidžio“ laikrodžio ir išgelbėtas nuo kirvio per bulvaro rekonstrukciją. Ar jis prigijo?
„Dar nežinom, – atsako sodo direktorius. – Jeigu būtų lapuotis medis, jau žinotume, o kadangi spygliuotis, tai spyglius kelis mėnesius gali laikyti, net jeigu ir neprigijo. Greitai paaiškės, ar gyvas? Labai stengėmės: ir žemių tinkamų pylėme ir papildus purškėme. Šio kukmedžio problema, kad turi daug metų. Jeigu būtų jauniklis, lengviau prigytų.“
